„Visi čia dirba dėl tavęs, tai negi dabar nuvilsi savo šalį?“ – su politika koja kojon ėjusią SSRS sporto sistemą prisimena geriausia visų laikų Lietuvos gimnastė Dalia Kutkaitė. Jos talentas Europą žavėjo prieš 40 metų, o per juos pokyčių būta tiek daug, kad dalis istorijų dabar atrodo sunkiai suvokiamos, juokingos, priverčiančios susimąstyti.
Bet juk istorija tam ir yra, kad leistų pažvelgti į praeitį: kai kam suteiktų galimybę prisiminti, o kai kam – bent įsivaizduoti, kaip viskas galėjo būti. D. Kutkaitės istorija ir yra vienas iš tokių pavyzdžių.
„Jūs puikiai suprantate, kokia milžiniška jėga yra propaganda ir kaip ji gali paveikti visą sistemą. Tiek Sovietų Sąjungoje, tiek toje pačioje Hitlerio Vokietijoje milijardai buvo išleidžiami propagandai skleisti, smegenims plauti. Dabar tas pats darosi Rusijoje. Tai yra milžiniška jėga. Jeigu tau nuo pat vaikystės sakoma tik tai, televizija yra tik tokia, idėjos tik tokios, tai tu taip ir formuojiesi“, – išskirtiniame interviu LRT.lt pasakojo 58-erių D. Kutkaitė.
Meninės gimnastikos meistrė jau nuo pat vaikystės išsiskyrė judrumu ir lankstumu. Lankant darželį atsiskleidęs noras karstytis ir kitiems vaikams rodyti savo sugebėjimus paskatino mamą nuvesti ją į gimnastikos treniruotę, kur viskas ir užsimezgė.
Žingsnis po žingsnio, pasirodymas po pasirodymo ir jau 1980 m., būdama vos 15-os, D. Kutkaitė tapo tarptautinės klasės sporto meistre, o dar po dvejų metų absoliučia Lietuvos, SSRS ir Europos čempione. Visgi visi šie titulai nebuvo iškovoti vienu rankos mostu – už žėrinčių pergalių slėpėsi sunkus, kartais net alinantis ir sunkiai suvokiamas darbas treniruotėse.
„Jeigu lygintume, tai buvo kaip armijoje – vieni išgyvena tai ir viskas, o kiti visam gyvenimui lieka su ta trauma, čia buvo kažkas panašaus“, – apie tuometį sportą ir buvusį krūvį kalbėjo D. Kutkaitė.
Gerai, kai didžiulis atsidavimas duoda vaisių ir pasiekus pergalę galima ištarti „pavyko“, tačiau būna, kad ne viskas yra tavo rankose. Būtent taip D. Kutkaitės sportiniame kelyje atsitiko 1984 m., kai SSRS nusprendė boikotuoti Los Andželo (JAV) olimpines žaidynes. Pasak dabartinės gimnastikos trenerės, tai buvo pats skaudžiausias smūgis, po jo ir ėmė suktis mintis apie karjeros pabaigą.
„Mes tapome tokiais sistemos įkaitais. Va tada ir pasijautė, kad esame žaisliukai tos politinės sistemos rankose. Paskui kitaip jau viskas atrodė, apsivertė visa mąstysena ir supratimas. Vaiku lengviau manipuliuoti, o su patirtimi tos manipuliacijos nebe taip paveikia, pasireiškia vidinis protestas: „Tik nereikia man čia pasakų, kad viskas gerai.“ Ši situacija su olimpinėmis žaidynėms ir atvėrė akis, parodė, kur ir kaip iš tiesų gyvename“, – prisiminė D. Kutkaitė.
Baigusi profesionalės karjerą ji išvyko į Ispaniją, ten pradėjo trenerės kelią. Svetur teko darbuotis ir klubinėje sistemoje, ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių rinktinės sudėtyje. Galiausiai širdis pakuždėjo grįžti namo, todėl su naujomis idėjomis ir siekdama gaivinti meninę gimnastiką D. Kutkaitė į Lietuvą parvyko 2014 m. ir iki pat dabar aktyviai gyvena sporto ritmu.
„Mano gyvenimas pernelyg daug nepasikeitė, jis vis dar yra susijęs su sportu, su menine gimnastika. 2015 m. buvo įkurta mano akademija, čia kasmet sportuoja vis daugiau mergaičių. Taip pat esu Lietuvos gimnastikos federacijos viceprezidentė ir vadovauju meninės gimnastikos vykdomajam komitetui. Jau kelerius metus iš eilės ruošiu Lietuvos jaunimo rinktinę pasaulio ir Europos čempionatams.
Šiuo metu esu pasinėrusi į sportą, o jame pasitaiko visko: būna ir pergalių, būna ir skaudžių pralaimėjimų. Kelias į pasiekimus nelengvas, tenka susidurti su daug problemų, iššūkių. Visgi tai mano gyvenimo dalis, mano pasirinkimas, todėl kasdienybė tikrai nenuobodi“, – sako legendinė Lietuvos gimnastė.
Interviu su LRT.lt D. Kutkaitė prisiminė ir savo kelionės pradžią, sunkiai pakeliamas treniruotes, tik į rezultatą nukreiptą SSRS sporto modelį ir begalinį atsidavimą sportui, kuris jaučiamas iki pat šios dienos.
– Kokie yra jūsų hobiai ir pomėgiai, kai užveriate salės duris?
– Tai, apie ką jūs kalbate, dabar yra mano svajonė. Labai norėčiau uždariusi salės duris turėti laiko sau, turėti galimybę atsijungti nuo visko, pailsėti. Deja, pastaruoju metu taip neišeina, baigus treniruotes laukia įvairūs rūpesčiai: skambučiai, nuolatinis tolimesnių savaičių ir mėnesių planavimas bei strategavimas. Niekaip neišeina šiuo metu pabėgti nuo gimnastikos ir įvairių problemų. Tik per atostogas gali išvažiuoti ir pabėgti nuo visko. Jei dirbi su aukšto meistriškumo sportu ir sieki geresnių rezultatų, tai yra visiškas pasiaukojimas. Žinoma, tai mano pasirinkimas, todėl turiu tai, ką pati užsidėjau ant pečių.
– Nuo jūsų dominavimo meninėje gimnastikoje prabėgo jau daugiau nei 40 metų. Ar gatvėje jus atpažįsta žmonės, ar prisimenami jūsų pasiekimai?
– Geras... Jau tiek metų prabėgo. Galbūt gatvėje mane pamatę žmonės ir neatpažįsta, bet ir pati aš tokio didelio poreikio neturiu. Mano svajonė yra turėti ramesnę gyvenimo dalį. Visgi tėvai, kurie atveda vaikus į gimnastikos treniruotes, žino apie tuos pasiekimus, tą mano istoriją. Kartais ir atėjusios mažos mergaitės sako, kad yra mačiusios mane per televizorių. Tikriausiai tėveliai parodo tuos senesnius įrašus.
– Kaip dabartinėmis akimis įvertintumėte tą gyvenimo laikotarpį? Koks jis buvo ir kas buvo esmė?
– Suprantate, tai buvo vienas gyvenimas, o paskui ėjo visai kitas gyvenimo laikotarpis. Pradėkime nuo to, kad mes gyvenome visai kitoje sistemoje. Aišku, sportas tada buvo be galo surištas su šalies politika, o viskas buvo nukreipta į rezultatą. Viskas... Rezultatas buvo didžiausia vertybė, o procesas buvo pastatytas ant rezultato pamatų. Paprastas pavyzdys – kai aš maža pradėjau lankyti treniruotes pionierių rūmuose Vilniuje, mūsų buvo virš 20 mergaičių. Po kurio laiko atėjo speciali komisija, ji vykdė egzaminą ir viską stebėjo. Galiausiai iš visos grupės jie atrinko tik mane vieną, o visiems kitiems vaikams pasakė: „Viso gero.“ Be jokios kitos galimybės rinktis mėgėjų būrelį, sportuoti sau. Atranka buvo nežmoniškai griežta ir viskas buvo daroma taip: „Šita mergaitė bus čempionė, o šita nebus.“
– Jūs tapote ta, kurią pasirinko. Kaip pavyko prisitaikyti prie to modelio, kad viskas bus nukreipta į rezultatą?
– Mane kažkaip atrinko. Man patiko sportuoti, patiko meninė gimnastika ir tikslų siekimas, todėl sportavau toliau. Nuo pat mažų dienų buvo diegiama propaganda, koks svarbus yra rezultatas, koks svarbus tavo ryžtas, motyvacija. Kadangi kitokio pasirinkimo nėra, tu, kaip vaikas, supranti, kad jeigu viską pasieksi ir padarysi, tai kelsi šalies prestižą, tapsi didvyriu. Buvo būtent taip, todėl tu ir gyvenai, ir dirbai tam tikslui. Jokio tėvų kišimosi, jokių pretenzijų treneriams nebuvo. Aš išvis nepamenu savo tėvų, stovinčių prie treniruočių durų. Aš pati su savo lanku, su dviem autobusų persėdimais vykdavau į sporto salę. Buvo toks laikotarpis.
Dabar, žinoma, kur kas daugiau demokratijos, vaikų teisės, galimybė sportuoti savo malonumui. Todėl tu, kaip treneris, dabar ieškai to aukso viduriuko, kad bandytum paruošti vaikus siekti kuo geresnių rezultatų, nesugadindamas visų kitų gyvenimo sričių.
– Ar tai buvo neigiamas dalykas, kad tuo metu matėte tik vieną perspektyvą – rezultato siekimą?
– Konkrečiai savo atveju aš nelabai ką galėčiau pasakyti. Turbūt tada mano vidiniai norai, mano auklėjimas susidėjo į tai, kad aš galėjau viską ištverti ir sunkiai treniruotis dėl to rezultato. Turbūt turėjau labai gerą neurologinę sistemą, emocinę būklę, kuri man leido atlaikyti visą tą spaudimą. Mano atveju pavyko, tarsi viskas buvo gerai. Visas tas kelias mane labai stipriai užgrūdino ir padėjo, o dabar toliau leidžia ištverti itin daug sunkių situacijų.
Kita vertus, yra atvejų, kai ta sistema tikrai sužalojo daug asmenybių, kurioms nepavyko. Yra pavyzdžių, kai psichologinių traumų galbūt liko ir visam gyvenimui. Man viskas baigėsi gerai, bet tais laikais kai ką reikėdavo nutylėti ir nebūdavo galima garsiai kalbėti, tai manau, kad išlįstų tikrai nemažai sportininkų, kuriems ta sistema buvo per žiauri. Ji buvo žiauri, toli gražu ne kiekvienam sutverta. Aš atlaikiau, negaliu sakyti, kad ir man ji buvo lengva, bet visgi tai buvo mano siekiamybė ir tikslas.
Sistema tiko retai kuriems žmonėms. Tai buvo darbas su jaunimu, su žmonėmis, todėl dauguma atvejų tai buvo ir tam tikras luošinimas, jeigu tai nepavyksta ir nesiseka taip gerai. Tai buvo didelė rizika. Dabar jos tiek nėra, nes jeigu nepavyko čia, tai eini groti gitara, nepavyko ten – eini piešti. Vaikų nebūna negabių, jie vis tiek kam nors yra gabūs.
– O kaip, jūsų nuomone, profesionaliame sporte yra šiuo metu? Ar džiaugiatės, kad dabar tos galimybės yra visai kitokios?
– Taip, tų galimybių niekas neriboja. Aišku, jeigu nori profesionaliajame sporte ką nors pasiekti, tai visais laikais viskas vyksta per didelį darbą ir pastangas. Šios taisyklės jokia epocha nepanaikins. Sėdėdamas ant sofos ir svajodamas čempionu netapsi. Krūvis, pastangos, didelis darbas ir rezultato siekimas buvo ir bus, tik dabar tas priėjimas galbūt yra kitoks.
– Kaip prasidėjo jūsų kaip gimnastės istorija? Jos užuomazgos buvo atsitiktinės, ar link jų buvo einama nuosekliai?
– Atsitiktinės. Aš buvau judrus vaikas, darželyje daug karstydavausi, lankstydavausi. Visko neatsimenu, bet mama pasakodavo, kad mėgdavau sustatyti vaikus į eilutę ir tada jiems rodydavau, kaip aš moku padaryti tiltelį ar kitus pratimus. Darželio auklėtoja sakydavo, kad niekuo kitu neužsiimdavau – tik karstydavausi ir lankstydavausi. Dėl to mama nuvedė mane į gimnastikos treniruotę ir taip jau viskas atsitiko, kad tam tikru momentu pataikėme susitikti su tam tikrais žmonėmis. Iš pradžių man viskas buvo tarsi žaidimas. Iš tiesų, labai džiaugiuosi, kad patekau į pirmosios trenerės Aldonos Giriūnienės rankas. Būtent ji ir įskiepijo tą meilę gimnastikai. Vėliau perėjau pas trenerę Vaidą Kubilienę, kuri mane vedė iki pat karjeros pabaigos.
– Kaip atrodė tos treniruotės ir vidinė gimnastikos virtuvė, kokių emocijų pareikalaudavo?
– Kai tik ateini į meninę gimnastiką, to alinančio darbo dar nėra. Pirmi treji metai būna daugiau susipažinimas su gimnastika ir jos pagrindais. Rimta kalba prasideda tada, kai sukanka 12–13 metų ir pradedama eiti link geriausios sportinės formos. Pikas yra pasiekiamas 17 metų amžiuje.
Geriausius ir perspektyviausius Sovietų Sąjungos gimnastus nuveždavo į Novogorsko sporto bazę prie Maskvos, ten vykdavo stovyklos. Reikia pripažinti, kad, kalbant apie mokslinę pusę, to dabar trūksta, o ten sėdėdavo visa mokslininkų, biomechanikų brigada ir stebėdavo mūsų treniruotes: širdies ritmas prieš pratimą ir po jo, tikslūs grafikai, krūviai, mityba. Kalbant iš techninės sporto pusės, ta sistema buvo tikrai profesionali, tačiau treniruotės buvo tikrai alinančios, sunkios.
– Sakote, kad treniruotės buvo alinančios, bet ar jums, kaip vaikui, tai nesukeldavo kančios, ar tai nebuvo itin sunku emociškai?
– Buvo labai sunku, bet kančia – ne. Vienas iš pagrindinių testų, kad atsidurtum galutinėje rinktinėje, buvo psichologinis ir emocinis išbandymas. Jis buvo atliekamas tam, kad būtų iš anksto žinoma, ar visa tai pakelsi. Jeigu būdavai itin pajėgus ir stiprus sportininkas, bet neįveikdavai to kriterijaus, tai rinktinėje ir neatsidurdavai. Privalėjai būti geležinių nervų. Manau, tai tiesiog duotybė.
Buvo labai griežtas svorio kontroliavimas ir ribojimas – už kiekvieną papildomą atsiradusį gramą treniruotėje tu privalėdavai atidirbti ir juos numesti. Treniruotės vykdavo taip: 7 ryto atsikeli ir nuo tada su nedidelėmis valgymo ir poilsio pertraukomis treniruotę baigi 22 val. Milžiniški krūviai. Visgi buvome prižiūrimi, mums atlikdavo tyrimus, stebėdavo sveikatą. Kontrolė būdavo.
Kalbant apie emocinę įtampą, pavyzdžiui, tu esi viena lietuvė tarp Rusijos rinktinės narių, tai į tave tikrai kreivai pažiūrėdavo. Negi gali čia atsirasti kažkokia lietuvė ir išstumti ruses? Čia reikia dėkoti mano trenerei, ji buvo šalia ir atribojo nuo tokių kalbų, darė didžiulį darbą, kad jų negirdėčiau. Jeigu lygintume, tai buvo kaip armijoje – vieni išgyvena tai ir viskas, o kiti visam gyvenimui lieka su ta trauma, čia buvo kažkas panašaus.
– Klausausi jūsų ir sunkiai suvokiu, kaip būdama vaiku visa tai priėmėte ir atlaikėte?
– Žinokite, aš ir pati dabar neįsivaizduoju, kaip visą tą padariau. Būdama suaugusi net dabar aš daug jautriau reaguoju ir būna daug sunkiau ką nors ištverti. Kartais tikrai pagalvoju, kaip vaikystėje viską pakėliau. Gal gyvenimo patirtis daro savo, nes tu jau suvoki viso šito pasekmes. Kai esi vaikas, tai atviromis akimis ir eini į tą pasaulį, nesuprasdamas, kas bus, tai ir yra drąsiau. Bet tikrai nežinau, kaip visa tai atlaikiau.
– Ar nekildavo minčių, kad kiti vaikai gyvena tikrą vaikišką gyvenimą, o jūs viso to neturite?
– Kai būdavo sunku, užklupdavo tokios akimirkos, kai guli ir galvoji, kaip aš dabar norėčiau būti kaime pas močiutę, kaip aš atsigulčiau ant žolės ir jausčiau jos kvapą ir ramybę. Tikrai būdavo tokių minčių. Visgi savaitę pabuvusi pas močiutę kaime aš suprasdavau, kad vėl ilgiuosi gimnastikos, salės ir norisi grįžti ten. Pabrėžčiau, kad tai pirmiausia yra žmogaus pasirinkimas, o taip pat ir didelis trenerio talentas nuo mažens įskiepyti tokią begalinę meilę sportui.
Atvirai sakau, jeigu vaikas nenori ir viduje neturi tokio jausmo, tai tikrai geriau nereikia kankinti nei to vaiko, nei jo tėvų ar trenerio. Bet jeigu vaikas tuo gyvena, o treneris netgi yra priverstas jį stabdyti – yra ir šiais laikais tokių vaikų, tai tada visas tas noras ir atsidavimas ir ateina. Yra vaikų, kurie negali gyventi be gimnastikos, todėl ir bandai įgyvendinti tas jų svajones.
– Ar dėl visiško atsidavimo gimnastikai nenukentėjo jūsų mokslai?
– Viskas buvo suderinta. Grįžusi iš stovyklų ar varžybų aš turėdavau atskirai per keletą dienų atsiskaityti tai, ką kiti vaikai darydavo per trimestrą. Ateini, atsiskaitai, ką reikia, ir toliau vyksti sportuoti. Sportas su mokslais buvo itin kruopščiai suderintas tikriausiai todėl, kad visa šalis dirbo dėl rezultato, jis būdavo svarbesnis už bet ką.
– Kaip apibūdintumėte savo asmeninį santykį su trenere V. Kubiliene?
– Buvo toks abipusis ryšys. Trenerė Kubilienė buvo visiškai kito kirpimo: labai griežta, labai reikli, bet itin gera psichologė. Praėjus daugybei metų aš drąsiai galiu sakyti, kad ji buvo labai gera psichologė. Aš jos šiek tiek prisibijojau, bet ir gerbiau. Man jos žodis ir nuomonė buvo šventa. Labai tikėjau – jeigu pasakė, kad reikia, vadinasi, reikia. Manau, tai yra jos nuopelnas, kad aš taip įtikėjau ir įsimylėjau šį sportą. Nebuvo nė vienos išdavystės – visą kelią iki pat karjeros aukštumų ir pabaigos ėjome kartu.
– Vos 15-os sugebėjote tapti sporto meistre. Ar po tokio pasiekimo neatsirado tam tikro susireikšminimo?
– Jokiu būdu ne. Viduje galbūt ir jaučiau pasididžiavimą, kad pavyko, bet daugiau jokių tokių dalykų nebuvo. Neduok Dieve, Kubilienė būtų pamačiusi bent menkiausios karūnos užsidėjimą, tai patikėkite manim, maža būtų nepasirodę (šypteli). Labai greitai mane ant žemės pastatydavo, kai tik reikėdavo. Tiesiog iš karto.
– Ką jums apskritai davė sportas, gyvenant būtent toje sistemoje, kaip viską palengvino?
– Tais laikais sportas labai palengvino gyvenimą ir atvėrė didžiules galimybes. Mano amžiaus vaikai tik filmuose matydavo ir svajonėse galėdavo įsivaizduoti išvažiavimą į užsienį, o aš dar vaikystėje apkeliavau daug pasaulio šalių. Sportas man atvėrė akis į pasaulį, leido pamatyti kitokį žmonių gyvenimą, kitas galimybes. Įsivaizduokite, ką tai reiškė tuomečiam mažam žmogui.
– Kokia kelionė buvo pati įsimintiniausia, mintyse išlikusi iki pat dabar?
– Kinija. Man labai patiko ir iki šiol prisimenu tą Didžiąją kinų sieną. Kol mes į ją užlipome, tai pamenu, kad man ir tos Novagorsko treniruotės pasirodė gana lengvos. Buvau maždaug 16-os metų, o ta visa kitoniška gamta, gyvūnai ir maistas atrodė nerealiai. Pamenu ir tokią detalę, kad viešbučio kambaryje turėjome beveik visiškai tylėti, nes komandos atstovai sakė, kad mūsų pokalbius visur įrašinėja.
Kai dabar žiūriu filmus, prisimenu, kad tai būdavo realybė: iš paskos vaikšto KGB atstovai, reikia tylėti, ko nors nepasakyti, kur nors nenueiti, kuo nors nesusižavėti. Dabar tai juokinga, bet tada tai buvo tikrovė ir viską priimdavai natūraliai. Mes gi nežinojome, kad kada nors atsiras demokratija, kad sugrius tos sienos. Nebuvo visko su kuo palyginti, todėl suprasdavai, kad yra tik taip ir ne kitaip.
– Jeigu tuo metu būtų buvęs tas kitokio gyvenimo įsivaizdavimas, tai galbūt ir mentalitetas būtų buvęs kitoks?
– Puikiai suprantate, kokia milžiniška jėga yra propaganda ir kaip ji gali paveikti visą sistemą. Tiek Sovietų Sąjungoje, tiek toje pačioje Hitlerio Vokietijoje milijardai buvo išleidžiami propagandai skleisti, smegenims plauti. Dabar tas pats darosi Rusijoje. Tai yra milžiniška jėga. Jeigu tau nuo pat vaikystės sakoma tik tai, televizija yra tik tokia, idėjos tik tokios, tai tu taip ir formuoji savo asmenybę, su tuo save tapatini.
– Svarbiausią karjeros pergalę iškovojote 1982 m., tada tapote Europos čempione. Kas širdyje palikę iš to istorinio triumfo?
– Tai buvo tikriausiai toks pirmas lūžis, pirmas kartas, kai pavyko pralenkti Bulgarijos mokyklą. Tiesa, mes dviese su bulgare laimėjome tą čempionatą, tačiau vis tiek tai buvo milžiniškas pasiekimas. Tada ir aplankė tas jausmas ir žodis, kurį jau minėjau, – pavyko. Aš tada tikrai jaučiausi kaip didvyrė. Nežinau, ar dabartiniais laikais tokio amžiaus vaikui, davus tokį didžiulį spaudimą, kad net nebandyk grįžti be medalio, kas nors iš viso pavyktų.
Aš tikrai dabar galvoju ir nesuprantu, kaip viską atlaikiau. Turbūt tada aš neįsivaizdavau, kas būtų, jeigu būtų, todėl ir sugebėjau viską pakelti ir nepalūžti. Ką mes dabar įvardijame kaip gerą rezultatą – 6 vieta Europoje, tai mano trenerei už tokį pasiekimą būtų parodytos durys. Kai mus išlydėdavo į varžybas, visos kalbos sukosi tik apie tai, kokios spalvos bus medalis, o kokia nors ketvirta vieta niekam nebuvo įdomi.
Kai aplinkui visa tai, tai koks jausmas gali būti iškovojus auksą? Tu esi didvyris, tu didžiuojiesi. Pamenu, kad tada man viskas prieš akis prabėgo: ir visa vaikystė, ir kaimas, ir šeima, ir Lietuva. Galvojau, kad taip negali būti – negi čia aš. Tas triumfas – kaip sapnas.
– Pergales išgyvename vienaip, bet su pralaimėjimais taip pat reikia susigyventi. Kaip jūs juos priimdavote?
– Pralaimėjimas buvo katastrofa. Būtent todėl ir neleisdavau sau pralaimėti, nes labai to nemėgdavau. Pati nepamenu šio fakto, bet trenerė yra sakiusi, kad būdama 12-os ar 13-os metų ateidavau į salę ir prieš varžybas pažvelgdavau į ant stalo sudėliotas taures ir medalius ir pasakydavau, kad jie bus mano. Žodžio „pralaimėjimas“ nebuvo, o jeigu pralaimėjimas ištikdavo, tai prilygdavo katastrofai.
Aš pati sau buvau ne kartą pasakiusi, kad jeigu imsiu pralaimėti, tai ir išeisiu. Tokio kalėjimo nebūdavo, jeigu jau nusprendei nebesportuoti. Gimnastika tik sau, tik šiaip pabūti man nebuvo įdomu. Net minties sau neleisdavau turėti, kad taip gali būti.
– Karjerą baigėte 20-ies metų. Kodėl ji baigėsi taip anksti, o gal tai buvo maksimumas?
– Tada jau ir prasidėjo kitokia epocha, atsirado naujų konkurentų, jie pradėjo lipti ant kulnų, pradėjo laimėti. Šiaip tai daug įvairių momentų atsirado. Dabar 20 m. gimnastikoje yra jaunimo amžius, o mano laikais tai buvo karjeros pabaiga. Dabar amžius šioje sporto šakoje yra labai pailgėjęs, nes nebėra tokių didelių ribojimų, dėl to olimpinėse žaidynėse yra dalyvavusios ir trisdešimtmetės atletės.
– 1984 m. neišvykote į Los Andželo olimpines žaidynes dėl politinių Sovietų Sąjungos priežasčių. Kokio skaudumo buvo šis dūris?
– Tai buvo labai skausminga, labai (atsidūsta). Tai buvo vieni iš pačių juodžiausių ir skaudžiausių metų. Paskui turbūt ir įvyko tas lūžis, prasidėjo tokios mintys, kad nebėra prasmės visko tęsti. Buvo labai sunku tai priimti ir išgyventi. Net nežinau, ar šiais laikais kas nors atlaikytų tokius krūvius, tokį kelią, kokį mes nuėjome prieš tas olimpines žaidynes tikėdamos, kad į jas tikrai važiuosime.
Visą laiką uždaroje teritorijoje. Be salės, nieko daugiau nematydavome. Ten buvo tik salė, tikslas ir olimpinės žaidynės. Įsivaizduokite, kai po viso to sužinai, kad dėl politinių priežasčių į jas nevyksime. Tiek metų, tiek laiko, tiek visokio psichologinio spaudimo, tiek vidinių išgyvenimų ir sunkumų, ir staiga supranti, kad viskas galiausiai dėl nieko. Tada žinojau, kad tai buvo mano vienintelis šansas, jo daugiau nebebus.
– Tada tapote tokiu sistemos įkaitu?
Mes tapome tokiais įkaitais, taip. Tada ir pasijautė, kad esame žaisliukai tos politinės sistemos rankose. Paskui kitaip jau viskas atrodė, apsivertė visa mąstysena ir supratimas. Vaiku lengviau manipuliuoti, o su patirtimi tos manipuliacijos nebe taip paveikia, pasireiškia vidinis protestas: „Tik nereikia man čia pasakų, kad viskas gerai.“ Ši situacija su olimpinėmis žaidynėmis ir atvėrė akis, parodė, kur iš tiesų gyvename.
Supratome, kad sportas yra didžiulė dalis politikos, o ne tavo paties pasirinkimas. Tai ne tai, kad pasirinkai sporto šaką ir ja gyveni, kuri meną, džiugini žiūrovus. Nieko panašaus. Tapo aišku, kad esi tos politikos dalis ir tavimi tiesiog naudojamasi.
– Užsiminėte, kad Los Andželo žaidynėms ruošėtės uždaroje teritorijoje, nieko nematėte. Ar tai apskritai buvo humaniška?
– Ne (atsidūsta)... Neduok Dieve, kad tik kas nors nepasižiūrėtų iš šono ir kad kokie nors jausmai nesutrukdytų tau sportuoti...
– Taigi, pačios žmogaus esybės ten tada buvo mažai?
– Jokios.
– Kokių naujų spalvų atsirado gyvenime baigus karjerą?
– Na, tada jau labai greitai atsirado šeima, gimė pirmoji dukra. Visgi Dievulis pasakė, kad nuo tos gimnastikos pabėgti niekaip nepavyks. Suvedė tada likimas su Sabonių šeimyna, aš nuvažiavau į Ispaniją ir ten mane įkalbėjo dirbti trenere. Niekada negali sakyti „niekada“, nes nežinai, ką gyvenimas atneš. Buvau sakiusi, kad su gimnastika viską baigiu, nenoriu net į tą pusę žiūrėti, bet greitai grįžau. Skirtumas tik tas, kad grįžau su kitu amplua kitoje šalyje. Buvo lemta, kad negalėjau visko palikti.
– Kaip sekėsi pritapti Ispanijoje?
– Trenerės karjerą teko pradėti kitoje šalyje, bet Ispanijoje labai daug išmokau. Ten buvo visai kitokia sistema, daug daugiau demokratijos. Pamačiau klubinę sistemą, o ne sporto mokyklų, kai viskas prie Vyriausybės, prie ministerijos. Aišku, ji buvo daug žmogiškesnė, viskas buvo kitaip. Ėmiau formuotis kaip trenerė. Galbūt nebūčiau taip gerai pažinusi klubinės sistemos, jeigu nebūčiau atsidūrusi Ispanijoje. Taigi, taip ir likau sporte.
– Ilgą laiką gyvenote Ispanijoje, bet 2015 m. galiausiai sugrįžote į Lietuvą. Kokia pagrindinė mintis parvedė namo?
– Ir asmeniniai, ir profesiniai dalykai parvedė atgal. Sugrįžau todėl, kad man buvo įdomus visas tas procesas, juo labai tikėjau. Žinojau, kad mūsų šalies meninė gimnastika nepirmauja. Lietuva tada užimdavo gana žemas pozicijas, viskas buvo ne paties geriausio lygio. Man buvo įdomus visas tas pasikeitimo procesas, lygio kėlimas. Pirmais metais buvau labai užsidegusi, vykdėme pasaulinio lygio turnyrus. Manau, kad pavyko. Kelios sportininkų kartos rodė labai aukštus rezultatus ir Lietuva vėl pakilo į aukštesnes pozicijas, atsirado didesnė konkurencija, kurios labai reikėjo. Visgi labai nusvyra rankos, kai žinai, kad nėra sąlygų, negali iki galo atlikti savo darbo. Kol kas esame pusiaukelėje. Norai vieni, galimybės kitos. Tikiu, kad sąlygos gali būti geresnės.
– Ką dabar matote savo auklėtinių akyse?
– Visokių vaikų yra. Gerai pastebėjote, nes visada pirmiausia bandau žiūrėti būtent vaikui į akis. Būtent į akis, kad jos degtų. Svarbu ne mamytės, ne tėvelio norai, o vaiko akys. Jas pamatęs tu ir supranti, ar vaikas spinduliuoja noru, ar jis tuo dega. Tai pamatęs tu nori padėti vaiko svajonėms išsipildyti. Žinoma, be viso to, yra ir baimės nuvilti. Supranti, kad tai yra atsakomybė, nes tau patiki vaiką, į tavo rankas tėveliai atiduoda tai, ką turi brangiausio. Ne tik dėl tavęs, bet dėl daugybės aplinkybių kartais gali atsitikti taip, kad labai tikėjęs vaikas galiausiai nusivils, nebetikės.
Būtent todėl dabar mes žvelgiame ne tik į rezultatą, bet ir apskritai į sporto duodamą naudą. Svarbus ne tik rezultatas, sportuodamas tu atrandi savo asmenybę, tai yra visam gyvenimui, o sportas – tik laikinas. Žinoma, visi nori rezultatų, bet tai yra tik dalis visko. Turėdama daug patirties dabar jau galiu pasakyti, kad pirmiausia sporte yra asmenybė, o tik paskui rezultatas. Nėra pirmo, nebus ir antro.
– Padėkime paskutinį tašką. Ką D. Kutkaitei reiškia žodis „gimnastika“?
– Man gimnastika – gyvenimo dalis (minutę patyli). Tai yra dalis žmogaus, kuris per judesį, per muziką, per emociją gali parodyti savo asmenybę. Ne žodžiais, o judesiais. Tai savęs atskleidimas, parodymas, tai tam tikra žmogaus gyvenimo dalis.
