Sportas

2018.03.05 16:15

Pasaulio čempionato medalį parvežusi dviratininkė S. Krupeckaitė įgėlė valstybės sporto politikai

ELTA 2018.03.05 16:15

35-erių metų Lietuvos dviratininkė Simona Krupeckaitė dar kartą įrodė, kad vis dar priklauso pasaulio elitui. Į Lietuvą sugrįžusi sportininkė džiaugėsi po ilgos pertraukos iškovotu planetos pirmenybių medaliu, bet apgailestavo, kad dėl Lietuvos sporto politikos negali atsikratyti minčių apie emigraciją.

Apeldorne (Olandija) vykusio 115-ojo pasaulio treko čempionato moterų keirino rungtyje sekmadienį S. Krupeckaitė iškovojo bronzos medalį. Tai jau 13-asis pasaulio pirmenybių medalis panevėžietės karjeroje. S. Krupeckaitė ant planetos čempionato prizininkių pakylos kopė po šešerių metų pertraukos.

„Visi kiti apdovanojimai prieš šį nublanksta. Sunku net papasakoti, koks buvo jausmas. Aš buvau labai patenkinta, nes po finišo maniau, kad likau ketvirta ar net penkta. Finišas buvo vos per plauką. Tikrai labai džiaugiausi, matyt gavau ir Dievo dovaną. Buvo labai sunkios varžybos, treke buvo labai sausa ir dėl to buvo sunku atsistatyti po pirmų startų. Nelengva buvo nuo pat pirmos dienos, tad finišuoti teko iš paskutiniųjų jėgų, bet už pastangas buvo atsilyginta“, – Vilniaus oro uoste džiaugėsi S. Krupeckaitė.

S. Krupeckaitė prisipažino, kad per šešerius metus, kuomet nepavykdavo iškovojo planetos pirmenybių medalių, būdavo labai sunku vėl ruoštis naujiems startams, todėl šis laimėjimas yra tarsi atpildas visai komandai už nepasidavimą ir pasiaukojimą. Ypač ji dėkinga buvo Lietuvos treko rinktinės treneriui ir savo vyrui Dmitrijui Leopoldui.

„Prie pergalės prisidėjo daug žmonių, bet didžiąja dalimi – treneris. Tik jo dėka vis esu ant „balno“ ir jis man neleidžia nuleisti rankų bei verčia kovoti“, – sakė S. Krupeckaitė.

Dviračių treko atstovai yra vieni pirmųjų iš vasaros sporto šakų, kurie startavo svarbiausiose metų varžybose jau pradėjus veikti atnaujintam Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) sporto finansavimo modeliui. Pagal naują finansavimo tvarką, Lietuvos dviračių sporto federacija šiais metais iš valstybės gavo 191 tūkst. eurų – net 140 tūkst. eurų mažiau nei pernai.

S. Krupeckaitės laimėtas medalis, BNS nuotr.

„Nesiečiau pergalių su sąlygomis. Mes, sportininkai, esame įpratę nežiūrėti į tai, kas vyksta politikoje. Mes tiesiog darome savo darbą. O tie, kas nemoka daryti savo darbo, tegul vertina savo darbo vaisius. Mes vertiname medaliais, o jie – kitaip“, – sakė S. Krupeckaitė.

S. Krupeckaitė pripažino, kad po sporto finansavimo reformos ji pati sąlygų pablogėjimo nepajuto. Visas pasiruošimas planetos pirmenybėms vyko pagal planą.

„Tik dabar sugrįžę į Lietuvą galėsime paskaičiuoti, kiek praradome, o kiek gavome“, – pabrėžė S. Krupeckaitė.

Visgi dviratininkė prisipažino, kad ji su treneriu ne kartą buvo viliojami kitų šalių, o ankstesniame interviu pasakyti žodžiai apie emigraciją nėra pokštas.

„Tai nėra pokštas. Vien mūsų sprinto komandai išvažiuoti į varžybas kainuoja daugiau nei 100 tūkst. eurų. O valstybė tiek duoda apskritai visam dviračių sportui, tai apie kokį aukštą meistriškumą galime kalbėti. Mano vyras yra irgi maksimalistas. Jis nesiruošia čia likti čia dėl atlyginimo. Jis uždirba tik kiek daugiau negu minimumą ir tikrai negauna tiek, kiek yra vertas. O kai gauni nulį į kišenę ir negali treniruoti komandos, tai vienintelė išeitis yra emigracija. Jeigu treneris keletą sezonų praleidžia be sportininkų, be naujų žinių, tai jis nyksta.

Dėl to ir tenka galvoji apie galimybę dirbti užsienyje. Norime būti čia ir dirbsime iki paskutinių, kol bus galimybių. O jei tokių galimybių nebebus, tai išvažiuosime su kitais sportininkais, – kalbėjo S. Krupeckaitė. – Mes sportuojame ne dėl kažkokio uždarbio, o dėl to, kad tai yra mūsų gyvenimas. Mes įdedame daug savo lėšų, aukojame šeimas, draugus, laisvalaikius. O jeigu iš mūsų bando atimti mūsų gyvenimą, tai jautiesi užspaustas į kampą. Tokie reikalai man panašūs į sporto žlugdymą. Jeigu toks valstybės požiūris, tai dėl ko mes turime aukoti savo gyvenimą?“

S. Krupeckaitė, BNS nuotr.

Patyrusi dviratininkė savo karjeroje taip ir neturi olimpinio medalio. Nors ji jau yra viena vyriausių tarp visų savo konkurenčių, apie tašką karjeroje S. Krupeckaitė dar negalvoja.

„Sudėtinga atsakyti, kiek dar man liko. Žinoma, gera žinoti, kad tai buvo jau 14-as čempionatas ir jau nemažai medalių yra. Ta statistika ir guodžia, ir liūdina. Žinoma, galvoju apie Tokijo olimpines žaidynes, kaip ir kiekvienas sportininkas“, – pridūrė geriausias 2016 metų Lietuvos sportininkė.

Iki kovo mėnesio galo S. Krupeckaitės ir jos trenerio laukia poilsis, o vėliau prasidės pasiruošimas naujam sezonui.