Kai 1992 m. Traksėdžiuose savo pirmą gyvenimo vasarą pasitiko E. Petrauskas, aplinkiniai tikriausiai net negalėjo įsivaizduoti, kad šiame mažame miestelyje prie Šilutės augęs jaunuolis taps pirmuoju ir vieninteliu nepriklausomos Lietuvos olimpinio bokso prizininku, jo gyvenime bus ir didžiulių pakilimų, ir skaudžių nuopuolių, geriausių sprendimų ir klaidų, tačiau galiausiai pavyzdžiu vieniems tapęs, o kitų nemėgstamas E. Petrauskas paliks neišdildomą žymę Lietuvos sporto istorijoje.
„Mažasis Tysonas“ – tokią pravardę yra užsitarnavęs E. Petrauskas. O juk palyginimas su legendiniu sunkiasvoriu boksininku Mike`u Tysonu yra išties nemenkas. Tiesa, paralelių galima pastebėti ir daugiau – neprilygstamas talentas ringe ir M. Tysono gyvenime buvo visada paliestas gyvenimo pasirinkimų prieskonio.
Lemtinga trenerio akis ir nuo smūgių kritę vyresni
E. Petrauskas nuo pat vaikystės buvo aktyvus, o vyresnysis brolis ir tėtis jį su sportu supažindino anksti. Tiesa, į bokso salę jaunuolį galiausiai pakvietė jį pastebėjęs Šilutės bokso treneris Vincas Murauskas.
„Aš su sportu jau nuo vaikystės esu susipažinęs. Mano tėtis po darbų savaitgaliais eidavo sportuoti, salėje sportuodavo, kriaušę pamušdavo. Man patikdavo daryti vyrišką darbą, eidavau su tėčiu kartu. Po to brolis, kai man buvo 7-eri, pradėjo pas Vincą Murauską Šilutėje lankyti boksą. Jis lankė jau kurį laiką, gal metus, ir kažkurį šeštadienį, netyčia kažkaip, pasakiau, kad važiuoju kartu su juo pažaisti regbio. Tą vieną treniruotę kaip dabar atsimenu, aš ten vyrams ir kojas laikiau, kad negalėtų bėgti. Treneris pamatė ir sako: kad būtum salėje pirmadienį. Tai nuo to laiko visada esu bokse“, – pačią pradžią bokso salėje prisiminė E. Petrauskas.
Ką pastebėjo trenerio akis?
„Pamatė, kad turiu azartą, nebijau, ar mažas, ar didelis – vis vien darau savo, baimės nėra. Matyt, kad jam tai tikrai tiko“, – šypsojosi prisimindamas boksininkas.
Tiesa, E. Petrauskas nebuvo visiškas naujokas bokso salėje – sporto pagrindus jis mokėjo, tačiau jau nuo pat pradžių pradėjo kaip lygus su lygiais kovoti su vyresniais vaikinais ringe.
„Bokso pagrindus mane jau buvo išmokęs tėčio draugas. Jis buvo pas Murauską lankęs boksą, išmokė mane stovėsenos, pagrindinių smūgių. Pirmoje treniruotėje boksavausi pagal užduotis su tokiu didesniu – kaip jam pradėjau šaudyti. Tie vyresni iškart davė man pravardę – Šamukas. Man tikrai labai patiko, neturėjau jokios baimės, galvojau, kad visi esam lygūs, tik brolis mane treniruotėse iš pradžių labai skriausdavo“, – dėstė E. Petrauskas.
Netrukus jaunasis boksininkas pradėjo keliauti į varžybas, o savo pirmuosius žingsnius kovose prisimena labai gerai, net ir mažas detales.
„Atsimenu, kad patį pirmą kartą man išvis nebuvo kovos. Mane nusivežė į Sovetską (buvusi Tilžė (Rusija) – LRT.lt). Tada eidamas tiltu per Nemuną aš apsiverkiau, nes man buvo labai šalta, tai net ašaros suledėjo. Treneris davė man šaliką, apvyniojo. Tą kartą kovų neturėjau, bet gavau diplomą. Tą kartą svėriau 26 kg. Kai jau kitos buvo normalios varžybos, gal rajonų čempionatas, jos vyko Kėdainiuose. Pirmą kovą prieš tokį Rytį Smiką laimėjau, labai gražiai laimėjau, treneris buvo labai patenkintas. Kitą kovą finale pralaimėjau prieš Ovidijų Jelkiną, buvome draugai, iš tos pačios kompanijos. Kai pralaimėjau, buvau labai nusiminęs, tai buvo mano pirmas pralaimėjimas“, – pasakojo E. Petrauskas.
Didžiąją vaikystės dalį E. Petrauskas praleido Šilutėje, treniruodamasis pas V. Murauską. Kaip prisimena pats boksininkas, santykis su treneriu tuo metu buvo ypatingas.
„Santykis Šilutėje buvo kaip tėvo ir sūnaus. Tikriausiai dirbant trenerio darbą su visais auklėtiniais turi jaustis taip, tarsi būtum jų tėvas. Turi jiems padėti, skatinti, auklėti, motyvuoti. Negali matyti tik vieną, turi visus matyti. Jis buvo ir yra labai geras. Tikriausiai geresnio vaikų trenerio už Vincą Murauską aš neįsivaizduoju. Jis tiek turėjo čempionų, tiek turėjo tokių vau“, – sakė boksininkas.
Kaip teigė pats E. Petrauskas, jis nebuvo geras vaikas, niekam nenusileisdavo ir visada norėdavo pakovoti už save, dažnai mušdavosi, jam patikdavo rodyti jėgą. Tačiau, kaip teigė pats, nebuvo problemiškas vaikas.
„Labai už save kovodavau. Jei tu labai ant manęs „važiuoji“, perlenki lazdą, tada gausi į kuprą. Anksčiau taip būdavo, dabar jau žmonės kitokie, skystesni. Mokykloje sekėsi gerai, bet mokytis nelabai patiko. Buvau priverstas mokytis, kai buvau olimpiniame centre, negalėdavome praleisti pamokų. Treneris pasakė, kad turi būti bent teigiamas pažymys, jį ir tempiau“, – pasakojo E. Petrauskas.
Trylikos iš regiono – tiesiai į sostinę
Būdamas 13-os metų E. Petrauskas išgyveno ryškų pasikeitimą savo gyvenime – jaunasis boksininkas persikėlė gyventi į Vilnių. Į sostinę vaikiną pasikvietė bokso treneris Vladimiras Bajevas. E. Petrauskas pradėjo sportuoti Lietuvos olimpiniame sporto centre, o mokslus krimto Vilniaus „Ozo“ gimnazijoje, pradėjo gyventi Vilniuje.
„Kai išgirdau, kad gavau kvietimą važiuoti į Vilnių, tu neįsivaizduoji, kaip aš džiaugiausi, tiesiog norėjau važiuoti kuo greičiau. Labai norėjau išvažiuoti, ten nėra ką veikti, siauras žmonių ratas, mažos galimybės. Kai atvažiavome į Vilnių, ten buvo sporto mokykla, gal vos ne kalėjimas. Ten sportininkai turi laikytis režimo, disciplinos, sportininkai gauna tai, ko reikia, nesvarbu, koks tu ten esi, ten tave pastato į vietą“, – apie gyvenimo pradžią sostinėje pasakojo E. Petrauskas.
Tiesa, būtent tuo metu boksininkas pradėjo skinti apdovanojimus aukščiausio lygio tarptautinėse varžybose. Nors jau tada E. Petrauskas iškovodavo medalius Lietuvoje, tačiau, kaip teigė pats, jam svarbiausios buvo vos kelios varžybos.
„Nemanau, kad rimčiausios ir svarbiausios varžybos yra Lietuvos čempionatai, tarptautiniai turnyrai. Kai būdavau gerokai jaunesnis už visus, laimėdavau Lietuvos čempionatus. Kai atvažiavau pas Bajevą, jis man paaiškino, kad pačios svarbiausios varžybos yra Europos, pasaulio čempionatai ir olimpinės žaidynės. Už jas svarbesnių varžybų nėra“, – dėstė E. Petrauskas.
Pirmąjį medalį iš aukščiausio rango tarptautinių varžybų E. Petrauskas užsikabino 2006 m. – Europos jaunučių čempionate iškovojo bronzinį apdovanojimą. Jau tada jaunasis boksininkas išmoko vertingą gyvenimo pamoką.
„Pirmą kovą laimėjau prieš azerbaidžanietį, o kovoje dėl finalo pralaimėjau prieš rusą. Ten buvo žiaurus pralaimėjimas, pajaučiau, kaip galima žiauriai sudegti, o tai yra labai pavojinga bokse – kai sportininkas perdega psichologiškai, jis nieko nebemoka daryti. Kai kovojau su rusu, visi žinojo, kad sudegiau. Bet kitame Europos čempionate jau su juo boksuodamasis finale nesudegiau, pralaimėjau, bet jau buvau antras“, – pasakojo E. Petrauskas.
2007 m. jaunių Europos čempionate E. Petrauskas liko antras, o štai 2008 m. jaunių Europos čempionate lietuvis pasipuošė aukso medaliu – pirmuoju aukščiausios prabos apdovanojimu aukščiausio lygio varžybose.
Tiesa, kol tarptautiniuose ringuose E. Petrauskas boksavosi su bendraamžiais, Lietuvoje jis spėjo tapti čempionu ir tarp suaugusiųjų – būdamas vos 14-os jis tapo Lietuvos suaugusiųjų bokso čempionu.
„Neturėjo man leisti ten boksuotis, bet aš buvau perspektyvus ir labai greitai augantis vaikas, visa Lietuvos rinktinė matė tai, davė šansą ir man dalyvauti. Jei neklystu, buvo trys ar keturios kovos. Dvi kovas tikrai laimėjau anksčiau laiko, o finale su kauniečiu Solovjovu boksavomės tris raundus, bet laimėjau ir buvau jį pasiuntęs į nokdauną“, – prisiminė boksininkas.
Tiesa, boksuotis su vyresniais už save E. Petrauskui nebuvo naujiena. Kaip prisiminė boksininkas, jis į ringą lipdavo ir prisidengęs svetimu vardu tam, kad galėtų kautis su vyresniais vaikinais.
„Mano treneris truputį sukčiaudavo. 12-os metų jau nugalėdavau 14-mečius ir 15-mečius. Aš boksuodavausi ne kaip Evaldas Petrauskas, o kaip Mindaugas Petrauskas, kuris yra vyresnis, tada laimėdavau toje amžiaus grupėje viską. Kai ateidavau jau į tą amžiaus grupę vėliau kaip E. Petrauskas, visus vos ne nokautuodavau. Kai buvau jaunimo amžiaus grupėje, tada jau su vyrų rinktinėmis boksuodavausi, daug nenusileisdavau jiems“, – šypsojosi boksininkas.
2009 m. E. Petrauskas tapo Europos čempionu jaunimo amžiaus grupėje, o 2010 m. jaunimo pasaulio čempionate užėmė antrą vietą. Kaip pabrėžė pats pašnekovas, šis čempionatas jam giliai įsirėžė į atmintį.
„Tai buvo atranka į pirmas jaunimo olimpines žaidynes, o atranka buvo tokia, kad į jas patenki iškovojęs medalį pasaulio čempionate. Važiavo ten didelė rinktinė iš Lietuvos. Pirmas kovas labai galingai laimėjau, buvo nokdaunai ir nokautai.
Taškų skaičiavimo sistema buvo labai palanki man. Tada skaičiuodavo taip, kad jei nepataiko švaraus smūgio, tai ir negauna taško, jei nepataikai visiškai švaraus smūgio, nebus taškų. Mums tai buvo nerealu, rankas laikėme mes aukštai, prispaudę, mums niekas negalėjo pramušti. Tada ir Kuncaitis išsikovojo kelialapį, o aš patekau į finalą ir pralaimėjau indui. Kova buvo taškas į tašką, prieš trečią raundą buvo 3:3. Ir kažkaip jis man bum, pataikė, o tada jau 4:3. Puoliau visaip, kaip galėjau, bet pralaimėjau, oi žliumbiau. Bet sakiau, kad jaunimo olimpinėse jau jam dėsiu“, – pasakojo E. Petrauskas.
Beje, Indijos boksininkas, kurį minėjo E. Petrauskas, buvo Vikas Krishanas Yadavas. Būtent jį 2010 m. pirmose jaunimo olimpinėse žaidynėse pusfinalyje įveikė ir revanšą pasiekė E. Petrauskas. Tų metų jaunimo olimpinės žaidynės buvo itin sėkmingos Lietuvai – auksą jose iškovojo ir E. Petrauskas, ir Ričardas Kuncaitis.
Netrukus po šių žaidynių E. Petrauskas galutinai perėjo į suaugusiųjų boksą. Tiesa, čia jam dar reikėjo apšilti kojas.
„2011 m. pasaulio čempionate aš pirmą kovą pralaimėjau indui. Man su tais Indijos boksininkais… Jie yra aukšti, greiti ir daug muša. Nespėjau tada susigaudyti ir pralaimėjau jam. Tada važinėjome daug į turnyrus, laimėdavau dvi kovas, o dėl medalių pralaimėdavau“, – dėstė boksininkas.
Visgi korekcijas pavyko įvykdyti ir Europos žemyno atrankos turnyre į olimpines žaidynes E. Petrauskas galiausiai iškovojo olimpinį kelialapį.
„Turėjau važiuoti į Europos čempionatą, bet kažkas nutiko ir nevykau, o galiausiai keliavau į Europos atrankos turnyrą. Labai buvau gerai pasiruošęs, visiems pakroviau malkų, visiems akys iššoko ant kaktos. Tikrai gerai boksavausi ir iškovojau kelialapį. Aš tiesiog visada savimi tikėjau, tikėjau, kad esu stipriausias, niekas pro mane lengvai nepraeis. Nebuvo taip, kad po pralaimėjimų lūžau, savaitę pailsėjau ir vėl kiekvieną dieną dirbau“, – pasakojo E. Petrauskas.
Istorinės Londono olimpinės žaidynės
Prisimindamas 2012 m. Londono olimpines žaidynes E. Petrauskas nepamiršo ir sunkiosios jų dalies – svorio metimo. Beje, pastaroji veikla, beveik būtinas ritualas kiekvienam boksininkui, buvo iššūkis E. Petrauskui visos karjeros metu – boksininkas tuo metu kovojo svorio kategorijoje iki 60 kg.
„Nuo 14 metų iki 27 metų visada mečiau svorį. Nebuvo niekada taip, kad eičiau boksuotis su tuo svoriu, su kokiu ir gyvenu. Kiekvienas kovotojas eina į kuo mažesnę svorio kategoriją, nes joje bus žemesni žmonės, jėga ir greitis kitas. Sverdavau dažniausiai 68 kg, o tada mesdavau iki 60 kg. Taip, tikrai daug, bet kažkaip po truputį, gal ir neprotingai, bet numesdavau. Tiesiog nustodavau valgyti, esu net dehidratavęs. Bet kai nusimeti svorį, prieš Londono olimpines buvau lygiai 60 kg. Iškart po svėrimų litrą vandens išgerdavau, privalgydavau pusryčių labai labai daug, kol kilti viskas pradeda, tada išsivemdavau kartais. Vėliau jau normaliai kelis kartus pavalgai, vakare jau eini kovoti ir sveri 64–65 kg. Tas priešininkas, kuris nemeta svorio, tiesiog sveria 60 kg, jis neturi jėgos, gal sveikatos daugiau turi, nes nemetė svorio. Bet aš piktas, labai piktas, nes nepavalgęs, o ir žinau, kad man rytoj reikės vėl mesti svorį ir kankintis“, – prisiminė pašnekovas.
E. Petrauskas pasakojo, kad Londono žaidynėse prisimena tik sportinę veiklą – nuo visos kitos jis buvo atsiribojęs.
„Nėjau nei per uždarymą, nei per atidarymą, taupiau energiją. Mano kovos turėjo prasidėti netrukus po atidarymo. Labiausiai prisimenu kovas, kambarį ir treniruotę. Labai taupydavau energiją, gulėdavau lovoje, žiūrėdavau Sangoką, ilsėdavausi labai daug, kartais gal apeidavau ratuką. Stovyklose dažniausiai neturistaudavau, dirbdavau ir ilsėdavaus“, – teigė E. Petrauskas.
Olimpiniame Londono bokso turnyre E. Petrauskas startavo įveikdamas vengrą Miklošą Vargą, tuomet palaužė turką Fatihą Kelesą, o ketvirtfinalyje užsitikrino medalį įveikdamas italą Domenico Valentino. Būtent pastaroji kova labiausiai ir įsiminė E. Petrauskui.
„Tas italas buvo pasaulio čempionas, jis buvo labai geras, su Lomačenko 2011 m. pasaulio čempionate boksavosi, anksčiau jau buvo tapęs pasaulio čempionu. Buvo favoritas, bet aš jam taip dėjau per skūrą, jis nieko nesusigaudė, ką reikia daryti. Teisėjai tada manęs vos nediskvalifikavo. Buvo pirmas atvejis, kai atėmė du taškus, po klinčo aš žengiau žingsnį atgal, o žengus žingsnį atgal ir po komandos „break“, galima tęsti kovą. Aš padariau tokį judesį atgal ir smūgiuoju jam. Teisėjas sustabdė kovą ir atėmė du taškus. Toliau boksavomės, italas mane taip pagavo, kad mano alkūnė jam į krūtinę įsirėmė, bandžiau trauktis, o teisėjas už alkūnę vėl atėmė du taškus. Dar toks vienas taisyklių pažeidimas ir būčiau diskvalifikuotas. Jau girdžiu, kaip treneris šaukia, kad saugiai boksuočiausi, neprasižengčiau, tai galiausiai sugebėjau pasiekti pergalę“, – pasakojo E. Petrauskas.
Lietuvis pergalę ketvirtfinalyje pasiekė taškais 16:14, o pusfinalyje susitiko su Pietų Korėjos atstovu Soonchulu Hanu. Tiesa, šioje kovoje E. Petrauskas pralaimėjo rezultatu 13:18 ir iškovojo bronzos medalį.
„Nemanau, kad pralaimėjau toje kovoje. Jis į galvą man nepataikė, daugiausiai mušė į pilvą, pasinaudojo mano stovėsena. Treneris mano šaukė, kad pasisaugočiau smūgio iš dešinės į pilvą, jam už tai duodavo tašką. Bandžiau saugotis, bet nepavyko. Po tos kovos, kai pakėlė jo ranką ir visa salė jį nušvilpė, aš atsistojau ir visa salė pradėjo man ploti. Išėjau tikrai patenkintas, visas pasaulis matė, palaikė ne jį, o mane“, – džiaugėsi E. Petrauskas.
Beje, 2012 m. olimpinėse žaidynėse E. Petrausko svorio kategorijoje čempionu tapo vėliau bokso superžvaigžde pavirtęs ukrainietis Vasilijus Lomačenko. Lietuvio ir ukrainiečio susitikimas finale buvo labai laukiamas įvykis, kuriam nebuvo lemta išsipildyti.
„Tuo metu taip jaučiausi, kad ir jo nebijojau. Atsimenu, kad po kovos pusfinalyje mano masažuotojas išgirdo Lomačenkos tėvo pokalbį, sakė, kad pasisekė Lomačenkai, kad ne aš patekau į finalą“, – pasakojo boksininkas.
Nors tą kartą Londone E. Petrauskas nepamatė keliamos Lietuvos trispalvės, tačiau pabrėžė, kad atstovauti savo šaliai ir garsinti jos vardą jam visada buvo labai svarbu.
„Esu didelis šalies patriotas. Esu sakęs draugui, kad jei vyktų karas, imčiau automatą ir eičiau ginti šalies. Kai kildavo trispalvė, visas kūnas bėgdavo šiurpais ir bėgdavo ašaros. Galvodavau: pagaliau, Lietuva. Esame tokia maža šalis, o sugebame laimėti prieš stipriausias šalis“, – dėstė E. Petrauskas.
Medalio šlovė, prasidėjusios problemos, neištrinami šešėliai
Jau būdamas Londone ir skindamas pergales E. Petrauskas sulaukė neįtikėtinai daug dėmesio ne tik iš Lietuvos žiniasklaidos, tačiau ir iš užsienio reporterių, o grįžusį į Lietuvą jį pasitiko visiškai nauja populiarumo banga. Kaip dabar pasakoja pats E. Petrauskas, jį užgriuvusi šlovė sugadino.
„Sugadino vaiką. Tas ankstyvas laimėjimas tikrai sugadino. Niekas manęs nepamokė, kas manęs laukia, niekas neišmokė, koks gyvenimas dabar prasidėjo. Galvojau, kad viskas tiesiog kaifas, atsirado daug draugų, visko, nežinojau, kad esu stebimas per padidinamąjį stiklą. Atrodė, kad kaip buvo, taip ir yra. Kelis kartus labai kvailai prisidirbau“, – teigė E. Petrauskas.
Tikrai, „prisidirbo“ E. Petrauskas ne vieną kartą.
Pirmą kartą jo pavardė Lietuvos žiniasklaidoje itin neigiamame kontekste nuskambėjo 2013 m.
Kaip tuo metu rašė 15min.lt, boksininkas „Palangoje, išgėręs alaus, įsivėlė į konfliktą. Kai jo kalbintos merginos atsisakė šokti su sportininku, o viena boksininkui pasiūlė išsiblaivyti, olimpinių žaidynių medalininkas ją išvadino kale, barmenę apipylė alumi. Kiek vėliau olimpinių žaidynių medalininkas pasipriešino apsaugos tarnybos darbuotojams, jį sutramdė tik policija.“
Galiausiai ši istorija baigėsi susitaikymu, o apie ją pats papasakojo ir E. Petrauskas.
„Mano pirmas skandalas buvo 2013 m., tas konfliktas Palangoje. Tuo metu tikrai jaučiausi labai kietas, žinomiausias Lietuvoje. Būdami Lietuvos rinktinės stovykloje sugalvojome alaus atsigerti, išėjo taip, kad 3 val. nakties užsimanėme ir paskutinio alaus. Užėjome į kavinę, nežinau, kas ten buvo, kažkoks žodinis konfliktas. Pasakė, kad eitume lauk, barmenė, atrodė, kad negražiai, įžeidžiai pasakė. Aš sakau jai, kad jei dar kartą negražiai taip pasakys, aš apipilsiu ją alumi. Ji paėmė ir taip tiesiai šviesiai ir pasakė, o aš ją ir apipyliau alumi, išėjau. Supratau, kad policija atvažiuos, nuėjau į kitą gatvės pusę, laukiau, kas čia bus. Atvažiavo tada policija, surakino ir išvežė.
Ryte atsikėliau, atėjo tyrėja, paaiškino, kas manęs laukė, nes buvo parašytas pareiškimas. Kitą dieną jau manęs ieškojo tėtis ir treneris, klausė, su kuo mušiausi, sakiau, kad su niekuo nesimušiau. Jau kitą dieną nuėjau atsiprašyti mergaičių, buvo dvi barmenės, vienai mažiau alaus teko. Atėjau, atsiprašiau, atnešiau saldainių, ne pinigų. Paėmiau tik vieną dėžutę, galvojau, kad ateis viena, o atėjo dvi. Kažkaip gražiai pakalbėjome, atsiprašiau, ir viskas baigėsi“, – pasakojo E. Petrauskas.
Laikui bėgant E. Petrauskas įsivėlė į dar dvi skandalingas istorijas, viena iš jų baigėsi kaltinamuoju nuosprendžiu teisme.
2018 m. jo buvusi mergina pareiškė kaltinimus, teigė, kad E. Petrauskas prieš ją smurtavo. Kaip papasakojo pats boksininkas, byla dėl šios situacijos vėliau buvo nutraukta. Tiesa, kitas skandalas E. Petrauskui baigėsi nuosprendžiu teismo salėje.
Kaip rašė 15min.lt, E. Petrauskas buvo kaltinamas tuo, kad 2017 m. sumušė neįgalų vaikiną. 2020 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino kaltinamąjį nuosprendį, tačiau grąžino bylą svarstyti į Kauno apygardos teismą, kuris galiausiai 2022 m. sportininką vėl pripažino kaltu.
„Konstatuojama, kad apylinkės teismas padarė teisingą galutinę išvadą, jog nuteistajam pareikštas kaltinimas pasitvirtino, kad būtent jis 2017 m. vasario 28 d. apie 21 val. prie ežerėlio, išgertuvių metu kilus žodiniam konfliktui, pargriovė ant žemės nukentėjusįjį, rankomis ir kojomis sudavė jam ne mažiau kaip tris smūgius į galvą ir veidą, tuo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą“, – 15min.lt citavo Kauno apygardos teismą.
„Išsiskyriau su pirmo vaiko mama, Europos čempionate laimėjau medalį. Tada buvo toks metas, kai daug švęsti pradėjau, stogelis važiavo. Tada tiesiog pagavo mergaitė tokį silpną žmogų. Po trijų mėnesių man akys kažkiek atsimerkė, pradėjau normaliai sportuoti ir supratau, kad papuoliau. Išėjo taip, kad negražiais žodžiais išsiskyriau su ja, ji supyko, važiavo pas trenerius visur, sakė, kad aš ją mušiau. Aš tikrai neigiau viską, net rankos pakėlęs nebuvau.
Praėjo metai, aš jau buvau sutikęs savo dabartinę žmoną. Pamatau straipsnį, rašo, kad Evaldas Petrauskas yra kaltinamas mušęs moterį, po dviejų dienų dar ir neįgalų vaikiną. Tyrėjai dėl merginos iškart nutraukė bylą, ten viskas vyko Vilniuje, tai jie greitai. O su tuo vaikinu viskas vyko Alytuje, bandžiau įrodinėti, kad jie mane bando pakišti. Pirma instancija apkaltino, antra instancija apkaltino, trečia instancija išteisino, o ketvirta instancija vėl apkaltino. Tas šleifas ir sugadino man visą sportinę karjerą.
Taip, esu kaltas, paliktas nuosprendis, jis baigėsi. Bausmė jau praėjo, jau beveik prieš 3-ejus metus. Ji tęsėsi beveik 5-erius metus, ta istorija. Nesu pratęs būti teismo salėse, nežinau, kaip galima būti tokiam blogam, visus skriausti, kad nuolat ten lakstytum. Stengiuosi visada būti geras, aišku, visko būna, bet su kuo bendrauju, visi mane kviečia, nori būti kartu“, – savo poziciją dėstė E. Petrauskas.
Dėl šių skandalų iš E. Petrausko buvo atimta ir sportinė renta, stipendijos, jis dėl to anksti nusprendė baigti karjerą.
Ne vieną kartą E. Petrausko vardas skandaluose buvo siejamas su alkoholiu, 15min.lt buvo rašoma, kad E. Petrauskas vaikiną Alytuje sumušė po to, kai „dėl kanapių kilo konfliktas“.
Ar boksininkas turėjo problemų su alkoholiu?
„Man problemos nebuvo, bet moterims, su kuriomis gyvenau, buvo problemos, treneriams ir sportui buvo. Treneriai dėl to ir moko, kad taip negalima, sveikatai tai nėra gerai. Pats, ką žinau, mačiau tokius pavyzdžius, kad visi savaitgaliais geria, linksminasi, daro kažką, nebuvo tokių žmonių, kurie gyvena vien sportu.
Vienintelį žmogų, kurį kitokį mačiau ir norėjau lygiuotis, tai buvo Egidijus Kavaliauskas. Bet jis po Londono žaidynių išvažiavo, nebebuvo į ką lygiuotis. O tada aš kaip tik buvau stipriausias rinktinėje, kiti turi į mane lygiuotis. O aš nenoriu, kad gyvenime į mane lygiuotųsi, sporte jūs visi lygiuokitės, kaip aš dirbu, žiūrėkite, kaip ariu. Bet gyvenimo būdas nebuvo sportiškas, dėl to ir nenuėjau į profesionalus, nes ten reikia absoliučiai būti atsidavusiam sportui. Aš pabandžiau APB lygoje, supratau, kad jei nori ten eiti, reikia visiškai pakeisti savo gyvenimo būdą. Taip ir išėjo“, – dėstė boksininkas.
E. Petrauskas pripažino, kad po Londono žaidynių buvo „sužvaigždėjęs“, bet po to išmokęs tvarkytis su šia „liga“. Tiesa, sportininkas teigia, kad ne visas gyvenimo pamokas išmoko, nors turėjo.
„Nepasimokau, o turėjau pasimokyti daug. Supratau, kad negalima pasitikėti žmonėmis, jie laikui bėgant vis tiek tave apgauna. Daug turėjau tokių draugų, kuriems padėjau, bandžiau, variau, jie visi nusisuka, apgauna, pamatai, kad jie ieškojo naudos. Su žmonėmis pabendrauju, bet taip jau nepasitikiu, neišsilieju. To pasimokiau, praėjau. Turėjau išmokti, kaip pinigus reikia taupyti, to neišmokau, bet dabar žinau, kad visur reikia turėti saiką. Nesimušu gatvėje, supratau, kad muštis negalima, tai buvo pagrindinė pamoka, kurią išmokau“, – teigė E. Petrauskas.
Visgi boksininkas teigia, kad savo gyvenime iš esmės nieko nekeistų.
„Nieko nekeisčiau. Gyvenu labai laimingą gyvenimą, važiuoju į mėgstamiausią darbą, dar kažkiek pasportuoju, iš valstybės gaunu pinigus, valstybė manimi rūpinasi, renta sportininkui yra gana nebloga. Keisti nieko nenorėčiau, nieko nesigailiu, tik tų 3 mėnesių draugystės su ta mergaite, gal ir karjera būtų prasitęsusi. Proto turiu, neturiu priklausomybės nuo tų žalingų įpročių, kai vyksta pasiruošimas, aš ruošiuosi, kai ilsiuosi, tada ir ilsiuosi. Sportuodavau daug, ne tik du kartus, kartais ir tris, slaptai. Padariau viską, ką galėjau padaryti“, – sakė boksininkas.
Boksininkas ir pastaruoju metu sulaukia įvairių nuomonių visuomenėje dėl dalyvavimo pramoginio turinio laidose, pasisakymų. Tiesa, pats boksininkas moja į tai ranka:
„O visuomenės akyse – ar tu geras, ar tu esi blogas, vis vien ras dėl ko suvalgyti. Reikia gyventi dėl savęs, man nesvarbu, ką žmonės pagalvos apie mane – ar kvailiukas, ar durniukas. Čia yra mano gyvenimas, nueikite su mano batais mano gyvenimą, pažiūrėsiu, kaip susitvarkysite. Mano gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, jis buvo pragariškas, reikėjo kovoti už save, savo būvį. Reikia būti kitokiam, išsiskirti, ir KK2 dalyvavau, ten yra mano reklama. Kiti sakė, kaip tu ten, žemas lygis, žmona papus rodo. Na, ir gerai, susidėjo juos nemokamai, dabar tu nemokamai susidėk, jūs taip nesugebėsite padaryti. Šunys loja, o karavanas eina.“
Amerikietiški kalneliai sporte po Londono žaidynių ir karjeros saulėlydis
Po Londono žaidynių boksininkas galiausiai priėmė sprendimą pakeisti savo svorio kategoriją ir pereiti į sunkesnę – iki 64 kg. Trumpai, tik metus, iki karjeros baigimo perbėgęs E. Petrauskas pripažino, kad jo pradėjo neklausyti ir kūnas, dalis atsakomybės dėl to teko ir jo pasirinktam gyvenimo būdui.
„Man buvo geriau dėl to, kad reikėjo mažiau kankintis, jau buvau paaugęs, kilo natūralus svoris iki 70 kg. Nebuvo dar tokia bloga svorio kategorija, bet metai buvo sunkūs. Europos U-22 čempionate nusimečiau svorį, bet finale mušiau ir niekas nedavė taškų, likau tada antras. Tada buvome suaugusiųjų Europos čempionate Minske, nokautavau priešininką ir gavau nugaros išvaržą. Dėl finalo boksavausi lygiai, bet pralaimėjau, teisėjai irgi sakė, kad nedirbau nugara. Pasaulio čempionate irgi praradau medalį. Viskas po truputį smuko, traumos prasidėjo, jos prasidėjo irgi nuo gyvenimo būdo. Prieš Rio žaidynes suplyšo meniskas, dar vienoje stovykloje patyriau dehidrataciją, tada viskas jau pradėjo rimtai jaustis, kūnas neklausė“, – pasakojo E. Petrauskas.
Boksininkas 2013 m. suaugusiųjų Europos ir pasaulio čempionatuose užėmė 5-as vietas, medalį galiausiai iškovojo 2015 m. Europos suaugusiųjų čempionate – pasipuošė bronza. Beje, 2015 m. Europos čempionu tapo Eimantas Stanionis. Pastarojo ir E. Petrausko keliai buvo susikirtę, o susikirtimas buvo pažymėtas įspūdingomis žiežirbomis.
2013 m. Lietuvos bokso čempionato finale, svorio kategorijoje iki 69 kg, susikovė būtent šie du sportininkai. Tą kartą pergalę pasiekė E. Stanionis. Tiesa, vėliau tais pačiais metais Baltijos šalių čempionate revanšą pasiekė jau E. Petrauskas. Šios dvi kovos yra tikriausiai surinkusios daugiausiai peržiūrų „Youtube“ platformoje tarp visų Lietuvos mėgėjų bokso kovų.
„Tada neplanavau dalyvauti Lietuvos čempionate. Tiesiog ilsėjausi, mėgavausi gyvenimu, svėriau apie 71 kg. Treneris paklausė, ar noriu Lietuvos čempionate dalyvauti, tikrai sakiau, kad ne. Likus porai savaičių treneris atėjo ir pasakė, kad privalau dalyvauti, nes esu vienintelis olimpietis, privalau parodyti žmonėms, kad boksuojuosi. O svėriau tuo metu gal 74 kg, treneriui sakiau, kad 71 kg. Po truputį pradėjau mesti svorį, susirgau tada. Liko 10 dienų, ruošėmės. Toje kovoje jį visą laiką spaudžiau, o jis dirbo antru numeriu. Žinojau, kad kova buvo tikrai apylygė, bet žinau, kodėl skyrė Stanioniui pergalę. Jie labai norėjo, kad jis augtų kaip asmenybė, kova tikrai buvo lygi, bet pagal idėją savo šalyje olimpiečiui turėtų duoti pergalę tokioje lygioje kovoje. Bet Stanionis buvo kylantis, jam reikėjo tos pergalės, kad dvigubai savimi pasitikėtų. Labai nenusiminiau, žinojau, kad buvau prastos formos, pradėjau ruoštis, žinojome, kad bus Baltijos šalių čempionatas, tada jau man nereikėjo mesti svorio. Finale du raundus tikrai laimėjau, o trečią raundą pralaimėjau, bet pasiekiau pergalę“, – prisiminė E. Petrauskas.
Tiesa, olimpietis negailėjo pagyrų E. Stanioniui, kuris dabar yra WBA reguliaraus pasaulio bokso čempiono diržo savininkas.
„Stanionis turi labai daug ištvermės, sveikatos, nežinau, kas turi jos daugiau už jį. Jo smūgis stiprus, bet jam trūksta to vieno smūgio nokautu. Visi jo nokautai yra po smūgių kombinacijos, jam reikia tos vieno smūgio nokautuojančios jėgos, profesionaluose to labai reikia. Jis labai greitas, geležinės ištvermės, to norėtų kiekvienas kovotojas. Stanionis pradėjo savimi labai pasitikėti, o tai labai daug duoda. Kai laimi prieš stiprius kovotojus, tai ypač patraukia į priekį“, – teigė boksininkas.
Galiausiai E. Petrauskas pasiekė ir dar vieną olimpinę stotelę – 2016 m. dalyvavo Rio olimpinėse žaidynėse. Beje, jos buvo itin skandalingos boksui, buvo šalinami teisėjai, prasidėjo tyrimai dėl blogų jų sprendimų, didžiuliu skandalu tapo ir E. Stanionio pralaimėjimas. Tiesa, pats E. Petrauskas Rio žaidynėse pralaimėjo jau pirmos kovos metu – lietuvis nusileido indui Manojui Kumarui.
Kitas skambus laimėjimas tarptautiniame ringe E. Petrauskui buvo iškovota trečia vieta 2017 m. suaugusiųjų Europos čempionate.
„Ten buvau piktas, buvau pasidaręs operacijas, apsigydžiau visas traumas. Ruošiausi labai atsakingai, nebuvo jokių alučių. Išėjau kovoti dėl finalo prieš anglą, prieš kurio brolį buvau pralošęs 2015 m. Buvau labai piktas, atidaviau viską, bet nežymų jo pranašumą įžvelgė. O jis finale pralaimėjo prieš priešininką, prieš kurį buvau tris kartus laimėjęs“, – pasakojo boksininkas.
Dėl prasidėjusių teismo procedūrų finansavimo šaltinių netekęs E. Petrauskas pirmą kartą karjerą baigti nusprendė 2020 m. Vėliau kaltu jį pripažinęs teismas atėmė iš sportininko ir rentą, tad jis vėl grįžo į profesionalų boksą, tačiau vos po metų ir vėl baigė karjerą.
Nuo 2019 m. mėgėjų ringe jau nepasirodęs E. Petrauskas mėgino eiti ir profesionalaus boksininko keliu, tačiau suprato, kad jis – ne jam. Galiausiai savo karjerą boksininkas baigė 2020 m. iškovodamas Baltijos šalių profesionalų bokso čempiono diržą.
„Pabandžiau pasiboksuoti su profesionalais, „Kings of Kings“ organizavo man tas kovas, bet ten neuždirbau pinigų, išgyventi iš to neįmanoma. Nusprendžiau, kad geriau jau man treniruoti, gauti rentą ir normaliai gyventi. Aš pabandžiau, bet… Aš labai gerai suprantu šitą sportą, čia reikia labai daug disciplinos. Kadangi aš jos neturėjau, kišti galvos po tankais tikrai nenorėjau. Būti durniuku ringe aš nenorėjau, kam save žeminti, geriau išeiti laimėtoju, negu kažkas tave po to išjungs.
Sunku rasti priešininką Baltijos šalyse, stipresni žmonės nori kelti reitingą, sunku rasti už tokius pinigus irgi, gauti kovotoją. Tas diržas… Tai buvo mano išsireikalautas diržas, sakiau, kad baigiant karjerą privalau turėti kažkokį diržą, nesvarbu kokį, bet privalau jį turėti“, – pasakojo E. Petrauskas.
Trenerio duona
Boksininkas jau kelerius metus treniruoja kitus ir moko bokso meno, o nuo rugsėjo pradės krimsti mokslus Lietuvos sporto universitete. Sportininkas neslepia, jog nuo pat pirmo smūgio bokso salėje svajojęs apie olimpinį medalį dabar nori, kad tokį iškovotų kažkuris iš jo auklėtinių.
„Svajonę turiu, bet čia dar nėra tikslas. Visada turėjau svajonę iškovoti olimpinį medalį, o dabar, kai dirbu treneriu, svajoju, kad auklėtinis iškovotų olimpinį medalį. Aišku, viską ne nuo to galo pradėjau daryti, jau 2020 m. turėjau pradėti mokytis, supratau jau dabar, kad mokslo tikrai reikia, tai dabar mokysiuos LSU, atsiimsiu tą laiką“, – teigė boksininkas.
Boksininkas pripažįsta, kad iš dviejų solidžių Lietuvos bokso trenerių – Vinco Murausko ir Vladimiro Bajevo – pasiėmė daug ir stengiasi dabar tai pritaikyti pats treniruodamas kitus.
„Iš Murausko pasiėmiau charakterį, kaip vaikus spausti, mokyti, kaip rodyti, koks turi būti gyvenimo būdas, auklėjimą. Bajevas davė man daug disciplinos, daug meilės, rūpesčio. Jis mane mokė gyvenimo, bet neišmokė, kas lauks vėliau, bet jis ir pats nežinojo. Bajevas rodė, kaip reikia rūpintis savo vaikais, kaip smūgiuoti, atskleidė visą techninį meistriškumą“, – užbaigė E. Petrauskas.
