Gintaras Kazilionis ir jo žmona Laura Kazilionė neseniai su 9 savo auklėtiniais grįžo iš pasaulio integruotos karatė čempionato, kuriame komandinėje įskaitoje užėmė penktąją vietą, o ne vienas sportininkas laimėjo asmeninių rungčių prizines vietas. Integruota karatė arba kitaip „I-karate“ leidžia sportininkams su negalia – tiek fizine negalia, tiek aklumu, tiek intelekto negalia – sportuoti kartu, mokytis karatė kovos meno ir dalyvauti tarptautinėse varžybose. Vilniaus karatė klubo „Kamuido“ vyro ir žmonos duetas sako, kad neįgaliuosius moko kone taip pat kaip ir sveikuosius.
„I-karate Global“ yra organizacija, vienijanti karatė klubus visame pasaulyje, kurie dirba su neįgaliaisiais ir moko jų integruotos karatė meno. Įdomu tai, kad šio neįgaliųjų sporto treneriai dirba su įvairiomis negaliomis – tiek fizine, tiek intelekto negalią turinčiais žmonėmis.
Paprastai neįgaliųjų sporte žmonės su skirtingomis negaliomis treniruojasi skirtingai, turi atskiras varžybas. Žmonės su fizine negalia ir neregiai varžosi paralimpinėse žaidynėse, klausos negalią turintys žmonės turi atskiras žaidynes, vadinamas „Deaflympics“, žmonės su intelekto negalia varžosi specialiojoje olimpiadoje.
Tačiau „I-karate Global“ jungia visas negalias ir pritaiko žmogui treniruotes bei varžybinę patirtį prie jo negalios, taip įtraukdama visus sportininkus kartu. G. Kazilionis pasakoja, kad ne kartą neįgalieji dalyvavo ir vienose varžybose su sveikaisiais, kas dar labiau mažina atskirtį.
„Mūsų matymas yra toks, kad negalia yra mūsų galvose. Jei tu matai žmogų šalia savęs su negalia – jis toks ir yra. Bet jeigu tu įsivaizduoji, kad jis gali tiek pat, kiek tu – jis tiek pat ir gali.
Galim pasigirti, kad šių metų kovo 4 d. mes su kolegomis iš kitų karatė klubų ir Rimanto Kaukėno fondu dalyvavome turnyre Kaune, kur buvome sveikųjų sportininkų partneriai. Turnyre „Let‘s Join The Fitgh Together“ dalyvavo tiek sveikieji, tiek neįgalūs karatė sportininkai. Tai ir parodomosios varžybos, ir kartu žmonių su negalia integracija“, – pasakoja L. Kazilionė.
Poros veikla su neįgaliaisiais prasidėjo nuo vaikų vasaros stovyklų, kurios apjungdavo įvairių socialinių grupių vaikus. Tarp jų visada buvo ir vaikų su įvairiomis negaliomis.
„Jie po truputį pradėjo lietis į sportą, sportuoti su mumis „online“. Mes pradėjome ieškoti būdų, kaip juos įtraukti į sportą. Nieko tokio Lietuvoje nebuvo ir Lietuvos kiokušin federacijos buvome supažindinti su Belgijos federacija, kuri turi integruotos karatė organizaciją. Ji egzistuoja apie 15 metų, yra pionieriai, išvystę žmonėms su negalia treniruoti metodiką, patys ją sukūrę ir išvystę. Mes įsiliejome į jos veiklą ir esame jos atstovai Lietuvoje“, – pasakoja L. Kazilionė, kuri yra ir kuriamos atitinkamos Lietuvos organizacijos generalinė sekretorė.
Integruotoje karatė sportininkai yra skirstomi į 47 grupes pagal jų negalias ir varžosi su sau lygiais atletais. Varžybose išskiriamos ir apdovanojamos pirmosios trys prizinės vietos. Visi kiti sportininkai kiekvienoje grupėje laikomi užėmę 4-ąją vietą, kad kiekvienas būtų įvertintas, o varžybos visų pirma būtų šventė.
G. Kazilionis pasakoja, kad jį nuo pradžių stebino ir vis dar stebina ne vieno neįgalaus žmogaus gebėjimas, imlumas sportui ir sugebėjimas padaryti tai, ko ir pats treneris kartais nesitiki.
„Žmogaus, turinčio fizinę negalią ar regos negalią, treniravimas prasideda nuo judesio. Mano principas yra pirmiausia žmogų išmokyti judėti, stovėti, atsipalaiduoti ir kvėpuoti. Taip dirbu tiek su sveikaisiais, tiek su neįgaliais sportininkais. Tokie yra pradmenys, toks mano principas. Paskui jau mokomės judesių. Dirbant su neregiais pirmiausia reikia vienas kitu pasitikėti, nes čia yra daug lytėjimo. Aš rodau judesį, o neregys mane apčiupinėja su pirštais ir taip mokosi. Tada jie bando stotis į poziciją ir aš jau juos taisau irgi liesdamas.
Neregiai mūsų klube diržų egzaminus laiko kartu su sveikaisiais. Aš juos priimu kaip sveikus, jeigu matau, kad galimybės leidžia – jie turi padaryti tokias pačias užduotis. Neregiai tam tikrus dalykus daro net geriau, galvoja dviem žingsniais į priekį. Jeigu tik stengiasi, imlumas yra labai didelis, didesnis nei žmogaus, neturinčio negalios. Sveiki žmonės labai koncentruojasi į save, kaip jie atrodys, o neregys labiau koncentruojasi į veiksmą“, – apie neregių treniravimo niuansus pasakoja G. Kazilionis.
Darbą su intelekto negalią turinčiais žmonėmis reikia pradėti ne tik nuo jų, bet ir nuo jų socialinių darbuotojų, kurie dažniausiai geriausiai žmones pažįsta, žino kaip elgtis ir prieiti prie kiekvieno konkretaus asmens.
Anot karatė trenerio, sportuoti pritraukti yra nelengva ne tik neįgaliuosius, bet ir sveikus žmones. Tai bendra visuomenės problema, kad žmonės vis mažiau juda, vis mažiau sportuoja.
G. Kazilionis sako, kad per visą Lietuvą gali suskaičiuoti apie 40–50 žmonių su negalia, kurie sportuoja būtent karatė. Jie prie „Kamuido“ klubo treniruočių jungiasi nuotoliniu būdu į vykdomas mankštas, stovėsenos ir tam tikrų judesių mokymąsi. Šio būdo sportuoti išmokė pandemija, paskatinusi Kazilionius rimčiau imtis neįgaliųjų treniravimo.
Tiesa, reikia pažymėti, kad neįgalieji nesikauna karatė kovose, kokias mes galime kartais įsivaizduoti, paskaitę žodžių junginį „kovos menas“.
Pirmiausia dalyvaujama katos rungtyje, kas yra į formas sujungtos įvairios judesių sistemos – lyg įsivaizduojama kova su šešėliu. Varžomasi ir kumitė rungtyje, tai iš esmės jau yra kova, tačiau kovos vyksta parodomuoju principu.
„Jo treneris rodo veiksmą, o žmogus, turintis negalią, – atoveiksmį, jis ginasi nuo veiksmų“, – pasakoja G. Kazilionis.
Kaip pasakoja 38 metų į karatė atėjęs treneris, jis nėra geras kovotojas ir nemoko žmonių kovoti vienų su kitais. Tokiu principu dirba ir su sveikaisiais.
„Nesu geras kovotojas ir neruošiu kovotojų. Tam yra kiti klubai, yra tikrai gerų puikių trenerių. Aš esu klasikas ir mano principas yra, kad pas mane atėjęs bet koks žmogus turi išmokti stovėti, judėti, kvėpuoti ir atsipalaiduoti – kad būtų sveikas“, – pasakojo G. Kazilionis, kuris taip pat yra ir šaulys.
Abu Kazilioniai sako, kad kol kas daryti to, ką daro jie, finansiškai neapsimoka. Neįgaliųjų pajamos dažnai yra mažesnės nei sveikų žmonių, o ir didelių grupių rimtoms treniruotėms nesurinksi, reikia dirbti tik su vienu ar dviem žmonėmis vienu metu.
„Grupės tu nesurinksi. Dirbant su regos negalia, gali maksimaliai vienu metu dirbti su 3 žmonėmis. Su fizine ar intelekto negalia turi dirbti iš esmės su vienu. Tie žmonės dažniau pinigų nelabai turi, aukojiesi ir darai. Ieškome rėmėjų. Pasvalys ir Biržai nebūtų išvykę į pasaulio čempionatą, bet susirado rėmėjus“, – pasakoja G. Kazilionis.
Tai kodėl tai daro – iš geros širdies?
„Gera ar negera ta širdis, nežinau (nusišypso). Man įdomu. Aš manau, kad jeigu kažką darai – finansai ateina iš paskos. Tikiu, kad ir pas mus jie ateis. Mane veža procesas.
Aišku, užimamos vietos rūpi, bet akcentuoti to labai negali. Aš sakau, kad važiuojame gerai praleisti laiką, aišku, reikia ir pirmas vietas parvežti. Deja, bet yra taip, kad jeigu nėra vietų – nėra pinigų. Turi kažkokį rezultatą parodyti, kad būtų galima gauti pinigų, laimėti projektus“, – teigė G. Kazilionis.
