Išskirtinė pasaulio jaunimo čempionės istorija – nuo žemėlapių ir futbolo iki pianino ir šautuvo

Pianinas, muzikos mokykla, slidės ir šautuvas, žemėlapiai, o dar ir futbolo kamuolys – tokie dalykai per gyvenimą nuolatos lydėjo pasaulio orientavimosi sporto jaunimo čempionę, o dabar – Lietuvos biatlono rinktinės narę Juditą Traubaitę. 22-ejų vilnietė užaugo su orientavimosi sportu, iškovojo nemažai medalių tarptautinėse varžybose, tačiau šiuo metu sėkmingai bando įgyvendinti savo svajonę kartu su biatlonininkais. Maža to, ji nuolatos jautė aistrą futbolui ir netgi sugebėjo sužaisti beveik pusšimtį rungtynių moterų A lygoje.

Kaip juokavo J. Traubaitė, jos tėvai buvo iš tų, kurie kalbėjo, kad reikia išbandyti kuo daugiau veiklų. O viskas prasidėjo nuo orientavimosi sporto.

„Jame buvau nuo pat mažens, nes tuo užsiiminėjo mano mama, dėdė, senelis, žodžiu, visa šeima. Taip nuo mažens ir važinėjau į visokias varžybas“, – savo sportinės karjeros pradžią LRT.lt atskleidė J. Traubaitė.

Orientavimosi sporte ji pasiekė iš tiesų nemažai. 2022 metais vilnietė pasaulio jaunimo (iki 23 metų) čempionate su slidėmis iškovojo bronzos medalį, kurį po metų, jau būdama biatlono rinktinės narė, iškeitė į du aukso medalius. 2022 metais ji dar sugebėjo pasaulio studentų orientavimosi sporto slidėmis čempionate iškovoti bronzą.

Kad nebūtų maža sporto, J. Traubaitė nuo mažens dar lankė ir futbolą, o aukščiausio lygio varžybų Lietuvoje paragavo vilkėdama MFA „Žalgiris“ marškinėlius. Kaip LRT.lt pasakojo J. Traubaitė, futbolas jos gyvenime atsirado dėl didelio nori spardyti kamuolį.

„Leisdavau laiką pas senelius Trakuose vasarą, kai atostogaudavau, ir būdavo, kad nuvažiuodavome į stadioną ką nors paveikti. Ten vykdavo berniukų futbolo treniruotės, man buvo gal šešeri metai. Paprašėme ir leido tą vasarą prisijungti prie jų. Kelis kartus nuėjau, labai patiko ir norėjau Vilniuje lankyti treniruotes, tačiau neradome mergaičių komandos“, – pasakojo vilnietė.

Futbolas į jos gyvenimą vėliau sugrįžo po kelerių metų pertraukos ir ją lydėjo iki pat biatlono atsiradimo. Ši žiemos sporto šaka jos dienotvarkėje taip pat atsirado gana netikėtai. Tačiau jau pirmojo sezono metu J. Traubaitė nustebino savo taikliu šaudymu ir įvykdyta pasaulio taurės kvalifikacija. Dabar biatlonas tapo jos prioritetine veikla gyvenime.

J. Traubaitė su LRT.lt pasidalino mintimis apie didžiausias pergales orientavimosi sporte, pirmuosius žingsnius biatlone ir kaip jai sekėsi derinti visas veiklas.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado sportinė veikla?

– Orientavimosi sporte buvau nuo pat mažens, nes tuo užsiiminėjo mano mama, dėdė, senelis, žodžiu, visa šeima. Taip nuo mažens ir važinėjau į visokias varžybas. Vėliau ir kitas sporto šakas teko išbandyti.

Vilniuje iš pradžių daugiausia mama mane mokė orientavimosi sporto paslapčių, o vėliau oficialiai treniravausi pas Jolantą Šulčienę. Nors ne tiek dalyvaudavau treniruotėse, kiek labiau masinėse orientavimosi varžybose Vilniuje, vėliau – stovyklose Ignalinoje. Taip nutiko, nes kirsdavosi grafikas su kitomis veiklomis.

– O kokios buvo tos kitos veiklos?

– Daugiausia laiko užimdavo muzikos mokykla, daug dienų per savaitę. Tada, kiek išeidavo, – orientavimosi sportas. Vėliau kažkiek lankiau dar šokius, bet jau senokai buvo tai. Po to pradėjau ir futbolą lankyti. Pagal tvarkaraštį pirmenybė buvo teikiama muzikos mokyklai, o tada, kiek išeidavo, nueidavau į futbolo treniruotes, apie porą kartų per savaitę. Savaitgalį jau daugiau laiko skirdavau orientavimosi sportui.

Tačiau namie dar ir šiandien pianiną turime. Visada grįžus norisi paskambinti. Tai beveik pirmas dalykas, kurį padarau.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado futbolas?

– Nuo pat mažens labai norėjau lankyti futbolą. Leisdavau laiką pas senelius Trakuose vasarą, kai atostogaudavau, ir būdavo, kad nuvažiuodavome į stadioną ką nors paveikti. Ten vykdavo berniukų futbolo treniruotės, man buvo gal šešeri metai. Paprašėme ir leido tą vasarą prisijungti prie jų. Kelis kartus nuėjau, labai patiko ir norėjau Vilniuje lankyti treniruotes, tačiau neradome mergaičių komandos. Tada gal po 5 ar 6 metų vėl grįžo noras, suradome mergaičių grupę ir pavyko prisijungti. Dabar jau bėdų mergaitėms surasti, kur treniruotis Vilniuje, nėra. Yra daug įvairių komandų, o kai aš pradėjau, vos dvi vienintelės buvo. Dabar jau visai kitas skaičius mergaičių, sėkmingai žaidžiančių futbolą.

– Kiek truko jūsų futbolininkės karjera?

– Praėjusiais metais jau kaip ir nežaidžiau. Jau nepavyko suderinti. Esu kažkaip praleidusi kelerius metus futbolo treniruočių, kai keičiau mokyklas, tačiau žaidžiau beveik dešimtmetį. Šiaip nelankiau futbolo labai reguliariai, palyginti su kitomis komandos draugėmis, kurioms futbolas buvo pagrindinė veikla. Man tai buvo labiau hobis, o pirmenybę teikdavau orientavimosi sporto varžyboms.

– Turėjote idealų iš futbolo pasaulio?

– Man futbolas labiau patiko tiesiog kaip žaidimas. Net nesu iš tų, kurie seka futbolo rungtynes labai daug. Pasižiūriu, kai būna svarbiausi čempionatai. O šiaip man tiesiog patinka žaisti futbolą.

– Kaip jūsų kolegės iš futbolo pasaulio reagavo į kitas jūsų veiklas, taip pat ir orientavimosi sportą?

– Aišku, sulaukdavau sveikinimų. Šiaip visi žinojo, kad man labai patinka žaisti futbolą, bet jeigu jau kažkur kirsis, tai turiu būti orientavimosi sporte. Buvo ir nepatogių situacijų, kai persidengdavo veiklos. Tačiau buvo smagu, komanda palaikydavo.

– Turint tiek veiklų, ar likdavo laiko laisvalaikiui?

– Man iš dalies ir futbolas, ir orientavimosi sportas buvo tarsi laisvalaikio praleidimo forma. Dar po mokyklos ir kitų veiklų atsipalaiduodavau skaitydama. Užtekdavo laiko ir kitoms veikloms, bet aš laisvalaikį mėgstu praleisti aktyviai.

– Kokia buvo tėvų reakcija į tai, kad jūs po mokyklos dar muzikuodavote, žaisdavote futbolą ir orientuodavotės?

– Jie labiau palaikė požiūrį, kad reikia išbandyti visko kuo daugiau.

– Bet svarbiausia veikla buvo orientavimosi sportas?

– Kiek aš save atsimenu, tiek atsimenu ir orientavimosi sportą. Tai labai smarkiai veikė, šitame sporte vis tiek jaučiuosi labiausiai įsitraukusi, ta bendruomenė arčiau. Futbolo komandoje tam tikras branduolys yra tie, kurie tam skiria daugiau laiko, o orientavimosi sporte yra atskira grupe, su kuria važiuodavome į varžybas, stovyklas. Tačiau futbolas niekur nedingo, kai pavykdavo, eidavau į treniruotes, rungtynes.

– Kuo jus žavi orientavimosi sportas?

– Keli dalykai yra. Visų pirma, man labai svarbu, kad sportas vyksta gamtoje, lauke. Šiaip jau sportuoti patalpose mėgstu mažiau. Labai smagu, kad tos vietos, kur sportuoji, visą laiką keičiasi, būna vis kita trasa per varžybas. Atsiranda didelis netikėtumo faktorius. Aišku, žavi ir tai, kad ne tik bėgti ar šliuožti slidėmis reikia, bet ir daug galvoti, priimti sprendimus. Tai nėra monotoniška veikla, ji įvairi tiek fiziškai, tiek ir protiškai.

– Orientacininkai varžosi ir vasarą, ir žiemą. Kas jums arčiau širdies?

– Vasaromis aš dažniausiai bėgiodavau. Kai kurie dar ir dviračiu važinėja, bet aš bėgiodavau. Žiemą jau stodavausi ant slidžių. Jei lyginsime su kitais, tai stipresnė būdavau žiemą, bet vasarą irgi labai mėgstu varžytis. O tarptautinėse varžybose vasarą skirtingų vietovių patirtis yra dar svarbesnė. Žiemą, nori ar nenori, tekdavo važiuoti į stovyklas, į užsienį, nes pas mus ne visada galima treniruotis.

– Orientavimosi sporte, ypač žiemą, jūs turite labai stiprų pavyzdį, t. y. ilgametę rinktinės narę Ramunę Arlauskienę. Kiek tokie pavyzdžiai motyvavo sportuoti?

– Labai smagu matyti gerus pavyzdžius. Aišku, minčių mesti orientavimosi sportą nebuvo kilę, bet kai matai tokius pavyzdžius kaip Ramunė, tai, žinoma, labiau motyvuoja.

– O ar kenčia orientavimosi sportas nuo to, kad tai nėra olimpinė sporto šaka?

– Yra skirtumas, ypač finansavimo, kad mūsų sporto šaka nėra olimpinė. Galbūt tada galėtų atsirasti ir daugiau profesionalių orientacininkų, nes dabar Lietuvoje tokių kaip ir nėra. Realiai vienas yra, kuris netgi ne Lietuvoje gyvena. Mūsų šalyje visi yra dirbantys ir orientavimosi sportui tenka laisvalaikis. Tarptautinė orientavimosi sporto federacija turėjo viziją, kad orientavimosi varžybos su slidėmis atsidurtų žiemos olimpinėse žaidynėse, bet dabar, man atrodo, jau atsisakė tokių planų. Čia atsiranda labai svarbus „fair play“ momentas, nes sunku užtikrinti, kad aukščiausio rango varžybose, kaip kad olimpinės žaidynės, informacija apie būsimas trasas ir žemėlapius nenutekėtų. Buvo pavyzdys iš kariškių čempionato, kuris vyko Kinijoje, kai buvo išlindusi šita problema. Tai nėra dažnas atvejis. Visose varžybose, kur aš dalyvavau, neteko pačiai asmeniškai su tuo susidurti.

– Turite nemažai skambių pergalių ir laimėjimų. Kurie jums yra svarbiausi?

– Sakyčiau, kad pats sėkmingiausias ir labiausiai nustebinęs čempionatas buvo šiemet. Tai pasaulio jaunimo pirmenybės (U-23), kur vidutinėje trasoje iškovojau aukso medalį. Ten viskas gerai pavyko.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado biatlonas?

– Man visada patikdavo įvairios žiemos sporto šakos. Patikdavo jas žiūrėti ir biatloną kelerius metus nuolat stebėdavau. Vis pakalbėdavome, kad norėčiau pabandyti biatloną, bet viskas buvo tik šnekos. Praėjusį pavasarį atsirado tokia galimybė ir nutariau pamėginti. Viskas išėjo taip ratais kvadratais. Aš po sezono vėl kalbėjau, kad smagu būtų pabandyti, tačiau rimčiau nesiruošiau bandyti. Kaip tik Ignalinoje vyko orientavimosi dviračiais čempionatas ir mano tėtis važiuodavo padėti viską organizuoti. Žodžiu, jis paklausė kolegų, ar būtų galimybė pašaudyti Ignalinoje, ir taip viskas nuėjo iki pat Biatlono federacijos prezidento Arūno Daugirdo. Tada jis susisiekė su manimi ir sutarėme, kad atvažiuosiu į Ignaliną pabandyti.

– Kaip klostėsi pirmieji žingsniai biatlone?

– Labai naujas dalykas, bet kai pirmą kartą pabandžiau, labai patiko. Labai metodiškai treneriai viską paaiškino. Porą kartų pabandžiau ir po mėnesio prisijungiau prie rinktinių stovyklos.

– Pirmojo sezono metu įvykdėte pasaulio taurės kvalifikaciją, Europos čempionate buvote viena iš taikliausių Lietuvos rinktinės narių. Ar viršijo lūkesčius šis sezonas?

– Neturėjau aiškių lūkesčių ir neįsivaizdavau, kas laukia, koks bus lygis, kaip pačiai seksis susitvarkyti. Buvo sunku įsivaizduoti, ko galima tikėtis. Tad konkrečių lūkesčių neturėjau ir visai smagu, kad sezonas geras. Visai esu patenkinta.

– Kaip suprantu, jums galiausiai teko rinktis, kam teikti pirmenybę: biatlonui ar orientavimosi sportui?

– Šį sezoną jau teikiau prioritetą biatlonui. Sakiau, kad bent artimiausius metus tą darysiu ir toliau. Žiūrėsime, kas išeis. Matyti, kad norint pasiekti kažką geresnio biatlone, reikia įdėti tikrai daug darbo. Noriu pažiūrėti, kas išeis.

– Žinau, kad, be visų šitų sporto veiklų, dar ir kremtate mokslus Vilniaus universitete. Kaip sekasi viską derinti?

– Studijuoju biologiją Vilniaus universitete. Dabar kaip tik yra paskutiniai metai. Neblogai sekėsi viską suderinti. Po įtemptų dienų universitete sportas būdavo labai geras dalykas pakeisti savo veiklą. Stovyklose, varžybose būdavo sunkiau derinti viską, bet susidėlioji savo mintyse darbus ir darai juos. Aišku, dėstytojai tikrai buvo supratingi ir bendrakursiai padėdavo su paskaitų medžiaga.