Įrankis išsiplauti mundurą – kaip valstybės ir žmonės išnaudoja sportą pagerinti blogai reputacijai

Didžiausi pasaulio sporto renginiai gali būti ta vieta ir akimirka, kai pasaulis susivienija – nepaisant kovų ir grumtynių aikštėje ar stadione, visų širdys nori matyti įspūdingą sportinį reginį. Tačiau tai, kad akis bus prikaustęs reginys, gali išnaudoti ir tie, kurie turėtų būti pamiršti, nepastebėti arba norėtų būti nenubausti. Nors sportas vienija žmones, jis tampa ir įrankiu, padedančiu uždengti pasaulio votis. 

Tai, kad politika, pasaulio bėdos ir įvykiai negali prasilenkti su sportu, yra tema, kurią pastaruoju metu nagrinėja kiekvienas. Politikos ir sporto tamprią giją visi aiškiai pamatė tada, kai Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą.

Kur dabar yra Rusijos ir karą prieš Ukrainą palaikančios Baltarusijos sportininkai? Arba negali dalyvauti daugumos pagrindinių sporto šakų varžybose, arba lieka be galimybės reprezentuoti šalį agresorę. Taip, kelios sporto šakos pasaulyje dar įsileidžia rusus, tačiau tada sulaukia griežtos kritikos.

Tačiau ne visos šalys ar žmonės, kurių darbai nėra garbingi, yra atskirti nuo sporto pasaulio. Juk labai paprasta būti reklaminiu stendu tiems, kurie yra šio pasaulio blogis – užmerktos akys, gautos didelės sumos ir sukurtas žavus vaizdelis, prie kurio gali nusipaveiksluoti tie, kuriuos derėtų pasmerkti.

O juk tokių atvejų, kai sportas tapdavo vieta išsiplauti savo mundurus, galime suskaičiuoti toli gražu ne vieną.

1934 m. pasaulio futbolo čempionatas vyko Italijoje – jai tuo metu vadovavo fašistinis diktatorius Benito Mussolini. 1936 m. vasaros olimpinės žaidynės vyko nacistinėje Vokietijoje, kuriai vadovavo Adolfas Hitleris. 1980 m. olimpinės žaidynės vyko SSRS, 2014 m. žiemos olimpinės žaidynės vyko Rusijoje, kuri netrukus užgrobė Krymą, o dar visiškai neseniai kariavo prieš Sakartvelą, 2022 m. žiemos olimpinės žaidynės vyko Kinijoje, 2022 m. pasaulio futbolo čempionatas – Katare.

Tai tik dalis tų atvejų, kai didžiausi pasaulio sporto renginiai vykdavo valstybėse, vietose, kurių veiksmai aiškiai buvo atsidūrę ir atsidurdavo už moralaus pasaulio suvokimų ribų. Tačiau juk tai, kad šiose valstybėse vyksta sporto renginiai, nereiškia, kad pats sportas yra supuvęs? Galbūt, bet juk tokio renginio metu galima išsiplauti mundurą.

„Sportswashing“ – gana naujas pasaulyje atsiradęs terminas, apibūdinantis procesus, kurių metu naudojantis sportu ar sporto renginiais yra gerinamas blogo subjekto įvaizdis.

Tačiau į šį procesą iš pradžių derėtų pažvelgti iš toliau.

Valstybės savo galią pasauliui gali demonstruoti įvairiais būdais, taip pat ir per sportą.

LRT.lt kalbintas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Marijuš Antonovič teigė, kad sportas gali padėti formuoti kitų požiūrį į valstybę.

„Švelnios galios apibrėžimas yra ne jėgos būdu skatinti kitus daryti tai, ką tu nori. Tai reiškia, kad tai gali daryti per kultūrą, vertybes ar didindamas savo šalies patrauklumą. Jei tai sportas – tai gal organizuojant kažkokius dalykus, turint kažkokių komandų. Tai yra procesas – tu rodai pasauliui, kad sugebi kažką daryti, o jei sugebi kažką daryti, organizuoti, tu esi išsivystęs. Pavyzdžiui, pasaulio futbolo čempionatas Pietų Afrikos Respublikoje turėjo parodyti, kad ši valstybė gali suorganizuoti tokį renginį, turi tam pinigų, gali priimti svečius ir kad ją reiktų vertinti kaip normalią globalios politikos žaidėją“, – teigė M. Antonovič.

Pastarajam antrino ir su LRT.lt pasikalbėjęs Rytų Europos studijų centro direktorius, politologas Linas Kojala.

„Manau, kad yra keli būdai. Pirmasis – priimti į savo šalį didelį sporto renginį. Tai matome su pasaulio čempionatais ir olimpinėmis žaidynėmis. Tai sutraukia ne tik globalų žmonių dėmesį visame pasaulyje, bet ir pritraukia šimtus tūkstančių turistų, kurie gali susidaryti apie šalį gerą įspūdį. Pavyzdžiui, apie Katarą, kuriame ir pats buvau, teko skaityti daug atsiliepimų. Daugeliui Kataro, kaip šalies, įspūdis buvo geras, aišku, nekalbu apie blogus dalykus, kurie supo šalį. Antras būdas – rodyti savo šalį per garsių klubų ar žaidėjų prizmę. Manau, kad Kataro investicijos į PSG, Saudo Arabijos investicijos į „Manchester City“ sudaro terpę daugeliui žmonių pamatyti šalį per klubo prizmę. Tai leidžia nukreipti diskusiją ne į žmogaus teisių, politinę situaciją, bet į tai, kad šalis yra traukos objektas net ir garsenybėms. Į tai yra investuojamos didžiulės sumos, bet tai, kad tokios sumos yra investuojamos, rodo, kad atsiperkamumas yra nemažas“, – dėstė L. Kojala.

Taigi, grįžtame prie „sportswashingo“ sąvokos – dar vieno būdo valstybei ne tik projektuoti savo galią, tačiau ir paslėpti blogąsias puses.

„Tai yra sporto panaudojimas savo reputacijai gerinti. Terminas naujas, bet reiškinys nėra naujas. Sportas visada buvo platesnių procesų dalimi ir sportas yra neatsiejamas nuo žiūrovų. Galime atsiminti senovės Graikiją, olimpinės žaidynės buvo taikos metas. Romos imperijoje gladiatorių kautynės buvo naudojamos imperatorių politiniams tikslams. Dabar tai asocijuojasi su veikėjais, kurie turi ne pačią geriausią reputaciją, yra labai turtingi, naudoja sportą tam, kad savo reputaciją pagerintų. Čia jau yra šiuolaikinis dalykas. Kažkokie subjektai, kurie turi milijardinius biudžetus ir kurie gali sau leisti tai daryti“, – sąvoką aiškino M. Antonovič.

Kaip ir buvo minėta, pasaulio istorijoje šio proceso pavyzdžių yra išties nemažai, tačiau pastaruoju metu šiam reiškiniui ir procesui buvo suteikta ypatinga reikšmė pastebėjus, kad šiuo įrankiu gali naudotis valstybės ar subjektai, kurie gali kelti pavojų, ypač Vakarų pasauliui.

„Geras pavyzdys būtų Romano Abramovičiaus ir „Chelsea“ atvejis. Jis buvo privatus, bet ne iki galo, asmuo, nes yra labai priklausomas nuo valstybės struktūrų. Klubo pirkimas buvo kaip durų atvėrimas visam rusų elitui į Londoną. Panašiai buvo su „Gazprom“ ir UEFA čempionų lyga, „Schalke“ futbolo klubu. „Sportswashingas“ yra pavojingas tuo, kad jis atveria galimybes valstybėms kurti asimetrines priklausomybes, priklausomybės ryšius. Panašiai yra ir su Saudo Arabija. Pastaroji yra aktyvi regioninė žaidėja Vidurio Rytuose, o ji nusipirko „Newcastle“ klubą. Dabar šio klubo sirgaliai vaikšto su Saudo Arabijos vėliavomis, bet kartu Saudo Arabija bombarduoja Jemeną, naudodama britiškus ginklus ir tai Britanijoje yra kontroversiška. Bet vėlgi, tai tampa kontroversija, tai nėra tik blogas dalykas. Tada jau vyriausybė turi svarstyti – jei atsisakysime ginklų, kaip bus su investicijomis į klubą, nes investicijos turi daug ryšių su regionų vystymu. Yra du dalykai – asimetrinių ryšių kūrimas ir bandymas suvaržyti manevro laisvę, veikti vakarų valstybių laisvę“, – proceso pavojų aiškino M. Antonovič.

Tiesa, kaip mini pašnekovai, valstybių, kurios vykdo „sportswashingą“, rezultatų vertinimas yra subjektyvus, viskas labai priklauso ir nuo aplinkybių.

„Sunku vertinti apibendrintai, nes adresatų gali būti labai daug. Gali būti šalių lyderiai, atskirų šalių paprasti gyventojai, kuriuos naujienos apie tas šalis pasiekia tik per sporto renginių prizmę. Faktas, kad Rusija surengė pasaulio futbolo čempionatą praėjus 4 metams po Krymo aneksijos – negalima sakyti, kad tas čempionatas būtų boikotuojamas ar labai kontroversiškas. Kai kur, mano subjektyviu vertinimu, tai nukreipė diskusiją nuo to, kad Rusija yra agresorė, vykdo karo veiksmus, į tai, kad čempionatas buvo geras, varžybos įdomios, Rusija parodė, kad yra dar viena valstybė, kuri mėgsta futbolą taip, kaip ir kitų šalių gyventojai. Galbūt efektas buvo ir leido Rusijai jaustis ne tokiai izoliuotai nepaisant vykdomos agresijos“, – pavyzdį prisiminė L. Kojala.

M. Antonovič pabrėžė, kad proceso efektas labai gali priklausyti ir nuo to, ar tas, kuris mėgina išplauti savo mundurą, jaučia pasaulio realijų ribas.

„Žiūrint iš tos pusės, kuri daro „sportswashingą“, viskas labai priklauso nuo ribų pajautimo. Jei lyginsime tai, kaip „sportswashingą“ darė Rusija ir kaip jį daro arabai, man atrodo, kad arabai jaučia, kur neperžengti ribos. Rusija darė taip, kad viską nupirksime, supirksime, Krymą užimsime – jie mūsų kišenėje, okupuosime – jie mūsų kišenėje, nunuodysime Skripalius – jie mūsų kišenėje. Bet jie priėjo ribą.

O kas liečia arabus, jie Europoje valstybių neužpuldinėja, Saudo Arabija atvirai neremia Rusijos, jie gal priima oligarchus ir daro kitokių panašių dalykų, bet jie atvirai Rusijos nepalaiko. Man atrodo, kad yra labai svarbus ribų jautimas. Bet tada atsiranda klausimas – jei visi dinastiniai konfliktai persikels į Europą, kodėl Europos stadionuose atsirado tam tikras Vidurio Rytų dinastinis karas?

Kol kas arabų karališkos šeimos ribų neperžengia ir bando veikti kaip konstruktyvūs veikėjai. Galima prisiminti, kaip PSG vadovas aršiai kovojo prieš Europos Superlygą. Jie jaučia tą kontekstą“, – teigė M. Antonovič.

Visgi, „sportswashingas“ nėra vienkrypčio eismo juosta – šis procesas gali atsiliepti ir jo kūrėjui, visuomenė gali dar labiau atkreipti dėmesį į šalyje egzistuojančias problemas.

„Neigiamas efektas gali būti. Kataras, pavyzdžiui, nepagalvojo, kiek bus žiniasklaidos dėmesio neigiamiems dalykams. Tu gauni ir rėmėjų, bet tavo nekentėjų irgi gali padaugėti ir tavęs gali dar labiau nemėgti. Yra labai sunku numatyti. Į tave gali atkreipti dėmesį ir tie, į kuriuos tu investuoji, ir tie, kurie tave ignoravo, o dabar sakys, kad tu griauni sportą. Dėmesys gali nukrypti ir į kitus dalykus, lieka klausimas – kaip tu į tai reaguoji? Kataras bandė kažką daryti su migrantų darbuotojų situacija, o štai Kinija ir Rusija kitaip elgėsi. Taip pat gali ir pačiame sporte išprovokuoti procesus, kurie ilgainiui gali tave pradėti smaugti“, – dėstė M. Antonovič.

Visgi, jei šis procesas gali būti pavojingas, kai savo problemas ir esmines ydas bando užmaskuoti diktatūros, režimai, kaip būtų galima jį stabdyti?

„Reikia galvoti, kaip tolygiai paskirstyti resursus tarp komandų, sportininkų. Yra reikalingi kontinentiniai, pasaulio federacijų sprendimai. Turi būti kapitalo kontrolė, jei neleidžiame Rusijos kapitalo į energetiką, tai galima praplėsti ir kitur. Tai, kas liečia Rusiją ir Kiniją, dabar jau bendrai yra įtempta situacija, vyksta globalizacijos susiskaidymas, šių valstybių kapitalo įtaka jau mažėja. Didesnis klausimas lieka su Vidurio Rytų valstybėmis, jos turi didelius pinigus, Vakarų valstybės yra priverstos su jomis bendradarbiauti.

Tai turi būti bendri, koordinuoti veiksmai. Jei daro tik viena valstybė, pinigai gali nuplaukti kitur“, – teigė M. Antonovič.

„Nežinau, ar šis procesas gali būti sustabdomas. Savaime tai, kad tu bandai kažką išplauti, nuplauti, rodo, kad yra kažkas negatyvaus, ką nori paslėpti. Yra klausimas – kas iš to renginio laimi? Jei laimi brutalus režimas, kuris tiesiog išplauna savo mundurą, sumažina kritiką, tada tai yra pralaimėjimas iš globalios perspektyvos. Bet kai kas galbūt sakytų, aš nebūtinai su tuo sutiksiu, nes kiekvieną atvejį reikia vertinti atskirai, kad galbūt to renginio organizavimas leidžia įvykti pokyčiui. Kataras kalba, kad priėmė įstatymus tam, kad sumažintų visuomenės spaudimą, pagerintų darbininkų sąlygas, paspartintų progresą.

Tie, kurie sakys, kad „sportswashingas“ savaime nėra tik blogai, akcentuos, kad tai yra galimybė keistis. Bet reikia vertinti kiekvieną atvejį, kad nereikštų, jog dėl tų pasikeitimų bus tik dar labiau nukenčiama, nes pats režimas dėl to iš savęs sustiprės ir turės daugiau represinių mechanizmų. Manau, kad tai bus amžina problema, nėra vieno sprendimo, kuris tiktų visiems atvejams. Reikia su tuo susitaikyti, užtenka pažvelgti į olimpinių žaidynių istoriją, vykdomus boikotus“, – dėstė L. Kojala.

Visgi, nors daugiausiai yra kalbama apie valstybių bandymus paveikti pasaulio nuomonę, tačiau „sportswashingą“, kaip teigė pašnekovai, gali vykdyti ir individualūs asmenys.

„Man geras pavyzdys yra „Wolves“ situacija. Man tai yra tipinis „sportswashingo“ pavyzdys. Yra Žiemelis, jo verslo imperija, kuri yra susijusi su Rusija, bent jau jis sako, kad nebe, bet šioje vietoje yra daug abejonių. Jie įsteigia klubą, dabar tas klubas pradės laimėti ir daryti dalykus, gal laimės kokią taurę Europoje, tada Žiemelis turės armiją sirgalių, žmonių, kurie socialiniuose tinkluose, viešoje erdvėje, kai tik iškils kažkokių klausimų, susijusių su Rusija, sakys „Na, bet...“.

Tai reiškia, kad jis yra nebe toks neigiamas, o kontroversiška asmenybė. Jis jau turi teigiamą ir neigiamą puses, jam tai apsimoka. Ne tik valstybės tai gali daryti, be problemų tuo gali užsiimti ir individualūs asmenys“, – tvirtino M. Antonovič.

Visgi, nors sporto pasaulis susidurdavo ir susiduria su esminėmis problemomis, yra veikiamas neigiamų subjektų, jį išnaudoja režimai ir diktatūros, sportas gali būti telkiantis ir tapti teigiamų pokyčių katalizatoriumi.

„Yra keli pozityvūs pavyzdžiai – Vilniaus „Žalgirio“ sirgaliai, kurie kėlė Lietuvos trispalvę stadionuose dar sovietmečiu, darydami tai, kas socialiai nėra priimtina, Kauno „Žalgiris“, kaip sporto klubas, kuris sovietinės okupacijos metais buvo daugiau nei sportas, kuris leido lietuviškumui gyvuoti. Dažnai sportą komentuojame per tokią prizmę, kai kažkas, nebūtinai turėdamas kilnių tikslų, išnaudoja jį savo naudai. Bet juk sportas yra labai pozityvus reiškinys ir tam tikra Ezopo kalba galima padaryti labai daug pokyčių. Mažais žingsneliais, mažais vertybiniais elementais pasaulis gali keistis ir dėl sporto. Manau, kad ir į tai galima susikoncentruoti, ne vien matyti tą negatyvą“, – užbaigė L. Kojala.