Nuo pasaulio biatlono taurės varžybų ir gėlių ceremonijos Europos jaunimo čempionate iki ūkininkavimo pas tėvus, nuo realios galimybės pakovoti dėl olimpinių kelialapių iki karjeros baigimo būnant 20-ies metų. Tokia Mindaugo Kovoliūno iš Skiemonių istorija. Dabar jau buvęs biatlonininkas atskleidžia, kad tuo metu jo priimtiems sprendimams koją pakišti galėjo ir jaunatviškas protas, tačiau pripažįsta, kad laiko atsukti atgal nebeįmanoma.
Jau ketvirtus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Šiuo metu ūkininkaujantis 32-ejų M. Kovoliūnas užaugo mažiau nei šimtą gyventojų turinčiame Skiemonių kaime ir jo kelias iki pat profesionalaus sporto driekėsi per gimtojo miestelio mokyklą, vėliau Anykščius ir Ignaliną. Tačiau buvęs biatlonininkas 2010 metais daugeliui netikėtai savo karjerą baigė būdamas vos 20-ties. Ir baigė jis po puikaus sezono, kai Europos jaunimo čempionate Estijoje užėmė 6-ą vietą. Tą kartą asmeninėse lenktynėse už jo liko ir vėliau olimpiečiais tapę Tomas Kaukėnas bei Karolis Dombrovskis.
M. Kovoliūnas tose varžybose lenkė ir 2018 metais olimpiniu vicečempionu tapusį čeką Michalą Krčmarą. Po to sezono ant Mindaugo stalo atsidūrė Lietuvos biatlono federacijos sutartis ir ją pasirašius būtų prasidėjęs profesionalaus sportininko gyvenimas. Vis tik M. Kovoliūnas savo parašo nepadėjo ir daugiau biatlono varžybose jo niekas nebeišvydo.
„Gal ir buvo skubotas sprendimas, nežinau. Faktas, kad turėjau duomenis kažką pasiekti, buvau darbštus, užsispyręs, darbo nebijojau. Kai pagalvoji, galėjau dar sportuoti. Gal būtų ir gyvenimas pasikeitęs, nebūčiau ūkininkas, būtų kiti rūpesčiai. Bet po fakto dabar lengva jau kalbėti“, – LRT.lt pasakojo M. Kovoliūnas.
Buvęs Lietuvos biatlono rinktinės narys pasidalino mintimis apie savo karjerą, jos netikėtą pabaigą ir kaimišką šalies realybę.
– Kaip prasidėjo sportinės karjeros pradžia?
– Pas trenerį Bronių Vitkūną atsidūriau penktoje klasėje. Tuo metu jis buvo mano kūno kultūros mokytojas. Aš mokiausi Skiemonių vidurinėje mokykloje, o Bronius papildomai atvažiuodavo padirbėti mokytoju čia. Pradėjo jis mane mokyti, o pavasarį buvo įvairios rajoninės sporto varžybos, veždavo į bėgimo varžybas ir t. t.
Tada pasiūlė atvykti pas jį į slidinėjimo treniruotes, nes iš pradžių būtent šią sporto šaką treniravo, o vėliau tik biatloną, kai tam atsirado galimybės. Pradėjau iš Skiemonių važinėti treniruotis į Anykščius. Grįždavau antrą valandą po pamokų, jei spėdavau, pavalgydavau, jei ne, tai nevalgęs į autobusą ir į Anykščius.
– Ar nevargindavo vaiko tos kelionės iš Skiemonių į Anykščius, nes atstumas yra apie 20 kilometrų?
– Kelionių rutina vargindavo, bet kažkaip tuo metu gyvenimas buvo paprastesnis. Mašinų ne tiek daug buvo. Keičiasi laikai. Turbūt dabartiniai vaikai jau nesiaukotų taip, kaip tą dariau aš. Ir mesdavau sportuoti, ir verkdavau, nes tėvai kartais neišleisdavo. Norėdavau į treniruotes, traukė mane. Visko buvo. Lietus ar ne lietus man būdavo vis vien. Tarp mokyklos ir namų buvo 3 kilometrų atstumas, kai autobuso grafikas netikdavo, eidavau pėsčiomis.
Vėliau nuo 9 klasės perėjau į Jono Biliūno gimnaziją Anykščiuose. Ne tik dėl sporto, bet ir dėl mokslų, vis tiek mieste jie geresni. Bendravimas kitoks, vaikų daugiau. Kaime būdavai kietas tarp dešimties moksleivių, o ten tarp 30-ies jau kiti reikalavai būdavo. Na, aišku, dėl sporto irgi patogiau buvo. Tada anksti ryte nuveža, laukdavai pamokų. Toks buvo tas kaimo vaiko gyvenimas. Nesigailiu tikrai, visi sunkumai grūdina, kažkaip gyveni su tuo, susitaikai, o vėliau tokia patirtis tau būna tarsi priedas.
– Koks buvo tėvų požiūris į treniruotes?
– Kai buvau jaunesnis, tai nebūdavo kasdien tos treniruotės. Po kelerių metų jau rimčiau viskas prasidėjo, į stovyklas važiuodavome. Tėvai, manau, džiaugėsi. Žinoma, kaime darbų yra, auginome gyvulių, žemės buvo. Žiema lengviau būdavo. Bet po treniruočių grįžęs padėdavau ūkyje. Tikrai nesigailiu, patirčių tam sporte buvo daug, vaikystė ne veltui prabėgo.
– Kaip atrodė perėjimas iš slidinėjimo į biatloną?
– Atsirado daugiau įvairovės. Treniruočių pobūdis kitoks, daugiau iššūkių atsirado, įdomiau. Su slidinėjimu viskas gerai, bet čia tos pačios varžybos įdomesnės, daugiau intrigos. Kaip sakoma, yra daugiau vietos pasireikšti. Patiko man, patinka ir iki šios dienos.
– Anykščiuose mokslai ilgai neužtruko ir netrukus atsidūrėte žiemos sporto internate Ignalinoje. Kaip pervažiavimas į kitą miestą atrodė jaunuolio akimis?
– Po metų mokslo pačiuose Anykščiuose pakliuvau į rinktinę ir gavau pasiūlymą persikelti į Ignaliną. Tuo metu tai buvo labai sunkus sprendimas. Aš pats labai norėjau, bet su tėvais reikėjo suderinti. Kažkaip įkalbėjau. Faktiškai 15–16 metų persikėliau gyventi savarankiškai į kitą miestą. Dar toks amžius buvo, tai reikėjo ir tėvų pasitikėjimą gauti. Nieko labai baisus lyg ir nepridariau, aišku, visko buvo, bet viskas susitvarkė.
– Kiek kentėdavo mokslai dėl sporto?
– Tais metais, kai pervažiavau į internatą, pakliuvau į rinktinę, idėja ir buvo, kad jame lengviau su mokslais būtų. Anykščiuose būtų sunkiau suderinti, mes tikrai daug pamokų praleisdavome, aišku, jos pateisinamos būdavo. Kentėdavo tas mokslas. Tačiau baigiau ir mokyklą, ir universitetą, tai nesijaučiu žmogus be mokslo.
– Mokslus baigėte Ignalinoje, vėliau pradėjote mokytis tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Sporte paragavote pasaulio taurės varžybų, Europos jaunimo čempionate buvote šeštas ir tada visi sulaukė netikėtos žinios – M. Kovoliūnas baigė sportinę karjerą. Kodėl? Kas nutiko?
– Gailėtis, aišku, negalima, bet buvo toks priimtas sprendimas. Atėjo toks laikas, kad reikėjo rinktis tarp profesionalaus sporto, viską aukoti arba negaišti laiko. Nesinorėjo sportuoti atmestinai. Susidėliojau visus pliusus ir minusus, o tada priėmiau sprendimą. Tuo metu reikėjo pasirašyti ketverių metų sutartį su Biatlono federacija. Reikia pripažinti, kad kol dar esi vaikas, sportas šiek tiek kitaip atrodo, o profesionaliame jau reikia viską aukoti. Vėliau ateina toks laikas, kai pradedi galvoti apie gyvenimą, man viskas taip susidėliojo.
Negaliu pasakyti, kad gailiuosi, nes spėjau pajausti ir pasaulinio lygio varžybas, džiaugiuosi dėl to. Tačiau dar sportuoti ketverius metus ir patekti į olimpines žaidynes, tai to nepadariau. Sąlygas šitam dalykui turėjau, bet yra, kaip yra. Laiko jau negrąžinsi. Tuo metu taip atrodė, dabar šiek tiek kitaip. Normalu, gyveni, mokaisi iš klaidų. Gal ir buvo skubotas sprendimas, nežinau. Faktas, kad turėjau duomenis kažką pasiekti, buvau darbštus, užsispyręs, darbo nebijojau. Kai pagalvoji, galėjau dar sportuoti. Gal būtų ir gyvenimas pasikeitęs, nebūčiau ūkininkas, būtų kiti rūpesčiai. Bet po fakto dabar lengva jau kalbėti.
– Ar baigęs karjerą taip anksti dažnai dar mintimis nusikeldavote atgal?
– Kažkiek mintimis nusikeldavau, bet nebuvo taip, kad trūksta tik vieno žodžio ir grįžtu sportuoti. Tačiau ir dabar dar domiuosi sportu, pats jau nedalyvauju varžybose, simboliškai tik galėčiau. Laiko trūksta, tai kainuoja, noro šiek tiek yra, bet kaip ir visiems laiko trūksta. Pasaulio taurės varžybas žiūrėdavau su tam tikra nostalgija, prisimindavau, matyti veidai, pats ten prieš kelerius metus buvau. Matai, kad tie patys važiuoja ir po ketverių, ir po dvylikos metų. Būna, kad ir dabar dar kažką atpažįsti.
– Ar su šios dienos patirtimi, t. y. jei dabar galėtumėte nusikelti į praeitį, keistumėte savo sprendimą?
– Greičiausiai būčiau mėginęs toliau sportuoti. Kaip ten būtų buvę, nežinau, bet kažkiek tos nostalgijos yra, noro būtų. Jei duotų šios dienos protą ir patirtį, tai tęsčiau. Aišku, tai nebuvo vienos dienos sprendimas, jau sezono pabaigoje žinojau, kad bus kažkokie federacijos pasiūlymai, reikės spręsti.
Galbūt nebuvo tuomet žmogaus iš šono, kuris būtų paspaudęs, nežinau. Iš esmės tai buvo mano vieno asmeninis sprendimas. Sakyčiau, kad mano atveju jaunystė pakišo koją. Tas skubėjimas gyventi, kažką turėti ir greičiau turėti. Bet nesigailiu, nes pakeisti nieko nepakeisiu, tik kažkokia nostalgija yra. Ji greičiausiai išliks visą gyvenimą. Nereikėjo ir laimėti, pasižiūri į olimpines žaidynes – tai sportininko aukščiausias tikslas. Ten sudalyvauti jau yra kažkas vau. Tą galimybę turėjau ir nežinau, ar daugiau turėsiu.
– O kokie argumentai buvo galvoje, nulėmę karjeros pabaigą?
– Daug faktorių buvo dėl jaunystės ir noro skubėti gyventi. Pinigai buvo vienas iš jų. Kiti – draugai, draugės, laisvalaikis. Man jau atėjo tas laikotarpis, kai reikėjo viską aukoti, nes pusę metų nebūni Lietuvoje. Jei eitum toliau, laiko dar mažiau liktų. Tuo metu širdies draugės neturėjau, bet draugai švęsdavo, linksmindavosi, o tu turėdavai išvažiuoti po mėnesį kitur. Norėjosi turėti savo bičiulių ratą ir sakau, kad pakišo koją man ta jaunystė. Kai baiginėjau karjerą, kitaip galvojau, kitokios mintys buvo. Tačiau vieną mintį labai gerai atsimenu – nenorėjau nei savęs apgaudinėti, nei kitų: reikia arba sportuoti rimtai ir viską aukoti, arba eiti kitu keliu. Tai buvo mano pagrindinė priežastis. Jaunystė paskatino priimti sprendimą mesti.
– Tarėtės su kažkuo priimdamas sprendimą?
– Tėvai buvo labiau už tai, kad grįžčiau namo. Išsiilgę buvo, bet spaudimo nedarė, mano valia buvo. Tiesiog taip susidėliojo ir trūko to noro.
– Net neabejoju, kad panašaus likimo sportininkų yra ir daugiau. Galbūt netgi dabar kažkas apie tai svarsto. Turite jiems kokį nors patarimą?
– Reikia pasverti viską ir manau, kad verta sportuoti. Reikia kažko siekti. Juk skyrei laiko, kažkas pavyksta. Reikia aukotis. Dabar profesionalus sportas neatrodo toks baisus, kaip man tada atrodė. Aišku, sporto šaka sporto šakai nelygi. Kitiems gal tiek keliauti nereikia, o aš paskutinius ketverius metus tik po kelis mėnesius namie būdavau. Jau sėdėjimas ant lagaminų buvo atsibodęs, tai tapo įgrisusia rutina. Tuo metu, kaip jaunas pilietis, truputį neatlaikiau įtampos.
– Ar priimdamas spendimą jau žinojote, ką veiksite po karjeros baigimo?
– Tada galvojau kažkiek atsipūsti, susitvarkyti mokslus. Kitas dalykas, buvo minčių važiuoti į užsienį padirbėti. Buvo ir gerų, ir negerų. Grįžau atgal pas tėvus į kaimą, susitvarkiau mokslus, dirbau privačiai. Vėliau po truputį, po 4–5 metų, pradėjau mąstyti apie ūkį ir dabar didžiausia veikla su tuo susijusi.
– Kaip sekasi šiuo metu su ūkininkavimu?
– Sekasi, kaip ir visiems, jei pastangas įdėti. Rezultatas per metus neateina, kaip ir sporte. Dėl to jaunam vaikui, nesvarbu, ar kažką pasieks, ar ne, būreliai, treniruotės yra reikalingi. Jis ugdosi ir ateityje visa tai padės jam gyvenime. Man pačiam iš sporto likę daug gerų prisiminimų. Visko yra buvę, aišku. Iš šeimos buvau vienas sportininkas, daugiau nebuvo. Tėvai nedraudė sportuoti, bet tokio užvedimo irgi nebuvo.
– Kiek ryšio dar liko su sporto pasauliu?
– Visur stebiu rezultatus, įdomu. Ne tik biatloną, slidinėjimą, kitas žiemos sporto šakas. Lietuvoje visiems krepšinis įdomiausia, bet aš vis tiek žiemos sporto šakas žiūrėsiu, jei reikės rinktis. Daug artimiau man, jaučiu dar tą nostalgiją.
– O kaip dabar Skiemonyse situacija su galimybėmis sportuoti?
– Visoje Skiemonių seniūnijoje bus per 300 žmonių. Tuo metu, kai aš buvau jaunas, buvo stadionas, krepšinio aikštelė, buvo veiklos. Kaip dabar, nežinau. Šiandien ar vaikas mieste, ar kaime, turi kompiuterį ir laimingas. Manau, kad reikia vaikui leisti sportuoti, nebūtina kažko siekti, bet sportas gyvenime labai padeda. Kaime iš tikrųjų yra bėdų su sportu kažką rimčiau daryti. Skiemonyse niūru, mokyklos nebelikę.
