Sportas

2021.11.02 12:49

Vaikams pavyzdžiu tapęs Alekna – apie sūnų pasirinktą kelią ir dukros skinamas pergales

Rokas Suslavičius, LRT.lt2021.11.02 12:49

„Norėčiau, kad nors kiek sportuotų. Ir tai būtų labai džiugu“, – taip apie savo atžalas yra sakęs du kart olimpinis čempionas Virgilijus Alekna daugiau nei prieš dešimtmetį duotame interviu žurnalui „Žmonės“.

Sidnėjaus ir Atėnų olimpinių žaidynių čempionas tuomet dar neįsivaizdavo, kad šie norai virs realybe. Ir ne bet kokia – trys V. Aleknos vaikai sėkmingai kopia į sporto aukštumas ir jau yra tapę ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio jaunimo čempionais.

Simboliška, kad kiekvienam iš savo vaikų V. Alekna iš vasaros olimpinių žaidynių sėkmingai parveždavo po medalį, o dabar Seime dirbantis buvęs disko metikas akies krašteliu jau pats gali pasvajoti apie atžalų dalyvavimą olimpiadoje.

Tiesa, jis iš karto pabrėžia, kad tą padaryti nebus paprasta, tačiau matyti sportuojančius savo vaikus yra vienas malonumas.

„Kaip tėčiui – smagu ir malonu. Visada malonu, kai vaikai eina tuo keliu, nors jis nėra lengvas“, – bendraudamas su LRT.lt sakė V. Alekna.

Dabar olimpiniam čempionui rytais tenka skambinti 19-mečiui Mykolui, kuris po triumfo pasaulio jaunimo čempionate vasarą yra išvykęs studijuoti į JAV, o laisvu nuo darbo metu vykti į treniruotes su Lietuvoje prakaitą liejančiu 21-erių Martynu. Abu sūnus, nors ir skirtingais keliais, tačiau galiausiai atsidūrė ten pat, kur daugelį metų leido jų tėtis – disko metimo sektoriuje.

Čempionato rekordą pirmuoju bandymu pagerinęs Mykolas Alekna tapo pasaulio jaunimo čempionu

Nuo brolių ne ką mažiau atsilieka ir jauniausioji Aleknų šeimos atžala 14-metė Gabrielė, kuri pagal mamos liniją pergales skina šuolių į tolį sektoriuje.

Mintimis apie Mykolo norą žaisti futbolą, patarimus savo vaikams ir pokalbius apie sportą prie šeimos stalo V. Alekna pasidalino su LRT.lt.

– Kaip sekasi Mykolui persikėlus gyventi ir studijuoti į JAV?, – paklausėme dabartinio Seimo sporto ir jaunimo reikalų komisijos pirmininko.

– Tai viskas gerai, viskas tvarkoje. Jis ten jau nuvykęs, aklimatizacija, kaip sakoma, praėjusi. Jau įprato prie pasikeitusio gyvenimo būdo. Treniruotės, mokslai, studijos ir nelabai daugiau ką jis ten mato. Reikia skirti pakankamai daug dėmesio studijoms. Manau, kad JAV prioritetas vis tiek yra mokslas, turi mokytis, nes kiek supratau ten skolos ir tokie panašūs dalykai nėra toleruojami.

Gerai, kad Mykolas turi galimybę, jeigu kas nors nesiseka, gauti pagalbą iš korepetitorių. Ypatingai tie studentai, kurie dar yra pasirinkę ir sporto programą, nes universitete patys sako, kad mokytis nėra lengva. Būtent tiems jaunuoliams, kurie atvyko ne tik mokytis, bet ir sportuoti, ginti universiteto garbę. Tai jie tikrai visomis išgalėmis padeda tokiems jaunuoliams, nes jie dvigubai turi aukotis. Tenka ne tik studijuoti, bet dar prisideda ir sportas. Universitetas tą vertina ir gerbia, tad stengiasi sudaryti kuo geresnes sąlygas. Jie turi galimybę pasirinkti tam tikrą paskaitų laiką, kada reikia patogesnio. Žodžiu, turi šiokių tokių privalumų.

Kol kas viskas gerai su tais mokslais, galbūt ir nėra labai sudėtinga, bet Mykolas sako, kad reikia pasėdėti prie tų knygų, nes ir kalbų skirtumas atsiranda, ypač kas liečia rašymą. Bet manau susitvarkys.

– O kokia situacija su treniruotėmis?

– Jie treniruojasi, dabar berods turi 4 savaitines treniruotes. Treniruočių pobūdis neleidžia jiems treniruotis du kartus per dieną, kas būtų naudingiau sporte, bet daro vieną treniruotę, kuri būna tokia ilgesnė, ištempta, kur daugiau pratimų galėtų padaryti. Bet aš manau, kad gerai. Mykolas dar yra pakankamai jaunas, svarbiausia, kad ženkliai blogiau nebūtų, o grįžęs į Lietuvą sėkmingai galės toliau treniruotis. Aš manau, kad jaunuoliui mokslas ir išsilavinimas yra svarbu.

– Ar dažnai tenka bendrauti su Mykolu? Juk dabar jus skiria nemažai laiko juostų?

Taip, laikas skiriasi. Jeigu skambini vakare, tai pas jį būna rytas. Tai kažkaip iš lovos iš karto išlipus nelabai kalbus būna. Tai tada mes labiau prisitaikome, kad pas mus būna ankstyvas rytas, tada skambinam, o jis vakare jau daugiau gali ką nors papasakoti.

– Ar daug laisvo laiko lieka po mokslų, sporto?

– Užimtumas yra didelis, darbotvarkė, bent jau Mykolas pasakojo, yra nuo iki, tad, ko gero, ir apylinkių dar nėra apžiūrėjęs. Iš didesnių miestų San Fransiskas yra šalia. Faktiškai iš to savo studentų miestelio net ir nebuvo toliau išvažiavęs. Nėra to laisvo laiko tiek, kad galėtum apsižvalgyti. Anksčiau mes kalbėdavomės kasdien, bet dabar jau nėra didelio poreikio, žmogus užsiėmęs, kai rūpi kas labiau, tai paskambina. Kas kelias dienas gaunasi, bet turbūt pereisime į savaitinius pokalbius.

– Ar lengvai pritapo jis svečioje šalyje, kur gyvenimas gerokai skiriasi nuo Europos?

– Pati kultūra skiriasi. Universitete yra dominuojantys JAV studentai, yra atvykusių, kurie pasirinkę sportinę programą. Yra pas tą patį trenerį besitreniruojanti metikų grupė. Apie 20 sportininkų, bet vis tiek dauguma JAV atstovų. Iš Europos atvykęs yra kūjo metikas švedas, tad Mykolas su sako, kad su juo labiausiai sutampa tas europietiškas būdas. Bet visi draugiškai sutaria, atmosfera grupėje labai gera ir iš pradžių, nors ir buvo kažkiek baisiau, bet dabar labai džiaugiasi, kad čia atvyko.

Daug aplinkinių padeda, dėstytojai yra geranoriški, visi domisi. Kadangi Mykolas yra tapęs pasaulio jaunimo čempionu, tikrai daug kas žino, kas jis toks yra, gal ir dėlto didesnio dėmesio susilaukia. Manau, kad kai įpras, tai bus sunku ir į Lietuvą namo parvilioti. Planuoja dabar grįžti per Kalėdas atostogoms. Berods mėnesį turėtų praleisti Vilniuje.

– Jūsų abu sūnūs mėto diską. Kiek pats esate įsitraukęs į jų treniruočių procesą? Kiek tenka dalinti patarimų?

– Iš patirties žinau, kad jei viskas gerai, tai nelabai ir verta kištis. Galbūt kažkokiais niuansais gali papasakoti, kaip pats darei, ką galima būtų patobulinti, bet šiaip ir treneris Mantas Jusis tikrai labai domisi, jo žinios sportininkų rengime yra aukšto lygio. Mano pačio žinios jau gali būti ir pasenusios. Labai gretai viskas keičiasi.

Dabar, pavyzdžiui, pats Mykolas domisi viskuo, įvairiomis naujovėmis. Daug skaito, daug seka, kartais sulaukiame klausimų, kodėl reikia daryti vienaip ar kitaip, o jei atsakai, tai reikia pagrįsti moksliškai, kas ne visada pavyksta. Dabar jaunimas kitaip žiūri į dalykus. Kai buvau panašaus amžiaus, tai nieko panašaus nebuvo. Literatūros kažkokios nebuvo arba buvo dar 30-ies metų senumo. Dažniausiai mokėmės ant savęs ir tobulėjome, o dabar viskas greičiau vyksta.

Martynas dabar intensyviai sportuoja. Būna, kad kartu važiuojame į treniruotes, patariu dėl metimo technikos ar kitais dalykais.

– O kaip sekasi Martynui su treniruotėmis? Ar galima tikėtis jo rezultatų gerėjimo?

– Dabar šį sezoną rimtai pradėjo ruoštis, daro ir po dvi treniruotes per dieną. Žiūrint iš šalies, tai taip dar nėra treniravęsis iki šiol. Su M. Jusiu jie nutarė, kad šiais metais reikia rimtai pasiruošti ir sudaryti konkurenciją broliui. Mykolui grįžus iš JAV nebus taip lengva, bus ta konkurencija Lietuvoje. Žiūrėsime, svarbiausia, kad labai nori treniruotis, ko anksčiau nelabai matydavau. Šiais metais aš nustebęs, labai Martynas stipriai pradėjo ruoštis ir tikrai labai susidomėjo sportu.

– Galbūt įkvėpė sėkmingas brolio pavyzdys?

– Aš manau, kad jis pamatė, jog Mykolas atėjo prieš trejus metus ir prašau, kokius rezultatus pasiekė. O Martynas diską mėto ženkliai daugiau, kokius penkerius metais. Rezultatai neblogi, bet pagal savo duomenis ir parametrus galėtų ir dar geresni būti. Aš manau, kad jis suvokė, kad irgi gali pasiekti aukštų rezultatų, tai jį pastūmėjo ir paskatino. Disko metime pats tas laikas, nes sportininkų pati branda nuo kokių 24 prasideda. Dabar Martynui 21-eri, tai per kelerius metus turėtų pasiekti ribą, kur tie rezultatai pasidarys visiškai nevaikiški.

– Galbūt tyliai pasvajojate ir abu sūnus pamatyti besivaržančius Paryžiaus olimpinėse žaidynėse 2024 metais?

– Kaip sakoma, aš esu ne iš tų žmonių, kurie gyvena svajonėmis. Žinau, kas tai yra, kaip tai yra sudėtinga ir tikrai reikia padaryti labai daug, kad turėtum galimybę nuvykti į olimpines žaidynes. Tai tikrai nėra paprasta.

– Kaip jūsų atžalos pradėjo sportinės karjeros kelią? Reikėjo įkalbinėti ar užteko jūsų pačio pavyzdžio?

– Martynas tai iš karto nuėjo į disko metimą, jam patiko, nes tikrai jo kūno sudėjimas, duomenys panašūs į mano, o Mykolas pradžioje kitomis sporto šakomis užsiiminėjo. Diską pabandė tik tada, kai jau nebuvo ką daugiau bandyti. Mykolas tiek ir krepšinį gerai žaisdavo, o šiaip visada labai norėjo žaisti futbolą. Kiek jį pamenu, nuo kokių penkerių metų sakydavo, kad nuvesčiau jį į futbolą. Tai aš vis sakydavau, koks tu būsi futbolininkas, užaugsi didelis, bus didelė koja. Vis tiek norėjo ir aš jį 10 ar 12 metų nuvedžiau į „Ateities“ futbolo mokyklą.

Ten jis ir pradėjo futbolą žaisti, jam neblogai sekėsi, tuo pačiu ir lengvąją atletiką lankė, bėgdavo, šokdavo į aukštį, buvo šoklus, sportiškas. Gal trejus metus atžaidė ir suėjus 15-16 metų, rugsėjo 1 dieną, važiuojam jam pirkti futbolo avalynės. Atneša jam didžiausius batus, 48 dydis berods, įkiša koją ir viskas, jam jau spaudžia, o didesnių nebuvo. Pamenu, kad tuomet pasakiau: „Viskas Mykolai, baigėsi tavo futbolas.“

Tuo metu Martynas jau mėtė diską, pasakiau Mykolui, kad ir jis pabandytų. Pabandė, sunkiai iš pradžių, bet po to labai greitai jis įvaldė disko metimo techniką. Jis atėjo rugsėjo mėnesį, o kitais metais jau dalyvavo Vilniaus miesto varžybose ir solidžiai numetė diską. Per pusmetį įvaldė tą techniką, kuri vėliau tik gerėjo, kaip ir rezultatai. Užaugo iki jaunimo pasaulio čempiono. O dabar juokaujame, kad buvęs futbolininkas. Pasirodo, kad futbolas Lietuvoje irgi gali prisidėti prie pergalių.

Su treneriu Gudaičiu palaikome ryšį, būna paskambina, pasveikina su rezultatais, sako, kad ir futbolininkas būtų buvęs geras. Smagu, malonu ir pačiam, kaip tėčiui. Visada malonu, kai eina vaikai tuo keliu, nors jis nėra lengvas, bet raginti jau jų nereikia.

– Jauniausioji jūsų atžala taip pat pasuko į lengvąją atletiką.

– Gabrielė irgi sportuoja lengvojoje atletikoje. Ji pagal mamos liniją – šuolininkė į tolį, sprinterė. Labai geri rezultatai, savo amžiaus grupėje neturi lygių, tai jau su vyresnėmis mergaitėmis gana sėkmingai konkuruoja. Visą laiką buvo mergaičių amžiaus grupėje, o jau pernai dalyvavo jaunučių (iki 16-os metų) tarpe, nors jai pačiai dar 13-a buvo ir užėmė 2-ą vietą ir visai nedaug pralaimėjo pirmai vietai. Visai geri rezultatai, labai toli šoka, greita, bus gera sportininkė.

– Tokioje sportiškoje šeimoje ar prie stalo kalbos apie sportą būna dažnos?

– Nelabai daug tų kalbų apie sportą būna. Kai aš sportuodavau, tai būdavo daugiau tų kalbų, bet artėjant varžyboms, ypač prieš olimpines žaidynes, tai tą sportinę temą visiškai uždrausdavau, nes būdavo įvairiausių dirgiklių, bet kokios kalbos labai giliai į sielą eidavo. Tai olimpiniais metais, mėnesis ar du prieš, temos apie sportą būdavo tabu. Ir dabar jų nėra daug, daugiau pokalbiai apie tai, kaip sekasi.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt