Sportas

2021.10.19 12:38

Paralimpinio komiteto prezidentas Bilius: pamažu tampame labiau matomi

LRT.lt2021.10.19 12:38

Lietuvos paralimpinio komiteto (LPAK) prezidentas Mindaugas Bilius Tokijuje viešėjo savaitę. Dalyvavo žaidynių atidarymo ceremonijoje, keletą kartų lankėsi paralimpiniame kaimelyje, ėjo palaikyti Lietuvos sportininkų, kaip vienas kandidatų į Europos paralimpinio komiteto Vykdomąjį komitetą bendravo su kitų šalių komitetų vadovais, skelbia LTOK.lt.

Ir kaip žiūrovas stebėjo rutulio stūmimo varžybas, po kurių prieš penkerius metus Rio de Žaneire išdidžiai kėlė į viršų trispalvę ir džiaugėsi solidžiausiu sportiniu trofėjumi – paralimpinių žaidynių auksu.

„Labai sukirbėjo“, – paklaustas, ar stebint rutulio stūmimo varžybas nieks viduje nesukirbėjo, atsako LPAK prezidentas.

Sutiko ne vieną kolegą sportininką, bet nuostabos ir klausimų, kodėl neina ginti paralimpinio čempiono titulo, nesulaukė. „Vieni kitus pažįstame, todėl dauguma jau žinojo, kad pasikeitė mano vaidmuo, baigiau sportinę karjerą ir esu paralimpinio komiteto vadovas. Tokijuje sutikau kitų šalių rutulio stūmikų, disko metikų. Šnektelėjome ir su ukrainiečiu, su kuriuo dalyvavome Rio žaidynėse, o dabar Tokijuje jis pelnė disko metimo rungties sidabrą. Tokie susitikimai malonūs, pažadina prisiminimus. Prisipažinsiu, pagavau save galvojantį, kad galėčiau ir aš dėl medalio dar pakovoti. Metimo technika ir noras varžytis išliko“, – Tokijuje aplankiusias slaptas mintis atskleidžia M. Bilius.

Apie kitoniškas žaidynes

Nepaisant sudėtingų žaidynių sąlygų, Tokijo žaidynėse dalyvavo daugiausia iki šiol nacionalinių paralimpinių komitetų atstovų – iš viso 162 valstybių sportininkai (tarp jų pora komandų – Rusijos paralimpinio komiteto ir pabėgėlių).

Kaip sportininkas M. Bilius dalyvavo 2012 m. Londono ir 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse, todėl tai, ką išvydo Tokijuje, turėjo su kuo palyginti. Sportininkų kaimelis, pasak LPAK vadovo, mažai kuo skyrėsi nuo Londono ir Rio, gyvenimo sąlygos gana geros. Tik kiekviename žingsnyje buvo juntama pandemijos ranka, atsirado daugybė įvairiausių reikalavimų.

„Kiekvienas rytas prasidėdavo nuo spjaudymo, tai yra nuo seilių testo. Nepranešus nebuvo galima niekur išeiti. Buvau apsistojęs ne paralimpiniame kaimelyje, o viešbutyje, todėl visur nuveždavo mašina, bet reikėjo iš anksto pasakyti, kur važiuoji ir kada grįši“, – pasakoja M. Bilius.

Šios žaidynės iš visų ligšiolinių išsiskyrė ir tuo, kad vyko be žiūrovų. Ir nors paralimpiečiai jautė didelį visuomenės, žiniasklaidos dėmesį, M.Bilius neabejoja, kad sportininkų jausmai, išsivežti iš Tokijo, būtų visai kitokie, jeigu tribūnose būtų buvę žiūrovų.

Kaip ir olimpiečiai, taip ir paralimpiečiai be privalomo testavimo nė žingsnio iš savo kambarių negalėdavo žengti, jiems irgi teko palikti Japoniją per 48 valandas nuo paskutinio paralimpinio starto. Tai sukėlė tam tikros įtampos ir galvos skausmo, kaip reikėtų pakeisti bilietus, jeigu, pavyzdžiui, turnyro pradžioje buksavę Lietuvos golbolininkai nebūtų įveikę grupių etapo. Bet Lietuvos komandos vadovė Asta Narmontė, kuriai M. Bilius labai dėkingas, puikiai susitvarkė su visais kilusiais rūpesčiais.

„Net neįsivaizduoju, kaip Tokijo paralimpinių žaidynių komitetas sugebėjo surengti tokias žaidynes. Organizatoriams teko įveikti daugybę iššūkių. Tai pirmas tokio masto renginys pandemijos laikotarpiu, todėl net neabejoju, kad tai buvo pačios saugiausios ir sudėtingiausios žaidynės per visą jų istoriją. Ir pavykusios žaidynės“, – organizatoriams pagyrų negaili LPAK vadovas.

– Vienuolika paralimpiečių, trys medaliai. Kaip vertinate Tokijo paralimpines žaidynes ir kiek prieš jas tyliai ar garsiai pats planavote medalių? – LTOK.lt paklausė LPAK vadovo M. Biliaus.

– Prieš žaidynes taip svarsčiau: vienas medalis būtų gerai, du tobula, o trys – tai apskritai nerealu. Iš vienuolikos į Tokiją išvykusių sportininkų šeši sudarė golbolo komandą, likusieji penki buvo individualių sporto šakų atstovai. Vadinasi, daugiausia galėjome iškovoti šešis medalius, o mūsų sportininkai parvežė tris. Todėl vertinti kaip nors kitaip nei labai gerai – negalėčiau.

Iš Rio de Žaneiro paralimpiados (joje su golbolo komanda dalyvavo trylika sportininkų) parsivežėme du aukso ir vieną sidabro medalį. Šiuo požiūriu Tokijuje galbūt medalių vertė kitokia, bet pridėjus su COVID-19 susijusius iššūkius, kuriuos papildomai teko įveikti, pasirodymą vis tiek vertinčiau kaip labai puikų.

Gal šiek tiek gaila, kad plaukikas Edgaras Matakas pelnė bronzą, nors prieš žaidynes pasaulio reitinge buvo pirmas, Tokijuje po atrankos plaukimų irgi pirmavo, todėl jam planavome aukštesnės prabos medalį. Bet jis įgavo neįkainojamos patirties ir net neabejoju, kad su dar didesniu įkarščiu ruošis Paryžiaus žaidynėms.

Beje, visi medalius iškovoję sportininkai nebuvo naujokai žaidynėse. Tarp golbolininkų yra tokių senbuvių, kurie jau net penkeriose žaidynėse dalyvavo. O bronzą parsivežęs E.Matakas ir tokios pat prabos medalį iškovojęs dziudo imtynininkas Osvaldas Bareikis kovojo Rio de Žaneire. Brazilijoje Osvaldas liko penktas, o aukščiausia Edgaro ten užimta vieta – aštunta.

Bet mūsų komandoje buvo ir jaunų lengvaatlečių, kurių rezultatai ypač džiugina. Tokijuje debiutavo Oksana Dobrovolskaja, Donatas Dundzys ir Andrius Skuja.

– Kuris paralimpietis jus labiausiai nustebino?

– O.Bareikis. Jis labai daug jėgų įdėjo į atrankos varžybas, bet per atrankas ir pagal reitingą jam prasibrauti į Tokiją nepavyko, apmaudžiai liko pirmas už brūkšnio. Negana to, šeimoje buvo įvairių rūpesčių, o prieš keletą mėnesių jis tapo tėčiu – susilaukė vaiko. Todėl labai džiaugėmės, kad būtent jis gavo vardinį kvietimą į Tokiją. Ir dar buvo smagiau, kai taip patekęs į žaidynes pelnė medalį.

Prieš išvyką į Tokiją dėliojome taip: būtų puiku, jeigu golbolininkai ir E. Matakas pelnytų medalius. O prie jų prisidėjo su psichologine įtampa puikiai susitvarkęs O. Bareikis.

– Kodėl iš pradžių neužtikrintai žaidė golbolininkai?

– Iš pradžių jie buksavo, bet, laimei, lemiamu momentu susiėmė. Manau, susidėjo du dalykai. Pirmas – įtampa, kad atvyko ginti čempionų titulo. Antras – gal nebuvo tiksliai apskaičiuoti aklimatizacijos procesai, galbūt aklimatizacijai reikėjo skirti daugiau laiko, o gal kaip tik mažiau. Šį niuansą reikės detaliai išanalizuoti ir kitą sykį atsižvelgti.

– Ar būdamas Tokijuje pasigedote su žaidynėmis, jų dvasia susijusių dalykų? Galbūt pajutote apmaudą, kad kilusi pandemija iš šių paralimpinių žaidynių dalyvių atėmė kažką svarbaus?

– Dalyvavau Londono ir Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse, kurių organizatoriai pasistengė, kad žaidynių dalyviai galėtų pamatyti jų šalį. Jei išvykęs svetur į žaidynes ar kitokias varžybas dar turi galimybę susipažinti su tos šalies kultūra, gamta, žmonėmis, iš jos išsiveži ne tik įspūdžius, galbūt medalį, bet ir dalį tos šalies. Man tikrai gaila, kad Tokijo žaidynių dalyviai to negalėjo patirti.

Galima guostis bent tuo, kad beveik visi mūsų paralimpiečiai 2018 ir 2019 metais, dar prieš COVID-19 protrūkį, lankėsi Japonijoje. Golbolininkai stovyklavo Tojohašyje, lengvaatlečiai viešėjo ir sportavo Hiracukoje. Taigi Japoniją jie šiek tiek matė, nors pačiame Tokijuje buvo gal pusdienį.

Suvaržymai, kurių per žaidynes organizatoriams teko griebtis, pridėjo tam tikro vidinio spaudimo, nes sportininkai neturėjo visiškai jokios laisvės. Iš kaimelio išleido tik į treniruotes ir varžybas, bet prieš išvyką reikėjo nurodyti, kada išvažiuoji ir kada grįši. Nuvykęs į treniruotę gali dirbti valandą, bet jei matai, kad gerai sekasi arba kaip tik dar nori kažką patobulinti, gali užtrukti ir dvi valandas. O Tokijuje sportininkams teko treniruotis tiksliai tiek, kiek iš anksto buvo numatę.

– Ką galėtumėte pasakyti šioms neįprastoms paralimpinėms žaidynėms pasibaigus: ar papildomi metai iš Lietuvos sportininkų daugiau atėmė, ar pridėjo?

– Mūsų atveju, sakyčiau, procentas būtų 50 su 50. Pavyzdžiui, bronziniams prizininkams E.Matakui, O.Bareikiui papildomi metai pridėjo brandos. Manau, jei žaidynės būtų vykusios pernai, į paralimpinę rinktinę nebūtų patekę debiutantai O.Dobrovolskaja ir A.Skuja. O štai golbolo rinktinės vyrai metais paseno. 2020-aisiais jie demonstravo puikią sportinę formą, kas žino, gal prieš metus jie būtų tapę čempionais.

– Pats buvote Tokijo lengvosios atletikos stadione, stebėjote rutulio stūmimo varžybas, kuriose prieš penkerius metus triumfavote. Ar viduje nieks nesukirbėjo, nekilo noras eiti į sektorių ir pakovoti?

– Taip, buvau atidaryme, po to stebėjau, kaip Donatas Dundzys stūmė rutulį. Labai sukirbėjo. Dar bevaikščiodamas po paralimpinį kaimelį pajutau keistą jausmą, apėmė nostalgija. Gal atsidūrus panašioje aplinkoje natūralu pajusti praėjusių metų ir įvykių ilgesį. Bet po kurio laiko nurimęs pagalvojau, kad visai smagu būti ir savo šalies paralimpinio judėjimo vadovu, pažiūrėti iš šalies, kaip kitiems sekasi.

Nuramino ir dar viena mintis. Jeigu aš būčiau varžęsis, žaidynėse nebūtų debiutavęs tose pačiose rungtyse dalyvaujantis 29-erių metų D.Dundzys. Todėl džiaugiuosi, kad tokio rango varžybų patirties įgavo jaunas sportininkas.

Bet prisipažinsiu – žiūrėjau varžybas ir dėliojau, o kur aš galėčiau būti. Tokijuje rezultatai nebuvo labai aukšti: rutulio stūmimo čempionui pakako 15,78 m, nors aš Rio de Žaneire nustūmiau 16,80 m. Metras šioje rungtyje yra labai daug. Bet dabar senokai rutulį stūmiau, neįsivaizduoju, kaip sektųsi. Užtat ne taip seniai Vingio parke mestas diskas gerai skrido, netgi toliau negu Rio: ten sidabrą užsitikrinau numetęs 53,50 m, o Vingio parke švystelėjau apie 55 m.

– Pasibaigus Tokijo olimpinėms žaidynėms, kuriose sidabrą iškovojo vienintelė penkiakovininkė, ne sykį nuskambėjo žodžių junginys „pasiektas dugnas“. Ar dugnas ir paralimpinis sportas kaip nors susiję?

– Mes ir taip ilgai buvome dugne, bet, man rodos, surinkę stiprią komandą iš to dugno vos palypėjome. Vien tai, kad pirmąkart per paralimpinių žaidynių istoriją šis sporto renginys buvo transliuojamas Lietuvoje, – mums jau didžiulis laimėjimas.

Pamažu tampame labiau matomi ir turbūt dėl to truputėlį daugiau neįgaliųjų ateina į mūsų sportą. Žmonių įtraukimas į sportą – mums labai svarbus rodiklis, bet tą padaryti mūsų bendruomenei sunkiai sekasi, sportuojantieji nesiekia nė vieno procento. Jei atsiranda tokių žmonių, kurie paskambina ir paklausia, kur galėtų išbandyti vieną ar kitą sportą šaką, mes tai vertiname kaip mažą teigiamą poslinkį. Ir tokių poslinkių pastebime vis daugiau. Esame užsibrėžę tikslą pasiekti bent du procentus sportuojančiųjų, tada žingsnis po žingsnio judėti link trijų.

Dabar paralimpinis sportas, turėdamas „Euloto“ finansinį rėmėją, žinomumo požiūriu išgyvena aukso amžių. Taip pat mes turime galimybę sportininkams suteikti tokias sąlygas, kokių aš pats sportuodamas neturėjau. Kai prieš išvyką į Rio de Žaneirą paprašiau nupirkti man rutulio stūmimo batus, sulaukiau atsakymo, kad Paralimpiniame komitete nėra pinigų, nes valstybė tokioms reikmėms jų neskyrė. Dabar mūsų paralimpiečiai turi geresnes sąlygas, gali išvykti į treniruočių stovyklas.

Mums sekasi neblogai, bet didelį nerimą kelia tai, ką girdime iš Seimo Biudžeto ir finansų komiteto apie naują paralimpinio sporto finansavimo modelį. Jeigu jis būtų įgyvendintas, tai mus grąžintų atgal ir atsidurtume dar žemiau negu dugnas.

Lietuvių rezultatai:

Dziudo

Osvaldas Bareikis (svorio kategorijos iki 73 kg) – 3 vieta.

Golbolas

Vyrų komanda (Mantas Brazauskis, Genrikas Pavliukianecas, Nerijus Montvydas, Marius Zibolis, Justas Pažarauskas, Artūras Jonikaitis) – 3 vieta.

Lengvoji atletika

Oksana Dobrovolskaja (F11 klasė), disko metimas – aštunta vieta (29 m 50 cm).

Donatas Dundzys (F37 klasė), disko metimas – septinta vieta (44 m 98 cm); rutulio stūmimas – šešta vieta (13 m 86 cm).

Andrius Skuja (F46 klasė), rutulio stūmimas – septinta vieta (14 m 76 cm); ieties metimas – devinta vieta (45 m 9 cm).

Plaukimas

Edgaras Matakas (S11 klasė), 50 m laisvuoju stiliumi – trečia vieta (26,38 sek.); 100 m krūtine – penkta vieta (1 min. 16,27 sek. – naujas asmeninis ir Lietuvos aklųjų bei silpnaregių rekordas).

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt