Sportas

2021.10.17 09:00

Spalvingas Juliaus Paškevičiaus paveikslas – aktorystė, rašymas, turinio kūrimas ir kovinis sportas

Martynas Nesavas, LRT.lt2021.10.17 09:00

Julius Paškevičius daugeliui aktyvių socialinių tinklų naudotojų yra pažįstamas kaip įvairių personažų įkūnytojas iš „Instagram“ paskyros „Konfliktai“, bet J. Paškevičius taip pat yra aktorius, scenaristas, o be to užsiima koviniu sportu ir netgi turi aukščiausios prabos pasiekimų. Apie meniškumą, teatrą ir viso to suderinimą su koviniais menais – pokalbyje su LRT.lt.

Menas J. Paškevičiaus gyvenime atsirado jau vaikystėje. Jo tėtis, Raimondas Paškevičius, Lietuvos televizijoje vedė ir kūrė laidas vaikams, o vienas iš ryškiausių jo darbų – „Profesoriaus Knyslio palėpė“.

„Reikėtų kabinti vaikystę ir pradėti nuo šeimos. Mano tėtis, kai aš buvau mažas, dirbo LRT ir buvo tokioje legendinėje laidoje „Profesoriaus Knyslio palėpė“. Mano tėtis ir buvo pats Profesorius Knyslys. Tokio meno, pramogos ir šou visada nuo vaikystės buvo mūsų šeimoje. Čia tikriausiai ir yra ta šaknis. Po to, kai augi su tokiais tėvais, tai ir automatiškai viskas gaunasi, pradedi orientuotis į tuos menus.

Paauglystėje prasideda sužydėjimas – eilėraščiai, proza, jausmai ir apmąstymai. Tai po to leidžia nueiti ir į profesinius dalykus“, – pasakoti pradėjo J. Paškevičius.

Kaip teigė pašnekovas, jo asmeninis sąlytis su menu prasidėjo nuo rašymo, nes tai jam sekėsi ir sekėsi gana lengvai.

„Paaugystėje sužydi tie jausmai ir noras juos išlieti. Rašydavau, pamačiau, kad neblogai mintys dėliojasi.
Iš tiesų prastai mokiausi, bet lietuvių kalba išsiskyrė tarp kitų mokslų ir tikrai labai gerai sekėsi. Iš pradžių sekėsi tai, ką reikėjo per pamokas rašyt, o po to jau visaip – jei meilė, tai ją seka skaudus eilėraštis, po to ir visokios esė.
Tiesa, rašiau ir dienoraštį. Neseniai juos visus sudeginau, kad neliktų visos paslaptys kažkur surašytos. Pats dienoraščio rašymas padeda suprasti mintį, ją išreikšti, analizuoti save, aplinką“, – dėstė pašnekovas.

J. Paškevičius yra vilnietis, mokėsi Pilaitės vidurinėje mokykloje. Nors mokykla ir mokslai nebuvo mėgstamiausia J. Paškevičiaus veikla, ar ta, kurioje jam sekėsi, bet joje J. Paškevičius atrado tai, kas po to nukreipė jį toliau gyvenimo keliu – teatrą.

„Mokykloje buvo teatro būrelis, jame ir kilau karjeros laiptais. Porą metų teko vaidinti neblaivų arklį ar tai kokį medį scenoje.
Po to mūsų mokyklos teatralė parašė pjesę, simpatišką paaugliui, apie išgyvenimus, konfliktus su tėvais, tuo metu tai atrodė tikrai „wow“. Gavosi taip, kad ji spektaklį darė su mūsų laida, ir gavau vieną pagrindinių vaidmenų, galėjau daugiau atsiskleisti ir pasižiūrėti, ar patinka teatras.

Normalu, kad tie premjeriniai spektakliai kelia klausimą, ar man viso to reikia, kyla daug jaudulio, bet suvaidinus ateina euforija ir supranti – eisiu tuo keliu. Bet aš ir nelabai turėjau iš ko rinktis – tikrai prastai mokiausi, bet visada buvo mintis, kad stosiu į aktorinį, o kitur nelabai kur galėjau ir stoti“, – su šypsena pasakojo J. Paškevičius.

Galiausiai J. Paškevičius įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kurioje ir įgijo aktoriaus specialybę.

„Su didžiuliu noru ir didele atsakomybe ėjau tuo keliu. Į stojamuosius ėjau su didžiuliu užsidegimu, šalia visada ėjo sportas, treniruotės, nes man tai padeda susikoncentruoti, tą darydavau ir prieš spektaklius, nes padėdavo sudėlioti mintis. Stojamiesiems reikėjo gerai pasiruošti, atėjau ir įstojau.

Tuo metu turėjau daug kompleksų. Atsimenu, kad per atsiskaitymus gerai dainuodavau, o kai reikėdavo dėstytojams sudainuoti, tiesiog kaip Juliui Paškevičiui, būdavo sunku. Važiuodamas į atsiskaitymus troleibusu galvodavau, kaip norėčiau būti to troleibuso vairuotoju – sėdi ramiai, radijas groja, dešrytė papjaustyta…. Viskas būdavo tikrai baisu per tokius atsiskaitymus“, – apie aktorystės mokslų iššūkius pasakojo aktorius.

Kaip ir daugelis bakalauro studentų, J. Paškevičius mokslus pradėjo su drąsiomis svajonėmis, tačiau vėliau jo požiūris keitėsi, teko išgyventi ir vidines dramas, pokyčius.

„Įstoji ir mąstai net apie Holivudą, viskas smagu ir linksma. Po to prasideda visokios pastabos, savikritika ir tada jau pasijauti išvis kaip šiukšlė, viską pradedi iš naujo svarstyti.

Dėl to, kas turėtum būti, ar kas esi – pati situacija dėlioja. Pas mus aktoriniame buvo taip, kad negalėjau per daug įsisvajoti. Turėjau svajonę dirbti teatre, gal buvo ir keistesnių svajonių. Bet po to viskas labai pradėjo keistis. Mano santykis su teatru yra toks…

Iki stojamųjų egzaminų buvau matęs gal du spektaklius. Manęs teatras nelabai traukė, nebuvo įdomus, o kai įstojau ir pradėjau pats vaidinti, tai pradėjau suprasti, kad vis vien tie spektakliai nėra įdomūs. Kartais išsiveržia kažkoks vaidmuo ar improvizacija, kuri pakelia į fantastišką jausmą ir būnant tam teatre, bet šioje profesijoje yra daug dalykų, kurių aš vis dar neįveikiau. Dabar mąstau, kad aktorius ne visose srityse turi būti labai geras ar su viskuo susitvarkyti. Aš esu geras tam tikrose aktorinėse srityse, o kitur esu prastas, galiu būti su mėgėjais tam pačiam katile“, – pasakojo J. Paškevičius.

J. Paškevičius ir pats pripažįsta – jo profesinėje kelionėje dramatiškumo ar vidinių perversmų netrūko, tačiau atskleidė, kad dėl to išmoko ar suvokė ir naujų dalykų – taip pat ir apie save.

„Dramos netrūksta. Toje profesijoje tenka su daug kuo susitaikyti. Galvoji apie Holivudą, tada supranti, kad vargiai turėsi „etatą“ bet kuriame Lietuvos teatre. Galiausiai supranti, kad niekas nieko tau neduos, darbo teatre automatiškai negausi, aktorius „kepa“ kiekvienais metais po kelis kursus. Turi daryti viską pats, lįsti visur, o aš tokio charakterio nesu – buvau didelis kompleksų kratinys, dabar jau tvarkausi su tuo, buvo daug netikrumo. Jei aš esu aktorius, tai turiu eiti į „kastingą“, improvizuoti, o ten aš sunkiai kažką padarydavau.

Man tai keldavo didelį stresą – tai, kad aš negaliu improvizuoti. Bet vėliau supratau, kad tiesiog yra dalykai, kurių aš negaliu padaryti. Kas geriausia yra dabar, kai esu atsiribojęs nuo tos profesijos ir dirbu savarankiškai, – galiu sau leisti neiti į jokius „kastingus“ ir prieš režisierių nereikia drebėti ir „ardytis“ “, – dėstė pašnekovas.

J. Paškevičius rašymu, kaip pagrindine veikla, pradėjo verstis dar universitete, o galiausiai stipriai įsitraukė į šią meno sritį – pradėjo nuo rašymo serialams, vėliau darbo pobūdis pradėjo keistis.

„Pinigus pradėjau užsidirbti rašydamas dialogus serialams. Padėjo šeimyninis užnugaris – tėtis mano, kuris yra ir scenaristas, ir dėsto scenarijaus rašymą, rašydavo serialams ir pasiūlė man pagal scenos planą parašyti dialogus. Pradėjau nuo tų dialogų, gavau iš to gerų profesinių pamokų, išmokau naujų dalykų, apie kuriuos net nepagalvodavau. Po to pradėjau dirbti toliau su serialais, perėjau iki fabulos kūrimo ir galiausiai atsiradau tarp pagrindinių scenaristų.
Tačiau galiausiai nuo to labai pavargau – aktorystė yra viena, o rašymas yra kita. Atsimenu siaubingus momentus, kai pavargdavau nuo rašymo – dirbi lyg konvejeryje, yra datos, turi per tam tikrą laiką parašyti kažkokį kiekį serijų, reikia kažkam įtikti visada.

Atsiskaitymas ir įtikimas nevyksta pagal nustatytus kriterijus, tai buvo kažkoks subjektyvus reikalas. Džiaugiuosi, kad nereikėdavo bandyti viską aiškinti prodiuseriams, o turėjau tarpinį „šefą“. Aš visada mėgau visokius groteskiškus, man juokingus dalykus.

Aišku, jų nepraleisdavo, bet tai rašydamas patirdavau didelį malonumą. Rašiau scenarijus televizijai, kažkiek parašydavau ir teatrui, filmams ar filmukams. Kadangi esi rašytojas ir kūrėjas, tai tampi plataus profilio rašytoju: tada pradėjau dirbti ir „kopiraiteriu“ (reklamos (tekstų) kūrėjas, kūrybininkas – LRT.lt). Tas pavyko ir tapo pagrindiniu užsiėmimu. Dabar veikla prasiplėtė, jau pradėjau dirbti ir renginių organizatoriumi“, – savo gyvenimo kelią braižė J. Paškevičius.

J. Paškevičius tam tikroms gyvenimo veikloms pašvenčia nemažą gyvenimo dalį. Nepaisant to, kad kažkuo užsiima ilgą laiką, kaip ir visi, patiria sunkesnių momentų, bet teigia, kad visada į priekį jį stumia viduje deganti ugnis ir aistra tam, kuo užsiima.

„Visos tos veiklos, kurias dariau ir darau, jos turi kažką, kas man yra gyvenimo ugnis. Tu tame kankiniesi, bet ir be to negali. Buvau jau save kaip „aktorių“ paneigęs, jau net neprisistatinėjau kaip toks.
Bet vėliau vėl ta ugnis grįžta, ta nuo mokyklos laikų, kai buvau neblaivas arklys. Vėl atsiranda kažkokių nežemiškų jėgų, pajunti prasmę.

Visada kaupi kažkokią patirtį – supranti, kad prie to, kas tau patinka, vis vien grįši. Kai būna krizės, pažvelgiu į save, į savo charakterį – išdidumą, susireikšminimą, turiu baimę pralaimėti – kas man kišdavo koją varžybose, kas trukdydavo improvizacijose – nes galvodavau apie blogiausią įmanomą scenarijų. Bet po to „susiprastini“, nustoji save vertinti kaip kažkokį čempioną, krizės metu bandau krapštyti save, matau pavyzdžius aplinkui.

Tas pats ir su sportu – kiek kartų buvo mesta, nusivilta ir išeita. Bangavimai vyksta visada ir pas visus, o lieku ten, kur jaučiu ugnį, išeinu ir grįžtu. Jei buvau save kaip tradicinį aktorių paneigiau, tai grįžau prie to, kas man sekasi ir patinka, kur jaučiu pasitenkinimą“, – kalbėjo sportininkas.

Būtent sportas yra ta J. Paškevičiaus gyvenimo dalis, kuri dar labiau praturtina jo asmenybės paveikslą. Vilnietis nuo pat vaikystės buvo koviniame sporte – užsiiminėjo karate, vėliau pradėjo lankyti muai tai treniruotes.

„Sportavau nuo pat mažumos, vyresnėse klasėse sportavau rimtai. Lankiau tradicinį karate, akademijoje buvau padaręs pertrauką nuo kovinio sporto, o baigęs akademiją pradėjau jausti, kad man to vėl reikia – tas sekėsi, tai buvo mano aistra“, – trumpai savo kelionę sporte apibūdino pašnekovas.

J. Paškevičius turi ypatingą santykį su koviniu sportu – jam tai padeda atskleisti visiškai kitas savo vidinio pasaulio erdves.

„Į kovotojo amplua tu įeini kiekvienos treniruotės metu, nors iš išvaizdos negali pasakyti, kad galbūt esu kovotojas, o ir neturiu kažkokio ypatingo kovotojo charakterio. O štai treniruotėse galiu jau būti ir McGregoras, jau aš ir gatvėse mušuosi, ir varžybose dalyvauju, galvoje viskas skrieja. Užsidėjęs pirštines ir būdamas treniruotėse jau būnu visiškai kitoks – tas dvi valandas būnu kažkas kitas. Kartais vaidindamas irgi jau pasijauti kaip Holivudo aktorius, tai ir treniruotėse būnu visiškai kitame vaidmenyje. Koviniame sporte jaučiuosi labai patogiai“, – dėstė J. Paškevičius.

Tačiau nors ir J. Paškevičius didžiąjai visuomenės daliai yra žinomas kaip turinio kūrėjas „Instagrame“ ar kaip aktorius, bet jo kelionė koviniame sporte tai pat yra ypatinga.

„Iš muai tai sportinių pasiekimų neturiu. Šią sporto šaką pradėjau sportuoti jau vėliau, tai yra mano hobis. Nors sakydamas tai suprantu, kad tame yra ir daug pasiteisinimų, kodėl vis dar nesudalyvavau kokiose varžybose. Tai yra jau mano gyvenimo būdo dalis.

Kažkokios kalbos apie profesionalo karjerą labiau buvo tada, kai aš lankiau karate. Ten aš augau ir atėjo laikas, kai jau man laikas buvo pradėti treniruoti kitus vaikus, o tai pradėjo atimti daug laiko.

Mano istorija su karate yra tokia sudėtinga. Mano su treneriu santykis yra sudėtingas, jis man buvo labai didelis autoritetas, visada būdavo jis man teisus. Manyje vyko didelė drama dėl to. Treniruotėse visada sekdavosi labai gerai, įveikdavau ir stipriausius partnerius, bet varžybose jie pasiimdavo medalius, o aš ne. Aš į varžybas eidavau visada su labai didele baime pralaimėti. Iš dalies tai buvo dėl to, kad treneris man buvo labai didelis autoritetas, visada galvodavau, kad privalau laimėti, treneris turi lūkesčių, o tada jau gaunasi taip, kaip gaunasi“, – apie vidinius išgyvenimus sportuojant karate pasakojo J. Paškevičius.

Tačiau jo kelias karate yra pažymėtas ir auksu, ir kylančia Lietuvos vėliava – J. Paškevičius yra tapęs savo amžiaus grupės Europos karate čempionu. Jam tai pavyko padaryti Prahoje, Čekijoje.

„Išvažiavome į jį visa mūsų komanda. Gavosi taip, kad komandoje visi pralaimėjo ir liko tik mano pasirodymai.
Pajaučiau, kad dingo visas spaudimas, nebeturėjau ką prarasti ir tada laimėjau penkias kovas iš eilės ir tapau Europos čempionu. Net nesuvokiau, kas darėsi – man medalį kabina, himnas groja. Tai buvo neįtikėtina. Grįžau su medaliu, o psichologinis nusiteikimas nepasikeitė – milžiniški įsipareigojimai. Pradėjo vėl sekti viskokie pralaimėjimai, nesusitvarkiau su galva ir po kelerių metų mečiau karate“, – apie ryškiausius pakilimus ir nuopolius kalbėjo sportininkas.

Nuolatinės pamokos ir vidiniai pokyčiai seka J. Paškevičių – tokių jis patiria ir patyrė ir koviniame sporte.

„Sportavau, sportavau, sportavau ir supratau, kad jau reikia būtinai dalyvauti varžybose. O ten, kur buvo mūsų sporto salė, per langą matėsi senelių globos namai. Pradėjau suvokti, kad tuoj iš tos sporto salės atsidursiu ten.
Sportuoji labai rimtai, visą gyvenimo būdą tam pritaikai, o kitas, lankęs tik metus, jau yra varžybose, nesvarbu, ar laimėjo, ar ne, jau tave aplenkia, nes sudalyvavo. Žiūri į save, supranti, kad viską per daug permąstai ir stringi vienoje vietoje. Lipimas iš duobių yra bandymas atsipeikėti, mažiau susireikšminti, priimti klaidas ir judėti tiesiog toliau, mėgautis procesu“, – mąstė J. Paškevičius.

Būdamas iš meno pasaulio, bet taip pat ir kovinio sporto pasaulio dalimi, J. Paškevičius noru ar nenoru tampa visuomenės stereotipų laužytoju, nes suderina tai, kas didžiajai visuomenės daliai atrodo nesuderinami dalykai – kovinis sportas ir meniškumas, kultūra.

„Man nereikėjo nieko derinti. Karate pradėjau sportuoti, kai buvau tik kokių 6 metų. Nežinau, kaip kitos sporto šakos, bet man kovinis sportas visada labai siejosi su menais.Smūgiai, jausmai, emocijos – daug panašių dalykų vyksta ir vaidinant spektaklyje. Norint atlikti kažkokią rolę pradedi save alinti, statai save į daug psichologiškai reikalaujančias situacijas.

Nenoriu nieko įrodinėti prieš tuos stereotipus. Jei mes sakom, kad kovotojas yra durnas ir tiesiog nori muštis, tai mes čia kalbam apie tuos „baro kovotojus“, kurių kumščiai ne taip meniškai ir skraido. O žmogus, kuris šlifuoja savo veiksmus, nuosekliai dirba – čia kitas reikalas. Tokių žmonių kovos yra gražios, jos reikalauja didžiulių žinių, patirties, treniruočių – fizinių ir psichologinių.

Tai yra didelis darbas su savimi, savo kūnu, savo psichika. Tai yra toks pats lavinimasis, kaip ir bet koks kitas. Nekreipiu dėmesio į jokius stereotipus, net įdomu, kokie žmonės tokius stereotipus sako – tai sakantis žmogus turi būti nemąstantis, su tuo nesusidūręs, prasčiokas“, – drąsiai kalbėjo J. Paškevičius.

Kita ryški ir visuomenėje plačiai aptarinėjama kovinio sporto dalis yra agresija. Vieniems tai yra pavojaus signalas, kuris atgraso nuo šios sporto šakos, kitiems tai yra neatsiejama šio sporto dalis. Nuomonę apie tai turi ir pats J. Paškevičius.

„Manau, kad tai yra neatsiejama sporto dalis, bet jos yra ir turi būti visur. Sportinė agresija man siejasi su rimtai dirbančiu atletu, kuris turi ambicijų, tikslų, tai padeda judėti į priekį, tai padeda rasti jėgų, kankintis ir judėti į priekį. Agresija yra kuras.

Kad aš gatvėje muščiausi… Kartais net norėčiau būti labiau agresyvesnis. Niekada nesu mušęsis, man užtenka treniruočių“, – kalbėjo sportininkas.

Kalbėdamas apie įkvėpimą ir idealus šiame sporte, J. Paškevičius taip pat pateikė išskirtinį požiūrį – dramaturgiją ir jos grožį aktorius įžvelgia visur.

„Mane kaip ir visus įkvepia tos pačios istorijos, ir tie patys žmonės. Kad ir tas McGregoras. Nu ir kas, kad jis dabar pralaimi, bet kokia istorija, koks žmogus, kokia dramaturgija. Jei sportuočiau daugiau, galėčiau mėgti kažkokią techniką ar stilių, bet man įdomiausias yra žmogus, istorijos.

Man dėl to patinka kovos, nes man įdomus santykis su savimi, santykiai su kitais žmonėmis. Man yra įdomiau ne pats smūgis, ne pati pergalė, o žmonės ir įdomios istorijos“, – savo požiūriu dalinosi aktorius.

Kovinis sportas savyje turi ir kitą sudėtinę dalį – konfliktas. Nors tai yra stereotipinis šių sporto šakų vertinimas , bet J. Paškevičiaus gyvenime tai turi ir kitą reikšmę – taip vadinasi aktoriaus „Instagram“ paskyra, kurioje jis kuria išskirtinio populiarumo jau sulaukusius vaizdo įrašus, įkūnijančius įvairius personažus, groteskiškus scenarijus.

„Atėjo gyvenime momentas. Gimė dukra ir pajutau, kad turiu dar parako, kuris dar nesprogo, ir man reikia grįžti į kažkokią kūrybą, kuri man pačiam labiau patiktų. Aš noriu savo vaikui ramiai žiūrėti į akis ir pasakoti, ką aš darau. Tai turi būti toks dalykas, kuris mane veža. Daug kas susidėjo, pagalvojau, kad esu gana „kietas bičas“ ir dar turiu, ką parodyti. Supratau, kad jeigu to nepadarysiu, tai ir dukrai ramiai į akis nepažiūrėsiu. Jaučiau, kad ir žmona tikėjo, kad turiu ir galiu kažką daugiau.

Buvau užsikompleksavęs kaip aktorius, o rašymas tuo metu vis dar labai gerai sekėsi, tai pradėjau nuo absurdiškų, bet man linksmų tekstų rašymo. Tada galvojau, kad reikia įtraukti daugiau aktorystės – išbandžiau viską daryti su garso įrašais. Galvojau, ar kažkas nesakys, kad kopijuoju „Šventinį bankucheną“. Vėl sukilo kažkokie kompleksai, bet juos sugebėjau nugalėti. Galiausiai dar kartą įveikęs save pradėjau daryti tai ir video formatu“, – apie „Konfliktų“ pradžią pasakojo pašnekovas.

Daug J. Paškevičiaus personažų reikalautų ir ženkliuko N-18, bet jų populiarumas yra išties didelis.

„Kartais man, kaip scenaristui, atrodo, kad trūksta mano kūryboje dramaturgijos, bet ieškau savo personažuose jų charakterių ypatybių, bandau ieškoti tame subtilybių. Daugelis personažų ateina iš vidaus, kuriuos mes tikriausiai visi turime viduje. Stengiuosi juos paleisti į išorę – ar tai pamatau sporto salėje, ar parduotuvėje. Kartais jie nebūna aktualūs auditorijai, nors artimi mano viduje, o kartais man jie kiek svetimi, o auditorijai labai patinka. Noriu visa tai paversti didesniais dalykais, bandyti kurti tai kaip serialą, ilgesnės trukmės. Tikiuosi, kad į tai galėsiu įdėti daugiau dramaturgijos, daugiau istorijos.

Darydamas tai, ką darau „Konfliktuose“, suprantu tai, kad einu savo keliu. Tikiu, kad galiu padaryti ir filmą, ir dar daugiau. Tikiu, kad galėsiu nueiti iki didesnės kūrybos ir sukurti tai, kas bus mano palikimas. Muai tai Lietuvos čempionu tikriausiai nebūsiu, bet filmą sukursiu“, – užbaigė J. Paškevičius.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt