Sportas

2021.10.09 15:04

Gimus dukrai bėgioti pradėjusi Akmanavičiūtė po metų laimėjo maratoną, o vėliau pagerino 100 km rekordą

Paulius Cubera, LRT.lt2021.10.09 15:04

Šiais metais Vilniaus maratone pirmą kartą čempione tapusi Gitana Akmanavičiūtė paprastiems sporto mėgėjams nėra pažįstamas veidas. Nors 35-erių moteris pastaraisiais metais tikrai ryškiai žiba Lietuvos bėgimo trasose, ji nėra profesionali sportininkė, laiko save aukšto lygio mėgėja ir sportas jai – tiesiog hobis. Tik baigdama trečią gyvenimo dešimtmetį, gimus dukrai, bėgioti pradėjusi Gitana nesigaili, kad netapo aukšto lygio profesionale, mėgaujasi bėgimu ir siekia paprastesnių tikslų, kurie ne vienam vis tiek atrodys sunkiai įveikiami.

Prieš šešerius metus būdama 28-erių bėgioti pradėjusi G. Akmanavičiūtė jau gali pasigirti trimis Lietuvos maratono čempionės titulais ir įspūdingu pasiekimu ultradistancijoje – 2020 metų vasarą Vilniaus 100 km bėgimo varžybose kaunietė net 55 minutėmis pagerino Lietuvos moterų rekordą.

Pradžia – po nėštumo

„Daug kas klausia, kodėl nesportuoju nuo jaunystės. Mokykloje trenerė buvo pasikvietusi į lengvąją atletiką, bet tuomet mečiau, nesportavau. Pradėjau sportuoti prieš 6 metus, iš esmės gimus dukrytei. Metais, kai buvau motinystės atostogose, pradėjau bėgioti, prasidėjo visi masiniai bėgimo renginiai, užsikabinau ir taip atsiradau sporte.

Su sportu niekada nieko neveikiau, bet turbūt duomenis turėjau visada. Kai atsikeli, kaip sakant, nuo sofos, rezultatai labai greit pradeda gerėti. Pirmą kartą Kauno maratone bėgdama 10 kilometrų turbūt net iš valandos neišbėgau. Bet duomenys ir potencialas buvo, rezultatai sparčiai šoko. Aišku, pamačius, kad jie gerėja su kiekvienu bėgimu, apėmė azartas, noras daugiau kur nors dalyvauti.

Kai prasidėjo prizinės vietos, aišku, norėjosi dar. Mums visiems vienaip ar kitaip patinka ir dėmesys, ir pergalės skonis yra saldus. Bėgimas yra tai, ką aš atradau sau. Man po darbų labai gera išsivėdinti galvą. Būni pavargusi, pikta, jauti stresą, o bėgiodama išsikrauni fiziškai ir grįžti emociškai pailsėjusi“, – LRT.lt pasakoja G. Akmanavičiūtė.

Bėgimas yra moters hobis, padedantis vakarais po darbo dienos atsikvėpti psichologiškai, išsikrauti, numalšinti stresą ir tiesiog geriau jaustis. Tiesa, norint pasiekti tokį lygį bėgti šiaip sau nebepakanka, G. Akmanavičiūtės treniruotės yra suplanuotos trenerio olimpiečio Remigijaus Kančio, jos vyksta kryptingai ir sistemingai, rengiantis konkrečioms varžyboms. Taip tikslai nori nenori kyla.

„Visada turėjau tikslą nubėgti maratoną greičiau nei per 3 valandas ir tam reikėjo dešimties maratonų – pernai pavyko. Tikslas įgyvendintas – kas toliau? Reikia bėgti greičiau, įveikti per 2:55 val., dabar reikia 2:50 val. Tiesiog kerpi laiką, keli kokybės, greičio tikslus. Maratono normatyvai į Tokiją buvo kosminiai, net olimpiečiams neįveikiami. Taip aukštai nežiūriu, šiek tiek savu lygiu, kaip gero mėgėjo.

Labai džiaugiausi šių metų Vilniaus maratono rezultatu, nes trasa čia tikrai sunki dėl nelygumų. Labai džiaugiausi, kad taip pavyko, labai smagu laimėti. Lietuvos maratono čempionate jau turiu tris auksinius medalius. 2017-aisiais po metų bėgiojimo Kauno maratone laikas buvo 3 val. 1:30 min. – tai buvo labai emociškai stiprus ir vertingas pasiekimas, labai įsimintinas. 2019 metais Vilniuje laimėjau tarp lietuvių, buvo labai stiprių užsieniečių, bet tarp lietuvių buvau pirma, tapau Lietuvos maratono čempione“, – apie tikslus, jų didėjimą ir įsimintiniausias pergales kalba bėgikė.

Paklausta, ar dabar negaila, kad nebėgiojo nuo jaunystės ir netapo profesionalia sportininke, kuri gal net būtų turėjusi galimybę startuoti olimpinėse žaidynėse, Gitana nedvejoja – ne. Profesionalus sportas atrodo gražus, kai nežinai, koks tai juodas darbas.

„Gražioji profesionalių sportininkų pusė yra gaunami medaliai. Bet įdedamas darbas, pastangos... Tai juodas darbas ir daug paaukotų valandų laisvalaikio ir šeimos atžvilgiu. Tai sudėtinga suderinti. Ir dabar, jeigu nedirbčiau, turėčiau tą laiką treniruotėms, rezultatai irgi būtų geresni. Tai pamačiau ir pernai su 100 km distancija. Dirbdama turizme per karantininius mėnesius turėjau daugiau laiko sportui, rezultatai buvo labai džiuginantys ir daug geresni“, – teigia sportininkė.

Vis dėlto šeimos gyvenimas vis tiek pasikeitė, kai Gitana ėmė vis dažniau bėgioti, vis dažniau dalyvauti įvairiuose renginiuose ir varžybose.

„Visi turime veiklą, kuriai skiriame laiko. Bėgimas labai gerai dėl to, kad nesi pririštas prie konkrečių valandų. Gali, ištaikei momentą – už sportbačių ir pro duris. Nereikia kažkur važiuoti, būtinai būti konkrečiu laiku. Tai labai patogu, galiu tai daryti kelionėse. Tai suteikia laisvę. Dėl savaitgalio varžybų, išvykų – tai tampa kaip pramoga, kažkur išvažiuoji, pabūni, pasidarai nedidelę šeimos šventę, apipini veiklomis. Tai jau kaip šeimos tradicija“, – pasakojo pašnekovė.

Netikėtas Lietuvos rekordas ir dar laukiami tikslai

2020 metų liepos 19 dieną G. Akmanavičiūtė nustebino ne tik save, bet ir Lietuvos bėgimo bendruomenę, kai Vilniaus 100 km bėgime ne tik laimėjo pirmą vietą, bet net 55 minutėmis pagerino šalies 100 km moterų rekordą, finišavusi per 7 val. 38 min. 58 sek. Šis laikas leido užimti trečią vietą bendrojoje įskaitoje.

Įdomu, kad tai buvo pirmas ir iki šiol vieningtelis Gitanos šimtukas.

„Negalėjau nieko prognozuoti, nekėliau jokių tikslų, nežinojau, ar finišuosiu ir kaip tai atrodys. Ultrabėgimuose labai svarbi psichologija – nejaučiau jokio spaudimo, kad kas nors iš manęs ko nors tikisi, kad privalau ką nors padaryti. Bėgau sau. Tais metais Vilniuje dalyvavo suomė (Noora Honkala, jauniausia moteris, Graikijoje įveikusi 246 km ilgio spartatloną, – LRT), iš kurios visi daug tikėjosi, o man buvo paskata kabintis už jos. Tas azartas, noras nugalėti, konkurencija, pasirengimas – viskas sukrito.

Pati nesupratau, koks tas laikas geras. Tik po kelių mėnesių atsitiktinai man iškrito 2020 metų statistika su visais 100 km bėgimų rezultatais – mano laikas buvo antroje vietoje tarp moterų visame pasaulyje. Tada realiai suvokiau, koks tas laikas geras“, – pasakoja Gitana, tituluotą suomę tada aplenkusi 8 minutėmis.

Bėgikė neatmeta galimybės ateityje išbandyti ir dar ilgesnius nuotolius, viliojamai skamba 12 valandų bėgimas, dėmesį atkreipia ir Aleksandro Sorokino rekordai.

„Nesakau „ne“, nes šiuo metu man jau sunkiau bėgti 5 km maksimaliu tempu nei maratoną sau patogiu tempu. Maratone reikalinga ištvermė net ir mano amžiuje. Mano arkliukas ir yra ištvermė. Aš galiu galvoti apie ultrabėgimus, tą patį 100 km. Tyrimai parodė, kad mano bėgimo ekonomiškumas bėgant tokiu greičiu yra labai geras. Galiu bėgti daug sunaudodama mažai resursų.

Turiu ir maratone tikslą, jis, manau, yra realus: išbėgti iš 4 min. kilometrui tempo – 2 val. 48:48 min. Esant geros formos ir sukritus visoms kitoms aplinkybėms, tai tikrai įmanoma“, – apie tikslus pasakoja maratonininkė.

Dažniausia klaida ir savęs tausojimas

G. Akmanavičiūtė pasakoja, kad varžybose visada bėga su šypsena ir sulaukia daug klausimų, o kur kančia, kur skausmas ir pastangos. Geriausiu pasaulio bekelės bėgiku tapęs Gediminas Grinius yra sakęs, kad jo skausmo riba yra labai aukšta, todėl jis gali pasiekti tokius rezultatus. Apie psichologines pastangas, kurias kartais reikia spausti iš savęs, yra kalbėjęs ir A. Sorokinas.

Moteris teigia, kad bėgdama niekada savęs nekankina, klausosi ir girdi savo kūną, tad kentėti maratono trasoje jai dar neteko.

„Nesuprantu žmonių, kurie bėga per skausmus, per traumas, įsikibę, kad būtinai reikia finišuoti ir paskui neatsigauti tris mėnesius. Niekada neturėjau jokių rimtų traumų, nes visada labai įsiklausau į savo kūną. Nelipu per save ir rezultatai ateina. Aš gal net taupausi. Iš manęs juokiasi, kaip aš visad bėgu su šypsena – nėra kančios išraiškos. Gal aš tiesiog neišnaudoju savęs maksimaliai. Aišku, psichologiškai turėdama tikslą, finišą, kurį reikia pasiekti, nuteiki save, neleidi sau galvoti, kad sustosi.“

Viena geros nuotaikos varžybose priežasčių yra treniruotės, kuriose kartais tenka dirbti sukandus dantis, tačiau tinkamas pasirengimas yra raktas į pergales: „Sunkiausia ne varžybose, viskas būna atidirbta per treniruotes. Intervalinėse treniruotėse jokių šypsenų nėra, ten jau sukandęs dantis turi taip atidirbti... Tai sunkiausia ir nemėgstamiausia dalis, atėjus trečiadieniui visada galvoju: „O ne, atkarpų diena, nenoriu.“ Save reikia tempti už ausų.“

Tiesa, bėgikė dažnai kartoja vieną klaidą, kuri labai dažna tarp kur kas žemesnio lygio bėgikų – per greitas startas, dėl ko vėliau pritrūksta jėgų distancijos pabaigoje.

„Klaida, kurią visada darau, – pradedu per greitai, užsikeliu pulsą ir paskui krinta tempas. Ir jis krinta žemiau, nei galėtum pasiekti bėgdamas tolygiai. Rezultatas, pradėjus lėčiau ir bėgant po lygiai, būtų geresnis nei persistengus pradžioje. Bet labai norisi rauti su ta pirma banga.

Šiemet Vilniaus maratone pradėjau stabiliai 4:05 tempu ir turbūt pirmą kartą sugebėjau taip bėgti gal iki 35-o kilometro, pati save kontroliavau kas kilometrą. Geras jausmas, kad gali taip ilgai išlaikyti tempą. Aišku, pabaigoje prasidėjo Vilniaus trasos subtilybės: aukštyn, žemyn, posūkis, trinkelės. Norėtųsi, kad nebūtų tiek daug senamiesčio Vilniaus maratone“, – priekaištą didžiausio bėgimo renginio Lietuvoje organizatoriams išsakė šviežiausia jo čempionė.

Įdomu, kad praėjus tik dviem savaitėms po maratono Vilniuje bėgikė įveikė ir vieną geriausių bei didžiausių maratonų pasaulyje – Berlyno maratoną. Nors nei medikai, nei treneris nerekomenduoja šios distancijos bėgti taip dažnai, Gitana dar kartą akcentuoja – ji mėgėja, o ne profesionalė.

„Treneris R. Kančys yra tikrai nuolaidus, nes aš nesu iš lengviausių auklėtinių, tikrai ne visad pavyksta tų planų laikytis 100 proc. Man patinka, kad galima su juo susitarti, jis atsižvelgia į mano gyvenimo būdą, dienotvarkę, poreikius ir galų gale norus.

Ne kiekvienas treneris leidžia tiek daug varžybų dalyvauti, bet mes esame susitarę, kad aš esu mėgėja, ne profesionalė, man tiesiog smagu dalyvauti varžybose, galbūt gerą tempo treniruotę pasidaryti varžantis tarp bendraminčių, o ne tiesiog išbėgus vienai“, – pasakoja G. Akmanavičiūtė.

Vidutiniškai 80–100 km per savaitę nubėganti sportininkė norintiesiems pradėti ar tik pradėjusiems pataria mėgautis procesu: „Jei tik yra noras, reikia bandyti, pradėti, tik viską daryti pamažu, neperspausti. Atsikėlus nuo sofos iškart maratono bėgti nereikia, blogiausiu atveju bus trauma, geresniu – labai skausminga patirtis ir nebesinorės grįžti. Juk mūsų niekas neverčia sportuoti, pasirenkame patys. Reikia mėgautis tuo, ką darai, saugoti savo kūną, nieko nedaryti per negaliu. Esminis dalykas gyvenime – daryk, kas patinka, ir tau seksis.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt