Sportas

2021.09.18 11:00

Prieš 30 metų pripažinto LTOK prezidentas Poviliūnas – apie dėl nepriklausomybės paaukotas karjeras, kovą už pripažinimą ir Sabonio indėlį

Gintarė Grikštaitė, Paulius Cubera, LRT.lt2021.09.18 11:00

Šiandien, rugsėjo 18-ąją, Lietuvos sportas švenčia istorinę datą. Lygiai prieš 30 metų Berlyne susirinkęs Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) Vykdomasis komitetas oficialiai pripažino nepriklausomybę atkūrusių Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinius olimpinius komitetus, taip sugrąžindamas valstybes į olimpinę šeimą. Pirmasis LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas pasakoja, kokį sunkų kelią teko eiti beveik dvejus metus, siekiant šio pripažinimo.

Šiame straipsnyje skelbiamos A. Poviliūno interviu citatos yra iš Stasio Petkaus ir Gintarės Grikštaitės dokumentinio filmo „Artūras Poviliūnas. Sporto diplomatas“, kurio premjera LRT PLIUS kanalu – rugsėjo 19 dieną 19:30 val.

Kaip skelbiama oficialioje LTOK interneto svetainėje, didžiulį impulsą LTOK atkūrimui davė 1988 metų spalio 6 dieną laikraštyje „Sportas“ išspausdintas šviesaus atminimo Romos Griniūtės-Grinbergienės straipsnis „Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?“. Po publikacijos į redakciją ėmė plūsti laiškai su daugiau kaip šimtu tūkstančių parašų, raginančių atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.

Tų pačių 1988 metų gruodžio 11-ąją Vilniuje susirinko olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupė ir atkūrė LTOK. Tai galime vadinti savotišku antruoju Lietuvos sporto gimtadieniu. A. Poviliūną išrinko pirmuoju organizacijos prezidentu, generaliniu sekretoriumi buvo paskirtas Janis Grinbergas, viceprezidentais – Kazimieras Motieka, Vytas Nėnius ir Gintautas Umaras.

Nors LTOK ir buvo atkurtas, Lietuva tuo metu vis dar priklausė Sovietų Sąjungai, tad nepriklausomam Lietuvos sportui dar reikėjo nueiti ilgą kelią. Tiesa, iki 1990 metų kovo 11-ąją priimto Nepriklausomybės Atkūrimo Akto Lietuvos sportininkai dar varžėsi su SSRS vėliava, dalyvavo šalies čempionatuose, bet, kaip pasakojo A. Poviliūnas, atkūrus nepriklausomybę faktiškai to daryti nebegalėjo.

„Mes prievarta nesakėme, bet siūlėme savo sportininkams (nebedalyvauti, – LRT), nes dabar esame laisva nepriklausoma valstybė ir dalyvavimas kitos valstybės čempionatuose arba rinktinėse yra nelabai toleruotinas. Sportininkai vieningai atsisakė. Mes manėme, kad labai greitai spręsis tie klausimai Lozanoje, tačiau toli gražu ne taip greitai viskas išėjo.

Iš tiesų nemaža dalis sportininkų paaukojo savo karjerą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Anksčiau jie dalyvaudavo tarptautinėse varžybose, tačiau viskas užsidarė. Visos tarptautinės federacijos uždraudė mums dalyvauti savarankiškai, tad mes susitardavome su kaimynais ir panašiai. Pavyzdžiui, futbolą žaisdavome 2 kėlinius po 40 minučių, ne po 45 minutes. Bet kas iš to, jie negalėjo išeiti į tarptautinę areną. O mums degė širdis, man tikrai plyšo. Faktiškai mušiesi galva į sieną, o tau sako – ką pasakys Maskva, taip ir bus“, – pasakoja A. Poviliūnas.

Svarbiausias tikslas Lietuvai buvo sulaukti pripažinimo iki 1992 metais numatytų Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpinių žaidynių. Iki 1992-ųjų žiemos žaidynės vykdavo tais pačiais metais kaip ir vasaros.

„Sportininkai iš tikrųjų turbūt buvo patys vieningiausi iš visų organizacijų – ir kūrybinių, ir nekūrybinių. Visi sportininkai atsisakė dalyvauti Sovietų Sąjungos rinktinėse ir čempionatuose. Nors jiems turbūt irgi skaudėjo širdį, jie paaukojo karjerą ant nepriklausomybės aukuro. Čia yra pats didžiausias dalykas ir tą visada reikia pabrėžti. Tas tarpas buvo tikrai didelis – nuo Kovo 11-osios iki mūsų pripažinimo praėjo kone dveji metai. Reikia nulenkti galvą prieš tuos žmones, kurie pasiaukojo.

Aišku, visi manė, kad viskas bus greičiau, ir aš maniau, kad viskas vyks greičiau. Kai klausimai nesisprendė, kai kurie jau pradėjo niurzgėti ir turėjome kviesti nemažą suvažiavimą, paaiškinti žmonėms, kaip čia yra, ką čia mes darome, kokia situacija. Tada jau atlyžo“, – pasakoja A. Poviliūnas.

Bene garsiausios Lietuvos komandos, dalyvaudavusios SSRS pirmenybėse, buvo Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Žalgiris“.

Krepšininkai tris kartus iš eilės – 1985, 1986 ir 1987 metais – buvo tapę SSRS čempionais, 1988 ir 1989 metais iškovojo bronzą, o jau 1989–1990-ųjų sezoną iš sovietinės lygos pasitraukė. Futbolininkai skambiausią pergalę pasiekė 1987-aisiais, kai SSRS lygoje iškovojo bronzą. Paskutinis buvo 1989 metų sezonas, kai „Žalgiris“ liko ketvirtas, o startavus 1990 metų pirmenybėms spėta sužaisti vienas rungtynes kovo 9 dieną.

„Įsivaizduokite, Vilniaus „Žalgirio“ futbolo meistrų komanda, pilnas „Žalgirio“ stadionas, atvažiuodavo Maskvos „Spartak“, Kijevo „Dinamo“, Minsko „Dinamo“, aukščiausioji lyga... Tuščia. Jie nežaidžia. Arba krepšinis. Visos sporto šakos. Plius pavieniai sportininkai, jie nedalyvauja niekur.

Čia jau Broniaus Čekanausko, buvusio „Sovietskij sport“ korespondento Lietuvoje, nuopelnas. Jis irgi turėjo ryšių laikraščio redakcijoje, vadovybėje ir suteikė galimybę duoti interviu apie tai, kas vyksta. Ir aš nustėrau – pagrindinio tarybinio sporto laikraščio pirmame puslapyje mano interviu. Niekas neišbraukyta, viskas taip, kaip ir turi būti. Aišku, po to mano straipsnio pradėjo eiti darbo žmonių laiškai – kaip visada būna, smerkiantys, jie tokie ir tokie, separatistai ir t. t. Tačiau visa SSRS galėjo paskaityti, kodėl viskas vyksta“, – atsimena A. Poviliūnas.

Kaip teigia pirmasis LTOK prezidentas, pirmiausia imta siųsti laiškus į TOK su prašymu grąžinti Lietuvą į olimpinę šeimą. Jokio atsakymo lietuviai negavo, tad ėmė ieškoti kitų būdų.

„Mus labai stipriai palaikė Valdas Adamkus. Tada jis dar nebuvo prezidentas, dar atstovavo Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo sąjungai kaip visuomenininkas, buvo ryškiausia figūra tarp lietuvių Amerikoje. Jis rinko ir aukas, ir visa kita Olimpiniam komitetui. Žodžiu, žmogus, kaip sakant, Dievo duotas.

Jis man sako: „Ko jūs rašot tuos laiškus, jie gi į stalčių įdeda, ir viskas? Pasakyk, kad mes atvažiuojam. Tegul jie nurodo datą, ir viskas.“ Ir man tada po savaitės kitos atsiunčia laišką į namus, atplėšiu, parašyta „Poviliūnui“, daugiau nieko. Jokių „Olimpinio komiteto vadovui“ ar galų gale „Sporto komiteto pirmininko pavaduotojui“, nieko. Tik Poviliūnui. Buvo parašyta, kad laukia mūsų vasario 15 dieną Lozanoje.

Galvoju – kaip aš ten vienas važiuosiu? Tada pakalbinau Gintautą Umarą. Galvoju, du kartus olimpinis čempionas, jo tikrai neišvarys iš Olimpinio komiteto būstinės. Paskui paskambinau Narcizui Prielaidai, kuris buvo mūsų atstovas Ženevoje. Vyko Roma Grinbergienė kaip mūsų spaudos atstovė. Paskui pasišnekėjom, kad reikia pakviesti ir kaimynus. Ką jie ten, vis tiek paskui mus eina. Tai tegul eina kartu“, – kelionę į Lozaną atsimena A. Poviliūnas.

LTOK oficialioje interneto svetainėje parašyta, kad „liepos 30 dieną Lozanoje Lietuvos, Latvijos, Estijos ir SSRS olimpinių komitetų vadovus priėmė Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Juanas Antonio Samaranchas, tačiau tai nebuvo pirmasis susitikimas. A. Poviliūnas atsimena patį pirmą, vykusį dviem savaitėmis anksčiau, o jame J. A. Samaranchas su šia delegacija nesusitiko, vietoj jo teko kalbėtis su generaliniu sekretoriumi François Carrard'u.

„Skridome per Maskvą ir Ciurichą, paskui atvykome į Lozaną, aišku, be pinigų, be nieko, pėstute. Estukas Gunnaras Paalas, generalinis sekretorius, sakė, kad žino vietą, kol suradom mes tą vietą, nežinau, reikėjo gal 7 kilometrus eiti pėstute. Bet atvykome laiku.

Manėme, kad priims Samaranchas, prezidentas, pasirodo, atvyksta generalinis direktorius F. Carrard'as ir mus priima prie TOK Vykdomojo komiteto posėdžių stalo. Mes pradėjom aiškinti situaciją, vienas vokiškai, kitas – prancūziškai, trečias – rusiškai, o Carrard'as sako: „Paklausykit, čia politinis sprendimas turi būti, jokio sportinio sprendimo. Jeigu jums Maskva leis, tai mes galim padaryti.“ Aš nežinau, kaip išlaikė tas Carrard'as mus tiek, bet buvome įsiutę kaip reikiant – kuo čia dėta Maskva? Tada jau G. Umaras neišlaikė ir sako: „Jūs pripažįstate Lietuvos okupaciją?“

„Aš čia nieko nežinau, aš dar su trumpom kelnaitėm po stalu vaikščiojau tais laikais, kai čia viskas buvo, bet mes vis tiek galvosim, kaip spręsti klausimą, susitiksim, pakalbėsim, pasižiūrėsim.“ Taip atsakė Carrard'as. Dar užkulisiuose viskam pasibaigus R. Grinbergienė pašnekėjo su juo vokiškai. Mes likome patenkinti, kad įvyko susitikimas, jau akis į akį, kad jis suprato, ko mes norime“, – susitikimą Lozanoje, tapusį labai svarbiu žingsniu į LTOK pripažinimą, atsimena A. Poviliūnas.

LTOK prezidentas atsimena, kad per tą patį vizitą Lietuvos delegacija aplankė Oną Garbačiauskienę, kuri buvo tuomet jau mirusio Stepo Garbačiausko žmona. S. Garbačiauskas buvo tarpukario Lietuvos diplomatas, daug padėjęs 1924 metų olimpinėse žaidynėse Paryžiuje dalyvavusiai Lietuvos futbolo rinktinei.

„Jie buvo šauni šeimynėlė ir tvarkė tuos reikalus, ypač 1924 metais, kai mūsų futbolininkai ir dviratininkai dalyvavo olimpinėse žaidynėse Paryžiuje pirmą kartą. Jis buvo palaidotas Ciuricho kapinėse, bet svarbiausia, kad aplankėm Garbačiauskienę. Paskui jos dukra Garbačiauskaitė irgi daug mums padėjo. Žodžiu, ką galėjom, tą padarėm“, – pasakoja A. Poviliūnas.

Netikėtos pagalbos Baltijos šalių olimpiniai komitetai, kaip atsimena A. Poviliūnas, sulaukė ir iš Katalonijos olimpinio komiteto.

„Jie irgi norėjo ir vis dar nori būti pripažinti, jie mus palaikė, finansavo tarptautinę Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Katalonijos olimpinių komitetų konferenciją. Buvo visos didžiausios televizijos stotys ir žiniasklaida, aišku, jiems tai kainavo labai didelius pinigus. Laikraštyje „El Pais“ per visą puslapį buvo mano interviu su didele nuotrauka. Palaikymas buvo labai didelis“, – pasakoja A. Poviliūnas.

Galiausiai LTOK atstovai buvo pakviesti susitikti su pačiu J. Antonio Samaranchu. Be A. Poviliūno, R. Grinbergienės, K. Motiekos, latvių ir estų atstovų, tąkart vyko ir krepšinio legenda Arvydas Sabonis. Lietuviai suprato, kad klausimas tikrai sprendžiamas, kai TOK sudarė tarptautinę komisiją, kuri buvo atvykusi ir į Lietuvą, o vėliau, likus daugiau nei pusmečiui iki Albervilio žaidynių J. A. Samaranchas viešai pasakė, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos sportininkams bus leista startuoti su TOK vėliava.

Vis dėlto galiausiai to nereikėjo, mat Baltijos šalių olimpinių komitetų pripažinimą labai paskatino įvykiai Maskvoje – 1991 metų rugpjūčio pučas. Tų metų rugpjūčio 17-ąją Lietuvą oficialiai pripažino Jungtinės Tautos, o kitą dieną atėjo eilė ir TOK.

„Mes buvome pakviesti į Berlyną, ten jau visi dokumentai buvo sutvarkyti ir mes de facto buvome pripažinti, pakviesti į Albervilio žiemos olimpines žaidynes, į Barselonos olimpines žaidynes, bet pripažinimui de jure dar reikėjo TOK narių pritarimo. Tai buvo padaryta paštu“, – pasakoja A. Poviliūnas.

LTOK.lt rašoma, kad tokio pobūdžio sprendimai įprastai tvirtinami TOK sesijoje, bet šiuo atveju, pasinaudojus Olimpinėje chartijoje numatyta neeiline procedūra, nuspręsta pagreitinti įvykius ir suteikti galimybę TOK nariams balsuoti paštu. Buvo išsiųsti 94 biuleteniai: už Lietuvos olimpinio komiteto sugrąžinimą ir pripažinimą balsavo 84 TOK nariai, prieš nebuvo (10 neatsiuntė laiškų). Gavus balsavimo biuletenius, 1991 metų lapkričio 11 dieną Baltijos šalių olimpiniai komitetai pripažinti de jure.

„Traukinys jau buvo pajudėjęs, bet kaip pajudėjęs... Kaip minėjau, faktiškai mes neturėjome galimybių dalyvauti normaliose tarptautinėse varžybose, kaip sakoma, iš laivo tiesiai į balių. Ačiū Dievui, kad dar turėjome laiko iki Barselonos, bet Albervilis buvo čia pat, galvojom, kad dalyvaus keletas žmonių, ir viskas“, – pasakoja A. Poviliūnas.

Albervilio žaidynės vyko 1992 metų vasario 8–23 dienomis, jose dalyvavo 6 lietuviai, aukščiausią vietą užėmė slidininkė Vida Vencienė, 15 km distancijoje buvusi 11-a. Žaidynėse varžėsi ir Margarita Drobiazko su Povilu Vanagu.

Pirmasis LTOK prezidentas A. Poviliūnas pasakojo ir apie įtaką, kurią kelyje į pripažinimą padarė krepšinio legenda A. Sabonis, tuo metu jau rungtyniavęs Ispanijoje, Valiadolido „Forum“ gretose.

„Sabonio įtaka buvo ypač didelė, jis jau mokėjo ispanų kalbą ir galėjo susikalbėti su Samaranchu ispaniškai. Juodu susėdo kartu, paskui mums pasakojo Sabonis, kad Samaranchas domėjosi, ar iš tikrųjų sportininkai nori atstovauti tik Lietuvai ir atsisako dalyvauti su SSRS rinktine, o Sabonis jam patvirtino, kad taip, niekas nenori atstovauti SSRS. Tai padarė didžiulį įspūdį Samaranchui. Vienas dalykas, kai kalbam mes, aš arba Motieka, bet kai kalba Sabonis, kurį žino visas pasaulis... Juolab vietoje, gyvai ir dar ispaniškai. Sabonis ir Umaras tiesiogiai dalyvavo tose derybose. Manau, tada Samaranchas ir priėmė sprendimą sudaryti tą tarptautinę komisiją. Kai po jų pokalbio su Saboniu vakarieniavome, Samaranchas buvo visai kitos nuotaikos, atsipalaidavęs“, – pasakoja A. Poviliūnas.

Anot jo, A. Sabonis tuo metu buvo ir LTOK Vykdomojo komiteto narys, nors gyveno ir žaidė užsienyje. Anot A. Poviliūno, LTOK buvo parašiusi raštus, kad užsienyje žaidžiantys krepšininkai – A. Sabonis, V. Chomičius, R. Kurtinaitis, Š. Marčiulionis – atstovauja LTOK užsienyje.

„Sausio įvykiai, kas ten žino, kas ten galėjo mums atsitikti. Tie sportininkai yra žmonės, kurie tikrai aukojosi, kad nulemtų Lietuvai pergalę. Sabonio nuopelnas yra tikrai didžiulis ir neįkainojamas. Negali sakyti, kad jis ką nors nusprendė, bet visada visiems labai svarbu, kai jis ką nors pasako“, – pasakojo A. Poviliūnas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt