Sportas

2021.08.30 19:02

Žmogaus galimybių ribas bandantis pasaulio rekordininkas Sorokinas: ribos yra mūsų galvose

Paulius Cubera, LRT.lt2021.08.30 19:02

Praėjusį savaitgalį itin ilgų nuotolių bėgikas Aleksandras Sorokinas įsirašė į ultramaratono istoriją, gerindamas daugiau nei du dešimtmečius gyvavusį 24 valandų bėgimo rekordą. Lenkijoje tikslą įvykdęs ir rekordą pasiekęs sportininkas pats automobiliu ir važiavo namo į Lietuvą. A. Sorokinas mano, kad žmogaus galimybių ribos yra tik mūsų pačių galvose.

Lietuvos sportininkas Pabianicėse vykusiose varžybose per parą nubėgo 309,4 km. Antrąją vietą užėmė Ukrainos rekordą pagerinęs Andrijus Tkačiukas (296,79 km). Trečią rezultatą užfiksavo lenkas Andrzejus Piotrowskis (272,63 km).

Sportininkai Pabianicėse bėgo ratais, kurio ilgis 1725,5 m. Pasaulio 24 valandų bėgimo rekordas dar nuo 1997 metų priklausė graikui Yianniui Kourui ir siekė 303,5 km.

– Kaip jaučiatės po bėgimo ir rekordo tiek fiziškai, tiek psichologiškai?

– Fiziškai, aišku, esu pavargęs, emociškai irgi. Jaučiuosi toks tuščias. Žinoma, viskas pavyko, įvykdytas planas A, esu tikrai patenkintas. Dabar atėjo toks jausmas, kad šventė baigėsi, viduje tokia tuštuma. Bet atvažiuosiu namo, pailsėsiu, atsigausiu ir viskas bus gerai.

Šiais metais planų nebėra, pailsėti dvi savaites ir pradėsiu judėti. Toliau – žiūrėsime, tikslų planų nėra.

– Pasiektas rekordas, kuris galiojo dar nuo 1997 metų. Kodėl jis taip ilgai išsilaikė?

– Nežinau, kodėl. Yiannis Kouros, kuris ir prabėgo tuos 303 km, buvo pats pasakęs, kad šis rekordas yra amžiams. Daugelį metų niekas negalėjo net priartėti prie jo. Bet man šįkart pavyko jį pagerinti, o ukrainietis, kuris bėgo su manimi Lenkijoje, irgi pasiekė labai gerą rezultatą, trečią per visą istoriją.

Kartais būna, kad rekordai ilgai stovi, o paskui vienas pramuša ir paskui visa eilė gerina rezultatus. Gal ir dabar taip bus, aišku, norėčiau, kad nors kiek pasilaikytų.

– Kur yra jūsų galimybių riba? Kiek dar galėtumėte pridėti prie to rekordo?

– Labai sunkus klausimas, nes prieš keletą metų, kai manęs paklausė, ar galėčiau pagerinti rekordą, sakiau, kad tikai ne, kad nesu tam pasirengęs. Dabar manau, kad galima gerinti dar, ribos yra tik mūsų galvose.

– Iš nuotraukų atrodo, kad buvo lietaus. Koks buvo oras?

– Oro sąlygos buvo pakankamai geros, buvo truputį šaltoka tik naktį ir iš ryto, teko bėgti su striuke. Bet dieną buvo idealus oras, nebuvo vėjo, temperatūra nuo 13 iki 18 laipsnių – kaip tik bėgimui. Pasakyčiau, kad pasisekė, nes prognozavo lietų, bet turbūt dievai padėjo, nebelijo. Lenkijoje trasa puiki, viskas susiklostė labai gerai. Minusų net nepasakyčiau.

Prieš keletą metų, kai manęs paklausė, ar galėčiau pagerinti rekordą, sakiau, kad tikai ne, kad nesu tam pasirengęs. Dabar manau, kad galima gerinti dar, ribos yra tik mūsų galvose.

Aleksandras Sorokinas

– Prieš kurį laiką Eliudas Kipchoge įveikė maratoną greičiau nei per dvi valandas, įveikdamas labai ryškią žmogaus galimybių ribą. Ar galime jūsų rekordą palyginti su šiuo rezultatu?

– Aš manau, kad rezultatą galima dar truputį gerinti. Jaučiu, kad ne iki pabaigos išėjo padirbėti, mačiau, kad rekordas jau bus pagerintas, pradėjau dirbti ne maksimumui. Gal tiesiog motyvacija dingo. Tikrai galima keletu kilometrų greičiau. Ribos tik mūsų galvose, galbūt ateityje ir 400 km kas nors įveiks, nežinau.

– Kada įvyko tas supratimas, kad rekordą pavyks pasiekti?

– Likus gal dviem valandoms. Pradžioje viskas buvo gerai, bet naktį atėjo krizė, nežinojau, ar man pavyks. Tik pabaigoje jau žinojau, kad išbėgsiu, pakilo nuotaika.

– Kas jums yra krizė? Kas buvo naktį?

– Visų pirma man buvo sustojęs skrandis, nepriėmė maisto. Tai yra blogas signalas, nes tam užsitęsus galima prarasti energijos atsargas ir visai sustoti. Teko po truputį ieškoti maisto, kurį skrandis priimtų. Suradome gėrimą, po truputį pradėjau gerti, atsistatė, padėjo ir mineralinis vanduo. Tada jau atsigavo.

Aišku, naktį yra tamsu, organizmas nori miego, o savo po 16 valandų bėgimo prideda ir nuovargis. Viso to visuma ir duoda tokią krizę.

– Rekordai dažnai krenta ten, kur yra didelė konkurencija. Sakėte, kad buvo šalia greitas ukrainietis, kiek svarbu jūsų bėgime justi konkurenciją konkrečiose varžybose?

– Ultramaratonuose dažniausiai bėgi vienas, ne grupėmis, kovoji tik su savimi. Bet šįkart su ukrainiečiu kartu bėgome apie 16 valandų, pirmas 16 valandų. Buvo kiek baisoka, kad mane aplenks, bet iš kitos pusės – greitis nekrisdavo. Mes vis tiek kovojome vienas su kitu.

Kartais bėgdavome kone kartu, būdavo momentų, kai susitikdavome, trumpai persimesdavome keliais žodžiais. Draugiškas pasikalbėjimas.

– Tais pačiais metais krito ne tik 24 valandų rekordas, bet ir dar keli (100 mylių, 100 valandų – LRT). Ko dar galima siekti šiame sporte?

– Mano tikslas pagrindinis buvo 24 valandų pasaulio rekordas, kiti įvyko kaip ir savaime, tai buvo toks kelias iki 24 valandų. Yra dar 48 valandų bėgimo rekordas, bet kol kas aš dar jaučiuosi per jaunas tokiems žygiams.

– Per jaunas?

– Taip, per jaunas. Reikia tam subręsti. Bėgti dvi paras be sustojimo... Reikia dar subręsti, smegenys turi priimti tokį iššūkį.

Aš tikiuosi, kad kitais metais įvyks pasaulio čempionatas, kuris nukeltas iš šių metų. Teko keisti planus, bėgti Lenkijoje, bet gal ir gerai išėjo. Pasaulio čempionate reikia kitaip bėgti, daugiau taktikos, labiau žiūrėti į varžovus ir pan. Čia galėjau tiesiog rizikuoti ir siekti savo rezultato.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt