Rutulio stūmimo ir disko metimo rungtyse Tokijo paralimpinėse žaidynėse debiutuosiančio Donato Dundzio dešinė pusė nuo gimimo yra paralyžiuota. Vaikystėje gėdinęsis savo negalios, šiandien sportininkas tikisi Japonijoje pagerinti asmeninius rekordus.
„Ką man duoda sportas? Visų pirma, nežinojau, koks būsiu jaunystėje, kai mama mane atvedė sportuoti. Gal visai nebūčiau vaikščiojęs ar būtų suparalyžiavę. Tai ką duoda? Gal sveikatos, paskatinimas mamos ir trenerio – „varyk, tu gali“, ir kaip tėtis sako – be medalio negrįžk“, – LRT sako paralimpietis D. Dundzys.
„Į sportą atvedė mama. Iš tikrųjų tai labai bijojau parodyti savo negalią visiems, visko bijojau, o dabar...“, – pridūrė sportininkas.
Alytiškis baimių kratytis pradėjo dar būdamas visai mažas, kai mama, siekdama atžalą ištraukti iš visiškos negalios gniaužtų ir vežimėlio, paragino sportuoti.
„Mama visą laiką palaikydavo: varyk, tu gali, sako nenuvertink savęs“, – teigia D. Dundzys.
Paklaustas, ar visas pergales Tokijuje skirs savo mamai, sportininkas atsako: „Taip. Nežinau, koks būčiau buvęs be mamos, kuri atvedė mane mažą. Ankščiau mesdavau kamuoliuką.“
Būtent mėtantį kamuoliuką jį pirmą kartą pamatė ir treneris Jonas Baltrušaitis, kartu su sportininku jau daugiau nei 10 metų beveik kasdien ir bet kokiu oru susitinkantis stadione.
„Prasidėjo jau gan senokai – gal prieš 12 metų, kai pradėjo pas mane lankyti, o pažintis prasidėjo dar seniau, prieš kokia 17 metų, kai jis buvo vaikelis. Pirmą kartą pamačiau prie mūsų metimo sektoriaus, jis atvažiavo su mūsų klubo prezidentu Rolandu Baranausku ruoštis neįgaliųjų vaikų rungtynėms ir jį ten mokė, kaip mesti kuokelę, yra tokia rungtis. Dirbdamas su vaikais metikais, pažiūrėjau, parodžiau kaip taisyklingai mesti. Tokia ir buvo pažintis, sakau jam, Donatai, kai tu paaugsi gal ateisi pas mane treniruotis. Tai tokia buvo pradžia. Jis taip pažiūrėjo su šypsenėle ir pasakė: nu gerai, gerai“, – prisiminimais dalijosi J. Baltrušaitis.
Iš tiesių, praėjus keleriems metams, Donatas sveikus vaikus treniravusio J. Baltrušaičio paprašė tapti jo treneriu.
„Praėjus gal 5 metams, kai jam buvo 15 metų ir mokėsi Piliakalnio mokykloje, atėjo pas mane su mama ir paprašė treniruotis. Tada dirbau su sveikais vaikais, tie vaikai iškart priėmė ir jis buvo labai draugiškas, kalbus. Neišskirdami jo bendrai pradėjome treniruotis. Per tą laiką užaugo ne viena mano sveikųjų karta, o Donatas jau 12 metų taip ir liko“, – sakė paralimpiečio treneris.
Daugkartinis Europos ir pasaulio čempionatų prizininkas šiemet Europos žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionate Lenkijoje iškovojo bronzą stumdamas rutulį, sidabrą – mesdamas diską. Visgi, kaip tvirtina pats, gerokai tvirčiau jaučiasi stumdamas rutulį.
„Šiuos dalykus, kai atėjau pas trenerį, pabandžiau ir pasilikau prie šitų rungčių. Bet labiau linkęs prie rutulio. Kodėl? Paimi 5 kg rutulį ir jauti rankoje, o tas diskas sveria kilogramą, tai nelabai jauti, išsisuki per daug, iškrenti iš to rato. Rutulys man stabiliau“, – sako D. Dundzys
Alytiškis jau gimė turėdamas judėjimo negalią – dalis kūno buvo paralyžiuota. Visgi silpnas šiandien sportininkas nesijaučia ir Tokijo paralimpinėse žaidynėse tikisi pagerinti asmeninius rekordus.
„Čia bus mums pirmoji paraolimpiada. Žinoma, gal galėjo išvažiuoti į Rio de Žaneirą, bet susiklostė taip, kad dėl kvotų stokos nepakliuvo į rinktinę. Aišku, dabar būtų antras startas, būtų drąsiau, bet yra kaip yra, šitas pirmas. Džiaugiamės, kad pakliuvome į žaidynes, jau galėsime dalyvauti. O tikimės išsilaikyti bent stipriausiųjų šešetuke“, – tikslus Tokijuje įvardino treneris.
Šiuo metu sportininko rekordas rutulio stūmimo rungtyje – 13 metrų 80 centimetrų, o mesdamas diską jis kerta 50 metrų ribą. D. Dundzys sako kaskart į sektorių žengia kupinas ryžto stumti ar mesti bent centimetru toliau nei vakar.
„Pasiruošimas vyks Palangoje, kai darysime po dvi treniruotes kasdien. Tai ten bus didžiulis rėžimas ir jokių maistų man, nes mėgstu su draugais atsigerti ar kieme pasėdėti. Ten jau bus griežtas rėžimas“, – tvirtina sportininkas.
Po treniruočių ir varžybų paralimpietis traukia į savo sodybą.
„Važiuoju ten pažuvauti, pašienauti žolę. Dar ankščiau mėgau pakapoti malkas, bet dabar įsidėjome dujinį pečių, tai atkris šitas reikalas“, – atsakė sportininkas, pridūręs, kad Tokijuje labiausiai pasiilgs mamos gaminto maisto.
Lietuvos paralimpiečių startus LRT eteryje bus galima stebėti nuo rugpjūčio 24-os dienos.
