Sportas

2021.08.05 05:52

Sporto politikos problemas matanti Palšytė džiaugėsi dalyvavimu Tokijuje: ne už gražias akis čia atveža

Dovilė Šeduikytė, LRT.lt iš Tokijo2021.08.05 05:52

Trečio olimpinio finalo nebus – Airinei Palšytei Tokijo žaidynėse nepavyko įveikti atrankos barjero. Šuolininkė į aukštį neįveikė 1,90 m kartelės ir liko 28-a. Po sunkios čiurnos traumos į sektorių sugrįžusi sportininkė džiaugėsi, kad ji galėjo dalyvauti Tokijo olimpinėse žaidynėse. A. Palšytė po pasirodymo kalbėjo ir apie bendrą sporto politiką Lietuvoje, kuri taip pat lemia vienas prasčiausių Lietuvai olimpines žaidynes istorijoje.

A. Palšytė tik trečiuoju bandymu įveikė 1,86 m kartelę, nors šį sezoną yra šokusi 1,93 m. Jos asmeninis rekordas uždarose patalpose – 2,01 m. Tačiau Tokijo žaidynėms pasirengti jai trukdė ilgai kamavusi ir operacijos pareikalavusi trauma.

„Tikriausiai patys viską matėte… Aš labai džiaugiuosi savo komandos darbu. Kas buvo padaryta, kad aš galėčiau čia startuoti. Klausimų buvo daugiau nei atsakymų. Aš džiaugiuosi, kad čia buvau ir galėjau šokti iš pilno išsibėgėjimo. Dar prieš pora savaičių aš tuo abejojau. Žiūrėkime optimistiškiau į tai. Yra kaip yra. Reikia visą dėmesį į Paryžių. Liko tik treji metai ir manau, kad ten bus geriau”, – vylėsi A. Palšytė.

– Po trečio nesėkmingo bandymo 1,90 m aukštyje iškart kažką užsirašėte savo knygelėje. Kas tai buvo?

– Nebuvo labai daug ką rašyti. Aš žymiuosi pastabas, nes kiekvienas šuolis yra pamoka ateičiai. Stengiesi ieškoti teigiamų aspektų. Užsirašiau esminius elementus ir, kad tai nebuvo beviltiški šuoliai. Bandymai buvo neblogi.

Aišku, normalioje formoje, tai nėra tas aukštis, apie kurį mes kalbėtume. Rezultatai yra tokie, kokie yra. Tiesiog pasidžiaukime – mūsų labai nedidelė komanda ir mes buvome pakankamai ryškūs. Varžybų lygis toks, kad beveik kiekvieną dieną krenta pasaulio rekordas.

Patikėkite, mes būdami tarp tokių atletų jaučiamės labai fainai. Visgi, esame išskirtiniai. Tikrai ne už gražias akis atvežė į olimpiadą. Kiekvienas esame nusipelnę ir džiaugiamės, kad pavyksta čia dalyvauti. Vieniems geriau, kitiems sunkiau. Dabar reikia padaryti gerą analizę, nes sezonas jau baigtas.

– Kokios mintys buvo prieš tą lemiamą, paskutinį šuolį?

– Šuoliuose ir metimuose tu gali pirmu bandymu pasiekti savo geriausią rezultatą. Šuoliuose turime tris bandymus. Kai kurie sportininkai prieš paskutinį bandymą galvoja, kad va liko tik vienas bandymas. O aš galvoju, kad aš turiu dar vieną bandymą. Kol aš jį turiu, aš dar nepralaimėjau. Aišku, yra dirbama su psichologais. Turi atsiversti naują lapą po nesėkmingų bandymų.

– Kiek rimta buvo jums atlikta operacija?

– Mūsų generalinė sekretorė pranešė apie man rudenį atliktą operaciją, kuri buvo gana ilgai slepiama. Apie tai nenorėjau kalbėti, nes nežinojau, kaip man pavyks atsistatyti. Sausio mėnesį aš dar net nebuvau sektoriuje. Komanda padarė puikų darbą, nes aš atsistatinėjau labai greitai.

Operacija tokia pati, kokia buvo padaryta olimpiniam čempionui Gianmarco Tamberi. Aš vykau pas Mutazo Barshimo chirurgą. Ta koja dabar jaučiasi gerai, bet aš negalvojau, kad gali išlįsti kitos problemos dėl intensyvios kvalifikacinės sistemos. Iš vienos pusės, ji gera, nes suteikia progą patekti, bet važinėjimas po varžybas po atsistatymo yra sudėtinga. Jeigu ta kūno dalis atlaiko, kenčia kitos.

– Jau matyti, kad Tokijo žaidynės Lietuvai gali būti prasčiausios istorijoje. Kas turėtų prisiimti atsakomybę, kai po kelis metus renovuojami maniežai ir baseinai?

– Jūs estate žurnalistai ir jūs puikiai viską suprantate. Mes esame sportininkai ir mes matome visas problemas ir niuansus. Valdžia lygiai taip pat žino viską, bet klausimas, ar jie padaro viską, kas nuo jų priklauso. Ar sportininkai kalba pakankamai, kad būtų daroma pakankamai? Čia jau atviras klausimas.

Manau, kad reikia analizės ir kažkokių veiksmų. Mes galime kelti problemas ir tikėtis sprendimų, bet dažnu atveju ne viskas nuo mūsų priklauso. Mes galime kalbėti, bet ar mus išgirs? Pokyčių buvo visokių. Aš esu pasaulio čempionatui besiruošusi mokyklos stadione. Yra ir tokių situacijų. Visi žinome, kokia sporto padėtis Lietuvoje yra apskritai, ne tik lengvojoje atletikoje. Pokyčiai, be abejo, reikalingi, bet jie turi būti pasverti ir logiški. Keisti tiesiog, kad keisti, aš nematau prasmės. Pokyčiams reikia laiko įsigalėti ir pamatyti rezultatus.

Tai, kad šioje olimpiadoje neturime tiek medalių, kiek svajojo valdžia ir žmonės, tai gali būti reformų rezultatas, bet neatmeskime ir pasaulinių dalykų. Ar visiems atletams lengva, kai dvejus metus nebuvo sąlygų išvykti į stovyklas? Pernai apskritai visi sėdėjome namuose. Jeigu manęs klaustų, ką reikia keisti, aš turėčiau, ką pasakyti, bet šiai minutei visi žino problemas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.