Sportas

2021.08.04 18:01

Tuščia Lietuvos medalių sąskaita: kas ne taip šalies sporte ir ar verta orientuotis į naująsias olimpines šakas?

Mindaugas Jackevičius, LRT RADIJO laida „Aktualijų studija“, LRT.lt2021.08.04 18:01

Skaičiuojant paskutines dienas iki šių metų vasaros olimpinių žaidynių pabaigos, Lietuvos medalių kraitis išlieka tuščias, o didžioji dalis favoritais jų iškovoti laikytų sportininkų savuosius pasirodymus jau baigė. Nors kai kurie atletai lūkesčius sugebėjo viršyti, vasaros olimpinės žaidynės be medalių – jei taip galiausiai nutiks – Lietuvai būtų pirmosios.


Irkluotojoms Donatai Karalienei ir Mildai Valčiukaitei iki bronzos pritrūko 1,71 sekundės, tačiau jos įveikė ne tik būrį užnugaryje likusių varžovių, bet ir aplinkybes, dėl kurių irkluotojoms kelti lūkesčiai buvo atsargūs – po dvynukų gimimo D. Karalienė iš profesionalaus sporto jau buvo pasitraukusi, o M. Valčiukaitei prieš mažiau nei metus atlikta stuburo išvaržos operacija. Kitose rungtyse nusivylimo daugiau – plaukikas Danas Rapšys savo pagrindinės rungties, 200 metrų laisvuoju stiliumi, finale liko paskutinis, disko metikas Andrius Gudžius – šeštas.

Tokijuje dirbantis LRT žurnalistas Paulius Cubera išskiria, jog dalis Lietuvos sportininkų liko toli nuo savo galimybių ribos, tačiau kai kurių pasirodymai kelia pozityvą.

„Liveta Jasiūnaitė pateko į ieties metimo finalą, į 12-uką, pateko su aštuntu rezultatu, vadinasi, ji tikrai gali likti jame kažkur per vidurį, jai tai tikrai puikus pasiekimas, – LRT RADIJO laidoje „Aktualijų studija“ sakė sporto žurnalistas. – Andrius Gudžius lieka vis dėlto šių olimpinių žaidynių kartėliu, jis pats pripažįsta, kad galvojo apie medalį, treniravosi dėl medalio ir, kaip pats sakė, kiekvieną rytą kėlėsi su mintimi apie medalį, bet jam visiškai nesusiklostė finalas. Kaip matėme, rezultatas buvo 2-iem metrais prastesnis negu jo paties pasiektas atrankoje, dėl to jis buvo savimi nusivylęs. (...) Šiek tiek nusivylę buvo ir Saulius Ritteris su Aurimu Adomavičiumi, nes jiems nepavyko ne tik į A finalą patekti, bet paskui ir aplenkti nors vieną varžovą B finale. Šiek tiek nusivylusi buvo Diana Zagainova savo pasirodymu atrankoje – iš trijų šuolių atliktas tik vienas ir rezultatas tikrai labai toli nuo geriausio jos rezultato. Bet yra ir sportininkų, kurie patenkinti savimi, pavyzdžiui, šaulys Karolis Gerulis – 25–28 vietos, labai neblogas rezultatas.“

Kiekvienu atveju galima rasti skirtingų nesėkmės priežasčių, tačiau daliai sportininkų ypač pakenkti galėjo pandemija, sako P. Cubera. Nors jos neišvengė ir likęs pasaulis, Lietuvos institucijų atsakas į koronavirusą laikinai apribojo ir kai kurių sportininkų treniruotes, o taip buvo ne visur. Be to, P. Cubera priminė ir užsitęsusią lengvosios atletikos maniežo sostinėje rekonstrukciją.

„Kiekvienas atvejis skirtingas ir unikalus. Andrius [Gudžius] sakė, kad jis buvo puikiai pasiruošęs, psichologiškai nesudegė ir tiesiog, kaip pats sakė, kažko nepadarė galbūt apšilime ar kitur – padarys išvadas. Plaukikų trenerė akcentavo varžybų trūkumą, ne treniruočių stovyklų, bet būtent varžybų ir tai, jog nėra kas mintų Danui Rapšiui ant kulnų, kas jį spaustų. Ir kai neturi varžybų, niekaip nesudarysi varžybinių sąlygų treniruotėse – nei psichologiškai, nei juolab fiziškai. Nes tavęs niekas nespaudžia, su niekuo neplauki, varžaisi tik su savimi. Prisiminkime, kad karantino pradžioje buvo uždaryti baseinai ir į juos negalėjo patekti netgi sportininkai, ir gana ilgą laiką. Net geriausi mūsų sportininkai, tie patys penkiakovininkai ilgai neturėjo baseino, tik vėliau buvo padarytos išlygos sportininkams. Prisiminkime ir tai, kad pusantrų ar bene dvejus metus lengvaatlečiai Vilniuje gyveno be maniežo, jame užsitęsė remonto darbai, jie vėlavo. Ir kalta šiuo atveju ne pandemija, o paprasčiausias neūkiškumas, negebėjimas padaryti darbų tuomet, kai jie suplanuoti“, – laidoje kalbėjo LRT žurnalistas Tokijuje.

Po žaidynių atskirų sporto federacijų ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto lauks pasiekimų įsivertinimas, o kartu – ir diskusijos, ką reikėtų keisti. Nors pastaroji reforma įvykdyta visai neseniai, 2018-aisiais, dėl jos naudos nesutariama iki šiol, o kai kas tai, kad buvo išardyta centralizuota sportininkų rengimo sistema ir iš Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) atimtos medicininio ir mokslinio aptarnavimo funkcijos, vadina tiesiogine prastesnių rezultatų priežastimi.

Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Virgilijus Alekna sako, kad klaida yra mėginti pasiekti aukštus rezultatus visur, neišskiriant prioritetų, o esą tokios strategijos šiuo metu laikomasi.

„Praėjusiose olimpinėse žaidynėse dalyvavo 13-os federacijų sportininkai, dabar – 11-os federacijų sportininkai. Jeigu mes kelsime tikslą išvežti daugiau sportininkų į olimpines žaidynes, kad jie iškovotų daugiau medalių, štai yra federacijų, su kuriomis reikėtų ypatingai dirbti ir kur galbūt skirti daugiau pinigų, tas rezultatas, ko gero, būtų geresnis. Žinoma, nereikėtų uždaryti kelio kitoms federacijoms, kurios olimpiečių neturi, jos irgi turėtų turėti galimybę prisidėti prie to. Bet tikrai neturi būti sąlygos vienodos visoms federacijoms. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prioritetas – kad visos federacijos gerai jaustųsi, aš manau, kad valstybės prioritetai turėtų būti tam tikros sporto šakos, kurios išveža sportininkus, kurių sportininkai laimi apdovanojimų“, – „Aktualijų studijoje“ kalbėjo Seimo narys. Pasak jo, prioritetų linkme reikėtų vystyti ir sporto bazes.

Tiesa, švietimo, mokslo ir sporto viceministras Linas Obcarskas sako, kad strateginių sporto šakų, turinčių „išskirtinumą finansavimo, infrastruktūros plėtros ir tarptautinių renginių organizavimo srityje“, Lietuva turi.

„Valstybė koncentravosi ir koncentruosis į šitas sritis. Be abejo, mes atsakingi ir už masinį sportą. Bendrojo fizinio aktyvumo infrastruktūra yra pagerėjusi, vyksta valstybės investicijų programos, statomi objektai, taip pat ir stambūs sporto objektai, jie galės būti panaudoti tiek rengiantis strateginių sporto šakų sportininkams, tiek organizuojant varžybas“, – sakė sportą kuruojantis viceministras.

Vis dėlto olimpinės žaidynės keičiasi, pamažu įtraukdamos vis naujų sporto šakų. Šiemet įvyko riedlenčių, banglenčių, sportinio laipiojimo, 3x3 krepšinio ir karatė debiutas, po 13-os metų pertraukos grįžo beisbolas ir softbolas. Dalis rungčių papildytos, jose atsirado mišrių komandų, sudarytų iš vyrų ir moterų.

Lietuvos kaimynės kai kuriose iš šių sporto šakų pasižymėjo aukščiausios vertės medaliais – latviai tapo krepšinio trijulių olimpiniais čempionais, kiek anksčiau atrankoje įveikę ir lietuvius, o 4x400 m mišrios estafetės bėgime gana netikėtai triumfavo Lenkijos sprinteriai. Beje, latviai debiutinėje rungtyje auksą nuskina ne pirmą kartą – 2008 m. Maris Štrombergs iškovojo auksą BMX dviračių varžybose.

Ar Lietuva skiria pakankamai dėmesio naujosioms olimpinėms sporto šakoms? V. Alekna sako, kad forsuoti rezultatų jose nei reikalinga, nei realu.

„Be abejonės, reikia stengtis rengti visų sporto šakų atletus, bet kiekvienoms olimpinėms žaidynėms, toms, kurios istoriškai senos, bus vis sunkiau, nes ateinančios naujos sporto šakos kiek susiaurina galimybes, joms reikia kelti kriterijus. Dirbtinai nereikia to daryti, bet manau, kad atsiras entuziastų, kurie tikrai norės naujų sporto šakų, treniruotis ir gerai pasirodyti“, – kalbėjo buvęs olimpietis.

Panašiai kalba ir Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų profesorius Albertas Skurvydas, pasak jo, „reikia žvalgytis plačiai, bet nieko nedaryti neapgalvotai, imtis spontaniškai“. A. Skurvydas neabejoja, kad be mokslinių ir medicininių pajėgumų centralizacijos ypač gerų rezultatų nepasieks nei senųjų, nei naujųjų sporto šakų atstovai.

„Jeigu mes nekoncentruosime mokslo, medicinos, psichologijos, biomechanikos, judesių valdymo potencialo į vieną vietą, kad jis padėtų savo pasaulinio lygio žiniomis rengtis atletams, planuoti jų krūvius, juos testuoti, nieko nebus. Kiekviena federacija negali turėti po atskirą aukščiausio lygio psichologą, mediką, fiziologą, reikia koncentruoti mokslo ir medicinos potencialą į sportininkų rengimo centrą, olimpinį centrą. Tai ne posovietinė patirtis, tai – šiuolaikiška viso pasaulio patirtis, mokslo ir medicinos koncentravimas“, – laidoje kalbėjo A. Skurvydas.

Pasak jo, savaime geresnio sportininkų rengimo negarantuoja ir tai, kad Lietuva turi specializuotą sporto universitetą. „Universitetai dažnai dirba sau, o sportininkų rengimas eina sau. Turi būti griežta sistema su savo aiškiais tikslais, mokslininkų mobilizavimu, jų apmokymu, strateginių krypčių formavimu“, – teigia A. Skurvydas.

P. Cubera atkreipia dėmesį, kad, vos pasirodžius naujam sportui olimpinėse žaidynėse, konkurencija čia dažniausiai neprilygsta šakoms senbuvėms.

„Jeigu tas sportas ilgiau išsilaikys žaidynėse, akivaizdu, konkurencija didės. Taip yra tiek kalbant apie laipiojimą uolomis, tiek apie 3x3 krepšinį, į kurį vis daugiau žvalgosi profesionalų krepšininkų. Kol kas žvalgosi vidutiniokai arba mažiau negu vidutiniokai profesionalai, bet jeigu tai ir toliau liks olimpine sporto šaka, jeigu daugės pinigų tam sportui, didės ir konkurencija“, – sakė sporto žurnalistas.

Kita medalio pusė – iš olimpiados programos išbraukiamos rungtys. Bendru P. Cuberos vertinimu, nors rezultatų atžvilgiu Tokijo olimpinės žaidynės Lietuvai akivaizdžiai bus kuklios, tai nėra tokia nesėkmė, kaip kartais linkstama piešti.

„Kadangi TOK siekia visapusiškos lyčių lygybės, yra paaukojamos kai kurios svorio kategorijos vyrų rungtys, kad atsirastų daugiau svorio kategorijų moterų rungtyse. Sportininkų skaičius olimpinėse žaidynėse negali pūstis, jau dabar yra virš 11 tūkst. dalyvių ir skaičiuojama, kad gerokai daugiau būti jų negali, jeigu ką nors priimi, ko nors turi atsisakyti. Taip atsitiko su mūsų baidarininkais-kanojininkais, buvo daug kai kurių rungčių pertvarkų ir, pavyzdžiui, tiesiog nebeliko rungties, kurioje Aurimas Lankas su Edvinu Ramanausku iškovojo bronzą Rio žaidynėse. Kai daroma tragedija, kad „žiūrėkite, mažiausiai olimpiečių istorijoje“, visada reikia skaičiuoti, kokių olimpiečių nėra ir kodėl. Aš tragedijos tikrai nematau, nes kiekvienu konkrečiu atveju yra akivaizdžios priežastys, kodėl vienas ar kitas sportininkas nepateko į olimpines žaidynes ir jų sumažėjo. Kodėl neatsirado, neiškilo naujų žvaigždžių – tai jau turbūt labiau klausimas federacijoms ar sporto politikams“, – apibendrino P. Cubera.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Aktualijų studija“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.