Sportas

2021.07.22 21:19

Kaimynų pavyzdžius pateikęs Alekna: kolūkius išardėme prieš 30 metų, o sporto reforma įvyko tik dabar

Deividas Jursevičius, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2021.07.22 21:19

Jau penktadienį Tokijuje įvyks šventinis olimpinių žaidynių atidarymas, o dar iki jo prie starto linijos stos ir pirmieji Lietuvos atstovai.

Šį kartą olimpinėje rinktinėje Lietuva turi 41 sportininką, o apie medalius svajojama nedrąsiai.

LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ – pokalbis apie prasidedančias Tokijo olimpines žaidynes. Laidos svečiai – olimpiniai prizininkai Virgilijus Alekna ir Edvinas Krungolcas.

– Šiemet olimpinės žaidynės kitokios ir mūsų rinktinė, pradėkime nuo jos, yra mažiausia nuo nepriklausomybės. Lietuvos olimpinio komiteto vadovė Daina Gudzinevičiūtė tai pavadino katastrofa. Kaip jums atrodo mūsų rinktinė, pone V. Alekna?

V. Alekna: Yra, kaip yra. 41 sportininkas, trys atsisakė vykti, nėra krepšinio rinktinės. Jeigu visus juos sudėtume, būtų daugiau nei 50 sportininkų. Paprastai 60 ir daugiau sportininkų išvykdavo į olimpines žaidynes, tad mažėjimas yra, bet su tuo susiduria visos valstybės – tiek Lenkija mažiau veža sportininkų, tiek estai. Latviai galbūt išlaikė tą skaičių. Tokia realybė, ką padarysi. Auga reikalavimai, norint patekti į olimpines žaidynes, ir, jeigu žiūrėtume, lengvojoje atletikoje, disko metime gali rungtyniauti tik 32 disko metikai, paprastai būdavo 40 ir daugiau, žiūrėkite, jau didesnė konkurencija. Daugelyje sporto šakų auga konkurencija, turi rodyti žymiai aukštesnius rezultatus. Iš tikrųjų visi stipriausi Lietuvos sportininkai, kas gali pretenduoti į aukštas vietas, aštuntukus, keliauja ir tikrai iškovos tas vietas.

Dienos tema. Alekna apie Lietuvos rinktinę Tokijo olimpinėse žaidynėse: neabejoju – turėsime medalių

– Pone E. Krungolcai, kaip jūs vertintumėte rinktinės sudėtį?

E. Krungolcas: Svarbu ne rinktinės dydis, ko gero, bet pajėgumas, galingumas ir apie tai galėsime kalbėti jau po olimpinių žaidynių, kai skaičiuosime rezultatus ir dėliosime, pavyko ar nepavyko. Kaip sakė Virgilijus, neturime krepšinio komandos, tai jau nemažai žmonių. Dar pora atsisakė, tai rinktinė gal ir mažesnė, bet nelabai turbūt skirtųsi nuo anksčiau buvusių.

– Jūs irgi nekritikuotumėte taip aršiai, ką daro Olimpinio komiteto vadovai, pakeistos pasiruošimo schemos? Anksčiau už pasirengimą buvo atsakingas Olimpinis centras, dabar – federacijos. Sutiktumėte su tuo pasikeitimu, jis buvo naudingas ar ne?

E. Krungolcas: Aš turiu savo nuomonę ir manau, kad anksčiau buvo geriau. Olimpinis centras buvo labai svarbi pasiruošimo dedamoji ir ne tik olimpinėms žaidynėms, bet ir kitoms svarbioms varžyboms. Aš turiu savo nuomonę, nes ten užaugau, iš ten atėjau, visą virtuvę pažįstu iš vidaus. Mano nuomone, buvo geriau, senoji schema veikė geriau.

V. Alekna: Nenorėčiau sutikti su Edvino nuomone, nes iš tikrųjų ta sistema, kad ir sena, iš principo Vakarų Europos valstybėse niekur neegzistuoja, mes turime dar tarybinių laikų palikimą, kada buvo centralizuotas sportininkų rengimas ir tai atlikdavo Olimpinis sporto centras. Dar prieš 30 metų Lietuvoje išardėme kolūkius, o sporto reforma įvyko tik dabar, nes iš principo visos valstybės aplinkui – tiek latviai, tiek estai – sporto reformas pasidarė žymiai anksčiau ir suteikė dar didesnes laisves ir galias būtent federacijoms rengti sportininkus.

– Bet ar logiška: turtingos federacijos parengė geriau, mažos federacijos neturtingos, neturi sąlygų?..

V. Alekna: Sportas yra toks dalykas, kad visada turi būti konkurencija, jeigu žiūrėsime iš sportininko pusės. Lygiai tas pats, manau, turėtų būti perkelta į sporto vadybą. Normalu, kad sporto federacijos, kurios turi istoriją, galbūt resursų, parengs daugiau geresnių sportininkų negu kitos federacijos. Bet čia yra konkurencija ir mes tą konkurenciją turime skatinti, nes sportas ir yra tuo žavus, kad konkuruojama.

– Pone E. Krungolcai, bet kokiu atveju mūsų rinktinė yra mažiausia nuo nepriklausomybės atkūrimo. Ką tai sako apskritai apie padėtį mūsų sporte?

E. Krungolcas: Vėlgi sunku pasakyti, turbūt konkurencija pasaulyje yra žymiai padidėjusi. Kad patektum į olimpines žaidynes, dabar neužtenka tiesiog dalyvauti, reikia rodyti savo geriausius rezultatus. Patekus į olimpines žaidynes prestižas ir garbė jose dalyvauti, nes žinai, kad susirinko patys stipriausi sportininkai.

– O mūsų sportininkai turi geras sąlygas, pakankamas pasiruošti olimpiadai?

E. Krungolcas: Manau, Lietuvos sportininkai prisitaiko prie bet kokių sąlygų. Nemanau, kad kas nors, grįžęs iš olimpinių žaidynių, kritikuos būtent sąlygas, jeigu ir nepasiseks. Tiesiog žmonės dirba, siekia savo tikslų ir stengiasi padaryti tai, kas tuo momentu gali būti padaryta geriausiai.

V. Alekna: Sunku pasakyti, ar sportininkai skųsis sąlygomis. Bent jau aukščiausio lygio sportininkams sąlygos, manau, sudaromos tokios, kokios jiems priklauso. Galbūt ne visos mūsų sporto bazės atitinka lūkesčius, bet geriausia, kaip minėjau, kad sportininkai turi galimybę išvažiuoti ir sportuoti, treniruotis kitose šalyse, kur galbūt yra geresnės sąlygos. Taip pat valstybė deda pastangas, kad būtų aukšto sportinio meistriškumo programa ir didėtų finansavimas. Finansavimo didėjimas ir buvo, kaip tikimasi, kad po sporto reformos sporto federacijų pinigai augs, bet trejus metus sporto federacijos buvo paliktos su ta pačia pinigų suma ir tik šiais metais pavyko ją šiek tiek pakoreguoti.

Tikimės, kad pinigų suma, skirta aukšto sportinio meistriškumo programai, tolygiai augs ir toliau. Kaip minėjau, esminis dalykas yra sporto federacijoms suteikti daugiau laisvių, nustatyti tam tikrus kriterijus ir kontroliuoti, kaip naudojami pinigai. Tai yra pagrindinis reformos tikslas.

– Pirmą kartą nuo 1992 metų [olimpiadoje] neturėsime Lietuvos krepšininkų. Jūsų akimis žiūrint, koks tai praradimas visai olimpinei rinktinei?

E. Krungolcas: Visų pirma, kaip ir kalbėjome, tai dydis. Antra, dauguma Lietuvos sirgalių turbūt neįsivaizduoja olimpinių žaidynių be krepšinio. Iš kitos pusės, tai galimybė kitoms sporto šakoms būti matomesnėms ir pakelti savo galvą, jeigu taip galima sakyti, padidinti žinomumą Lietuvoje, tarp Lietuvos sirgalių.

– Pone V. Alekna, ar sutiktumėte, kad tai perspektyva kitiems sportininkams būti matomesniems?

V. Alekna: Taip, krepšinis iš tikrųjų, ko gero, pritraukia didelę dalį mūsų sirgalių, žiūrint olimpines žaidynes galima gal net ir lyginti, gal net pusę dėmesio pritraukia būtent krepšinis. Aišku, to šiais metais olimpinėse žaidynėse nebus, bet, kaip matome, krepšinis taip pat susiduria su milžiniška konkurencija. Pažiūrėkime, kokie krepšinio grandai nesugeba ten patekti. Vietoj Lietuvos, ko gero, didžiausias šansas dabar Slovėnijos rinktinei, kuri iki šiol nebuvo nė karto olimpinėse žaidynėse. Tikrai sunku patekti, atitikti tuos kriterijus ir pasiekti tuos rezultatus. Turi būti pats geriausias. Žinome, kad krepšinis dabar turi tikrai išskirtinių talentų ir krepšininkų, būtent Joną Valančiūną, Domantą Sabonį, tai yra grandai, iš kurių, ko gero, bus klijuojama olimpinė rinktinė, kuri startuos Paryžiuje. Manau, kad tas stabtelėjimas ir vieni metai be krepšinio bus tikrai į naudą.

– Paryžiuje gal pamatysime ir jūsų sūnų? Aštuoniolikmetis Mykolas prieš kelias dienas nusviedė diską labai toli ir pagerino netgi Andriui Gudžiui priklausantį Lietuvos rekordą devyniolikmečių kategorijoje.

V. Alekna: Taip, iš tikrųjų mano sūnus Mykolas tobulėja dideliais žingsniais. Paryžiuje jam bus dvidešimt vieni metai, bet jei įvykdys keliamus reikalavimus, manau, tikrai galės nuvažiuoti bent apsižvalgyti. O besižvalgant gal kils koks kitas noras.

– Pone E. Krungolcai, netrukus išskrendate į Tokijo olimpiadą, tik, žinoma, ne kaip dalyvis, o kaip teisėjas. Kur teisėjausite?

E. Krungolcas: Teisėjausiu šiuolaikinės penkiakovės, savo sporto šakos, varžybose.

– Dar vienas labai svarbus aspektas – olimpinėse žaidynėse nebus žiūrovų. Jūsų, olimpinių prizininkų, asmeninė patirtis – ką duoda žiūrovai ir ko mes neteksime be jų šį kartą?

V. Alekna: Šiaip sportininkui, kuris dalyvavo, aš pats dalyvavau penkeriose olimpinėse žaidynėse... Olimpiniai stadionai visada būna didžiuliai, Sidnėjaus olimpinių žaidynių stadione tuo metu, kada dalyvavau finale, 113 000 žiūrovų stebėjo būtent disko metimo varžybas, lengvosios atletikos varžybas. Ta atmosfera, arenos gaudesys sportininkams svarbu, man tai buvo svarbu. Ir tikrai labai sunku įsivaizduoti dabartinį Tokijo olimpinį stadioną, kuriame 60 000 sėdimųjų vietų ir jos iš principo bus tuščios. Olimpinės žaidynės neteks pusės savo žavesio.

E. Krungolcas: Vieniems sportininkams turbūt tai į naudą, tiems, kurie galbūt turi psichologinių problemų. Vis dėlto spaudimas bus žymiai mažesnis ir nesvarbu, kad matys visas pasaulis, bet tuo metu stadione nebus žmonių, ir tai vieniems gali padėti, kitiems – atvirkščiai – sutrukdyti. Kaip Virgilijus ir sakė, pavyzdžiui, per lengvaatlečių varžybas būna pilnas stadionas ir žinote, kaip ten ploja, užveda, ritmą pagauna. Kai kuriems galbūt bus blogiau, bet daugumai turėtų būti į naudą.

– Jūsų prognozės – kiek medalių parsivešime?

V. Alekna: Net neabejoju, kad turėsime medalių.

E. Krungolcas: Aš būsiu aptakesnis. Yra labai stiprių kandidatų. Tas pats irklavimas, penkiakovė... Viskas susidės iš daug dalykų: kaip tą rytą žmonės atsikels, kaip papusryčiaus ir panašiai. Medalių gali būti, aš jų lauksiu, bet bus sunku.

Olimpinių žaidynių tvarkaraštis:

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.