Sportas

2021.07.19 20:00

Visų laikų geriausi: garsiausių ir ryškiausių olimpinių žaidynių atletų dvidešimtukas

LRT.lt2021.07.19 20:00

Nenumaldomai artėjant atidėtoms Tokijo olimpinėms žaidynėms galime prisiminti sportininkus, kurie olimpinių žaidynių istorijoje yra palikę ryškiausius pėdsakus. Nors istorinėje olimpinėje medalių įskaitoje tarp valstybių visiškai dominuoja JAV atletai, tačiau tarp pirmo ryškumo sportininkų yra ir nemažai kitų šalių atstovų.

20. Frankas Kugleris (JAV, skirtingos sporto šakos)

Greičiausiai apie šį sportininką nebūsite girdėję, tačiau tai yra vienintelis atletas istorijoje, laimėjęs medalius trijose skirtingose sporto šakose per vienerias olimpines žaidynes. Jis yra šiame legendų sąraše būtent dėl šio pasiekimo.

Vokietijoje gimęs ir tik 1913 m. JAV pilietybę gavęs F. Kugleris dalyvavo 1904 m. Saint Luiso žaidynėse, kur iškovojo sidabrą imtynių varžybose sunkaus svorio kategorijoje, laimėjo du bronzos medalius sunkiosios atletikos rungtyse bei su JAV rinktine iškovojo bronzą virvės traukimo (1900, 1904, 1908, 1912 ir 1912 m. olimpinė rungtis) varžybose.

Puikus pasirodymas, tačiau panagrinėjus išsamiau atrodo, kad medalius tuomet iškovoti nebuvo labai sunku. Olimpinis judėjimas buvo labai jaunas, 1904 m. žaidynės vyko nuo liepos 1-osios iki pat lapkričio pabaigos ir dalyvavo jose tik 12 šalių atletai. Iš 651 dalyvio net 526 laikyti amerikiečiais, nors vėliau istorikai išsiaiškino, kad daugybė jų buvo JAV imigrantai, tuo metu dar neturėję šios šalies pilietybių, o ginčai dėl kai kurių tada iškovotų medalių priskyrimo ne JAV, o kitoms valstybėms vyksta iki šiol.

Imtynių varžybose dalyvavo 5 amerikiečiai, F. Kugleris įveikė vieną varžovą pusfinalyje ir pralaimėjo finalą. Sunkiaatlečių varžybose F. Kugleris užėmė trečiąją vietą rungtyje, kurioje reikėjo pakelti svorį virš galvos dviem rankomis bet kokia pasirinkta technika. Mūsų herojus pakėlė 79,61 kg, bet čempionu tapęs graikas Perikles Kakousis – net 111,7 kg. Hantelių kilnojimo varžybose F. Krugelis 9-ose iš 10-ies rungčių buvo paskutinis, bet kadangi dalyviai buvo tik trys – laimėjo bronzą. Virvės traukime buvo šešios komandos, bet keturios iš jų – amerikiečių.

19. Aladaras Garevichas (Vengrija, fechtavimas)

Žmogus, kurio olimpinė fechtavimo karjera truko rekordiškai ilgai. Pirmą aukso medalį vengras olimpinėse žaidynėse komandinėje fechtavimo rungtyje iškovojo 1932 m., paskutinį – 1960 m. Po vieną aukso medalį A. Garavechas iškovojo 6 skirtingose olimpinėse žaidynėse – tai yra visų laikų rekordas – ir greičiausiai jų būtų iškovojęs daugiau, jei ne Antrasis pasaulinis karas ir atšauktos 1940 ir 1944 m. žaidynės.

1960 m. jis jau buvo 40 metų amžiaus ir Vengrijos olimpinis komitetas teigė, kad A. Garvichas jau yra per senas varžytis olimpinėse žaidynėse. Ką jis padarė? Metė iššūkį fechtavimo rinktinei ir individualiose kovose nugalėjo kiekvieną narį, taip patekdamas į rinktinę ir 1960 m. žaidynėse Romoje iškovojo savo šeštąjį medalį.

Iš viso jo sąskaitoje yra 10 olimpinių apdovanojimų – 6 aukso, 1 sidabro, 2 bronzos. Daugiau – 13 apdovanojimų (6 aukso, 5 sidabro, 2 bronzos) fechtavimo istorijoje turi tik italas Edoardo Mangiarotti. Jis žaidynėse fechtavosi 1936–1960 m., tačiau kitose rungtyje nei vengras.

18. Fanny Blankers-Koen (Nyderlandai, lengvoji atletika)

Sportininkė, kurios pasiekimai turėtų būti pavyzdys visoms pasaulio moterims ir šeimoms – motinystė ir aukščiausio lygio sportas yra suderinami. 175 cm ūgio mergina anksti suprato, kad jos pašaukimas yra sportas, pradėjo sportuoti dar 17-os, būdama 18-os dalyvavo 1936 m. olimpinėse žaidynėse, tačiau Antrasis pasaulinis karas iš šios sportininkės atėmė greičiausiai geriausius karjeros metus.

1942 m. ji pagimdė pirmą savo vaiką, sūnų, ir spauda automatiškai nurašė sportininkės karjerą kaip baigtą. Tas laikais buvo galvojama, kad vaikų turinti moteris sportuoti profesionaliai negali. Vis dėlto karo metais sąlyginai ramiuose vokiečių okupuotuose Nyderlanduose sportuoti galėjusi Fanny iki 1944 m. pagerino šešis pasaulio rekordus. 1945 m. gimė jos dukra.

Pasibaigus karui ji grįžo į lengvosios atletikos viršūnę, o tarptautinę šlovę ir „skrajojančios namų šeimininkės“ pravardę jai pelnė įspūdingas pasirodymas Londono žaidynėse 1948 m. Olandė laimėjo keturias iš 9 moterų lengvosios atletikos rungčių – 100 ir 200 m bėgimo, 80 m barjerinio bėgimo ir 4 po 100 metrų komandinės estafetės rungtis.

Jau po žaidynių, kai 1949-aisiais F. Blankers-Koen pagimdė trečiąjį savo vaiką, paaiškėjo, kad visus keturis medalius Londone ji iškovojo jau būdama nėščia. Iš viso per karjerą Fanny pagerino 6 pasaulio rekordus ir iškovojo 58 šalies čempionės titulus 7 skirtingose rungtyse.

17. Wilma Rudolph (JAV, lengvoji atletika)

Dar viena nuostabi sportininkė, JAV augusi rasinės segregacijos laikais, dėl ko dar vaikystėje galėjo likti raiša. Gimė ji 1940 m. per anksti ir svėrė vos 2 kilogramus, buvo 20-as vaikas iš 22-iejų dviejose savo tėvo Edo santuokose. Kūdikystėje persirgusi plaučių uždegimu, skarlatina ir poliomielitu, po kurio jos kairė koja ir pėda liko silpna, dėl to vaikystėje ji ant kojos nešiojo metalinį įtvarą, kad galėtų vaikščioti. Nepaisant to, kad juodaodžiams to meto JAV medicina buvo sunkiai prieinama, iki 12-os metų koja sutvirtėjo, įtvaro mergaitei nebereikėjo.

Vidurinėje mokykloje pradėjusi žaisti krepšinį dėl savo greičio ir staigumo buvo pastebėta atletikos trenerių. 14-metė mergina jau rimtai sportavo, o būdama 16-os pateko į JAV 4 po 100 estafetės komandą 1956 metų žaidynėms. Ten su komanda laimėjo bronzos medalį – buvo jauniausia JAV olimpietė.

Jos žvaigždė ryškiausiai suspindo per 1960 metų žaidynes Romoje, kur W. Rudolph laimėjo tris aukso medalius – 100 ir 200 m bėgimo bei 4 po 100 m estafetėje. Kadangi šios žaidynės jau buvo rodomos televizijoje visame pasaulyje, W. Rudolph tapo superžvaigžde ne tik gimtinėje. Ji buvo praminta „tornadu“ ir „greičiausia planetos moterimi“, Italijos spauda ją pavadino „Juodąja gazele“, Prancūzijos – „Juoduoju perlu“.

Karjerą sportininkė baigė jau 1962 m. būdama aukštumoje ir nepralenkta, ji argumentavo noru išeiti viršūnėje. JAV ji tapo žinoma kovotoja už juodaodžių teises, taip pat treniravo ir padėdavo vaikams sportuoti. Ji mirė nuo smegenų auglio būdama tik 54 metų 1994 m.

16. Steve`as Redgrave`as (Didžioji Britanija, irklavimas)

Tikra irklavimo sporto legenda, daugiausiai olimpinių aukso medalių iškovojęs irkluotojas istorijoje, triumfavęs visose olimpinėse žaidynėse nuo 1984 iki 2000 metų. Tarp šių apdovanojimų yra 2 aukso medaliai pavienio irklo keturvietėje valtyje (1984 ir 2000) ir 3 aukso medaliai dvivietėje (1988, 1992, 1996).

Tai vienas mylymiausių visų laikų Didžiosios Britanijos sportininkų, 2001 m. įšventintas į riterius, laimėjęs 9 aukso medalius pasaulio čempionatuose. Pasiekti sportinių aukštumų S. Redgrave`ui nesutrukdė net dvi lėtinės ligos. Nuo 1992 m jam diagnozuota žarnyno liga, pasireiškianti opomis, nuolatiniu pilvo skausmu ir pan. simptomais, o nuo 1997 m. – cukrinis diabetas.

15. Jackie Joyner-Kersee (JAV, lengvoji atletika)

Šešių olimpinių medalių septynkovės ir šuolių varžybose savininkė, triskart olimpinė čempionė – 1988 ir 1992 m. septynkovėje bei 1988 m. šuoliuose į tolį.

Įdomu, kad universitete Jackie Kennedy garbei pavadinta mergina sportavo ne tik lengvąją atletiką, bet ir žaidė merginų krepšinio komandoje, kur paskutiniais studijų metais turėjo 12,7 taško ir 9,1 atkovoto kamuolio statistiką NCAA čempionate.

Jos sportinės karjeros viršūne tapo 1988 m. žaidynės Seule, kuriose ji tapo pirma amerikiete, triumfavusia septynkovės ir šuolių į tolį varžybose. Septynkovės rungtyje Jackie surinko net 7291 tašką – šis pasaulio rekordas nėra pagerintas iki mūsų dienų.

Šuolių į tolį rungtyje ji dukart yra įveikusi 7,49 m ribą – tai 3 cm prasčiau už nuo 1988 m. galiojantį pasaulio rekordą.

14. Lasse Virenas (Suomija, lengvoji atletika)

Suomijos vidutinių nuotolių bėgimo mokyklos tradicijų perėmėjas iš 20 metų prieš jį šiose rungtyse dominavusių tautiečių L. Virenas garsėjo sekinančiomis treniruotėmis ir geležiniu ryžtu. Tai paskutinis sportininkas europietis, dominavęs vidutinių nuotolių rungtyse iki afrikiečių atletų iš Etiopijos, Kenijos ir kitų Afrikos valstybių, kurie šiose rungtyse dominuoja mūsų dienomis.

L. Vireno olimpinių žaidynių kraitis – 4 aukso medaliai 5000 ir 10 000 m bėgimo rungtyse 1972 ir 1976 m. olimpinėse žaidynėse. Istorijoje daugiau nėra nė vieno bėgiko, kuris laimėto abi šias rungtis dviejose olimpinėse žaidynėse iš eilės.

1972 m. žaidynėse 10 000 m rungtyje L. Virenas krito 12-ajame rate, prarado apie 20 metrų, tačiau atsistojo, per 150 metrų pasivijo sportininkų grupę, o per likusius 600 metrų ne tik laimėjo aukso medalį, bet ir pagerino tuo metu 7 metus galiojusį pasaulio rekordą. Po savaitės jis laimėjo ir perpus trumpesnę rungtį, o pasibaigus žaidynėms ir prabėgus tik 4 dienomis po auksinio bėgimo jau Helsinkio stadione L. Virenas įveikė 5000 metrų net 10 sek. greičiau ir pasiekė dar vieną pasaulio rekordą.

1976 m. žaidynėse jis dar kartą triumfavo 10 000 m varžybose, šįkart padarydamas tai gana lengvai – nuo artimiausio varžovo atsiplėšęs beveik 5 sekundėmis. Tačiau 5000 m rungtyje žiūrovai išvydo įspūdingą bėgimą, ypač paskutiniuose ratuose. Paskutinius 1500 metrų šioje rungtyje L. Virenas bėgo tokiu tempu, kad būtų užėmęs aštuntąją vietą tų pačių žaidynių 1500 m rungtyje. Keturi greičiausi bėgikai finišavo vos 6 metrų atkarpoje. Po kelių dienų nuo antro triumfo suomis dar sudalyvavo ir maratono varžybose, kur užėmė penktą vietą, nors tai buvo pirmasis jo oficialus maratonas.

13. Emilis Zatopekas (Čekoslovakija, lengvoji atletika)

Skurdžioje šeimoje augęs ir nuo 16 metų batų fabrike gimęs bėgikas apie savo karjeros pradžią pasakoja tokią istoriją: „Vieną dieną fabriko sporto treneris pirštu dūrė į keturis berniukus, tarp jų ir mane, nurodydamas bėgti varžybose. Nesutikau, sakydamas, kad esu silpnas, bet buvau nusiųstas fizinei apžiūrai ir daktaras pasakė, kad esu visiškai sveikas. Tad turėjau bėgti, o startavęs pajaučiau, kad noriu laimėti. Atbėgau tik antras, tačiau tai buvo pradžia.“

Jau 1948 m. olimpinėse žaidynėse jis laimėjo auksą 10 000 m rungtyje, tačiau labiausiai čekas atsimenamas dėl savo įspūdingo ir iki šiol nepakartoto pasiekimo 1956 m. žaidynėse. Jis laimėjo auksą 5000 ir 10 000 , rungtyse bei maratono varžybose, pasiekdamas olimpinius rekordus visose rungtyse. Niekam nei iki jo, nei po jo nėra pavykę vienose žaidynėse laimėti visų trijų rungčių.

Jeigu pirmose dviejose stadioninėse rungtyse E. Zatopekas tuo metu buvo vienas geriausių pasaulyje, tai maratoną jis bėgo pirmą kartą. Jo taktika buvo praprasta. Startavęs jis laikėsi šalia brito tuomečio pasaulio rekordininko Jimo Peterso, o po 15 kilometrų pribėgęs prie varžovo paklausė, ką jis mano apie varžybas.

J. Petersas vėliau pripažino, kad jautė, jog pradėjo varžybas per greit, bet bandydamas apgauti čeką pasakė, kad jie bėga „per lėtai“. E. Zatopekas tai suprato tiesiogiai, padidino tempą ir nurūko tolyn, o J. Petersas et nebaigė varžybų. Antrą vietą užėmusi maratonininką čekas aplenkė daugiau nei 2 minutėmis, o „The Guardian“ rašė, kad po finišo čekas atrodė lyg „po lengvo pasivaikščiojimo“.

12. Birgit Fischer (Rytų Vokietija ir Vokietija, baidarės)

Tituluočiausia baidarių ir kanojų sporto atstovė olimpinių žaidynių istorijoje, laimėjusi net 8 aukso ir 4 sidabro medalius vienviečių, dviviečių ir keturviečių varžybose nuo 1980 iki pat 2004 m. žaidynių.

Ji yra jauniausia (18 m., 1982 m.) ir vyriausia (42 metų, 2004 m.) olimpinė šios rungties čempionė, pasaulio čempionatuose triumfavusi net 28 kartus.

B. Fischer laimėjo medalius 6 skirtingose žaidynėse – šiuo rekordu dalijasi su 19 vietoje paminėtu A. Gurevichu. Jeigu ne olimpinių žaidynių Los Andžele boikotas 1984 m., vokietės kraitis neabejotinai btų dar gausesnis.

Įdomu, kad B. Fischer net dukart buvo pasitraukusi iš sporto. Pirmą sykį ji tai padarė dar po 1988. žaidynių, gimus jos antrajam vaikui, dukrai Ullai. Vis dėlto susivienijus Vokietijai ji grįžo į sportą ir tęsė šlovingą karjerą iki 2000 m. Sidnėjaus žaidynių, po kurių pasitraukė antrą sykį.

Vokietė buvo tikra savo šalies žvaigždė ir mėgavosi tokiu gyvenimu. Iki Atėnų žaidynių 2004 m. likus 9 mėnesiams į B. Fischer namus atvyko dokumentinio filmo kūrėjų komanda ir paprašė jos įsėsti į baidarę geresnei filmuotai medžiagai. Tai buvo pirmas jos plaukimas po pasitraukimo iš sporto ir kraujas užvirė dar sykį.

Būdama 42 metų B. Fischer nusprendė sugrįžti dar sykį, spėjo įgauti formą, patekti į rinktinę ir Atėnuose į kolekciją pridėjo dar 2 aukso medalius. Keturvietės varžybose B. Fischer už vieną savo partnerių baidarėje buvo vyresnė net 23 metais, o aukso medalį vokietės laimėjo finiše aplenkdamos vengres vos 0,2 sek.

11. Vera Časlavska (Čekoslovakija, gimnastika)

7 aukso ir 4 sidabro medalių olimpinėse žaidynėse laimėtoja, 4 sykius pasaulio ir 11 kartų Europos čempionė. Gali būti, kad medalių Vera būtų iškovojusi ir daugiau, tačiau tam sutrukdė sportininkės palaikymas Prahos pavasariui ir nesitaikstymas su sovietų agresija jos gimtinėje.

1960 m. iškovojusi pirmą sidabrą žaidynėse Romoje čekė laimėjo dar 4 medalius Tokijuje 1964-aisiais. Prieš 1968 m. žaidynes Meksikoje V. Časlavska treniravosi miškuose, nes dėl sovietų invazijos į Čekoslovakiją buvo sugriauta jos salė, o pati Vera jau ne kartą buvo viešai pasisakiusi už demokratiją.

Per vargus ji buvo išleista į olimpines žaidynes Meksikoje, kur tiesiog dominavo gimnastikos varžybose. Ji laimėjo keturi aukso ir du sidabro medalius, tačiau pajuto ir didžiulę neteisybę. Pratimuose ant grindų peržiūrėjus rezultatus teisėjai nusprendė, kad aukso medalį V. Časlavska turės dalintis su sovietų sportininke Larisa Petrik. Pratimuose ant buomo čekė liko antrą, o teisėjai auksą atidavė kitai SSRS atstovei Natalijai Kučinskajai. Tai buvo skandalingi sprendimai, o pati V. Časlavska per šias dvi apdovanojimų ceremonijas skambant SSRS himnui nulenkė galvą žemyn ir tylėjo, atsisakydama pasveikinti savo varžoves.

Grįžus į Čekoslovakiją, kur Prahos pavasarį sovietai jau buvo nuslopinę, V. Časlavska buvo priversta baigti karjerą. Jai buvo uždrausta dalyvauti sporto varžybose, išvykti į užsienį, užsiimti trenerės darbu. Dirbti trenere jai leista tik po asmeninio tuomečio Tarptautinio olimpinio komiteto prezidento Juano Antonio Samarancho įsikišimo 1980 m. Griuvus SSRS ir Čekoslovakijai tapus laisva valstybe V. Časlavska susigrąžino ir savo šlovę, buvo prezidento patarėją, vėliau tapo Čekijos olimpinio komiteto prezidente.

10. Bobas Beamonas (JAV, lengvoji atletika)

Šis žmogus yra laimėjęs tiek vieną olimpinį aukso medalį ir dalyvavęs tik vieneriose olimpinėse žaidynėse. Vis dėlto juo šuolių į aukštį varžybų finale užfiksuotas rezultatas buvo toks įspūdingas ir lenkiantis laiką, kad po 1968 m. žaidynių Meksikoje net atsirado naujas terminas „beamonesque“, apibūdinantis įspūdingą, sunkiai suvokiamą pasiekimą.

Prieš 1968 m. žaidynes B. Beamonas buvo laimėjęs 22 iš 23 pastarųjų varžybų, kuriose dalyvavo, ir buvo vienas rungties favoritų žaidynėse. Vis dėlto varžovai irgi buvo nepėsti. Čia varžėsi rusas Igoris Ter-Ovanesianas ir 1960 m. olimpinis čempionas Ralphas Bostonas, abiem atletams priklausė tuometis pasaulio rekordas – 8,35 metro. Per pastaruosius 5 metus šie du sportininkai buvo 8 kartus gerinę pasaulio rekordus.

Dėl jaudulio B. Beamonas vakare prieš startą išėjo išgerti, kas greičiausiai nebuvo teisingas pasirinkimas, tad prasidėjus atrankai vos pateko į finalą. Pirmi du jo šuoliai buvo neužskaityti, nes amerikietis peržengė liniją, tačiau trečiuoju šuoliu jis užfiksavo antrą rezultatą – 8,19 m.

Finalas vyko po keleto valandų, o B. Beamonas turėjo šokti ketvirtas. Trys prieš jį šokę sportininkai rezultato neužfiksavo ir tada atėjo eilė B. Beamonui. Įsibėgėjęs amerikietis skriejo taip toli, kad vos neperšoko viso šuolių į tolį sektoriaus, iškart buvo aišku, kad nutiko kažkas fantastiško. Vis dėlto teisėjų matavimo įrankis nebuvo toks ilgas, o elektroninių matavimo sistemų tuo metu nebuvo. Šuolio matavimas senuoju būdu, matavimo juosta, užtruko apie 15 minučių, o kai švieslentėje užsidegė skaičius 8,90 m, B. Beamonas dar nesuprato, kas nutiko – amerikiečiui metrinė sistema nebuvo žinoma.

Pasaulio rekordą jis pagerino net 55 cm – tai buvo šuolis, pralenkęs laiką. Kai komandos draugas paaiškino atletui, ką jis ką tik padarė, B. Beamonas sukniubo – jį ištiko katapleksija. Tai raumenis ištinkantis silpnumas dėl itin ryškių emocijų. B. Beamonas nesugebėjo atsistoti, kiti sportininkai bandė jį pakelti, tačiau šokas buvo didžiulis. Amerikietis atliko dar vieną šuolį (8,04 m), o likusius keturis praleido – buvo aišku, kad toliau nušokti jau neįmanoma.

B. Beamono pasaulio rekordas galiojo 23 metus – garsiajame 1991 m. pasaulio čempionate jį 5 cm pagerino Mike`as Powellas. Vis dėlto be pastarojo daugiau niekas nėra šokęs toliau nei B. Beamonas tai padarė dar 1968 m. Net ir 8,70 cm riba pastarąjį kartą peržengta buvo dar 2009 m., toliau nei 8,74 m yra šokę tik keturi sportininkai istorijoje.

Po šio pasiekimo B. Beamonas olimpinėse žaidynėse daugiau nedalyvavo ir gana greitai baigė karjerą. Tiesa, 1969 m. NBA naujokų biržoje jį pašaukė Fynikso „Suns“, tačiau tais laikais komandos kviesdavo daugybę įvairių sportininkų. B. Beamonas buvo žaidęs krepšinį anksčiau, pašauktas 189-uoju šaukimu, bet NBA niekada nežaidė.

9. Teofilo Stevensonas (Kuba, boksas)

Kubos boksininkas, kuris aktyviai boksavosi nuo 1966 iki 1986 metų. Tris kartus tapo olimpiniu čempionu sunkaus (+81 kg) svorio kategorijoje, aukso medalius iškovojo 1972 m. Miuncheno, 1976 m. Montrealio ir 1980 m. Maskvos olimpinėse žaidynėse, jis nedalyvavo 1984 m. Los Andželo žaidynėse, kurias boikotavo Sovietų Sąjunga, o prie boikoto prisijungė ir Kuba.

Miunchene pirmą kovą tuo metu nežinomas T. Stevensonas laimėjo prieš Duane`ą Dobicką, tuo metu be pralaimėjimu žengusį, o vėliau tarp profesionalų laimėjusį 48 kovas iš 52.

Tiesa, kubietis taip niekada ir neperėjo į profesionalų bokso ringą. 1970 m. T. Stevensonas buvo sulaukęs pasiūlymo susikauti su legendiniu Mumamedu Ali – sklando kalbos, kad už kovą būtų gavęs 5 mln. dolerių, bet pasakė, kad „kas yra milijonas dolerių, kai turi 8 mln. kubiečių meilę“. Žinoma, Fidelis Castro tuometinis Kubos vadovas buvo uždraudęs sportininkams varžytis profesionaliai, tad boksininkui būtų teką bėgti iš šalies.

Per 20 metų karjerą mėgėjų ringe T. Stevensonas laimėjo 301 kovą iš 321 galimos – tai yra vienas geriausių rezultatų bokso istorijoje. Tik trys boksininkai yra laimėję po 3 aukso medalius, tačiau T. Stevensonas yra vienintelis, tai padaręs toje pačioje svorio kategorijoje.

8. Paavo Nurmi (Suomija, lengvoji atletika)

Suomijos bėgikas, gimęs dar XIX amžiaus pabaigoje Rusijos imperijoje, per savo olimpinę karjerą 1920, 1924 ir 1928 m. žaidynėse iškovojęs net 12 olimpinių medalių (9 aukso, 3 sidabro) – joks lengvaatletis istorijoje nėra iškovojęs daugiau.

Suomis bėgo, kur tik galėjo, o karjeros viršūne tapo 1924 m. žaidynės, kur jis laimėjo 1500 ir 5000 m asmenines rungtis stadione, 3000 m komandines lenktynes bei komandines ir asmenines bėgimo bekele varžybas. Jis buvo pirmasis sportininkas apskritai, kuriam per vienerias žaidynes pavyko triumfuoti 5 rungtyse.

Vėliau jis ėmėsi bėgti ir kur kas ilgesnes distancijas – valandos bėgimą, maratoną, 25 mylių bėgimą ir pan. Iš viso per savo karjerą jis pagerino 25 pasaulio rekordus.

P. Nurmi olimpinių medalių kolekciją greičiausiai būtų papildęs ir 1932 m. žaidynėse Los Andžele, tačiau švedų buvo paskųstas tarptautinei lengvosios atletikos organizacijai, jog už vieną savo pergalių gavo pinigų. Tais laikais profesionalams dalyvauti žaidynėse buvo draudžiama, tad likus dviem dienoms iki žaidynių Los Andžele atidarymo suomis buvo diskvalifikuotas.

Oficialiai jis profesionalu niekada netapo, tačiau po poros metų baigė karjerą. per Suomijos ir SSRS karą jis rinko lėšas savo šaliai, vėliau tapo sėkmingu verslininku ir investuotoju, vienu turtingiausių Suomijos žmonių.

Jam priskiriami bėgimo iš populiarinimo nuopelnai, iš jo treniruočių planų įkvėpimo ir patirties sėmėsi daug ateities bėgikų, jis buvo vienas pirmųjų, kuris analizuodavo savo bėgimus, niekada nebėgdavo be chronometro, kuriuo rinko duomenis apie tempą ir t.t.

7. Markas Spitzas (JAV, plaukimas)

Septinto dešimtmečio pabaigos ir aštunto pradžios Michaelas Phelpsas. Ilgus metus su 9 aukso ir vienu sidabro bei bronzos medaliu buvo neaplenkiamas jokiam pasaulio plaukikui, o tai galiausiai pavyko padaryti būtent M. Phelpsui. Prieš pastarąjį M. Spitzas net 36 metu mėgavosi rekordu – 7 aukso medalii per vienerias žaidynes.

Prieš išvykdamas į 1968 m. žaidynes amerikietis žadėjo laimėti 6 aukso medalius, bet grįžo „tik“ su dviem bei sidabru ir bronza. Tačiau jo šlovės ir legendos valanda dar po ketverių metų.

1972 m. žaidynėse M. Spitzas per 8 dienas startavo net 7 skirtingose distancijose, visas jas laimėjo ir visose pagerino pasaulio rekordus – tai buvo 100 bei 200 m peteliške ir laisvu stiliumi asmeninės rungtys bei komandinės estafetės 4x100 ir 4x200 m laisvu stiliumi bei 4x100 m. kompleksiniu būdu.

Kaip visiems žinoma, Miuncheno žaidynės 1972 m. buvo pažymėtos teroristiniu išpuoliu ir 11 Izraelio atletų nužudymu, o M. Spitzas pats buvo žydas. Jo mama buvo į JAV atvykusi iš Rusijos, tėvas – iš Vengrijos. Kalbama, kad JAV rimtai bijojo, kad teroristų taikiniu gali tapti ir pats M. Spitzas, tad jis anksti paliko žaidynes.

Vos 22 metų po Miuncheno žaidynių iš profesionalaus sporto pasitraukęs M. Spitzas išlieka tarp 5 sėkmingiausių visų laiko olimpiečių pagal aukso medalius. Daugiau už jį turi tik M. Phelpsas (23), o pats M. Spitzas kartu su jau aukščiau aprašytu P. Nurmi ir sovietų gimnaste Larisa Latynina turi po 9.

6. Usainas Boltas (Jamaika, lengvoji atletika)

Greičiausias žmogus pasaulyje – tiesiog taip ne vienerius metus buvo vadinamas jamaikietis, apie 10 metų dominavęs sprinto rungtyse.

U. Boltas, mėgęs vaikystėje žaisti kriketą ir futbolą (pastarąjį po karjeros pabaigos mėginęs žaisti net profesionaliai), pradėjo kurti legendos aurą dar būdamas jaunas. 2002 m. jaunių u-19 pasaulio čempionate U. Boltas būdamas 15 metų amžiaus 200 m distancijoje iškovojo auksą ir tapo jauniausiu atletu, kuriam tai pavyko padaryti.

Būdamas jau 17 metų jamaikietis 200 m nubėgo per 19,93 sek. ir tapo pirmuoju istorijoje nepilnamečiu, kuris sugebėjo „sutilpti“ į 20 sekundžių

Dominavimas olimpiniame lygyje prasidėjo Pekine, kai U. Boltas laimėjo visus tris aukso medalius – 100, 200 ir 4 po 100 metrų rungtyse. Visose šiose rungtyse dar krito ir pasaulio rekordai, tiesa, jau kur kas vėliau estafetės medalį U. Boltas prarado dėl kito bėgiko mėginyje rasto dopingo.

Rekordus ir aukso medalius jamaikietis raškė ir toliau, visas tris rungtis jam pavyko laimėto tiek 2012 m. Londone, tiek 2016 m. Rio de Žaneire. Dar 2009 m. pasaulio čempionate U. Bolto pasiekti 100 ir 200 m individualūs pasaulio rekordai galioja iki mūsų dienų. Niekas nėra laimėjęs abiejų asmeninių rungčių nei dviejose, nei juolab trijose žaidynėse iš eilės.

Kuo U. Boltas pakerėjo sirgalius be savo sporto rezultatų visad buvo charizma – plati šypsena, komunikabilumas, pokštininko įvaizdis. Vien ko vertas jo žvilgsnis į varžovą Rio žaidynių 100 m rungties pusfinalio finiše.

5. Nikolajus Andrijanovas (SSRS, gimnastika)

Sovietu Sąjungos sportininkas, kuris pasiekė legendos statusą gimnastikoje. Nikolajaus sąskaitoje yra net 15 olimpinių medalių – 7 aukso, 5 sidabro ir 3 bronzos. Jis taip pat 4 kartus tapo pasaulio čempionu ir 9 kartus Europos čempionu.

N. Anrianovas sportuoti pradėjo gana vėlai kaip gimnastui – jau būdamas tarp 11 ir 12 metų amžiaus, kai pradėjo lankyti sporto mokyklą.

Tačiau berniukui sekėsi puikiai, jau 1971 metais 19-metis dukart tapo Europos čempionu, o Miuncheno žaidynėse iškovojo po vieną visų spalvų medalį. Jo karjeros zenitas buvo 1976 m. žaidynėse, kai po vieną medalį jis iškovojo visose gimnastikos rungtyse – tapo čempionu daugiakovėje, laisvuosiuose pratimuose, ant žiedų ir atraminiuose šuoliuosi, sidabrą iškovojo ant lygiagrečių ir komandinėse varžybose, bronzą – ant arklio.

N. Andrianovas išsiskyrė ir tuo, kad sukūrė ir išgarsino ne vieną naują iki tol nematytą veiksmą. Įspūdinga ir tai, kad rusas sugebėdavo dominuoti visose rungtyse – jis sugebėdavo suderinti tiek viršutinio kūno jėgą, tiek lankstumą ir grakštumą.

Skaičiuojant bendrai pagal vasaros žaidynėse iškovotus medalius tarp vyrų (15), N. Andrianovas nusileidžia tik M. Phelpsui.

4. Carlas Lewisas (JAV, lengvoji atletika)

Kol nebuvo U. Bolto – buvo C. Lewisas. Jis iki šiol išlieka labiausiai tituluotų JAV lengvaatlečiu su 9 aukso ir vienu sidabro medali.

Stebina ne tik sprinterio greitis, bet ir universalumas, mat nuo 1984 iki 1996 m. ketverios žaidynėse dalyavęs amerikietis medalius raškė ne tik sprinto bėgimuose, bet ir šuolio į tolį rungtyje.

Būtent pastarojoje C. Lewisas ir pasiekė itin retą dalyką – jis yra vienas iš vos trijų olimpiečių visose sporto šakose, sugebėjusiu laimėti aukso medalį toje pačioje individualioje rungtyje keturiose žaidynėse iš eilės. Šokdamas į tolį jis buvo nepralaimėjęs beveik dešimtmetį – arba 65-se varžybose iš eilės.

Jei ne Šaltasis karas, C. Lewiso medalių kolekcija būtų didesnė – jis 1980 m. Maskvos žaidynėse būtų irgi varžęsis šuolyje į tolį be 4 po 100 m estafetėje.

Įdomu, kad būtent Tokijuje C. Lewisas gali būti nukonkuruotas kaip visų laikų daugiausiai medalių turintis JAV lengvaatletis – jeigu Allyson Felix laimės bent vieną medalį, ji pavis C. Lewisą. Allyson varžysis trijose rungtyse, tad rekordas gali būti net ir pagerintas.

3. Larisa Latynina (SSRS, gimnastika)

Nevertėtų nustebi, kad dar viena gimnastikos legenda yra irgi iš SSRS. Dar 1934 m. Ukrainoje gimusi sportininkė augo su berašte mama, kuri dienomis dirbo valytoja, o naktimis sarge. Šeimą palikęs tėvas vėliau žuvo Staliningrado mūšyje. Jaunoji Larisa žavėjosi baletu, kurį vaikystėje ir lankė, tačiau išsikrausčius mokytojai perėjo į gimnastiką.

Šioje sporto šakoje Larisa tapo tikrai pasauline įžymybe. Net 46 metus, iki M. Phelpso, ji buvo labiausiai tituluota visų laikų olimpiete ir išlieka tokia tarp moterų su 18 olimpinių medalių, iš kurių net 9 – auksiniai. Pirmąjį auksinį medalį ji iškovojo būdama 21-erių 1956 m. Melburne.

Tai dar viena gimnastė, pasižymėjusi išskirtiniu universalumu – ji turi 3 aukso medalius laisvuosiuose pratimuose, du – daugiakovėje, vieną – atraminiuose šuoliuose. Sidabro ir bronzos medalių iškovojo ir kitose rungtyse.

Įspūdinga ir tai, kad 1958 m. pasaulio čempionate L. Latynina tapo būdama keturis mėnesius nėščia. Net nuo trenerio tai slėpusi gimnastė iškovojo 5 aukso medalius.

2. Michaelas Phelpsas (JAV, plaukimas)

23 aukso medaliai olimpinėse žaidynėse, 13 iš jų – asmeninėse rungtyse. Sunku patikėti, o dar sunkiau yra tikėtis, kad kada nors šis nuostabus sportininkas bus aplenktas. Bent jau pagal medalių skaičių (28)ir čempiono titulus tai yra geriausias visų laikų olimpietis.

Nors iš tokio sportininko labai sunku tikėtis kažko dar įspūdingesnio, bet 2008 m. Pekine jo amerikiečio kojomis buvo visas pasaulis – jis olimpiniu čempionu tada tapo net 8 kartus. Daugiausiai per vienerias žaidynėse istorijoje.

Šaltiniuose teigiama, kad Pekino žaidynėse M. Phelpsui buvo atlikti net 8 dopingo testai ir visi jie buvo neigiami.

Per savo karjerą M. Phelpsas pagerino net 39 pasaulio rekordus, o keturi iš jų laikosi iki mūsų dienų. Būdamas vos 15 metų ir 9 mėnesių amerikietis 2001 m. pagerino savo pirmą pasaulio rekordą – jis iki šiol yra jauniausias rekordininkas plaukimo istorijoje.

1. Jesse Owensas (JAV, lengvoji atletika)

Daugelis čia aprašytų sportininkų dalyvavo ne vieneriose žaidynėse, iškovojo daug medalių. J. Owensas dalyvavo tik 1936 m. Berlyno žaidynėse ir iškovojo keturis čempiono titulus – 100 ir 200 m asmenines rungtis, 4 po 100 m estafetę bei šuolio į tolį.

Dar 1913 m, dešimties vaikų šeimoje gimęs Jameso Clvelando senelis buvo vergas, o jam būnant devynerių šeima vardan geresnio gyvenimo iš Pietų patraukė į Šiaurę. Naujoje mokykloje paklausius berniuko vardo, jis atsakė J. C., bet dėl ryškaus pietų akcento buvo išgirstas kaip Jesse. Vardas prilipo visam gyvenimui,

Nuo mažumės dirbti pradėjęs Jesse už sportą dėkingas savo mokyklose treneriui Charlesui Riley, leidusiam jam treniruotis prieš pamokas, nes po jų berniukui reikėjo dirbti. Šeimai atsistojus ant kojų J. Owansas įstojo į universitetą, kur pateko į lengvaatlečių komandą, bet dėl rasinės JAV segregacijos kentėjo visą gyvenimą. Su komandos draugais jis negalėjo kartu valgyti, gyventi tuose pačiuose viešbučiuose ir pan.

1935 m. universiteto varžybose J. Owansas sukūrė vieną didžiausių atletikos stebuklų, kai per 45 min. pagerino keturis pasaulio rekordus.

Vis dėlto į istoriją J. Owansas įėjo ne už šį pasiekimą, o už įspūdingą pasirodymą 1936 m. Berlyno žaidynėse, kurios turėjo įrodyti pasaulio nacizmo idėjų pranašumą, arijų rasės triumfą prieš kitus sportininkus ir žmones. Adolfo Hitlerio šalyje žaidynėse nebuvo leistas dalyvauti vietos žydams, o juodaodžiai irgi buvo tarp tų, kurie turėjo lenkti po „pranašesnių“ arijų kojomis.

Vis dėlto J. Owensas laimėjo net keturis aukso medalius ir pasakojama, kad A. Hitleris neva nespaudė rankos būtent jam. Iš tiesų nacių lyderis po kelių pirmų dienų nebespaudė rankų jokiems nugalėtojams, o pats J. Owensas yra pasakojęs, kad iš šio žmogaus sulaukė daugiau dėmesio nei iš tuomečio JAV prezidento, mat net ir laimėjęs keturis aukos medalius J. Owensas nebuvo pakviestas į Baltuosius rūmus.

Nors J. Owensas nebuvo vienintelis puikiai žaidynėse pasirodęs ir nacių ideologiją apie rases į miltus sumalęs atletas, bet būtent jis tapo garsiausiu.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.