Sportas

2021.06.20 13:08

Olimpietis Tvorogalas – apie baimes gimnastikos salėje, karjerą pakeitusį sprendimą ir ryšį su treneriu

Jaunius Sarapas, „Olimpinė panorama“, LTOK.lt2021.06.20 13:08

Darbai kalba patys už save – šis posakis tobulai apibūdina Robertą Tvorogalą. Nors pastaraisiais metais straipsnių apie 26-erių metų gimnasto pergales žiniasklaidoje apstu, tačiau interviu su juo suskaičiuoti užtektų vos vienos rankos pirštų. „Man nepatinka dėmesys“, – prisipažįsta LTeam sportininkas.

Gimnastas R.Tvorogalas jau yra debiutavęs 2016 m. olimpinėse žaidynėse, tačiau dauguma Lietuvos sporto aistruolių jo pavardę vis dažniau pradėjo linksniuoti tik 2019-aisiais. Iš pradžių gegužės mėnesį „Iššūkio“ pasaulio taurės varžybose buvo laimėtas aukso medalis atliekant pratimus ant lygiagrečių, o po mėnesio nudžiugino jo čempioniškas pasirodymas Europos žaidynėse – auksas ant lietuvio krūtinės sužibo po pratimų ant skersinio finalo.

Dar du medalius vilnietis nuskynė praėjusių metų Europos čempionate, kuriame tapo pratimų ant skersinio rungties čempionu, o atlikęs pratimus ant lygiagrečių kopė ant trečiojo apdovanojimų pakylos laiptelio. Vieną rekordinį pasiekimą Robertas užfiksavo ir šiemet – prieš mėnesį vykusių Senojo žemyno pirmenybių daugiakovės finale užėmė šeštą vietą.

Visus šiuos laimėjimus olimpietis sieja su pasikeitusiu treneriu. Sportininko teigimu, jeigu ne Jevgenijaus Izmodenovo, jį treniruojančio nuo 2015-ųjų, indėlis, vargu ar dabar galėtume kalbėti apie tokį progresą.
„Supratau, kad tikrai noriu, kitaip ir į patį sportą pradėjau žiūrėti, pats labiau stengiuosi“, – prisipažįsta gimnastas.

Kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes savo kišenėje turintis R.Tvorogalas išsamiame ir atvirame interviu žurnalui „Olimpinė panorama“ papasakojo apie savo karjeros pradžią, ryšį su treneriu, kamuojančias traumas, baimes ir tikslus Japonijoje.

– Sugrąžinkite mus į savo karjeros pradžią. Kur, kaip ir nuo ko ji prasidėjo?

– Atsimenu, kad man labai nepatiko darželyje, o mamai kažkas pasiūlė mane nuvesti į gimnastiką, nes turėjau labai daug energijos – po medžius ir visur, kur tik buvo įmanoma, laipiodavau.

– Ar iškart pamėgote šį sportą? Kuo jis labiausiai sužavėjo?

– Man iškart patiko. Tai buvo mano sritis, nes, kaip minėjau, mėgdavau po medžius karstytis, o ir mano kūno sudėjimas tam tinkamas. Aš vaikystėje, būdamas 7–10 metų, dar užsiėmiau parkūru. Tuo metu mane domino viskas, kas buvo susiję su salto, triukais.

– Šiame sporte vien per treniruotes tenka skaudžiai kristi dešimtis kartų. Kaip pavyko atsikratyti šios baimės? O galbūt ji vis dar yra?

– Žinant, kokios mūsų treniruočių sąlygos, – labai sunkiai, nes mes net neturime vadinamųjų minkštųjų duobių, tai ir aš su tuo salėje turiu problemų, ir matau, kad vaikai su ta pačia bėda susiduria. Visiems yra katastrofa, visiems baisu, o treneriai liepia, nes juk kažkaip reikia prisiversti. Morališkai labai sunku.

– O ką darote, kad perliptumėte per save ir nebebijotumėte?

– Žinokite, labai sunku. Pradėjau bijoti nušokti nuo skersinio ir jau dvejus trejus dėl to turiu bėdų. Kiekvieną kartą atėjus į treniruotę taip būna. Jeigu turėtume vadinamąsias duobes, galėčiau daug daugiau dirbti ir galbūt ši baimė dingtų. O kai duobių nėra, tai kartą padarau per dieną ir viskas. Padarau, pamatau, kad vis dar moku, ir nebekartoju, nes baisu, labai daug streso.

– Dažnai sportuojate užsienyje. Galbūt turint tinkamą įrangą lengviau ar įsiskiepijusi baimė vis tiek nugali?

– Taip, užsienyje sportuojame virš minkštųjų duobių, bet per varžybas vis tiek reikia ant kieto prižemėjimo pereiti. Tai ir taip, ir kitaip tų baimių yra, bet pasiruošti lengviau.

– Ar atėjus varžyboms būna lengviau save įtikinti, nes nebėra kur trauktis? Ar specialiai dirbate ties tuo, kad sugebėtumėte išjungti savo baimes?

– Per varžybas viskas išsijungia – eini, darai. Reikia ir viskas. Daug lengviau. Net ir tų baimių kartais mažiau būna, nes kitoks režimas įsijungia. Per treniruotę tokį režimą sunku įjungti, nes žinai, kad esi ne varžybose, ir sunku prisiversti kitaip galvoti.

– Bet nukritus traumų sunku išvengti. Ar esate skaičiavęs, kiek jų patyrėte ir kuri buvo pati sunkiausia?

– Sunkiausia? Sunku pasakyti. Nugaros traumą esu patyręs. Buvo momentas, kai mano stuburo slankstelio diskas buvo pasislinkęs į šoną – net sėdėti, vaikščioti, miegoti būdavo sunku. Yra tokių traumų, kurios jau metų metus kankina. Pavyzdžiui, peties trauma, todėl žiedų programoje negaliu nieko rimto paruošti, nes nuolat skausmai. Su nugara bėdų nuolat turiu, bet per skausmą dirbu – kartais praeina, kartais vėl pradeda skaudėti.

– Kada supratote, kad būsite profesionalas, o gimnastika – tai jūsų karjera?

– Sąmoningai tą supratau galbūt tik būdamas 19–20 metų, nes iki tol į salę eidavau todėl, kad treneris, tėvai sakė eiti – ateini, pasportuoji ir išeini. Ir tik po pirmųjų olimpinių žaidynių viskas pasikeitė – supratau, kad tikrai noriu, kitaip ir į patį sportą pradėjau žiūrėti, pats labiau stengiuosi, manęs ir raginti eiti į treniruotes ar daugiau pasportuoti nereikia.

– O kas pasikeitė ir kodėl būtent po olimpinių žaidynių?

– Man atrodo, kad olimpinės žaidynės čia niekuo dėtos. Man tai – eilinės varžybos. Įtakos pokyčiams turėjo trenerio pasikeitimas – darbas pasidarė įdomesnis, o su rezultatu atėjo ir atlyginimas, tad laisviau jaučiuosi.

– Užsiminėte apie trenerį. Oficialiame sportinės gimnastikos puslapyje teko skaityti jūsų dosjė, kuriame paminėjote, kad didžiausią įtaką jūsų karjerai padaręs žmogus yra treneris. Papasakokite apie jūsų santykį ir ryšį.

– Mes kartu sportavome, kartu dalyvavome varžybose. Vėliau jis ėmė dirbti treneriu, bet aš dar ilgą laiką sportavau su savo senuoju treneriu. Su juo man nepavykdavo taip dirbti, nes treneris vyresnis, turi kitokių požiūrių. Kai pradėjome dirbti su Jevgenijumi, buvome kaip draugai. Aišku, tarp draugo ir trenerio nubrėžėme ribas ir tada viskas pradėjo kilti tik į viršų.

– Kokie keliai jus suvedė į vieną komandą?

– Mano ankstesnis treneris irgi pamatė, kad su manimi jau sunku, nebesusikalbame. Mes net nekalbėdavome – ateidavau, padarydavau darbą ir kuo greičiau bėgdavau namo. Tad pats treneris pasiūlė Jevgenijui su manimi dirbti. Gali būti, kad be šio trenerio nebūčiau taip toli pažengęs.

– Kas jus labiausiai motyvuoja nesustoti sportuoti ir toliau tobulėti?

– Kad nieko kito gyvenime nemoku (juokiasi). Tiek metų darbo įdėta ir viską mesti būtų nelogiškas, labai kvailas žingsnis. Tuo labiau kad man viskas gerai sekasi.

– Neseniai pasibaigusio Europos čempionato daugiakovės rungtyje iškovojote rekordiškai aukštą šeštą vietą. Kaip pats vertinate šį pasiekimą?

– Džiaugiuosi (juokiasi).

– Man visuomet labai keista, kai jūs taip kukliai kalbate apie savo laimėjimus – padarote darbą, atsiimate medalį ir tyliai grįžtate atgal į salę. Galbūt jums ne medaliai teikia didžiausią džiaugsmą?

– Aš džiaugiuosi savo pasiekimais, bet džiaugiuosi sau. Man nepatinka dėmesys, aš nemėgstu interviu, nemėgstu garsiai reikšti savo emocijų.

– O ar pats jaučiate, kad jūsų iškovoti medaliai padeda populiarėti sportinei gimnastikai šalyje, didina jaunųjų sportininkų susidomėjimą?

– Ar daugiau dėmesio žmonės atkreipia į šią sporto šaką – nežinau. Dabar toks karantininis laikas, kai vaikų nepriima į sales, tad nelabai galiu ir atsakyti į šį klausimą. Bet pastebėjau, kad vaikai labai didžiuojasi mano pasiekimais, tai malonu viduje. Vaikai apie mane rašo referatus mokyklose, mokytojai jiems pristatymus rodo – kai šitą sužinojau, tai buvo labai malonu.

– Visus savo medalius esate iškovojęs ant skersinio ir lygiagrečių, tad akivaizdu, jog tai jūsų stipriausios rungtys. O kurios sudėtingiausios?

– Tos, kurios sunkiausios, tos man ir sudėtingiausios (šypsosi). Reikia daugiau dirbti, jos turi daugiau sudėtingų elementų. Pavyzdžiui, žiedai – mano silpniausia rungtis, nes reikia labai daug fizinės jėgos, o aš dėl pečių ir kitų problemų net nebandau prisipumpuoti tos jėgos. Tad natūraliai man ant žiedų sekasi silpniausiai.

– Kaip vyksta pasiruošimas? Jeigu didžiausia siekiamybė yra daugiakovė, tai daugiau dirbate su silpniausiais prietaisais ar kaip tik priešingai – daugiau su stipriausiais, kad galėtumėte kompensuoti trūkumus kitose rungtyse?

– Su visais prietaisais reikia dirbti po truputį. Bet dabar aš daugiau dirbu su savo stipriausiomis rungtimis, nes toms, kurios silpniausios – atraminis šuolis ir laisvieji pratimai, – mes tiesiog neturime sąlygų. Jei blogomis sąlygomis sportuosiu visu krūviu, bus didesnė tikimybė susitraumuoti. Todėl daugiausia dirbu ties tuo, kas man geriausiai sekasi ir turime geresnes sąlygas.

– Kiek valandų per dieną tenka praleisti sporto salėje?

– Per dieną ant visų šešių prietaisų niekas nesportuoja. Būna kontrolinės treniruotės, kurių metu pereini visus prietaisus. Tai gali užimti apie dvi valandas. Bet jeigu ant kiekvieno prietaiso atidirbi visus elementus normaliai, po 4–5 kartus, tai ant šešių prietaisų galima ir 4 val. sportuoti. Bet mes taip nesitreniruojame: mes vieną dieną padarome 3–4 prietaisus, kitą dieną 3–4 ir taip kaitaliojame, atsižvelgdami į savijautą ir situaciją.

– Dėliodami programą atliekate įvairius triukus pagal specialų reglamentą. Ar esate kada nors turėjęs tikslą sukurti savo triuką, kuris būtų pavadintas jūsų vardu ir sportininkų atliekamas varžybose?

– Yra sportininkų, kurie treniruotėse atlieka naujų triukų ir jais pasidalija socialiniuose tinkluose, bet tokie neįskaitomi, nes juos reikia per specialias tarptautines varžybas deklaruoti. Kažkada pats irgi apie tai galvojau, bet dabar jau nebe. Iš tikrųjų ir taip darbo per daug yra, kad dar papildomai kažką galvočiau.

– Grįžkime prie olimpinių žaidynių. Interviu pradžioje labai nustebinote pasakęs, kad jums debiutas Rio de Žaneire buvo kaip eilinės varžybos, nors daugumai sportininkų tai didžiausia karjeros svajonė. Galbūt nepavyko pajusti olimpinės atmosferos, o gal jums visos varžybos, nepaisant jų rango, yra vienodai svarbios?

– Aš nelabai kreipiu dėmesio į rangą. Taip, smagu, kad olimpinės žaidynės. Aš bandau ir pats suprasti, kad jos vyksta kartą per ketverius metus, kad tai – labai rimta ir svarbu. Bet viduje to nejaučiu.

– Vadinasi, kai pradėjote karjerą, olimpinės žaidynės nebuvo jūsų pagrindinis tikslas?

– Aš norėjau patekti į olimpines žaidynes, kad galėčiau pasidaryti olimpinių žiedų tatuiruotę (nusijuokia). Visą laiką norėjau tatuiruotės, bet tokios, kuri būtų su prasme, o nieko kita negalėjau sugalvoti.

– Ar jau teko su treneriu kalbėtis apie tikslus Tokijuje? Galbūt pats sau turite išsikėlęs konkrečius asmeninius siekius?

– Planuojame patekti į daugiakovės finalą. Ir skersinių finalą. Jeigu jis bus, tai automatiškai yra šansas laimėti medalį.

– Dabar jums 26-eri. Žvelgiant į įprastą gimnastų karjeros trukmę, paties asmeninę savijautą ir rezultatų kilimą, kaip reikėtų sakyti – jau ar tik 26-eri?

– Įvairiai pasijaučiu. Kartais pagal rezultatus ir pasirodymus varžybose atrodo, kad dar jaunas esu, bet per treniruotes kartais taip viską skauda – sąnariai, nugara, dabar ir riešą pradėjo skaudėti, koją dar susitrenkiau. Tad kartais atrodo, kad jau senstu (juokiasi).

– Treneris Jevgenijus yra minėjęs, kad Tokijo olimpinių žaidynių nukėlimas jums neišėjo į naudą, nes buvo planas skirti laiko traumoms išsigydyti. Ar per šiuos metus padėtis pasikeitė ir pavyko didžiausias problemas susitvarkyti, ar iki šiol kenčiate, o po žaidynių mėginsite sveikatą taisyti?

– Dabar net nežinau, ką ir kaip darysiu po olimpinių žaidynių. Operuotis nelabai noriu, nes nėra taip, kad man kažkas būtų labai baisaus, tiesiog tie skausmai yra pastovūs. Be to, po žaidynių laukia pasaulio čempionatas – varžybos niekada nesibaigia.

– O laiko pagulėti paplūdimyje ir pailsinti kūną bus?

– Paplūdimiui surasiu laiko (juokiasi).

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.