Sportas

2021.05.01 12:21

Tūkstančius kilometrų kasmet bėgte įveikiantis pasaulio rekordininkas Sorokinas bėgti pradėjo dėl antsvorio

Paulius Cubera, LRT RADIJO laida „Čempionų pietūs“, LRT.lt2021.05.01 12:21

Lietuvis Aleksandras Sorokinas prieš savaitę Didžiojoje Britanijoje vykusiose ultramaratono varžybose pagerino du pasaulio rekordus – 100 mylių ir 12 valandų bėgimo. LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“ itin ilgų nuotolių bėgikas papasakojo apie savo karjeros pradžią, rekordų svarbą, bėgimo psichologiją ir svajones bėgant.


A. Sorokinas yra 24 valandų bėgimo pasaulio čempionas, naujasis 12 valandų ir 100 mylių (161 km) bėgimo rekordininkas bei dar ne vieno rekordo, tarp jų ir Lietuvos, autorius.

Praėjusį savaitgalį bėgikas varžybose 100 mylių atstumą įveikė per 11 valandų 14 minučių ir 56 sekundes, o pajutęs, kad šiandien jo diena, tęsė varžybas ir ties 12 valandų bėgimo riba užfiksavo 105,825 nubėgtos mylios (170,309 km). Tai du nauji pasaulio rekordai.

„Pradėjau bėgioti gana vėlai, būdamas 32 metų. Jaunystėje buvau baidarių irkluotojas, sprinteris, bet apie 2006 metus baigęs karjerą nesportavau. Prasidėjo gyvenimas su daug valgymo, gėrimo, daug alaus, priaugau daug svorio, svėriau apie 100 kilogramų.

Vieną gražią dieną pasakiau: viskas, reikia ką nors daryti. Nubėgau pirmą savo pusmaratonį ir paskui kažkaip reikėjo tikslo, motyvacijos. Suradau kažkur ant žemės lapelį 2013 metais su kvietimu į 100 kilometrų bėgimą Vingio parke. Pagalvojau, kad tai bus mano tikslas ir motyvacija“, – apie tokią likimo pasiųstą žinutę pasakojo A. Sorokinas, dabar kasmet nubėgantis tūkstančius kilometrų.

– Esate pasaulio rekordininkas, net dvigubas rekordininkas. Ką jums reiškia toks, pavadinkime, titulas?

– Titulas yra tiesiog titulas. Man didelė garbė, kad pavyko įvykdyti savo planą, aš labai džiaugiuosi, o titulas tiesiog yra.

– Be naujausių pasiekimų, esate ir 24 valandų bėgimo pasaulio čempionas. Dabar – 100 mylių ir 12 valandų. Skaičių galime prisigalvoti įvairiausių, o ar žinote, ar esate bandęs, kiek kilometrų galėtumėte vienu ypu nubėgti maksimaliai?

– Kol kas didžiausias bėgimas yra 24 valandų, ilgiau nesu bandęs. (2019 metais jis tapo šio bėgimo pasaulio čempionu, įveikęs 278,92 km, tai yra Lietuvos rekordas, – LRT.lt.) Gal ateityje. Yra tokių varžybų – 48, 72 valandų bėgimas. Žiūrėsime, kol kas visos mintys apie trumpesnes distancijas, iki 24 valandų.

70–80 proc. minčių būna apie varžybas – kaip bėgi, kada pavalgysi, kas skauda, ar reikia ką nors keisti, padidinti ar pamažinti greitį. Likusį laiką galvoji apie nieką, kaip įprastą dieną, mintys nuskrenda, pagalvoji apie žmoną, šeimą.

– Bėgimas atrodo gana nuobodus užsiėmimas. Aš mėgstu bėgioti, bet nelabai įsivaizduoju savęs bėgančio ilgiau nei kelias valandas, o jūs bėgate kartais ir parą, negana to, darote tai ratais stadione. Ką tuo metu galvojate? Analizuojate ar nukrypstate ir į šoną?

– Taip, bėgimas ratais yra savotiškas. Daugelis klausia, ar nenuobodu bėgti ratais, bet per varžybas dėmesys sukoncentruotas. Galvoji apie varžovus, kaip jaučiasi tavo kūnas. 70–80 proc. minčių būna apie varžybas – kaip bėgi, kada pavalgysi, kas skauda, ar reikia ką nors keisti, padidinti ar pamažinti greitį. Likusį laiką galvoji apie nieką, kaip įprastą dieną, mintys nuskrenda, pagalvoji apie žmoną, šeimą.

– O galbūt bėgate su ausinėmis, klausydamasis muzikos, knygų, tinklalaidžių?

– Kartais varžybose draudžiama klausytis muzikos. Nors dažniausiai galima, nuo muzikos aš po kelių valandų pavargstu, pradeda erzinti, tad nesinaudoju. Treniruodamasis – taip, beveik visada bėgioju su muzika, bet per varžybas reikia būti susitelkusiam. Vyksta bendravimas su pagalbininku, kuris ruošia maistą, gėrimus, stebi varžovus – muzika trukdytų palaikyti kontaktą.

– Ar galite kiek daugiau papasakoti apie tokių bėgimų eigą? Jūs visai niekada nesustojate, nepailsite, kaip ir ką valgote?

– Sustojimų paprastai nebūna, nebent reikia užbėgti į tualetą ar pakeisti avalynę. Jeigu viskas gerai, bėgi tiek valgydamas, tiek gerdamas. 12 ir 24 valandų bėgimai dažniausiai vyksta ratais, kurie būna nuo stadiono ilgio (400 metrų) iki 2 kilometrų.

Visi turi savo vietą, staliuką, kur viską pasideda. Labai svarbu turėti gerą padėjėją, kuris tau viską ruoštų, – gėrimus, pavalgyti. Taisyklės sustoti nedraudžia, bet tuo metu juk laikas eina, varžovai bėga į priekį, tu pradėsi atsilikti, geriausia nesustoti niekada. Aišku, būna, reikia pakeisti drabužius, jei lyja, ar batus, nes pritrina pėdas.

– Lietuva turi tokį bėgiką Gediminą Grinių, irgi ultramaratonininką, turi jis puikių pasiekimų, tačiau jo varžybos vyksta bekele, vadinamuoju treilu, o tai yra kalnai, nuostabūs gamtos vaizdai, jis pats yra sakęs, kad taip bėgdamas pagano akis. Jūs ne tik bėgate lyguma, bet dažniausiai stadione sukate vieną ratą po kito. Atrodo, be galo sunku psichologiškai. Kaip treniruojate psichologiją?

– Psichologijos netreniruoju, varžybos tiesiog yra varžybos. Gal kai kuriais aspektais bėgimą ratais sunkiau ištverti, bet yra ir pliusų – tavo daiktai vienoje vietoje, gali ką nors pakeisti. Bėgdamas iš taško A į tašką B jau ką turi su savimi, tą ir turi. Gal vaizdai ir padeda atsipalaiduoti, bet manau, kad vykstant varžyboms į vaizdus nelabai žiūri.

– Kaip ir kodėl pasirinkote tokį bėgimo būdą, ne, pavyzdžiui, treilą?

– Treilas man nepatinka, nežinau, kaip pasakyti. Man geriau lyguma. Man labai svarbūs skaičiai, treile tu skaičių nematai, ten pakilimai, nusileidimai, greitis kinta, reikia kokią upę perbristi ir t. t. Čia tu gali kontroliuoti savo greitį, atstumą. Man labai patinka skaičiai.

– Kiek apskritai kilometrų nubėgate per metus, įskaitant ir treniruotes? Kaip atrodo jūsų treniruotės?

– Treniruotės būna įvairaus pobūdžio – greitos, lėtos, nuo 10 kilometrų iki 50-ies. Tiksliai nepasakysiu, kiek per metus, bet per piko savaitę nubėgu apie 260 kilometrų. Man atrodo, kad per šių metų keturis mėnesius jau nubėgau daugiau nei 3 tūkstančius kilometrų.

– Papasakokite apie savo karjeros pradžią. Kada pradėjote bėgioti, kada įveikėte pirmą maratoną, kodėl nusprendėte, kad 42 kilometrų nepakanka?

– Pradėjau bėgioti gana vėlai, būdamas 32 metų. Jaunystėje buvau baidarių irkluotojas, sprinteris, o apie 2006 metus baigęs karjerą kurį laiką visai nesportavau. Prasidėjo gyvenimas su daug valgymo, gėrimo, daug alaus, priaugau daug svorio, svėriau apie 100 kilogramų.

Vieną gražią dieną pasakiau sau: viskas, reikia ką nors daryti. Nubėgau pirmą savo pusmaratonį ir paskui kažkaip reikėjo tikslo, motyvacijos. Suradau kažkur ant žemės lapelį 2013 metais su kvietimu į 100 kilometrų bėgimą Vingio parke. Pagalvojau, kad tai bus mano tikslas ir motyvacija. Buvo baisu, nežinojau, kaip ruoštis, bet pavyko nubėgti, aišku, buvo sunku, kojas gal savaitę skaudėjo, bet man labai patiko tas jausmas, kai įveiki save, padarai ką nors neįtikėtino. Nuo to karjera ir prasidėjo. (Pirmą kartą 100 kilometrų atstumą A. Sorokinas įveikė per 8 val. 33 min., o 2020-ųjų rugpjūtį pagerino Lietuvos rekordą – 6 val. 43 min. 13 sek.)

Man labai svarbūs skaičiai, treile tu skaičių nematai, ten pakilimai, nusileidimai, greitis kinta, reikia kokią upę perbristi. Čia tu gali kontroliuoti savo greitį, atstumą. Man labai patinka skaičiai.

– Tam pirmajam šimtukui ruošėtės pats, o dabar ar jau turite trenerį?

– Iki 2019 metų neturėjau trenerio, rengiausi savarankiškai. Dabar turiu trenerį iš Lenkijos, mes kartu ruošiame bėgimo planus.

– Ar po šių pasiekimų sulaukėte dėmesio iš valdžios, paramos?

– Kol kas – ne, bet tikiuosi, kad sulauksiu. Lietuvoje 100 mylių nėra fiksuojamas kaip oficialus rekordas, tik 12 ir 24 valandų, 100 kilometrų ir panašiai.

– Kiek varžybose turite varžovų, kiek iš jų yra realių konkurentų, o kiek visiškų mėgėjų, norinčių nugalėti save, o ne siekti rekordų?

– Žinoma, ultramaratone konkurencija mažesnė nei paprastame maratone, Lietuvoje tai iš viso nelabai išplėtota, bet užsienyje daug bėgikų turi JAV, Didžioji Britanija, Japonija. Ten daug sportininkų, daug įvairių rekordų fiksuojama – 50, 100, 150 mylių.

Nelabai dažnai galiu startuoti tokių distancijų bėgimuose – du ar tris kartus per metus. Pasirenku geriausias varžybas – pasaulio ar Europos čempionatą, dar kokį komercinį startą. Pasaulio čempionate (24 valandų bėgimo) konkurencija yra tikrai gera, lyderį nuo dešimtos vietos skiria tik keli kilometrai, sunku prognozuoti, kas laimės.

– Maratono pasaulyje dominuoja afrikiečiai, ypač Etiopijos, Kenijos bėgikai. Jei šie sportininkai nuspręstų irgi bėgti tokius atstumus, ar būtų pranašesni už jus?

– Sunku pasakyti, teorijų yra daug. Ultradistancijų varžybose nėra daug pinigų, todėl Kenijos bėgikai nelabai dalyvauja. Sunku pasakyti, kaip jiems sektųsi, nes ultramaratonuose reikia ne tik greičio, sakyčiau, jis beveik nesvarbus. Svarbus raumenynas, kuris tave išlaiko bėgant visą parą, o kiek žinau, tie bėgikai turi labai mažą raumenų bazę. Neaišku, ar jiems pavyktų bėgti tiek ilgai, bet būtų įdomu sužinoti.

– Per kokį laiką galėtumėte įveikti maratoną, jeigu ruoštumėtės konkrečiai tokiai distancijai?

– Manau, jei viskas būtų gerai, priartėčiau prie 2 val. 30 min. Maratone aš būčiau nieko nepasiekęs.

– Ultrabėgimai nėra olimpinė rungtis, o dauguma geriausių mūsų lengvaatlečių dalyvauja olimpinėse rungtyse. Kiek dėmesio gaunate iš Lengvosios atletikos federacijos? Ar galite uždirbti iš ultramaratonų varžybų?

– Man federacija tikrai daug padeda tiek finansiškai, tiek rengdama stovyklas, nupirkdama skrydžio bilietų. Aišku, norėtųsi daugiau, bet ką padarysi.

Išsilaikyti iš ultramaratonų negalima. JAV tą patį savaitgalį vyko 100 mylių nacionalinis ultramaratonas, prizinis fondas buvo 10 tūkst. dolerių visiems. Dabar, kur dalyvavau, nebuvo jokio prizinio fondo. Reikia turėti darbą arba susirasti rėmėjų.

– Kaip dažnai keičiate bėgimo batelius? Kiek kilometrų įveikiate vienais?

– Tenka ganėtinai dažnai keisti, bet nepasakyčiau, kad daug – gal trys poros per sezoną. Prieš varžybas tenka pirkti vis naujus, čia tikrai problema, norėčiau susirasti batelių rėmėją.

– Kai Eliudas Kipchoge įveikė maratoną greičiau nei per dvi valandas, sakyta, kad jam labai daug padėjo naujieji „Nike“ bateliai. Ar bėgant ilgus nuotolius galėtų padėti bateliai?

– Greičiausiai padėtų, bet jie turėtų būti skirti ultrabėgimams. Kiek žinau, bateliai, su kuriais bėgo E. Kipchoge, oficialiose varžybose jau uždrausti, o paprastesni labiau skirti greičiui. Jie netinka ultramaratone: čia dažniausiai bėgi nuo galinės pėdos dalies, nes kitaip koja labai greitai pavargsta. Po kelių valandų pereisi prie bėgimo nuo kulno ir efektas dings, tie bateliai greičiausiai trukdys bėgti.

– 24 valandų bėgimas – be miego. Ar kaip nors treniruojate šį aspektą?

– Ne, specialiai netreniruoju, bet tu žinai, kad čia varžybos, į jas to ir važiuoji. Jei žmogus gautų užduotį parą nemiegoti, lengvai išsilaikytų. Aišku, bėgti naktį yra sunku, lauki saulės, būna nuosmukis tiek greičio prasme, tiek morališkai. Bet visiems vienodai sunku, sąlygos vienodos.

– Kaip jaučiatės po 24 valandų bėgimo kirtęs finišo liniją? Koks nuovargis po tokio fizinio krūvio?

– Ateina nuovargis, išsekimas ir emocinis, ir fizinis, net nepasakyčiau, kuris stipresnis. Aišku, skauda raumenys, sąnariai, bet pora dienų, ir viskas praeina. Emocijos po varžybų normaliai užmigti neleidžia, normalus kietas miegas ateina tik po kelių parų.

Suradau kažkur ant žemės lapelį 2013 metais su kvietimu į 100 kilometrų bėgimą Vingio parke. Pagalvojau, kad tai bus mano tikslas ir motyvacija. Buvo baisu, nežinojau, kaip ruoštis, bet pavyko nubėgti, aišku, buvo sunku, kojas gal savaitę skaudėjo, bet man labai patiko tas jausmas, kai įveiki save, padarai ką nors neįtikėtino.

– Ką medikai sako apie tokius bėgimus?

– Prieš varžybas reikia pasitikrinti sveikatą, nes organizatoriams reikia parodyti, kad esi sveikas. Yra įvairių nuomonių, bet labai mažai girdžiu pasakymų, kad sugadinsiu sąnarius ir panašiai. Yra atvirkščiai: kuo daugiau dirbi, tuo sąnariai stiprėja, tvirtėja.

– Ką pasakytumėte tinginiams, kurie sėdi ant sofos ir tingi sportuoti? Kaip save motyvuoti?

– Reikia rasti, kas tave motyvuoja, pavyzdžiui, noras gerai atrodyti. Susirandi tikslą ir sieki. Reikia patikėti, kad organizmas, kūnas gali labai daug, mes tiesiog nežinome, bet yra labai daug rezervų. Reikia trupučio motyvacijos, trupučio darbo ir viskas pasiseks.

– O jums buvo duobių, kai pagalvojote – kam aš visa tai darau?

– Aišku, būna, dabar irgi būna. Bėgi, praeina dešimt valandų ir galvoji – kam aš čia kankinuosi? Duobių neišvengsi, bet duobės ir duoda palyginimą – kai esi duobėje ir pasieki geriausią rezultatą, gali palyginti, koks buvai tada ir koks esi dabar.

– Kokių tikslų ir svajonių turite? Ką dar norėtumėte nuveikti bėgimo pasaulyje?

– Tiesiog noriu dalyvauti kuo ilgiau, ateityje gal norėčiau išbandyti ilgesnes distancijas, dviejų ar trijų parų bėgimą. Žiūrėsiu, kaip reaguos organizmas. Noriu dalyvauti varžybose ir džiaugtis gyvenimu.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt