Sportas

2021.04.17 12:48

Donata ir Milda sugrįžo ne sezonui: apie sunkumus, bangavimą, laiką be sporto ir viltis Tokijuje

Paulius Cubera, LRT RADIJO laida „Čempionų pietūs“, LRT.lt2021.04.17 12:48

Po ketverių metų į aukščiausio lygio sportininkės gyvenimą sugrįžusi irkluotoja Donata Karalienė kartu su bronzine porininke Milda Valčiukaite nuskynė Europos čempionato sidabrą. Rio žaidynių prizininkės jau turi bilietus į Tokiją, kur ir vėl bus vienos pagrindinių dviviečių valčių rungties favoričių. LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“ sportininkės kalbėjo apie pastarojo meto Mildos traumas ir sunkumus, Donatos sugrįžimą į sportą, kelią kartu ir viltis, siejamas su olimpiniu Tokijumi.

2020-ųjų spalį, praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo karjeros pabaigos, D. Karalienė grįžo į irklavimą, o po kelių mėnesių pranešta, kad su M. Valčiukaite irklavusios ir kartu bilietą į Tokiją iškovojusios Ievos Adomavičiūtės dopingo mėginys yra teigiamas, ji nubausta dvejų metų diskvalifikacija. Tolesnis kelias atrodė logiškas ir aiškus – Milda ir Donata grįžo į vieną valtį ir į olimpines žaidynes antrą sykį važiuos kartu.

Prieš savaitę Italijoje vykusiame Europos čempionate irkluotojos nuskynė sidabrą, taip lyg parodydamos, kad Tokijuje taikysis į aukščiausias vietas.

„Manau, tokia mano vidinė stiprybė grįžus ir yra dėl to, kad niekas manęs nevertė, niekam nebuvau pažadėjusi, – tiesiog to panorau ir apsisprendžiau padaryti savo valia. Tas vidinis nusiteikimas, kad nesu aplinkybių auka ir neprivalau ką nors daryti, dabar yra mano stiprybė, aš tai pasirinkau ir tvirtai einu“, – sako D. Karalienė.

„Mane gal nustebino visuomenės reakcija, kad sidabro medalis yra taip gerai. Taip, tai yra gerai, bet atsimenu, kai 2014 ir 2015 metais Europos čempionate iškovojome sidabrą po pergalingo 2013-ųjų sezono, visi reagavo, kad „tik sidabras“, „turbūt nusivažiavo“, – kalbėjo M. Valčiukaitė.

– Donata, praėjo daugiau nei ketveri metai ne tik be sporto, bet ir be pergalės džiaugsmo. Dabar laimėjote medalius, kaip smagu buvo vėl prisiminti, ką reiškia, kai tavo pastangos ir vargas atsiperka?

– Tikrai užmirštas jausmas, visa patirtis tarsi atgijo iš naujo. Tiesiog labai malonu, kai tavo darbas duoda realių vaisių. Labai džiugina.

– Ar šis medalis nemažoje apdovanojimų kolekcijoje turės specialią vietą? Kiek iš esmės svarbu sportininkui, grįžusiam po tiek laiko, laimėti? Tai lyg įrodymas, kad grįžau ne veltui?

– Visada stengiuosi sau irklavimą pateikti ne pro pergalės, o pro paties proceso prizmę, kad ne vien varžybos man teiktų malonumą, bet ir tobulėjimo siekis, pačios treniruotės. Stengiuosi telktis į procesą. Be abejo, kai šalia eina įvertinimas, pergalės, tai tarsi užtikrinimas, kad tai, ką darai, darai tinkamai. Tai tarsi užpildo visą pasimėgavimą sportine gyvenimo puse.

Visada stengiuosi sau irklavimą pateikti ne pro pergalės, o pro paties proceso prizmę, kad ne vien varžybos man teiktų malonumą, bet ir tobulėjimo siekis, pačios treniruotės. Stengiuosi telktis į procesą

D. Karalienė

– Pasitraukdama iš sporto sakei, kad pavargai. Vadinasi, tada procesas ir treniruotės malonumo nebeteikė?

– Taip, tuo metu jaučiausi labai pervargusi nuo intensyvaus treniravimosi. Tada treniruodavomės 7 dienas per savaitę, dažniausiai ilsėdavomės tik skrisdamos į užsienį. Tai kėlė emocinę įtampą. Atsimenu, buvo mano sesers vestuvės, o aš vos išprašiau trenerio, kad tą dieną leistų į jas vykti ir nedaryti treniruotės. Kartais tenka daug teisingai pasirinkti dėl viso sportinio kelio.

– Milda, tau pastaruoju metu irgi būta iššūkių. Pirmiausia kamavo trauma, prireikė operacijos, vėliau porininkė, su kuria dirbote kelerius pastaruosius metus, sulaukė diskvalifikacijos. Ar buvo minčių, kad viskas – olimpinės žaidynės nuplaukė? Ką būtum dariusi, jeigu Donata nebūtų grįžusi?

– Praėję metai buvo labai sudėtingi turbūt daugeliui sportininkų ir žmonių. Pirmiausia tas pirmasis karantinas, žinia, kad olimpinės žaidynės nukeltos. Pirmos viltys subliūško, tu ruošeisi, ir nukelta. Kaip bus vėliau, kaip seksis pasiruošti?.. Toks buvo pirmas smūgis.

Atėjus vasarai prasidėjo skausmai, jie truko gana ilgai, buvo daug nuomonių, nežinojimo, kaip gydyti. Mėnesiai ėjo, o situacija negerėjo. Vėliau buvo nuspręsta išvaržą, kuri trukdė atlikti kai kuriuos judesius, išoperuoti. Apskritai Ievos diskvalifikacija, trenerio pasikeitimas, konsultanto išėjimas mušė iš vėžių. Atrodė, neatsigauni po vieno smūgio, gauni kitą, vėl smūgį, vėl smūgį...

Donatos sugrįžimas spalį tikrai pradžiugino. Moterų irkluotojų mums trūksta, bet Donatos sugrįžimas davė vilčių. Manau, tai buvo labai didelis pozityvas mano praėjusių metų sportiniame gyvenime.

– Kiek rimta buvo trauma? Girdėjau, kad į ligoninę teko automobilio bagažinėje važiuoti ir net buvo minčių, ar pavyks tęsti karjerą. Kiek čia tiesos? Kaip jautiesi dabar?

– Iš pradžių buvo diagnozuota viena problema, išsprendėme ją vienaip, atrodė, kad tuoj grįšiu, dar po savaitės, rugsėjį, spėsiu sudalyvauti Europos čempionate (2020 m., – LRT.lt). Problema, žiūrint plačiai, nebuvo labai didelė – išvarža, kuri spaudė nervą ir trukdė atlikti kai kuriuos judesius.

Galvojant apie grįžimą į sportą, tai tikrai buvo didelis žingsnis atgal. Viskas labai bangavo, buvo dienų, kai jaučiausi gerai, bet buvo dienų, kai negalėjau pakilti iš lovos, reikėjo pagalbos tiek į tualetą einant, tiek norint pavalgyti. Kai mane surakino galutinai, rekomendavo dėl koronaviruso nevažiuoti į ligoninę, bet užsakė magnetinio rezonanso tyrimą. Jo pasidaryti mane vaikinas vežė bagažinėje.

Anksčiau, jeigu ne medalis, man iškart buvo blogas rezultatas. Išmokau kitaip vertinti patirtį, rezultatus ir patį procesą.

M. Valčiukaitė

– Europos čempionato medalį padovanojai kineziterapeutei Rasai Batulevičiūtei. Koks jos indėlis į šį jūsų pasiekimą?

– Reikėtų pažymėti, kad federacijos neturi didžiulio biudžeto, kaip, pavyzdžiui, klubai, kurie daug uždirba iš komercijos, gali samdyti specialistus dirbti visu etatu, o specialistai gali koncentruotis tik į tą darbą ir tuos žaidėjus. Mūsų situacija yra kitokia.

Rasa yra išskirtinis žmogus tuo, kad dirbo ne tik dėl to nedidelio čia gauto atlygio. Jai buvo įdomu dirbti su sportininkais, man padėti. Ji mane palaikė nuo pat praėjusio pavasario, kai pajutau pirmuosius skausmus. Realiai ėjo su manimi visą tą kelią, kai buvo daug nežinios: operacija, reabilitacija. Ji buvo su manimi kiekvieną dieną, kartu atlikome reabilitaciją, jaučiau, kad esu jai prioritetas, kad jai tikrai rūpi. Padovanojau jai šį medalį, nes ji tikrai daug prisidėjo prie tokio mano sugrįžimo.

– Donata, kas sugrįžus buvo sunkiausia? Juk be profesionalaus sporto praleidote ne metus, o net ketverius. Treniruotės, krūvis, motyvacija? Kur reikėjo labiausiai prisitaikyti ir pasivyti?

– Pirmus tris grįžimo mėnesius galėčiau pavadinti agonija. Kūnas gavo didžiulį stresą, bet po tų pirmų mėnesių pradėjo labai gerai prisitaikyti prie treniruočių, treniruotumas augo labai greitai, to net nesitikėjau. Aišku, nežinojau, ko tikėtis, tokios patirties nebuvau turėjusi.

Be to, nesitikėjau tokio skaičiaus treniruočių stovyklų, – buvo net penkios. Tas buvimas be šeimos... Pradžioje dar galvojome visur keliauti kartu, bet COVID-19 situacija ir vyro darbai neleido. Tiek daug laiko būti be šeimos buvo sunkiausia.

– Ar daug sporto buvo gyvenime per tą pertrauką?

– Jeigu manęs pusmetį prieš grįžimą būtumėte paklausę, ar grįšiu, būčiau sakiusi – tikrai ne. Tas noras, mintis apie grįžimą, savęs suradimą sporte kilo spontaniškai. Pradžioje net juoko forma, pamenu, kaip su vyru pasijuokėme – kaip būtų juokinga, jei po pertraukos spėčiau į olimpiadą. Bet viskas taip susiklostė, kad atrodo, jog taip ir turėjo būti.

– Nelabai turime sportininkų, kurie būtų panašiai grįžę po kelerių metų į aukščiausią lygį. Kieno patarimų galėjai paklausti, kas padėjo pradžioje nepersitempti, nepatirti traumų?

– Buvo labai daug žmonių, kurie palaikė, prižiūrėjo, kad nepersitempčiau. Galų gale supratau, kad aš pati geriausiai žinau, kaip mano kūnas veikia, kaip jis reaguoja į krūvį, kaip adaptuojasi. Kas nors iš šalies galbūt negali adekvačiai įvertinti. Aš jaučiu, kaip priimu krūvį, pagal vadovėlį gal turėtų būti kitaip, bet galiu paspausti save ir panašiai.

– Pasitraukdama iš sporto 2017 metais teigei, kad išeini pailsėti, o konkrečiai, grįši ar ne, tuomet taip ir nepasakei. Jeigu pažvelgtume atgalios, ar išeidama turėjai planą, kaip bus?

– Ne, tokio plano nebuvo, viską palikau natūraliai laukdama, ar man pačiai ateis noras. Nesinorėjo nei pažadėti, nei savęs versti. Manau, tokia mano vidinė stiprybė grįžus ir yra dėl to, kad niekas manęs nevertė, niekam nebuvau pažadėjusi, – tiesiog aš to panorau ir apsisprendžiau padaryti savo valia. Tas vidinis nusiteikimas, kad nesu aplinkybių auka ir neprivalau ką nors daryti, dabar yra mano stiprybė, aš taip pasirinkau ir tvirtai einu.

Tas vidinis nusiteikimas, kad nesu aplinkybių auka ir neprivalau ką nors daryti, dabar yra mano stiprybė, aš taip pasirinkau ir tvirtai einu.

D. Karalienė

– O ar yra šio sugrįžimo planas? Iki žaidynių Tokijuje, iki Paryžiaus?

– Aš juokais pasakysiu: nenoriu nieko planuoti, bet manau, kad visa tai darau ne dėl vieno sezono. Norėčiau į savo ketvirtas olimpines žaidynes dar nuvažiuoti.

– Jūsų laukia olimpinės žaidynės, į kurias važiuosite kaip komanda, kartą jau iškovojusi olimpinį medalį. Ar galime sakyti, kad šis Europos čempionatas buvo pranešimas irklavimo pasauliui, kad žiūrėkite, mes grįžome ne šiaip irkluoti, mes tokios pat stiprios, o gal net stipresnės?

M. Valčiukaitė: Mane gal nustebino visuomenės reakcija, kad sidabro medalis yra taip gerai. Taip, tai yra gerai, bet atsimenu, kai 2014 ir 2015 metais Europos čempionate iškovojome sidabrą po pergalingo 2013-ųjų sezono, visi reagavo, kad „tik sidabras“, „turbūt nusivažiavo“. Buvo ir pozityvių reakcijų, bet kiti reaguodavo neigiamai. Sunku vertinti, ar tai iš tikrųjų gera pradžia galvojant apie olimpines žaidynes.

Reikia vertinti plačiąja prasme, ne apie medalį galvojant. Mes šiam čempionatui ruošėmės tik tris mėnesius ant vandens, tai yra labai mažai. Mes dar turime tiek pat laiko pasiruošti žaidynėms. Tikiuosi, kad tai buvo gera pradžia, bet ne viskas, ką dar galime parodyti šiais metais.

– Kai kurie sportininkai net balandžio mėnesį dar nežino, ar galės startuoti olimpinėse žaidynėse. Kiek ramiau ir lengviau treniruotis, siekti geriausios formos, kai kelialapiai kišenėje ir bent jau dėl dalyvavimo nėra abejonių ir klausimų?

D. Karalienė: Tas užtikrintumas tikrai suteikia vidinės ramybės, leidžia nesižvalgyti į konkurentus, susitelkti į procesą, ką mes galime geriau padaryti, be didelio streso stebėti, kas vyksta papildomoje atrankoje. Vidinė ramybė duoda daug pasitikėjimo savimi.

– Pasikeitė jūsų treneris, nebėra rinktinės konsultanto. Kaip tai veikia jūsų pasirengimą žaidynėms?

D. Karalienė: Šiek tiek pasikeitė treniruočių planai, visa rinktinė bandome eiti truputį kitu keliu link sportinės formos piko. Mūsų atveju atrodo, kad truputį pakitęs krūvis veikia teigiamai, prie rezultato galima prieiti įvairiais keliais, tai tarsi kūryba. Pokyčių bus visada, o stipriausi yra tie, kurie išmoksta greitai prisitaikyti.

– Milda, kaip teko pakeisti savo irklavimą ar treniruotes, kai dar kartą pasikeitė partnerė?

– Manau, pokyčiai visada gerai, nes kūnas greitai adaptuojasi prie krūvio, prie stiliaus ir bet koks lengvas šokas, pasikeitimas veda link tobulėjimo.

Pasikeitė porininkė, pasikeitė ir mano pozicija valtyje. Pirma sėdėjau už nugaros, o dabar vedu valtį, turiu daugiau atsakomybės, esu atsakinga už valties ritmą, turiu labiau koncentruotis į techninius aspektus. Šiek tiek jaučiu naštą ant pečių. Iš vienos pusės, gerai, kad turiu atsakomybės ir nuo manęs priklauso, iš kitos pusės, tai kiek slegia.

– Milda, kaip pasikeitei nuo 2016-ųjų žaidynių kaip sportininkė ir kaip žmogus? Olimpinę bronzą iškovojai būdama dar labai jauna sportininkė (šiuo metu M. Valčiukaitei yra 26-eri, – LRT.lt).

– Olimpinis ciklas iki Rio žaidynių buvo šiek tiek stabilesnis, bet vėliau karjeroje ir pasiruošime atsirado spragų, duobių, pakilimų, nuosmukių. Labai bangavau. Išmokau kitaip reaguoti į tas bangas. Anksčiau, jeigu ne medalis, man iškart buvo blogas rezultatas. Išmokau kitaip vertinti patirtį, rezultatus ir patį procesą.

Pirmas medalis po 5 metų: sidabrinis Karalienės ir Valčiukaitės plaukimas Europos irklavimo čempionate

– Jeigu to paties paklausiu Donatos – ką tie keleri metai be sporto davė kaip žmogui, sportininkei, asmenybei?

– Kai turi galimybę pažvelgti į buvusią patirtį, į sporte praleistus metus ir metus be sporto iš šalies, truputį kitomis akimis, gyvenimas priverčia išmokti tam tikras pamokas. Manau, jas išmokau. Labiausiai pasikeičiau emocine prasme. Išmokau tuos dalykus, kurie lydi sportą – laimėjimus, nusivylimus ir bangavimus, –vertinti kur kas ramiau, stabiliau. Manau, po pertraukos grįžau stipresnė labiausiai emocine prasme ir išmintingesnė.

– Kai iki žaidynių lieka tiek nedaug laiko, sunku įvertinti, koks yra realus kieno pajėgumas. Ar varžovės į Europos čempionatą atvyko geriausios formos, ar tik darė generalinę repeticiją? Koks bus jų pajėgumas Tokijuje? O kokiame pasirengimo ir formos etape esate judvi?

D. Karalienė: Manau, nelabai galima vertinti ar planuoti. Kaip parodė Rio žaidynės, nežinia, ko galima tikėtis. Buvusios viso sezono lyderės iš Naujosios Zelandijos pačiose žaidynėse net nepateko į pagrindinį finalą, buvo ne viena tokia komanda, stebinusi negera sportine forma. Sportas yra sportas, visada galima tikėtis bet ko – nelabai nuspėsi. Vieniems pavyksta pasiekti piką, kitiems – ne. Dėl kažkokių priežasčių.

– Ar esate išsikėlusios tikslą olimpinėms žaidynėms, ar pasikalbate, kad būtų smagu iškovoti medalį?

M. Valčiukaitė: Aš manau, kad turėtume labiau susitelkti į save, negalvoti, kaip pasiruoš varžovės, kokios jos bus formos. Jeigu koncentruosimės į save ir bandysime iki žaidynių pasiekti geriausią formą, kiek galime iš savęs išspausti, rezultatas bus atitinkamas.

Apie medalius abi, manau, pasvajojame, pafantazuojame, tik gal nesinori garsiai apie tai kalbėti. Jei pasiskelbsi, kad laimėsi medalį, bet jo nelaimėsi, visų reakcija bus keista. Tikrai kiekviena sau keliame aukščiausius tikslus.

– Atsimenu, kaip man Milda prieš Rio žaidynių finalą sakė, kad „nereikia spaudimo“. Ar labai jaučiate tą spaudimą dabar, iki žaidynių likus mažiau nei šimtui dienų?

M. Valčiukaitė: Manau, priklauso nuo paties sportininko. Kai esi jaunesnis, vienaip reaguoji, vyresnis nuomonę priimi kitaip. Gal nuskambės keistai, bet man nesvarbu, ką kiti mano ir ko iš manęs tikisi. Aš žinau, ko aš noriu ir ką galiu padaryti.

– Ar koronaviruso fone tarp sportininkų yra abejonių, kad olimpinės žaidynės gali neįvykti, kad jos galbūt nebus saugios?

D. Karalienė: Kas savaitę gauname daug informacijos, atrodo, kad tam rimtai ruošiamasi. Europos čempionato pavyzdys rodo, kad varžybas įmanoma surengti saugiai. Imamasi daug priemonių, manau, pasaulis jau yra pakankamai gerai pasiruošęs ir prisitaikęs. Manau, olimpines žaidynes tikrai galime surengti saugiai ir jos tikrai įvyks. Liūdna, kad jos bus kitokios, be žiūrovų, bet mums, sportininkams, svarbiausia, kad jos įvyktų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt