„Ten buvo surašyti visi nuopelnai, tačiau gaila, kad neparašyta apie Sibirą. Ten buvo pati pradžia“, – bendraudama su LRT.lt apie įrašą prie savo pavardės „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ prisiminė legendinė žiemos sporto trenerė Julija Stašelienė.
Nors žinomai trenerei jau ne už kalnų gražus 90 metų jubiliejus (J. Stašelienė gimė 1933 metais, – LRT.lt), šviesios atminties galima pavydėti. Ji puikiai prisimena ne tik daugelį savo auklėtinių, bet ir jų karjerą baigus sportuoti. Savo pačios nugyventą gyvenimo kelią taip pat puikiai prisimena, nors kai kurie prisiminimai toli gražu ne patys gražiausi.
„616 puslapis, antras tomas, ten radau apie save. Net nustebau, gražiai parašyta ir tokia nuotrauka iškapstyta, kurios aš pati neturiu. Dar buvau jauna ir graži“, – apie pažintį su enciklopedija pasakojo J. Stašelienė, tik patvirtindama, kad jos atmintis tokiuose metuose vis dar dirba puikiai.
Tačiau, ko gero, jos gyvenimo aprašymas vargu ar tilptų į vieną knygą.
J. Stašelienei ir jos šeimai teko išgyventi trėmimus į Sibirą, o vėliau, grįžusi į Lietuvą, ji tapo viena žinomiausių žiemos sporto trenerių. Buvo toks laikotarpis, kai J. Stašelienė buvo vienintelė biatlono trenerė moteris ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungoje.
Specialistė padėjo pirmuosius žingsnius žengti pasaulio jaunimo čempionui Igoriui Gruzdevui, kuris savo gyvenimą 1978-aisiais užbaigė tragiškoje avarijoje Molėtų rajone.
Vėliau padėjo Marijanui Kačanovskiui tapti Sovietų Sąjungos čempionu. Sportininkus trenerė ugdė ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o jos auklėtinis Liutauras Barila tapo olimpiečiu.
Tiesa, J. Stašelienė trenerės karjerą pradėjo nuo slidinėjimo ir tik 1975 metais perėjo į biatloną. Kaip vėliau pati juokaus, tai įvyko auklėtinių prašymu.
„Mano kaip sportininkės karjera prasidėjo Sibire, o sporto meistre tapau 1961 metais baigusi tuometį Pedagoninį institutą Vilniuje. Aš „Dinamo“ sporto draugijoje išdirbau 25 metus.
Netgi „Sodros“ padalinys Ukmergėje stebėjosi perskaičiuodamas pensiją, kad tiek metų vienoje vietoje dirbau. Tai buvo nuo 1964 metų iki pat nepriklausomybės atkūrimo.
Vėliau pradėjome darbuotis „Sietyno“ sporto mokykloje“, – pasakojo J. Stašelienė.
Legendinė žiemos sporto trenerė interviu su LRT.lt papasakojo apie laiką, praleistą Sibire, sportinės karjeros pradžią, prisiminė Stalino mirties dieną, sugrįžimą į Lietuvą ir sveikatai pakenkusį įvykį 1991 metų sausio mėnesį.
– Ar ankstyvoje jaunystėje buvo apskritai minčių, kad galiausiai tapsite sportininke, o vėliau ir trenere?
– Nebuvo taip, kad svajojau. Tais laikais tiesiog taip išėjo, taip buvo Dievo duota. Aš net į Sibiro lagerį turėjau pakliūti, kad pati tapčiau sportininke. Jaunystėje buvau visiškai silpna.
Beje, esu rašiusi dienoraštį, jį pradėjau rašyti 1948 metais, man tada buvo 15-a. Mėgau knygas skaityti ir apskritai ruošiausi stoti į žurnalistiką arba lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokykloje Ukmergėje 11 klasėje jau buvau pasiekusi aukso medalio lygį. Kas būtų buvę geriau – tremtis ar tokios profesijos?
– Buvote ištremta į Sibirą. Papasakokite savo šeimos istoriją apie šį lietuvių tautai skaudų laikotarpį.
– Tai buvo didžiulė tragedija. Mano tėvus ištrėmė 1948 metais, o mes beveik visi vaikai likome. Vėliau tėvelis pabėgo nuo Oršos, jis ir mama buvo ištremti tik su vienu iš vaikų, tada pasitarus buvo nuspręsta, kad jam geriau bandyti bėgti ir grįžti pas kitus vaikus.
Prasidėjus tiems neramiems laikams, mes jau žinojome, kad laukia tremtis, tad niekada kartu nenakvodavome.
Turėjome draugų valsčiuje (mažesnysis administracinis teritorinis vienetas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Abiejų Tautų Respublikoje ir tarpukario Lietuvos Respublikoje, – LRT.lt), kurie mums pasakydavo, kad namie nenakvotume, nes bus trėmimas. Taip ir gelbėjomės iki 1948 metų.
Tėtis buvo ūkininkas ir turėjo 20 hektarų žemės, tad pakliuvome į tremtinių sąrašus.
Pamenu, kad eidama namo iš pamokų 1951 metų spalio 2 dieną pamačiau sunkvežimius su surištų daiktų krūvomis, juose taip pat sėdėjo žmonės, o viena klasiokė pamojavo ir sako: „Julyte, mane veža.“
Kai ištrėmė tėvus, vyko keliamieji egzaminai, mes su sese keliavome jų laikyti iš dėdės namų. O tėtis su broliuku ir mama pakliuvo, buvo ištremti.
Aš toliau gyvenau pas tetą ir dėdę tame pačiame kaime, tęsiau mokslus iki 11 klasės. Mokiausi anuomet pavyzdinėje Antano Smetonos gimnazijoje, vėliau ji buvo pavadinta mergaičių vidurine mokykla. Pamenu, kad eidama namo iš pamokų 1951 metų spalio 2 dieną pamačiau sunkvežimius su surištų daiktų krūvomis, juose taip pat sėdėjo žmonės, o viena klasiokė pamojavo ranka ir sako: „Julyte, mane veža.“
Pasirodo, ji buvo sąrašuose. O aš nepagalvojusi, kas manęs laukia, toliau sau ėjau sodybos link. Manęs irgi laukė ir buvau ištremta visiškai viena. Man buvo tik suėję 18 metų. Vyresnis brolis dar vijosi mane perduoti daiktų, bet prasilenkėme, nes traukinys nuvažiavo kita kryptimi, nei jis manė.
– Kurioje Sibiro dalyje atsidūrėte?
– Buvau ištremta į Tomsko sritį, dirbau miškuose. Ten pušys būdavo kitokios, šakos eidavo nuo pat apačios, buvo ir medis užvirtęs ant manęs. Visi jau manė, kad viskas, aš užspausta, negyva. Draugė meldėsi, bet aš iš po pušies išlindau be jokio įbrėžimo ir paklausiau, ko aplinkiniai stovi išsigandę.
Teko ir skęsti, o aš tuomet visiškai nemokėjau plaukti, nes palei Ukmergę jokio vandens nebuvo. Buvo daug visokių įvykių: miškų gaisrai, stabligė, tačiau pavyko pakliūti į gerą kompaniją. Tarp mūsų buvo toks vėliau rašytoju tapęs Izidorius Ignatavičius, buvęs mano klasiokas. Jis apie mus, keturias drauges, tokias pasiutusias, parašė romaną, tik vardai buvo kitokie sugalvoti.
Vėliau buvo nuspręsta, kad galima tremtyje šeimoms susijungti. Buvo įsakyta siųsti pas šeimynykščius. Tuo metu mano mamytė su broliuku buvo Igarkoje. Būtent ten ir pradėjau slidinėti.
– Kelintais metais teko pervažiuoti į Igarką?
– 1952 metų pabaigoje. Prieplaukoje mane pasitiko mamytė ir, nors man jau buvo 19 metų, buvau visa nusivariusi nuo badavimo. Tačiau, ačiū Dievui, buvau gyva ir mane sutiko mamytė. Jai atrodė, kad kokia buvau 14–15 metų, tokia ir atvažiavau pas ją. Tiesą pasakius, mama čia mane ir atmaitino.
– Kokie prisiminimai išliko iš tremties laikotarpio Igarkoje?
– Igarkoje įstojau į vakarinę mokyklą, nors paskutinė klasė buvo dešimta. Gavau kažkokią pažymą iš Ukmergės – atsiuntė pusseserė – ir iš 11 klasės perėjau į 10-ą.
Pradėjau dirbti lentpjūvėje – skaičiuodavau lentas. Metus ten gyvenome, čia ir susipažinau su būsimu vyru Henriku, brolio draugu. Visi igarkiečiai buvo susibendravę nuo 1948 metų, o tik atvažiavus manęs niekas nepažinojo ir aš nieko, be savo šeimos, nepažinojau.
Jei gerai pamenu, tai įvyko kovo 5 dieną. Mes dirbome popietinėje pamainoje, po tų sutemų ir žiemos buvo jau pasirodžiusi saulė. Mes, lietuvių ir vienos rusaitės kompanija, išėjome slidinėti. Tuomet užkaukė visų laivų, prieplaukos sirenos. Ta rusaitė ėmė murmėti, kad greičiausiai skelbia apie Stalino mirtį.
Būsimas vyras pasiūlė eiti slidinėti sakydamas, kad turi dar vieną slidžių porą gavęs iš gamyklos Sporto komiteto. Pradžioje nežinojau nei kaip tepti slides, nei šiltų kojinių turėjome, bet kaip buvo, taip buvo. Mano draugė, aš ir Henrikas ėjome tą kartą slidinėti esant 30 laipsnių šalčiui. Mane visuomet traukė slidės. Pamenu, kai dar gyvenome normalų gyvenimą savo sodyboje, broliai patys gamindavo slides, būdavo, mane visą snieguotą parnešdavo iš lauko. Sunku paaiškinti, bet turėjau gerą pusiausvyros pojūtį nuo pat mažens.
Igarkoje buvo organizuojamos slidinėjimo varžybos ir pirmose užėmiau trečią vietą, taip pat turiu du nugalėtojos diplomus iš 1953-iaisiais vykusių varžybų. Tai metai, kai mirė Stalinas. Jei gerai pamenu, tai įvyko kovo 5 dieną. Mes dirbome popietinėje pamainoje, po tų sutemų ir žiemos buvo jau pasirodžiusi saulė. Mes, lietuvių ir vienos rusaitės kompanija, išėjome slidinėti. Tuomet užkaukė visų laivų, prieplaukos sirenos. Ta rusaitė ėmė murmėti, kad greičiausiai skelbia apie Stalino mirtį.
Mes tik susižvalgėme, teko grįžti, taip ir sužinojome apie Stalino mirtį. Netgi kažkas padarė mūsų nuotrauką tos kovo 5 dienos, kur stovime ant slidžių. Žodžiu, teko nemažai istorinių asmenybių pergyventi.
Tėtis tuo metu trejus metus kalėjo už bandymą pabėgti (Jonas Unikauskas su dar keliais asmenimis sėkmingai pabėgo iš traukinio Baltarusijos teritorijoje, prie Oršos miesto, o už tai buvo nuteistas trejiems metams kalėjimo Lietuvoje, – LRT.lt) ir dar vėliau jam davė tremties, atrodo, penkerius metus. Jį išsiuntė į Kanską, maždaug naktis važiavimo į rytus nuo Krasnojarsko. Tame regione lageriuose kalėjo Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Vėl buvo įsakyta šeimoms susijungti ir mes, aišku, pasirinkome važiuoti į pietus pas tėvą.
Tada jau buvo ir mano brolis atvažiavęs į Sibirą savo noru. Jis buvo jauniausias, likęs paskutinis, gyveno kaime miškuose. Pabijojo, kad stribai ieškodami partizanų gali nušauti ir jį. Visi sakydavo, kad dar vienas Unikauskas yra likęs.
Žodžiu, taip mes ir pervažiavome į Kanską.
– Kelintais metais tai įvyko?
– Tai įvyko 1953 metais. Išvykome iš Igarkos paskutiniu garlaiviu, visi mums labai pavydėjo. Plaukėme Jenisiejaus upe kokias keturias ar penkias paras. Gyvenoje koridoriuose, pritrūko mums duonos, pakeliui niekur jos ir negavome. Po to dar teko visą naktį Krasnojarske gatvėje praleisti. Galiausiai mama, aš ir du broliai nuvykome pas tėtį.
Pačiai teko pradėti dirbti statybose. Vėliau ir vyras mano atvažiavo. Mes buvome susirašę, kad jis turėtų tokią teisę pabėgti iš Igarkos.
Aš pati įstojau į Krasnojarsko kūno kultūros institutą, ten ir prasidėjo sportininkės karjera.
– Kelintais metais sugrįžote į Lietuvą?
– Į Lietuvą grįžau 1958 metais.
– Kaip klostėsi gyvenimas grįžus iš tremties?
– Pirmiausia pasirūpinau savo mokslais ir įstojau į tuometį Pedagoginį institutą Vilniuje. Apsigyventi Antakalnyje padėjo kažkas iš mamos pusės, turėjome kambariuką. Mokiausi, ir tiek. Mums buvo vėliau prižadėta, kad gausime bendrabutį, bet tikriausiai sužinojus apie mūsų, tremtinių, biografiją to buvo atsisakyta.
Iš kitos pusės, tais laikais sportininkai niekam per daug ir nemaišydavo. Baigusi institutą metus dirbau mokykloje, bet ten buvau pavaduojanti mokytoja. Tuo metu ir sportavau, tai „Žalgirio“ sporto draugija vėliau pasiūlė, kad tabako fabrike dirbčiau sporto metodininke. Gaudavau algą, bet tuo pat metu ir sportuoti galėjau. Organizuodavau visokius žygius, šachmatų turnyrus. Tokį darbą dirbau dvejus su puse metų.
Vėliau, 1964 metais, paaiškėjo, kad „Dinamo“ sporto draugijoje atsilaisvino trenerio vieta. Man kaip tik jau buvo gimusi dukra. Žinoma, pirmus kelerius metus mokiausi dirbti trenere, tačiau tą dariau stropiai. Lakstydavau per visas artimesnes mokyklas, ieškojau gabaus jaunimo.
Tarp kitko, vienoje iš mokyklų Krivių gatvėje radau stiprų ketvertuką. Tarp jų buvo ir Deividas Matulionis, kuris vėliau ėjo aukštas pareigas Lietuvos Vyriausybės kanceliarijoje. Jis pas mane treniravosi nuo 4 ir 10 klasės.
Po to atsirado ir stipresnių auklėtinių, tokių kaip Marijanas Kačanovskis, vėliau turėjau mergaitę čempionę. Tai vyko maždaug 1972 metais. Turbūt daugiau dirbti su biatlonu pradėjau pas mane atėjus sportuoti broliams Kačanovskiams. Bronius atvirai paprašė, kad pereičiau į biatloną, nes labai norėjo šaudyti, bet nenorėjo išeiti iš mano grupės. Taip išėjo, kad esame vienas kitam už tai dėkingi.
Su „Dinamo“ vadovais sutardavau gerai. Buvo tikrai gerų žmonių kompanija susirinkusi. Gal ir būdavo atleidimų, tačiau iš širdies dirbančius žmones vertindavo.
– Kaip sekėsi dirbti trenere Lietuvai atgavus nepriklausomybę?
– Beje, kiek gerai sutariau su „Dinamo“ sporto draugijos vadovais, tiek nesutariau su „Sietyno“ sporto mokyklos tuometine direktore. Atrodė, kad mane vis bandė nusodinti. Tačiau į moksleivių varžybas daugiausia važiuodavo mano vaikų.
Pas mane nuo 1991 metų buvo susirinkusi nebloga kompanija. Atėjo sportuoti Liutauras Barila. Jis dalyvavo dvejose olimpiadose, o aš su juo dirbau nuo 4 iki 10 klasės.
– Kiek metų dar dirbote „Sietyno“ sporto mokykloje?
– Pradirbau beveik 11 metų – iki 2001-ųjų, kai buvau atleista. Tuo metu atleido dirbančius pensininkus. O man kaip tyčia dar reikėjo dvejų metų dėl tokio vieno perspektyvaus sportininko Eduardo Kuzmino.
Jis savo amžiaus grupėje visuomet laimėdavo. Aš dar taip norėjau, dar taip jam buvau reikalinga. Norėjau, kad jis stotų ten, kur galėtų sportuoti. Galėjo tikrai tapti aukšto lygio žvaigžde, turėjo tikrai puikius duomenis.
Pamenu, kad profesiorius Kazys Milašius po tyrimų tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto (VPI) labaratorijoje pasakė, kad jis gali daug pasiekti. Tačiau man direktorė kalbėjo, kad nėra ko jaudintis, nepakeičiamų trenerių nėra. Iki tol mes kartu dirbome su Marijanu Pavilovskiu, bet jau po kelerių metų jam sakė, kad kol buvome dviese, tol mūsų sportininkai buvo aukštai.
Tas pats E. Kuzminas lyderiavo savo amžiaus grupėje, bet man išėjus po kelerių metų visi išsilakstė, kas į mokslus stojo, taip ir išėjo.
Tik staiga išlipęs desantininkas nuėmė uždangalą nuo tanko vamzdžio, o aš stovėjau per kokius tris metrus ir kaip paleido jie kažką, sakė, buvo tarsi ugnies kamuolys.
– 1991 metais sausio mėnesį jums teko nukentėti ir nuo tankų šūvių. Gal galite plačiau papasakoti apie šią istoriją, nes minėjote, kad po šio įvykio suprastėjo klausa?
– Aš buvau kontūzyta 1991 metų sausio 11 dieną. Veiksmas vyko prie Spaudos rūmų. Tą dieną aš turėjau pamokas mokykloje, tuo metu būdavo taip, kad iš ryto vesdavau pamokas mokykloje, o po pietų – treniruotę.
Praėjus trims pamokoms per radiją pasakė, kad tankai keliauja Spaudos rūmų link. Aš greitai apsirengiau, tiesa, buvo ganėtinai šilta, apie nulį laipsnių. Nulėkiau prie Spaudos rūmų. Stovėjau viena iš pirmųjų prie vamzdžio tanko, kuris buvo netoli sustojęs. Mes skandavome „Lietuva, Lietuva“, šaukėme, rėkėme, dainavome. Buvo nemažai žmonių susirinkę, bet, aišku, ne tiek, kiek prie Seimo.
Tik staiga išlipęs desantininkas nuėmė uždangalą nuo tanko vamzdžio, o aš stovėjau per kokius tris metrus ir kaip paleido jie kažką, sakė, buvo tarsi ugnies kamuolys.
Jis smarkiai trinktelėjo, toks garsas buvo, praradau sąmonę, parkritau. Vėliau tik atsipeikėjusi pamačiau, kaip visi renkasi kepures („žmonėms esant prie sunkiųjų tankų T-72, tankas nr. 574 iššovė iš patrankos. Nuo šio šūvio galinga suslėgto oro banga smogė į Spaudos rūmų pastato fasadą, suvirpindama viską aplinkui dideliu spinduliu, šis šūvis apkurtino aplink esančius žmones, jie gavo stiprias akustines traumas“, – taip portalo bernardinai.lt publikacijoje buvo cituojama ištrauka iš Sausio 13-osios bylos apie J. Stašelienės nupasakotą įvykį, – LRT.lt).
Atsipeikėję ir išgirdę šūvius nulėkėme ir atsistojome prieš tuos kareivius, kurie turėjo šautuvus rankose.
– Grįžkime prie vėlesnių laikų. Ką veikėte išėjusi į užtarnautą pensiją?
– Turėjau tokią seną draugę, kuri vienu metu dirbo Trakuose slidinėjimo trenere. Abi buvome fanatikės. Ji man ir pasiūlė spjauti į viską ir atvažiuoti į JAV. Ji už Atlanto turėjo draugą, jau buvo ištekėjusi už jo. Man ji siūlė atvažiuoti, sakė, kad parūpins darbą, o man tereikia vizą susitvarkyti.
2001 metais, praėjus dviem savaitėms nuo teroristinių išpuolių rugsėjo 11 dieną, kai Niujorke griuvo bokštai dvyniai, aš atvažiavau į JAV. Draugė mane sutiko, padėjo įsidarbinti. Pradirbau ten beveik pusę metų. Po penkių mėnesių ta draugė suorganizavo kelionę į Solt Leik Sitį, kur tuomet vyko olimpinės žaidynės, o jose kaip tik startavo L. Barila.
Aš dirbau pas tokią šeimyną, prižiūrėjau pagyvenusią močiutę, nors man jau pačiai buvo 68-eri, o ji gal kokiais penkeriais metais vyresnė. Kažkiek tą kartą jiems pamelavau, kad baigėsi mano viza, bet mane gražiai išleido.
Taip ir nukeliavome su drauge į olimpines žaidynes dviem paroms. Matėme Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago pasirodymą. Žiūrėjome biatlono persekiojimo lenktynes, tik gaila, kad Liutauras į jas nepateko (sprinto rungtyje L. Barila liko 82-as, o į persekiojimą patenka 60 geriausiųjų, – LRT.lt).
Ten, kur apsigyvenome kelioms dienoms, mums pavyko rasti nakvynę pas lietuvį.
– Kaip jums patiko patirtis JAV? Išvykote ganėtinai garbaus amžiaus, ar buvo kultūrinis šokas?
– Man būdavo sunkiausia, kai gaudavau vaikų (auklėtinių, – LRT.lt) laiškus. Jie sakydavo, kad mūsų trenerė į JAV pabėgo. Beje, aš už Atlanto buvau išvykusi dar du kartus.
Buvau nuvykusi, kai man suėjo 70 metų, 2003 metais, o paskui 2004-aisiais grįžau. Po to dar viena moteriškė iš JAV skambino, prašė tiesiog atvykti pagyventi vietoj jos ir prižiūrėti namus. Čia jau buvo 2005 metais. Prabuvau tada visą vasarą pirmą kartą. Buvo baisiai karšta, be kondicieniorių ir numirti galima. Vėliau palyginau žemėlapyje, kad aš buvau vienoje lygiagretėje su Romos miestu. Net nepagalvojau, kad gali būti taip karšta.
Bet ten išvažiavusi dirbau, darbas buvo svarbiausia, pavyko susitaupyti. Galėjau padėti finansiškai dukrai.
– Ką veikėte po savo kelionių į JAV?
– Vienu metu Karoliniškėse veikė toks senjorų choras ir jie mane priėmė į darbą. Neblogai sutariau su seniūne, ji būdavo prie sporto, tad ji man pasiūlė apie 2007–2008 metus padirbėti valytoja puse etato. Beveik ketverius metus pradirbau. Patikėdavo man visus darbus ir remontus visokius.
Gyvendama Karoliniškėse tikrai gerai jaučiausi.
– Esate garbaus amžiaus. Ar dar išeinate paslidinėti, juolab kad turėjome išties sniegingą žiemą?
– Kas darėsi miškuose šią žiemą. Sniego neatlaikiusios pušys, eglės prigriuvo ant tų gerųjų takų Ukmergėje, viskas buvo užversta. Vėliau miško takeliai Pivonijos šile buvo pravalyti.
Šiame šile ir slidinėjau. Pradžioje turėjau problemų dėl skaudančios nugaros, kentėjau, bet virš 10 kartų tikrai paslidinėjau.
