Sportas

2021.02.28 11:08

Kavaliauską iki kovos dėl titulo nuvedęs Klimas: aš nemanau, kad tai mano darbas, manau, kad tai yra mano gyvenimas

Martynas Nesavas, LRT.lt2021.02.28 11:08

Profesionalių kovos menų pasaulyje visi dažniausiai mato kovotojus ir jų agentus, kurie garsiai kalba apie kovą ir ieško priešpriešos taškų. Tačiau užkulisiuose nuolatinį, sunkų ir būtiną darbą atlieka vadybininkai, jų vaidmuo – milžiniškas. Vienas iš šios profesijos atstovų – lietuvis Egis Klimas, po savo sparnu priėmęs ne vieną pasaulio čempioną ir dirbantis su vienu geriausių Lietuvos bokso profesionalų Egidijumi Kavaliausku.

E. Klimas gimė dar sovietų Lietuvoje, Kaune, o vėliau pasitraukė į Vakarus ir ten praleido didžiąją gyvenimo dalį. Vis dėlto Lietuvos niekada nepamiršo – ji liko vadybininko širdyje ir lūpose.

„Aišku, kad man svarbus ryšys su Lietuva. Čia esu gimęs, užaugęs, čia mano giminės, draugai, artimieji, mano tėvai Lietuvoje palaidoti. Kad ir kaip būtų, Lietuva yra gimtinė, mano gimtoji žemė, nors daugiau nei pusę gyvenimo esu pragyvenęs JAV“, – LRT.lt kalbėjo E. Klimas.

Su Kavaliausku ir kitomis bokso žvaigždėmis dirbantis Egis Klimas: nemanau, kad tai mano darbas, manau, kad tai mano gyvenimas

Pasirinkimas emigruoti į JAV ir sunki amerikietiškosios svajonės pradžia

Kaune gimęs ir užaugęs E. Klimas patyrė visus sovietinio gyvenimo niuansus, neišvengė ir tarnybos sovietų armijoje.

„Armijoje vienas iš vyresniųjų sakė: „Negalvokite, kad jums blogai, šituos metus prisiminsite kaip geriausius gyvenime.“ Juokdavausi iš tokio pasakymo, bet praėjo jau daugiau nei 30 metų po kariuomenės ir viskas, kas bloga, užsimiršo.

Armija yra dalykas gal ir geras, permainų laikotarpis joje nutinka – iš berniuko tampi vyru“, – tarnybą prisiminė E. Klimas.

Tačiau E. Klimo toks gyvenimas neįtikino, širdyje jis norėjo daugiau, tad galų gale priėmė vieną svarbiausių sprendimų – emigruoti į JAV.

„Vienas iš mano pažįstamų kaip tik ruošėsi išvažiuoti į JAV, aš jo ir paklausiau, kaip jam viskas pavyko.

Buvo toks karatistas Daliukas, taip jį vadino. Kiek pamenu, nežinau, kiek teisybės šitoje istorijoje, jo pusbroliai ar kažkas bėgo per Suomijos sieną, buvo pagauti, uždaryti į kalėjimą. Geras advokatas sugebėjo juos išteisinti ir žydų kanalais išvežė į JAV.

1989-ieji buvo toks laiko tarpas, kai ir lietuviai pradėjo važiuoti per tą žydų kanalą. Man patarė parašyti laišką į Žmogaus teisių ministeriją Maskvoje ir nurodyti, kad esame lietuviai, nematome su Sovietų Sąjunga jokios ateities ir atsisakome Sovietų Sąjungos pilietybės.

Sukovojau labai stipriai su savimi, parašiau tą laišką ir kiekvieną naktį laukiau, kol ateis KGB ir įkiš mane į rūsį“, – apie pirmus sudėtingus žingsnius emigracijos link kalbėjo E. Klimas.

Lietuvio laukimas, nors ir sunkus, buvo ne veltui – netrukus jį pasiekė geros žinios.

„Gal po dviejų savaičių gavau atsakymą, nuvažiavau į Vilnių, prie ministerijos radau eilę bendraminčių. Aš pats per porą mėnesių susitvarkiau visus dokumentus – juos padaviau birželį, gavau leidimą išvažiuoti.

Reikėjo važiuoti per visą Europą: Austriją, Italiją. Austrijoje pasitiko žydų atstovai, bet jiems turėjau pasakyti – esu grynas lietuvis, neturiu nieko bendro su žydų kilme, važiuoti į Izraelį nenoriu, nors turėjau Izraelio vizą. Jie man tiesiog palinkėjo laimingo kelio“, – apie dar vieną kliūtį kelyje į JAV pasakojo pašnekovas.

E. Klimas nepasidavė ir nusprendė ieškoti kitų būdų. Lietuvio akiratyje atsirado Tarptautinis gelbėjimo komitetas (IRC – International Rescue Committee – aut. past.) – tarptautinė nevyriausybinė organizacija, kuri rūpinasi pabėgėliais ir tais, kurie nukentėjo nuo karo, persekiojimo ir gamtos nelaimių.

„Susiradau tuomet IRC, tai buvo toks pabėgėlių komitetas, per juos susitvarkiau visus dokumentus, jie mane išsiuntė į Italiją, o iš ten jau pavyko patekti į JAV.

Iš Sovietų Sąjungos išvykau 1989 metų spalio 16 dieną, o JAV atsidūriau lapkričio 24-ąją, nebuvo tai ilga kelionė. Nors Italijoje buvo labai daug ir ilgam užstrigusių lietuvių“, – apie galutinį žingsnį kelionėje į JAV papasakojo E. Klimas.

Daugumai emigrantų iš Sovietų Sąjungos JAV buvo nepasiekiama svajonė, ideali šalis, kurioje galima daryti viską ir rasti laimę, deja, E. Klimui gyvenimo pradžia Valstijose nebuvo rožėmis klota.

„Jeigu būčiau galėjęs tuo metu užmerkti akis ir grįžti į Kauną, taip būčiau ir padaręs. Pirmi pora metų buvo labai sunkūs. Buvo sunku morališkai, fiziškai ir finansiškai. Nieko gero nepajaučiau, kaltinau save, kam važiavau. Paskui pripratau – šuo ir kariamas pripranta.

Iš pradžių įsidarbinau picerijoje – dežutes lankstydavau. Iš pirmų atlyginimų nusipirkau mašiną, pradėjau vežioti picas.

Vėliau teko susipažinti su tokia lietuve, kurios vyras turėjo laivą ir Aliaskoje gaudydavo krabus. Išvažiavau į Aliaską gaudyti krabų, gal 3 ar 4 mėnesius praleidau laive. Kai grįžau iš ten, kaip tik prasidėjo Sovietų Sąjungos griuvimas“, – gyvenimo JAV pradžią prisiminė lietuvis.

LRT.lt E. Klimas papasakojo, kad pradėjus griūti Sovietų Sąjungai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę grįžo į Lietuvą, pradėjo dirbti su įvairiais koncernais, vėliau perėjo į Rusijos, Ukrainos rinkas, prekiavo metalais – tiesiog aktyviai verslavo.

Boksas, kuris liko Klimo gyvenime, nepaisant nieko

„Boksas mano gyvenime atsirado, kai buvau 12–13 metų. Pats lankiau bokso treniruotes – jos vykdavo ten, kur seniau buvo „Žalgirio“ stadionas. Man nelabai sekėsi, buvau stambaus sudėjimo. Esant 14-os, tekdavo boksuotis su 16–17 metų boksininkais. Kai tau 14-a, labai didelis skirtumas tarp tavęs ir 16 metų vaikino – sekėsi sunkiai“, – pirmuosius asmeninius žingsnius šiame sporte apibūdino E. Klimas.

Deja, asmeninę kelionę bokse sustabdė nelaimingas atsitikimas.

„Kai buvau gal 15-os, po treniruotės kilnojau štangą. Nekėliau didelio svorio, bet po vieno kėlimo pajutau, kad daugiau neiškelsiu. Nusprendžiau nueiti iki sienos, atsiremti ir nuleisti tą štangą ant žemės, bet užkliuvau už žemo suoliuko ir štanga užkrito ant veido. Ištino labai stipriai, sukrešėjo kraujas žande ir teko daryti operaciją. Po jos porą metų negalėjau aktyviai boksuotis, tad visai nustojau“, – gautą traumą ir jos pasekmes prisiminė E. Klimas.

Vis dėlto lietuvis nesiruošė išmesti bokso iš savo širdies – visuomet stebėdavo bokso varžybas, sekdavo kovų rezultatus. Niekas nepasikeitė ir E. Klimui išvykus į JAV. 9-ojo dešimtmečio pradžioje bokso madas profesionalų bokso pasaulyje diktavo sunkiasvoriai – ši svorio kategorija išgyveno auksinius laikus.

„Kai atvykau į JAV, klestėjo sunkiasvorių boksas: boksavosi Holyfieldas, Tysonas, Riddickas Bowe ir kiti. 1992 metais nuvažiavau į pirmąsias bokso varžybas JAV – boksavosi Evanderis Holyfieldas ir R. Bowe. Tai buvo pirmos profesionalaus bokso varžybos, kurias mačiau gyvai.

Su pinigais dar nebuvo labai gerai, bet sumokėjau 800 JAV dolerių ir stebėjau jų kovą. Visada sekdavau boksą“, – apie neblėstančią aistrą pasakojo E. Klimas.

Ilgą laiką boksas E. Klimui buvo tiesiog hobis. Viską pakeitė lemtingas atsitiktinumas ir palankiai susiklosčiusios aplinkybės.

„2001 metais Niujorke sutikau labai žymų trenerį Doną Turnerį. Jis yra treniravęs E. Holyfieldą, išauginęs daugiau nei dvidešimt čempionų. Susėdome pasikalbėti ir jis man sako: „Jūsų kraštuose yra gerų boksininkų. Jei kada sugalvosi, atvežk man, aš juos patreniruosiu.“

Po mūsų pokalbio praėjus gal porai metų – tuo metu gyvenau Siatle ir užeidavau į vietos bokso sales – sutikau ukrainietį ir rusą, kurie kaip tik ruošėsi profesionalų kovoms, ir pasiūliau važiuoti treniruotis pas D. Turnerį. Paskambinau jam manydamas, kad manęs jau neprisimins, jis atpažino ir sakė: „O, tu tas rusas, kurį Niujorke sutikau, gėrėm kavą.“ Mes jiems visi rusai. (Šypsosi.) Pasakiau, kad turiu porą boksininkų ir noriu jam juos atvežti. Nuo to viskas ir prasidėjo – būtent tuomet žengiau pirmus žingsnius šioje sferoje“, – hobio virsmo darbu pradžią prisiminė E. Klimas.

Būti bokso vadybininku jis mokėsi iš praktikos.

„Pradėjau važinėti po bokso renginius, pažindintis su „promoteriais“. D. Turneris vėliau mane supažindino su Demarcusu Chop Chop Corley`u – jis yra boksavęsis ir su Floydu Mayweatheriu, ir su Migueliu Cotto. Mes pradėjom su Chop Chop važinėti po Kazachstaną, Rusiją, ten užmezgėme daug pažinčių, mane pradėjo pastebėti daug žmonių“, – darbo pradžią apibūdino E. Klimas.

Būtent tos pažintys ir darbas Rytuose E. Klimui suteikė šansą pradėti dirbti ir su pirmosiomis savo superžvaigždėmis.

„Kažkuriuo metu mane telefonu supažindino su Sergejumi Kovaliovu – pirmu garsiausiu mano boksininku. Susipažinom, atsiskraidinau jį, 2009 metais gavom jam vizą į JAV. Pradėjo treniruotis pas D. Turnerį, vėliau treniravosi pas Abelį Sanchezą.

Pats jam be jokių agentų surengiau 18 kovų. Buvo tikrai sunku – kiekviena kova kainavo labai daug pinigų, patirdavau didžiulių išlaidų. Tuomet kažkaip suartėjo mūsų ir Kathy Duvos keliai. Ji priėmė S. Kovaliovą į savo kovų organizavimo agentūrą „Main Event“.

2013 metais turėjau pirmus du čempionus. S. Kovaliovas supažindino su Jevgenijumi Gradovičiumi, kuris 2013-ųjų kovo 1 dieną tapo IBF čempionu, o vėliau tais metais čempionu tapo ir S. Kovaliovas“, – su pasididžiavimu prisiminė E. Klimas.

Sužibėjęs Kavaliauskas ir trys olimpiečiai iš Ukrainos

Kaip LRT.lt yra pasakojęs pats Egidijus Kavaliauskas, E. Klimas pasiūlymą boksuotis JAV profesionalų ringuose jam pateikė dar prieš Londono olimpiadą, o pats kovotojas galutinai apsisprendė po žaidynių.

„Mes susipažinome Lietuvoje. Užsimezgė draugiški santykiai, pasirodė neblogas vaikis – neapsirikau, tikrai geras. Sakiau jam, kad nešvaistytų laiko olimpiadoje, bet jis nusprendė dalyvauti Londono žaidynėse. Jau po jų man paskambino ir pasakė, kad nori tapti profesionaliu boksininku“, – pirmus žingsnius su E. Kavaliausku nusakė bokso vadybininkas.

E. Klimas buvo pasakęs, kad tikrai nuves E. Kavaliauską iki kovos dėl čempiono diržo. Po beveik šešerių metų darbo taip ir įvyko – lietuvis susigrūmė su Terence`u Crawfordu.

„Jis (E. Kavaliauskas – aut. past.) buvo gerai pasiruošęs ir fiziškai, ir morališkai, bet priešininkas buvo labai rimtas, vienas iš geriausių, mano nuomone. Ar galėjo Egis laimėti? Galėjo.

Pats blogiausias prisiminimas iš tos kovos – ringo teisėjo nesuskaičiuotas nokdaunas trečiame raunde. Ten jis tikrai buvo. Daug kas sako, kad tas nesuskaičiuotas nokdaunas nieko negalėjo pakeisti. Ne, tai tikrai galėjo pakeisti kovą. Egis būtų viduje pasikeitęs, būtų įgavęs daugiau pasitikėjimo ir ta kova galėjo visai kitaip baigtis.

Širdy jaučiu, kad mes dar tapsim čempionais su Egiu. Taškas šioje istorijoje dar nepadėtas. Dar vieną kovą dėl čempiono titulo tikrai turėsime“, – apie nusivylimus ir išlikusį ryžtą kalbėjo E. Klimas.

Be E. Kavaliausko ir S. Kovaliovo, E. Klimas dirba su trimis fantastiškais boksininkais iš Rytų – trimis olimpiečiais iš Ukrainos: Vasilijumi Lomačenka, Oleksandru Usyku ir Aleksandru Gvozdiku.

„Lomačenką pirmą kartą pamačiau 2007 metais Čikagoje, o po pirmos jo olimpiados pradėjau jį stebėti. Labiausiai jis man įsiminė po WSB kovų, kai dalyvavo „Ukrainos atamanų“ komandoje. Man tose kovose jis labai patiko, dariau viską, kad tik galėčiau su juo dirbti. Šnekėjau su visais, su Vasios tėvu, bet niekaip negalėjau iki jų prisibelsti.

Galų gale pateikiau pasiūlymą – atvažiuokit pas mus, pervažiuosim per šalį, supažindinsiu su visais agentais, pasikalbėsime, viskas – mano sąskaita, jokių įsipareigojimų.

Atvažiavo. Atvažiavo ir 14 žmonių delegacija, su juo kartu atvažiavo ir Usykas. Pervažiavome per visas agentūras.

Prieš išvažiuojant Lomačenka pasakė kalbą: „Kad tu būsi mūsų vadybininkas – 100 procentų, tik reikia išsirinkti agentą.“

Po pirmos Lomačenkos kovos atskrido ir Gvozdikas, su juo irgi sutarėme.

Usykas pačioje pradžioje sunkiai pradėjo JAV, agentams nepatiko jo svorio kategorija. Pasiūliau jam važiuoti į Ukrainą ir ten pradėti. Ukrainoje jis pasirašė sutartį su agentūra „K2“ ir pradėjo boksuotis ten.

Turėjo pirmas kovas ten, o vėliau atvykęs į vieną iš Lomačenkos kovų paprašė pasikalbėti ir pasakė, kad ten jau padarė viską, dabar nori mano pagalbos, kad galėtų tęsti karjerą Vakaruose“, – apie darbo pradžią su ukrainiečiais papasakojo E. Klimas.

Sunkus bokso vadybininko darbas ir problemos bokso pasaulyje

Bokso pasaulyje vadybininko darbas dažnai lieka nepastebimas – daugiausia dėmesio gauna boksininkas ir jo agentas, kuris rūpinasi kovos reklama, tad dažniau atsiduria kamerų objektyvuose. Vis dėlto be vadybininko darbo jokia kova negalėtų įvykti.

„Vadybininkas gali būti geras ir gali būti blogas. Aš noriu būti geras – savo sportininkams esu geras vadybininkas.

Agentų gerų nebūna. Bet kurio boksininko paklauskit, kokie santykiai su agentu, ir jie nieko gero nepasakys. Man reikia nuolat kovoti su agentais. Dauguma boksininkų net neįsivaizduoja, kokios vyksta derybos, kokie kivirčai: metam telefonus, vėl sėdam prie stalo.

Kai kurie agentai labai ambicingi, kai kurie labai užsispyrę ir visada reikia laviruoti. Aš irgi esu su charakteriu – jei kas nutrauks pokalbį su manimi telefonu, aš irgi galiu pasakyti, kad daugiau neskambinsiu ir nekalbėsiu. Kartais tas ambicijas reikia paslėpti, vėl derintis, kalbėtis.

Jei kalbi už save, tai gali ir atsakyti už save. Bet aš gi kalbu už boksininką, kurio karjera nėra tokia ilga. Stengiesi viską padaryti taip, kad jie per karjerą susitvarkytų gyvenimą. Kai kuriems pasiseka po sporto, bet dauguma baigę karjerą sutrinka ir nežino, kas laukia“, – vadybininko ir agento skirtumus nusakė E. Klimas.

Dažnai vadybininkui tenka užimti ne tik verslininko ir kliento vaidmenį. Dažnam boksininkui vadybininkas yra vienintelis žmogus, kuris jį pažįsta ir kuriuo galima pasitikėti svetimoje šalyje.

„Jei dirbi su boksininkais, kurie gimę ir užaugę JAV, jie viską supranta. Bet, pavyzdžiui, atsiveži boksininką iš Kazachstano, kalbos jis nemoka, nieko neturi. Viskas krinta vadybininkui ant pečių: vairuotojo pažymėjimą reikia padaryti, mašiną reikia nupirkti, butą išnuomoti, sutvarkyti socialinį draudimą, atidaryti banko sąskaitą ir t. t. Visa tai turiu padaryti aš, jie neturi nieko – kaip akli kačiukai. Reikia rasti treniruočių salę, trenerį, agentą. Nenustembu, kai trečią valandą nakties paskambina sportininkas ir pasako: „Atvažiuok, aš kalėjime uždarytas, susimušėme“, – darbo su kovotojais subtilybes aiškino E. Klimas.

E. Klimas bokso vadybos versle – daugiau nei 20 metų, tad jam teko pamatyti ir gerų, ir blogų dalykų. Blogų, deja, teko pamatyti užtektinai.

„Šitame sporte žmonės iš gatvės tampa profesionalais. Vienintelis toks sportas, kuriame tu gali ateiti iš gatvės, užpildyti paraišką ir tapti profesionalu. To nėra daugiau niekur – nei krepšinyje, nei tenise, nei futbole. Kitur reikia bent pereiti tam tikrus etapus, kad taptum profesionalu.

Nėra bendros profesionalų bokso asociacijos. Pavyzdžiui, bokse turime tokią taisyklę – visi boksininkai iki 66 kg boksuojasi su 8 uncijų pirštinėmis, o nuo 66 kg boksuojasi su 10 uncijų pirštinėmis. Atvažiavome į Pensilvaniją, ten bokso komisijai vadovauja Misteris Serb – tokia jo pavardė. Atsivežėme savo pirštines, boksavosi mano kovotojas 63 kg kategorijoje. Ateiname pas tą vadovą, o jis man sako, kad boksuosimės su 10 uncijų pirštinėmis. Aš stebiuosi, bandau kalbėtis, o jis atšauna: „Čia mano valstija, mano taisyklės.“ Visur taisyklės skirtingos, nėra kaip NBA lygoje – visur vienodos taisyklės, turi pereiti visą sistemą, kad ten patektum.

Nėra ir gerų trenerių, tokių, kurie žinotų, ką daro. Užsimeta rankšluostį ant peties ir mano, kad jau gali treniruoti“, – profesionalų bokso pasaulio ydas vardijo E. Klimas.

Hobis, tapęs gyvenimo keliu

„Aš nė su vienu boksininku neturiu pasirašytos sutarties, dirbame sukirtę rankomis.

Su boksininkais bendrauju, žiūriu, kas kuris per žmogus“, – apie ypatingą santykį su savo boksininkais kalbėjo lietuvis.

E. Klimas šalia bokso buvo nuo paauglystės, o vėliau ši aistra tapo ir pagrindine veikla. Tiesa, E. Klimas to nevadina darbu: „Aš nemanau, kad tai mano darbas, manau, kad tai mano gyvenimas.“

Pokalbio pabaigoje paprašytas pagalvoti, su kokiais dviem praeities ir dabarties boksininkais būtų norėjęs dirbti, vadybininkas ilgai nesvarstė.

„Su legendiniu Muhammedu Ali. Ne tik dėl bokso. Jis labai daug kam yra tiesiog padėjęs. O iš piniginės pusės dabar geriausia būtų dirbti su Canelo – ryžokas, toks auksinis, tikrai auksinis berniukas“, – šmaikščiai pokalbį baigė E. Klimas.