Sportas

2021.03.02 05:30

Kovinis sportas ir smurtas: ar netinkamose rankose sukaupta jėga gali virsti augančių blogiukų ginklu?

Paulius Cubera, LRT.lt2021.03.02 05:30

Kovinės sporto šakos visuomenėje dažnai painiojamos su paprasčiausiomis muštynėmis, o smurtinį nusikaltimą padariusį žmogų, kuris yra kovojęs ringe ar bent lankęs kurios nors kovinės sporto šakos treniruotes, net ir be teismo dažnai nuteisiame iškart. Ir ne tik nuteisiame. Po liūdnai pagarsėjusios nepilnametės sumušimo ir prievartavimo istorijos Jurbarke ar Naujųjų naktį įvykusio konflikto, kuriame dviejų moterų sumušimu įtariamas Vitoldas Jagėla, visuomenė smurtautojų stigmą priskiria absoliučiai visiems kovines sporto šakas praktikuojantiems žmonėms. Ar kovinio sporto mėgėjai išties linkę į agresiją, LRT.lt paklausė šio sporto trenerio ir psichologo.

„Rimtas sportas neturi nieko bendro su sąžiningu žaidimu. Jis pažymėtas neapykanta, pavydu, pasigyrimu, visų taisyklių nepaisymu ir sadistiniu pasitenkinimu matant smurtą. Tariant kitais žodžiais, tai karas, tik be šaudymo“, – taip apie sportą prieš daugiau nei 70 metų yra pasakęs žymusis rašytojas George`as Orwellas.

Šias mintis garsiosios knygos „1984-ieji“ autorius užrašė turėdamas galvoje vis stiprėjančią sporto reikšmę stalinistinėje SSRS po to, kai 1945 metais turą per Didžiąją Britaniją surengė ir kelerias draugiškas rungtynes su britų komandomis sužaidė Maskvos „Dinamo“ ekipa.

Vis dėlto šiais laikais turbūt ne vienas galėtų ir norėtų G. Orwello citatą pritaikyti koviniam sportui, ypač profesionaliai jo pusei, kurioje daug dirbtinio šou, mėginimų rodyti varžovui nepagarbą ir visaip jį provokuoti. Vis dėlto kovos menai ne be reikalo vadinami menais, tad visame pasaulyje milijonai žmonių praktikuoja šį sportą, jo treniruotes lanko ir suaugusieji, ir visai maži vaikai.

Niekas nesiginčija dėl sporto naudos sveikatai ir kūnui, bet ar naudingas toks sportas dvasiai? Ar kovinį sportą propaguojantis žmogus yra linkęs muštis, o tokiu sportu susidomėjęs vaikas būtinai yra blogiukas?

Štai muai tai mokytoju vadintis galintis treneris ir buvęs profesionalus sportininkas Žydrūnas Jasiūnas sako, kad į kovinį sportą ateina nedaug vadinamųjų blogiukų – apie 8–10 proc. iš visų treniruotes lankančių vaikų.

„Jeigu tokius vaikus sugebi užkabinti treniruotėmis, iš jų išeina gera medžiaga siekti aukštesnio sportinio rezultato. Tai būna aktyvesni, dominuojantys vaikai, net nežiūrint į lytį“, – sako Ž. Jasiūnas, užauginęs sūnų Martyną, pasaulio muai tai vicečempioną.

Treneris teigia, kad per daugiau nei 20 metų, kai moko vaikus kovinio sporto paslapčių, dar nėra tekę susidurti su vaiku, kuris būtų toks agresyvus, kad būtų reikėję užtrenkti jam duris į treniruotes ir nebeleisti sportuoti.

Ačiū Dievui, kad ateinantys dar susizgrimba sportuoti, gerinti fizinį aktyvumą, tačiau labai daug vaikus atvedančių tėvų turi vieną sąlygą – jokių varžybų.

Tiesa, treneris visų pirma atkreipia dėmesį, kad dabartiniai vaikai į sporto treniruotes labai dažnai ateina užleisti ir visai ne dėl noro siekti sportinių aukštumų ar išmokti muštis.

„Tie vaikai, kurie ateina jaunesni, atvedami tėvų, ieškančių jiems aktyvesnės veiklos. Pastebėjau, kad dauguma tėvų vaikus veda ten, kur arčiau namų, nepriklausomai, koks tai sportas. Jeigu imtume savarankiškesnių vaikų grupę, 14–15 metų, jie jau pradeda rodyti tėvams ragus, renkasi patys. Šiomis dienomis pastebiu, kad didžioji dalis ateina tiesiog dėl bendros sveikatos ir kad reikalui esant galėtų apsiginti.

Dabar vaikai labai skiriasi nuo tų, kurie ateidavo prieš 20 metų, jie būdavo žymiai fiziškai stipresni. Dabartiniai yra nusilpę, labai užleisti. Anksčiau tokių buvo vienetai, dabar – dauguma. Ir jie nėra nutukę, jie tiesiog užleisti dėl kompiuterių, per mažo aktyvumo. Tėvai visur vaikus vežioja, nesvarbu, koks atstumas. Ačiū Dievui, kad ateinantys dar susizgrimba sportuoti, gerinti fizinį aktyvumą, tačiau labai daug vaikus atvedančių tėvų turi vieną sąlygą – jokių varžybų“, – pasakoja Ž. Jasiūnas.

Kaip sakė Mykolo Romerio universiteto (MRU) Taikomosios psichologijos tyrimų laboratorijos psichologas dr. Aleksandras Izotovas, vaikui nusprendus lankyti kovinio sporto treniruotes tiek treneriui, tiek tėvams pirmiausia reikėtų išsiaiškinti tokio pasirinkimo motyvaciją.

„Kodėl jis nori tuo užsiimti? Ar jo motyvacija yra įkrėsti kitiems, atkeršyti, tapti lyderiu? Čia gal ir yra rizikos veiksnys. Jeigu motyvacija yra išmokti apsiginti, tiesiog sportuoti, užaugti tokiam kaip, pavyzdžiui, Rokis ar Rose Namajunas, tada nematyčiau ko nors blogo“, – teigia A. Izotovas.

Ž. Jasiūnas nesutinka, kad kovinės sporto šakos moko vaikus agresijos ar ją sukelia. Anot trenerio, jos visų pirma išmoko pasitikėti savimi, o kur tas pasitikėjimas nukreipiamas, kaip panaudojamas, priklauso nuo asmenybės ir ypač šeimos, vaiko ar paauglio socialinės aplinkos.

„Kovinis sportas, kaip ir kiti vadinamieji vyriški sportai, pirmiausia labiausiai ugdo pasitikėjimą, o to visiems dažniausiai ir trūksta. Tam tikrose situacijose per didelis pasitikėjimas savimi ir pakiša koja. Vyrams tai suveikia išgėrus 50 ar 100 gramų – tada pasitikėjimas savi būna visai kitoks. Vaikai irgi, jeigu jaučia, kad sustiprėjo, įgavo įgūdžių, natūralu, kad išauga pasitikėjimas savi ir galbūt kur nors norima tuos įgūdžius pademonstruoti. Tačiau tai tikrai retas atvejis.

Sakyčiau, pavojingiausia kombinacija yra tada, kai yra kokie nors genetiniai veiksniai, o prie to prisideda destruktyvi aplinka. Nepriežiūra, smurtas šeimoje, kaimynystė, kurioje daug nusikaltimų ir panašiai. Čia gali būti didžiausia smurtinio elgesio rizika.

Vienas dalykas – kur pasuks asmenybė, kitas dalykas – tėvų auklėjimas. Aš nežinau, ar čia sovietinis toks mąstymas likęs, kad už vaikus turi atsakyti mokykla ir treneris, tėvams nusimetant atsakomybę nuo savęs ir šeimos.

Mano sūnus yra pasaulio muai tai vicečempionas. Aš visada žinojau, ką jis veikia salėje, žinau, kada eina miegoti, ką valgo. Aš visų pirma kaip tėvas rūpinuosi jo rezultatais, o paskui – kaip treneris. Salėje dirbdamas su vaiku aš nežinau, kaip jis gyvena namuose, kokius jis pavyzdžius mato“, – teigia Ž. Jasiūnas.

Anot muai tai trenerio, nesvarbu, kokio amžiaus vaikas ateina į treniruotes, – tai gali būti dar visai jauno amžiaus vaikas, o gali būti ir už patį trenerį didesnis 17-metis, pirmas jo reikalavimas – pasimatyti su tėvais. Būtent vaiko santykiai su tėvais ir jų rodomas pavyzdys, trenerio nuomone, labai daug lemia, kur išmoktus įgūdžius nukreips jų vaikas.

Treneriui iš dalies pritaria ir A. Izotovas. Jo teigimu, į agresiją linkęs vaikas, augantis saugioje aplinkoje, gali visiškai nesielgti agresyviai.

„Vaikai gali turėti tam tikrų biologinių veiksnių su didesniu polinkiu į agresyvų elgesį, pavyzdžiui, didesnį testosterono lygį. Bet lygiai taip pat jie gali augti ir saugesnėje aplinkoje – tėvai, mokykla diegia tinkamas vertybes. Agresyvumas gali pasireikšti prosocialiais būdais – gali būti kovinės sporto šakos, kitas sportas, o gali ir kūryboje pasireikšti, pavyzdžiui, grojimu trankiais muzikos instrumentais ar kokia kita aktyvia veikla.

Sakyčiau, pavojingiausia kombinacija tada, kai yra kažkokie genetiniai veiksniai, o prie to prisideda destruktyvi aplinka. Neprižiūra, smurtas šeimoje, kaimynystė, kurioje daug nusikaltimų ir pan. Čia gali būti didžiausia smurtinio elgesio rizika“, – teigia psichologas.

Dar vienas gajus stereotipas visuomenėje – kad į kovines sporto šakas daugiausia ateina paaugliai, kurie auga blogoje aplinkoje, prieš kuriuos smurtaujama šeimoje ar mokykloje, o dėl to jie suka į tokį sportą ir po treniruočių duoda atgal.

„Vaikai, kurie šeimoje susiduria su smurtu, bėgte bėga į treniruotes, nes jie čia jaučiasi saugūs. Nors tą pusantros valandos jie nemato tikrų košmarų. Turėjau tokių pavyzdžių – tokie vaikai gali gyventi klube, niekada neišeis iš treniruotės anksčiau, atrodo, gali miegoti salėje. Treneris tokiems vaikams yra didelis pavyzdys, ypač kai tėvas už jį prastesnis.

Bet yra buvę atvejų, kai tu matai, kad vaikais auga su mama, tu sakai mamai, kad norėtum tą vaiką išvežti į varžybas, prisidėti prie jo sportinių rezultatų, o tau šaltai atsakoma, kad nesikištum, čia ne tavo reikalas. Tau užbrėžia liniją, kiek tu gali su vaiku bendrauti“, – pasakoja muai tai treneris Ž. Jasiūnas.

Kalbėdamas apie polinkį į agresiją ir kovinį sportą A. Izotovas skatina atskirti atvejus, kai kalbame apie vaikus, patiriančius smurtą, bet į jį nelinkusius, ir vaikus, kurie patys linkę elgtis agresyviai. Ir tai gali būti ne tik dažnai į darbą paleidžiami kumščiai, bet ir kitoks agresyvus elgesys. Kai į kovinio sporto treniruotes eiti užsinori toks vaikas, galbūt reikėtų į ketinimus pažiūrėti rimčiau.

„Jeigu vaikas ūmaus charakterio, linkęs tyčiotis ir panašiai – reikėtų atsargiai. Kyla klausimas, ar tas sportas dar labiau nepaskatins elgtis netinkamai. Kai nuo mažens pasireiškia destruktyvaus elgesio požymiai, rizika gali padidėti. Kai susiduriama su daug sunkumų keliančiais vaikais, aš gal nerizikuočiau.

Mano žiniomis ir kiek žiūrėjau į tyrimus, vaikų, kurie pasirenka kovos menus, agresyvumo lygis nėra aukštesnis negu kitas sporto šakas pasirinkusių vaikų arba lyginant su bendra populiacija.

Panaši analogija – kaip išduodant ginklą žmogui. Jei jis, pavyzdžiui, patiria tam tikrų emocinių, psichologinių sunkumų, juk mes būsime atsargesni. Ar priimdami jį į policiją, kariuomenę. Būtinos savybės, kurios leistų prognozuoti, kaip tas žmogus dirbs, kaip elgsis. Mes žinome tokių asmenybių, kurios, pavyzdžiui, neturi empatijos jausmo, yra linkusios manipuliuoti. Nuo vaikystės galbūt išlenda tokie signalai kaip, pavyzdžiui, agresyvus elgesys su gyvūnais, sadistiškumo signalai, šaltakraujiškumas. Jei yra tokių signalų, tokiems vaikams gal tikrai rizikinga lankyti kovinį sportą“, – sako A. Izotovas.

Anot psichologo, į kovos menus galima žiūrėti kaip į įrankį, kuris suteikiamas juos įvaldžiusiam žmogui. Tai kaip lenktynininkui automobilis ar šauliui ginklas – sportininkai savo automobiliais nelaksto gatvėmis, o šauliai nežudo žmonių. Taip ir su kovos menais – stigmatizuoti kovotojus kaip smurtauti linkusius asmenis vien dėl jų užsiėmimo yra neteisinga.

A. Izotovas teigia, kad nėra mokslinių tyrimų, kurie rodytų, kad kovinį sportą lankantys vaikai ar paaugliai būtų labiau linkę į agresiją už sportinio ringo ribų.

Štai 2016 metais Amsterdamo universiteto mokslininkų atlikta mokslinių tyrimų metaanalizė parodė, kad nėra jokių sąsajų tarp polinkio į agresyvų elgesį ir kovinio sporto propagavimo.

Tyrimo duomenimis, kovinio sporto šakas pasirinkę jaunuoliai, palyginti su komandinių sporto šakų sportininkais ir ne sportininkais, nepasižymi didesniu agresyviu elgesiu. Vis dėlto įdomu, kad, palyginti su kitų individualių sporto šakų atstovais (lyginta su lengvąja atletika ir plaukimu), šiek tiek dažnesnis agresyvumas pastebėtas, tačiau tai galima paaiškinti tuo, jog tos sporto šakos yra bekontaktės.

Vaikai, kurie šeimoje susiduria su smurtu, bėgte bėga į treniruotes, nes jie čia jaučiasi saugūs. Tokie vaikai gali gyventi klube, atrodo, gali miegoti salėje.

„Mano žiniomis ir kiek žiūrėjau į tyrimus, vaikų, kurie pasirenka kovos menus, agresyvumo lygis nėra aukštesnis negu kitas sporto šakas pasirinkusių vaikų arba lyginant su bendra populiacija.

Dar vienas dalykas: nors tos sporto šakos turi pavojingų veiksnių, potencialiai galinčių padaryti žalos, ugdomos ir kitos savybės – mokoma savireguliacijos, savidisciplinos, laikytis taisyklių. Kai kuriose sporto šakose akcentuojami ir etiniai, moraliniai ar filosofiniai dalykai.

Kai kurie tyrimai netgi rodo, kad klasikiniai kovos menai – dziudo ar karatė – netgi mažina agresiją, nes ugdomi streso valdymo, susilaikymo, savireguliacijos įgūdžiai. Dėl mišrių kovinio sporto šakų (MMA) – irgi neradau tyrimų, kurie teigtų, kad tie kovotojai išsiskiria agresija“, – aiškina mokslininkas.

A. Izotovo žodžius pagrindžia kitas tyrimas, atliktas Ramat Gano universiteto Izraelyje ir Kalifornijos universiteto JAV mokslininkų. Įvairių mokslinių studijų apie vaikus ir jų agresyvų elgesį metaanalizėje prieinama prie išvados, kad kovos menai ne tik neskatina vaikų agresyvumo, priešingai – padeda jį sumažinti. Anot tyrimo, kovos menai gali padėti suvaldyti agresiją, pyktį ir smurtinį elgesį, tačiau mokslininkai pažymi, jog norint tai įrodyti reikia atlikti daugiau tyrimų.

O kaip yra su kovomis ringe? Kokį kelią turi nueiti vaikas ar paauglys, kad treneris leistų kovoti tikrame ringe, o ne tik grumtis treniruotėse?

„Šabloninis variantas – po metų treniruočių. Bet ne po metų nuo „prisirašymo“, nes visada klausimas, kiek tu lankei, kaip lankei. Vienas per metus daugiau kartų lanko nei jo draugas per trejus metus. Tu matai, ar vaikas yra pasiruošęs, klausi, kas nori dalyvauti varžybose. Jei vaikas nenori, stumti tikrai nėra reikalo.

Tarp vyresnių yra problema rasti norinčiųjų dalyvauti. Lankyti treniruotes visi nori, bet varžybose dalyvauti bijo. Čia vėl tokia šių laikų problema, visoje Lietuvoje treneriai tai mato. Jaunuoliai daugiau lanko tik dėl sportinio intereso, jie sportuoja tik dėl savęs. Žinoma, tai irgi yra labai gerai“, – teigia Ž. Jasiūnas.

Muai tai mokytojas pastebi dar vieną įdomų dalyką – į kovinio sporto treniruotes vis dažniau suka moteriškosios lyties atstovės. Jos, trenerio manymu, sudaro mažiausiai 30 procentų sportuojančiųjų: „Ateina mergaitės, mamos su vaikais, sako, kad aerobika nusibodo, užsimauna pirštines ir sportuoja. Prieš 6–8 metus tai buvo vienetiniai atvejai.“