Sportas

2021.02.25 05:30

Akmenį nuo širdies nusiritęs Maskoliūnas – apie prarastą savitvardą, žaidėjų jaudulį, nustebinusį Kariniauską ir „Žalgirį“ Eurolygos aštuntuke

Paulius Cubera, LRT.lt2021.02.25 05:30

Lietuvos krepšinio rinktinė pirmadienį Europos krepšinio čempionato atrankos lemiamose rungtynėse tik paskutinėmis sekundėmis 77:76 atsilaikė prieš Danijos krepšininkus ir išvengė kone didžiausias gėdos istorijoje. Po rungtynių praėjus parai bemiegės nakties apglamžytas treneris Darius Maskoliūnas kalbėjosi su LRT apie paskutines mačo sekundes, didžiausią rinktinės trūkumą, savo prarastą savitvardą ir ateitį.

Prieš Europos čempionato atranką turbūt niekam Lietuvoje negirdėtas danų krepšininkas Adama Darboe galėjo savo vardą įrašyti tiek į Danijos, tiek į Lietuvos krepšinio istoriją. Jo metimą paskutinėmis rungtynių sekundėmis Vilniuje pirštų galiukais blokavo Mantas Kalnietis, išvesdamas Lietuvą į 2022-ųjų Europos čempionatą.

Senojo žemyno pirmenybėse po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva nežaidė tik sykį ir tai buvo ne mažesnė sensacija, nei galėjo nutikti pirmadienį. Vlado Garasto, Arvydo Sabonio ir kompanijos rinktinė po bronzinių olimpinių žaidynių Barselonoje nepateko į 1993 metų čempionatą Vokietijoje.

„Vienintelis džiuginantis faktas yra tas, kad kaip bepadarytas, darbas yra padarytas“, – interviu LRT.lt sakė D. Maskoliūnas.

– Laimėjote mirk gyvenk rungtynes, ne vienam lietuviui prie televizijos ekranų sukėlėte nedidelių infarktų, kaip pats jaučiatės, kai praėjo kiek laiko po mačo? Ar akmuo nuo širdies jau nusiritęs?

– Kad akmuo nusirito – faktas. Kaip jaučiuosi, sunku pasakyti, po bemiegės nakties visada jautiesi paglamžytas. Viskas dar gana šviežia, bendrauji su žmonėmis, su draugais, visi viską primena, tad dar užmarštin nenuėjo, viskas pakankamai karšta. Vienintelis džiuginantis faktas tas, kad kaip bepadarytas, darbas yra padarytas.

Visi, kas su sportu susiję, tuos dalykus supranta, gal ne tik sportui pritaikoma. Bet kai ateini žaisti absoliučiai be jokios įtampos, jie žaidžia krepšinį, kaip išmano, ir dar jiems sekasi, dar jie pataiko. O mes nervinamės, negalime atitrūkti, negalime perlaužti rungtynių.

– Sugrįžkime į tą paskutinį epizodą. Danas Adama Darboe prasiveržia pro Mantą Kalnietį, atlieka gerą metimą, tačiau Mantas pirštų galiukais liečia kamuolį, jis atsiduria mūsų rankose ir pergalė pasiekta. Ką galvojote tą akimirką?

– Puikiai atsimenu, kai Mantas ėjo blokuoti, žiūrėjau, kiek liko laiko, ir pagalvojau, kad turiu minutės pertraukėlę ir, jeigu sušvilps pražangą, dar turėsiu šansą.

– Ar jūs žinote, kuo rungtynių pabaigoje buvo nepatenkintas Danijos rinktinės treneris? Jis labai apeliavo į sekretoriatą, lyg ir turėjo priekaištų teisėjams, nors Kalniečio blokas tikrai buvo visiškai švarus.

– Absoliučiai švarus. Po rungtynių praėjus kažkiek laiko su danų treneriu kalbėjome kokį dešimt minučių. Jis neturėjo jokių priekaištų, sakė, kad čia paprasčiausios emocijos, kad jam pasirodė, pripažino, kad blokas švarus.

Priminiau epizodą prieš tai, kaip Mačiulį kone nunešė nuo krepšio, ten dvi baudos tikrai buvo, mačiau ir kartojimą – šimtu procentų baudos. Bet nesvarbu, manau, tai buvo natūrali trenerio būsena, kai turi rankose kažką, o danams čia buvo iš viso fantastika. Normali reakcija, nieko keisto.

– Po mačo išreiškėte danams pagarbą už jų pasirodymą. Ar galima sakyti, kad tai buvo vienos tų rungtynių, kur silpnesnė komanda ir tikrai žemesnio lygio žaidėjai dėl kažkokio noro sužaidė rungtynes, kokių turbūt daugiau nebesužais?

– Čia reikia būti su tuo susidūrus. Visi, kas su sportu susiję, tuos dalykus supranta, gal ne tik sportui pritaikoma. Bet kai ateini žaisti absoliučiai be jokios įtampos, jie žaidžia krepšinį, kaip išmano, ir dar jiems sekasi, dar jie pataiko. O mes nervinamės, negalime atitrūkti, negalime perlaužti rungtynių. Priešininkas tą jaučia.

Keletas gerų epizodų ir vėl emocinis pliūpsnis į viršų, o mums – žemyn. Paskui vėl, atrodo, sugrįžtame, atitrūkstame, lyg ir viskas gerai. Po to – keletas įdomesnių metimų ir vėl tas pats per tą patį.

– Ko pritrūko jūsų komandai šiose rungtynėse? Buvo momentų, kai pirmavote 7–9 taškais, bet vis leisdavote danams sugrįžti į rungtynes, vis kas nors nepasisekdavo.

– Blaivios galvos, trūko apgalvotų sprendimų, daugiau kantrybės gynyboje – paprasčiausiai šaltos galvos. Žinojome, ką jie darys, kad atakuos iš pirmos padėties, kad ieškos greitų sprendimų.

Kažkas minėjo, kad mus lydėjo sėkmė. Negalėčiau taip pasakyti, danai tikrai pataikė tokių metimų, žaidėjai, kurie nelabai tokius metimus atlieka, jiems viskas ėjo in. Bet sakau, visiškas respektas jiems. Mums pritrūko drausmės, man asmeniškai labiausiai pritrūko šalto proto. Tokiais momentais, kai jau atrodo, kad viskas stovi vėžėse ir reikia tik ramiai stumti traukinuką, mes kažkaip rankinį ir atgal.

– Ir jūs nuo auklėtinių užsikrėtėte tuo nešaltu protu, kai mačo pabaigoje labai svarbiu momentu gavote techninę pražangą ir danai per vieną ataką galėjo pelnyti 4 taškus.

– Taip, vienareikšmiškai, aš negaliu daryti tokių dalykų. Bet tai buvo kelintas kartas, kai du plius vienas po neatkovoto kamuolio tokiu momentu. Sąžiningai – nenorėjau pataikyti į LED ir nieko būtų nebuvę, bet kažkaip arti stovėjo.

– Suprantu, kad labiau pykote ant savo žaidėjų nei ant teisėjo.

– O kuo čia dėtas teisėjas? Jis padarė teisingą darbą, sušvilpė, ko aš visiškai nusipelniau. Mano kaltė ir aš negaliu taip daryti – man pamoka.

Kažkas minėjo, kad mus lydėjo sėkmė. Negalėčiau taip pasakyti, danai tikrai pataikė tokių metimų, žaidėjai, kurie nelabai tokius metimus atlieka, jiems viskas ėjo in. Bet sakau, visiškas respektas jiems.

– Lapkričio mėnesį, kai pralaimėjote Danijai, buvo prikaišiojančių komandai už nenusiteikimą, varžovų neįvertinimą, o vakar aikštėje nieko panašaus nesimatė – Lietuvos rinktinės žaidėjų tikrai neapkaltinsi per mažu noru ar kovingumo stoka. Bet ar galime sakyti, kad danai jus čia aplenkė, kad į aikštę ėjo pasirengę, jei reikės, mirti?

– Sunku palyginti. Aš manau, kad mūsiškiai turėjo per daug streso, todėl jie taip neatrodė, bet aš guldau galvą, kad jie irgi buvo pasirengę numirti. Jie dėjo visas įmanomas pastangas, bet tas spaudimas darė žiaurią įtaką ir ji matėsi plika akimi. Tuos žaidėjus matome klubuose, rinktinėje, jie taip neatrodo, o čia tu matai visiškai kitokį veidą. Ir stengiasi, ir užsivedę, atrodo, viską padarytų, bet kažko trūksta, kažkur per trumpa, kažkur per ilga – viskas susideda.

– Varžovų lyderiu tapęs Kevinas Larsenas lapkritį nebuvo su danų rinktine. Kiek nustebino jo žaidimas, nors po mačo ir sakėte, kad žinojote, kaip jis gali žaisti?

– Kaip jis žaidžia, mes žinojome, bet su jo tritaškiu mes rizikavome. Taip, jis gali įmesti, dabar vieną įmesti gali bet kas, bet kad jis pataikys tris iš trijų, niekaip negali galvoti. Baudos aikštelėje eiti iš priekio? Kiek kartų neišėjome, jis per sunkus. Iš susikeitimo nespėdavome ateiti į pagalbą. Jis buvo pasijutęs labai gerai, tikrai solidžiai atrodė.

– Šiame lange yra bent vienas labai pozityvus dalykas – Vaido Kariniausko žaidimas. Jūs rėmėtės Vaidu ir sunkiais momentais. Kiek nustebino Vaido lyderio savybės, o kiek kviesdamas jį į rinktinę tokio žaidimo ir tikėjotės?

– Sąžiningai ir atvirai dabar galiu pasakyti – tikrai nesitikėjau tiek, kiek jis davė. Manau, be Vaido mums būtų buvę be galo sunku. Dėl ko jis buvo pakviestas, atrodo, visiems aišku. Nors dirbu Barselonoje, stebiu LKL, jis ir „Nevėžyje“, ir Utenoje įrodinėjo, kad yra tikras įžaidėjas, o kartais mums to trūksta. Jis sustatys visus į vietą, sužais derinį – tikras tipinis įžaidėjas. Jis gal nėra staigiausias, nėra taikliausias, bet turi tikrai superinį aikštės matymą, gali nuspėti kelis žingsnius į priekį. Mane nustebino iš gerosios pusės ir davė tikrai daugiau, nei tikėjausi.

– Kur jūs dabar matote V. Kariniauską tame Lietuvos įžaidėjų sąraše? Visi supranta, kad pirmas yra Kalnietis, yra Lukas Lekavičius, Rokas Jokubaitis, o kiek šansų turi Vaidas patekti į tikrąją rinktinės sudėtį?

– Manau, turi realių šansų, nes yra tikras įžaidėjas. Rokis, taip, įrodinėja, bet Rokas yra jaunas, banguoja, kas yra absoliučiai normalu. Turi gerą sezoną geru lygiu geroje komandoje prie gero trenerio, žaidžia gal ne visada, bet momentais atrodo, kad labai gerai. Lukui patogiau ir jis efektyvesnis kaip antros pozicijos žaidėjas, o ne kaip organizatorius.

Vaidui viskas prieš akis. Tegul tik taip žaidžia, įrodinėja, bus stovykla, turės šansą pasirodyti ir turės visas galimybes. Jis tai jau buvo įrodęs – važiavo į olimpines žaidynes.

– Ar yra daugiau žaidėjų, kurie visame šiame atrankos cikle būtų nustebinę?

– Regis (Miniotas – LRT.lt) man labai patiko, dabar gal mažiau mums davė, nei mes tikėjomės po pirmojo pasirodymo lapkričio mėnesį. Bet vėlgi jis padarė didžiulį žingsnį į priekį, išvyko žaisti į ACB, kuo didžiausios jam sėkmės. Jis dar pakankamai jaunas.

Eimantas Bendžius – ką apie jį kalbėti? Su juo viskas aišku – arba pataiko, arba nepataiko. Pirmose rungtynėse pataikė, antrose nepataikė. Bet jis yra snaiperis, jiems taip būna.

Gytis (Masiulis – LRT.lt) – šaunuolis. Jo nebuvo lapkritį, kaip čia pasakyti – neblizga jis Panevėžyje šį sezoną, daug buvo iš jo tikėtasi, bet labai banguoja, geros rungtynės, po to gali būti visiškai tylus. Bet tam aš matau priežasčių, ten ne tik jo kaltė, jam reikia, kad jam kamuolį paduotų. Jį kviesdamas maniau, kad kažkiek padės, bet ypač pirmose rungtynėse atrodė labai solidžiai tiek puolime, tiek gynyboje, praktiškai be klaidų. Su Danija, faktas, jaudulys paveikė, bet aš juo visiškai patenkintas, tegul tik tobulėja.

– Europos čempionatas po FIBA reformos yra iš esmės turnyras, kuriame žaidžiame tik dėl trofėjaus ir garbės, jame nebėra dalijami kelialapiai į olimpines žaidynes ar pasaulio čempionatus. Galbūt apsvarstytumėte idėją jame remtis ne pačiais geriausiais Lietuvos krepšininkais, o dauguma tų, kurie iškovojo šį kelialapį?

– Aš nenoriu tiek toli žiūrėti, žiūriu tik kitą žingsnį – tai atranka į olimpiadą. Daugiau nenoriu plėstis. Sąžiningai, į rinktinės trenerius ir ėjau dėl šio darbo, bet čia viskas susipainiojo. Dabar svarbiausia patekti į žaidynes, gerai jose sudalyvauti ir tegul federacija sprendžia.

– Negalime žinoti, ar atrankoje turėsime NBA žaidėjus, bet Eurolygos žaidėjai tikrai bus. Kaip manote, kokio pajėgumo bus Lietuvos rinktinė pasipildžiusi jais?

– Stipriai pajėgesnė, stipriai pajėgesnė. Visose pozicijose.

– Krepšininkai, kurie atvažiuoja į langus, žino, kad jų šansai patekti į svarbiausią dvyliktuką yra nedideli, kad yra geresnių. Ar sunku juos nuteikti, kad suprastų, kodėl čia žaidžia?

– Suprantu jūsų klausimą. Visų pirma treniruotes turime keturias, „burbule“ jos dar ir labai apribotos laiku. Mes nesitreniruojame, nežinau, kaip pasakyti tiksliai – mes negalime kažko pritreniruoti. Bandome minimaliai, kad neatrodytume kaip avinų banda, lakstanti be schemos.

Aš suprantu, kokioje jie situacijoje, bet darau, kas įmanoma, kalbu su jais, kad atvažiuotų. Nė iš vieno žaidėjo praktiškai nesu gavęs priekaištų. Man patinka, kai žaidėjui paskambinus jis atsako dviem žodžiais – „taip, būsiu“.

Aš juos puikiai suprantu ir suprantu, ko jūs klausiate. Daugelis važiuoja žinodami, kad jo pozicijoje yra geresnių žaidėjų ir jeigu viskas gerai, jiems užsiveria durys į pagrindinį turnyrą. Bet tokios yra realijos, tokia situacija. Aš negaliu paglostyti galvytės ir sakyti „kaip nors, kitą kartą“. Jie puikiai supranta, o aš nežadu apgaudinėti – sakau ir visada sakysiu tiesą tiesiai į akis.

– Kaip suprantu, jūsų požiūriu, FIBA langų sistema yra ydinga. Kaip manote, ar įmanoma, kad Eurolyga ir FIBA galiausiai prieitų prie spendimo, jog rinktinės būtų stipriausios, o ne tokios, kokios yra dabar?

– Ta tema pasisakau nuo pirmo lango, mano atsakymas nepasikeitė. Aš nemanau, kad karas kam nors yra į naudą. Kiek teko kalbėti su FIBA žmonėmis, jie sako, kad mažoms šalims kaip Danija tai į naudą. Nežinau, ar tai prisideda prie sporto pupuliarinimo, bet žinau viena – karai ir pykčiai niekam nėra gerai. Visi būtų laimingi, kad būtų surasta išeitis, kaip, pavyzdžiui, yra sutvarkyta futbole, kur viskas visiems aišku.

– Pakalbėkime apie Eurolygą. Kiek stebite šį sezoną „Žalgirį“, kaip jums patinka komandos žaidimas ir ar matote kauniečius atkrintamosiose?

– Kiek – visas rungtynes, lygiai visas. Matau, jiems labai svarbi ši savaitė. Manau, šiuo metu Madridas labiausiai paimamas, kiek tai gali būti, nors ir Madride.

Komanda momentais žaidžia superpatrauklų ir malonų akiai krepšinį, man tikrai smagu žiūrėti, nes praktiškai visi žaidėjai buvo komandoje ir mums dirbant „Žalgiryje“. Tik geros emocijos, o kai žaidžia su „Barca“ – dvigubai geros. Mes laimime, o jie gerai žaidžia.

– Kalbant apie „Barcelona“ klubą, savaitgalį paskelbta, kad atvyksta Pau Gasolis. Ką tokio lygio žaidėjas duos jūsų su Jasikevičiumi vadovaujamai komandai?

– Aš jums labai gerą palyginimą duosiu – ką Arvydas Sabonis paskutinį savo sezoną davė „Žalgiriui“? Per vieną metimą finalo ketvertą, o ten jau neaišku, kas būtų įvykę. Manau, Pau Gasolis yra panašaus kalibro žvaigždė, aišku, Sabas vienu laipteliu aukščiau, nors pagal titulus Pau jį lenkia. Toks būtų mano palyginimas.

– Sakėte, kad Lietuvos rinktinės žaidėjai prieš mačą su danais jautė labai didelį spaudimą laimėti. Ar galite tą spaudimą palyginti su tuo, kuris jums tenka „Barcelona“ ekipoje, kuri su tokia sudėtimi šį sezoną tiesiog negali nelaimėti visų titulų?

– Jau kažkada sakiau, kad Ispanija yra futbolo kraštas. Futbolo komandai nesiseka, o tai nėra gerai visam klubui, nes futbolo komanda yra klubo pagrindas. Bet faktas, kad tokiuose klubuose antrų vietų nėra, jos neskaičiuojamos, bet eidamas dirbti tu žinai, ko bus reikalaujama. Nesakyčiau, kad spaudimas yra labai didelis, šiuo metu yra palaikymas iš visų pusių. Reikia suprasti, kad Šaras gavo komandą jau sukomplektuotą, o čia vėl niuansai. Viskas po truputį, pirmą titulą jau turime, tikrai sieksime iškovoti ir kitus du.