Sportas

2021.02.23 16:47

Traumas užribyje palikęs šuolininkas į aukštį Baikštys – apie sportinę formą ir didžiąją svajonę

Brigita Virbalytė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2021.02.23 16:47

Treji metai kovos su traumomis nenumarino vieno perspektyviausių šalies lengvaatlečių Juozo Baikščio noro siekti sportinių aukštumų. Asmeninius rekordus vieną po kito gerinantis šuolininkas į aukštį visada svajojo drąsiai ir jau taikosi į olimpines žaidynes ir Lietuvos rekordus.

Šuolininkas į aukštį J. Baikštys į šalies lengvosios atletikos padangę po trejų metų pertraukos įsiveržė vasario pradžioje – po traumų virtinės atsigavęs sportininkas Lietuvos lengvosios atletikos taurės varžybose pasiekė asmeninį rekordą, o po dviejų savaičių – šalies uždarųjų patalpų čempionate – rezultatą pagerino dar trimis centimetrais – 2 m 24 cm. Tai šeštas rezultatas Lietuvos istorijoje.

Žinios. Statistikams paskelbus, kad šalyje prasideda trečioji COVID-19 banga, ekspertai ramina – apie tai kalbėti dar anksti

„Motyvacija nebuvo niekur pabėgusi. Čia net ne motyvacija, čia ugnis vidinė, kur nesvarbu, kas nutiktų, vis tiek eisi ir darysi viską, kad tik galėtum sugrįžti. Visą laiką žinojau, kad sugrįšiu ir tai buvo tik laiko klausimas“, – LRT TELEVIZIJAI sakė J. Baikštys.

22-ejų šuolininkas į aukštį kantriai dirbo trejus metus, kad problemos su nugara, keliu ir klubu leistų grįžti į šuolių į aukštį sektorių. Dabar lengvaatletis jau atvirai kalba apie aukštus tikslus, todėl yra kiek nusivylęs, kad Lietuvos pirmenybėse nepakluso Europos uždarųjų patalpų čempionato normatyvas. Tačiau vasaros svajonė dar didesnė – Tokijo olimpinės žaidynės.

„Iškart, atėjęs į lengvąją atletiką, nuo pat vaikystės negalvojau, kad 2 metrai 20-25 centimetrai yra mano rezultatas. Apie tokius rezultatus negalvojau, nes su jais mažai sporte pasieksi. Galbūt gali būti Lietuvos čempionato prizininkas, bet pasaulyje ar Europoje su tokiais rezultatais nieko nepadarysiu. Mano tikslas pasirodyti pasaulyje“, – kalbėjo sportininkas.

Pasak J. Baikščio, jam papildomos motyvacijos net nereikia – abiem su seserimi, viena geriausių šalies šuolininkių į aukštį, Urte Baikštyte užsidegimą nuo pat vaikystės įžiebė jų mama ir trenerė Juzefa Baikštienė.

– Kokios problemos net trejus metus neleido grįžti į sportą?

– Įvairių traumų buvo – problemos su nugara, keliu, klubu. Galėčiau vardinti ir vardinti, bet pagrindinės bėdos su keliu ir klubu.

– Ar tos problemos vis dar jaučiasi?

– Nėra profesionalaus sportininko, kuris neturėtų traumų, kuriam nieko neskaudėtų, kuris būtų visiškai sveikas. Tik vienam mažiau skauda, kitam – daugiau, vienas be skausmo šokinėja varžybose, kitas – su. Tai esu iš tų, kuris kol kas dar su skausmu šokinėja.

– Pirmasis startas po grįžimo buvo vasario pradžioje Lietuvos lengvosios atletikos federacijos taurės varžybose. Kiek buvo startinio jaudulio ir nerimo?

– Jaudulio buvo labai daug. Iš pradžių nebuvo aišku, ar varžybos vyks, tai toks ramus treniruotėse buvau, nesijaudinau, bet, kai paskelbė, kad varžybos įvyks, iškart atsirado jaudulys ir kiekvieną treniruotę, kiekvieną dieną jis tik augo. Varžybose labai jaudinausi, bet pavyko susitvarkyti, manau.

– Normatyvų vykdymas į Europos uždarųjų patalpų čempionatą jau pasibaigė ir, jeigu nesulauksite kvietimo vykti į pirmenybes be normatyvo (normatyvus yra įvykdę mažiau šuolininkų į aukštį nei numatytas minimalus dalyvių skaičius rungtyje – LRT.lt) tikslai persikelia vasarai? Kaip ji atrodys?

– Per daug dar negalvoju apie vasarą, nes labai daug kintamųjų, nuo kurių priklausys, koks bus vasaros sezonas – geras ar blogas, ilgas ar trumpas. Visada tikiuosi geriausio, kaip ir Lietuvos čempionate tikėjausi peršokti daug. Deja, nepavyko.

– Tokijo olimpinės žaidynės yra kažkurioje planų „lentynoje“?

– Tai yra visoje spintoje (šypsosi).

– Kiek olimpinė svajonė ir jos įgyvendinimas yra svarbu?

– Dėl to ir sportuoju, dėl to viską ir darau. Tikrai ne dėl Lietuvos čempionato, o dėl olimpinių žaidynių, rekordų. Dėl tokių labai svarbių epizodų.

– Esate iš šuolininkų į aukštį šeimos – mama – Juzefa Baikštienė – jūsų trenerė, sesuo – Urtė Baikštytė – viena geriausių šalies šuolininkių į aukštį. Kiek per tuos trejus metus buvo svarbus šeimos palaikymas? Kiek pats motyvavote seserį?

– Mums su Urte nereikia vienas kito motyvuoti. Esame tokie sportininkai, kuriems nereikia išorinio spaudimo, kad turėtume treniruotis ar stengtis. Turime tai iš savęs nuo pat vaikystės. Aišku, būna sunkių momentų, aišku, pasikalbame ir su tėvais, ir su Urte, ir su draugais ir, žinoma, jie labai svarbūs mano gyvenime, tačiau papildomos motyvacijos mums nereikia, jau esame be galo motyvuoti.

– Mintyse jau galvojate apie didelius aukščius, gerą sportinę formą demonstruoja ir pajėgiausias pastarųjų metų šalies šuolininkas į aukštį Adrijus Glebauskas. Kiek pavojuje, jūsų manymu, yra Lietuvos rekordai?

– Uždarųjų patalpų rekordas (2 m 28 cm – LRT.lt.) labai dideliame pavojuje. Manau, dar šį sezoną Adrijus gali jį pagerinti, tikrai nedaug trūksta. O rekordas stadione – 2 m 34 cm – toks didokas, tai mums dar abiem su Adrijumi reikia paūgėti, bet šią vasarą, kodėl gi ne?!