Sportas

2021.01.24 10:39

„Čempionų pietūs“ su Arūnu Gelažninku: apie varžovo gaivinimą ir mirties alsavimą, „vienišiaus“ pergalę ir motociklo remontą

LRT RADIJO laida „Čempionų pietūs“, Paulius Cubera, LRT.lt2021.01.24 10:39

Motociklininkas Arūnas Gelažninkas šių metų Dakaro ralyje pasiekė iki šiol lietuviams nepasiekiamą buvusią pergalę – laimėjo „vienišių“ įskaitą ir gali vadintis Dakaro ralio čempionu. Į Lietuvą grįžęs sportininkas džiaugiasi laimėjimu ir tikisi, kad tai padės populiarinti motociklų sportą. LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“ motociklininkas papasakojo ir apie sunkiausius Dakaro pojūčius – varžovo gaivinimą galvojant, kad jis jau miręs, ir savo kritimą nuo motociklo.

– Paprastai po Dakaro ralio daugiausia dėmesio sulaukia automobilių vairuotojai – Vaidotas Žala arba Benediktas Vanagas, bet šiemet turbūt dėl rezultato populiariausias esate jūs. Ar sunku priprasti prie dėmesio?

– Keista nėra, malonus jausmas, labai džiaugiuosi dėl to. Kalbėjome ir su kolegomis, kad dabar šiek tiek labiau prisiminti motociklininkai. Dėl to tikrai džiaugiuosi. Tokia ir yra mano misija – esu sakęs, kad noriu pakelti motociklizmą į kitą lygį, kad juo labiau domėtųsi, ir Dakaras yra puiki priemonė.

– Ar jūsų pasiekimas gali lemti didesnį lietuvių skaičių Dakare?

– Be abejo, aš jau žinau, kad jų bus daugiau iš mano, pavadinkime, mokinių, kurie jau treniruojasi ir ruošiasi. Nežinau, ar kitame, bet dar kitame Dakare tikrai bus daugiau lietuviškų veidų.

– Sakoma, kad motociklu startuoti Dakare yra kur kas pigiau nei automobiliu. Ar startuoti „vienišių“ klasėje yra dar pigiau?

– Nėra pigiau, lygiai tas pats. Neturėdamas mechanikų pagalbos tu tuos pinigus, kuriuos sumokėdavai savo serviso komandai, dabar išleidi vietoje. Vien galimybė pirkti detales, jeigu jų prireiks, kainuoja 2 500 eurų.

– Kaip perkamos atsarginės detalės Dakare?

– Yra gamyklinė KTM komanda, kuri turi savo sportininkus, turi sunkvežimius, vežančius detales. Prieš Dakarą tu išsiperki galimybę tas detales įsigyti, gauni identifikacinę kortelę, vėliau ją nuskenuoji ir gauni detalių. Sąskaitą gausiu dabar kada nors.

– Šiemet sunaudojote tai, ką planavote, ar buvo neplanuoto remonto?

– Truputį buvo – keičiau priekinį ratą. Vieną sulaužiau, o kitas buvo gerokai nukentėjęs, nenorėjau rizikuoti ir prieš dvi paskutines dienas įsigijau naują. Buvo sudilusių detalių, kurių neplanavau keisti, bet daug detalių iš anksto vežiausi pats, ypač tas, kurias ir galvojau, kad reikės keisti kasdien.

– Visi Dakaro lenktynininkai privalo daug išmanyti apie techniką. Jūs „vienišių“ klasėje turėjote pats remontuoti motociklą. Kuris noras jūsų gyvenime atsirado anksčiau – lenktyniauti motociklu ar prie jo krapštytis?

– Noras lenktyniauti atėjo anksčiau, aš sportuoti pradėjau nuo aštuonerių. Kai man buvo 12–15 metų, naujausios technikos neturėdavome, ji būdavo padėvėta, tad motociklas gesdavo ir tokių metų jau mokėdavau, kaip sako, pažerti variklį ant stalo. To išmokau natūraliai, bet nesu tas, kuris mėgsta tiesiog krapštytis, kai nėra būtinų darbų. Darau tik tai, ką reikia, o rimtus darbus atiduodu profesionalams.

– „Vienišių“ klasė pristatoma kaip sunkiausia ir herojiškiausia. Kiek laiko iš tiesų jūs ten būdavote vienas, kiek vidutiniškai miego pavykdavo gauti ir ar labai varžovai vienas kitam padedate?

– Tokioje ralio disciplinoje kaip Dakaras vienas kitam padeda visi – tiek „vienišiai“, tiek ne. Dienos darbai trukdavo 2–3 valandas. Grįžti iš trasos apie ketvirtą penktą valandą, dušas, maistas, tada eini prie darbų iki kokių aštuonių devynių, o tada metas vakarienei. Stengdavausi iki dešimtos valandos būti lovoje, palapinėje. Keltis reikėdavo ketvirtą ar penktą valandą, tad apie šešias valandas miego būdavo, jei pavykdavo greitai užmigti.

– Dakaro ralio dienų vaizdo įrašuose ne visada būdavote patenkintas. Matėsi ir sukrėtimo, baimės akyse – kiek sunku Dakare psichologiškai važiuoti motociklu?

– Visą gyvenimą važiuoju, jau esu įpratęs. Atrodo, ketvirto greičio ruožo dieną vienas sportininkas griuvo, teko jį gaivinti. Be abejo, tada buvo labai sunku užbaigti greičio ruožą, buvo sunku susikoncentruoti, nes visokios negeros mintys lindo į galvą.

Bet iš esmės tu žinai, kodėl čia esi, susikaupi kasdien, žiūri į kelio knygą, stebi, kad nenuklystum, žiūri, kad kokio akmens ar kupsto nepagautum. Atvažiavęs darai darbą, turi tikslą ir esi susikaupęs.

– Ar galite plačiau papasakoti apie kolegos CS Santosho gaivinimą? Dakaro dalyviai privalo mokėti teikti pirmąją pagalbą?

– Šiais metais tai buvo neprivaloma, bet rekomenduojama. Pirmosios pagalbos kursą išklausiau dar 2019 metais, prieš pirmą savo Dakarą. Šiemet visi lietuvių sportininkai, jų komandų nariai nuotoliniu būdu klausėmės dar sykį. Manau, dalyvaujant tokiose varžybose tai privaloma. Tokius dalykus turėtų mokėti apskritai visi žmonės.

Tą dieną buvo labai daug dulkių, prastas matomumas. Ten buvo tokia ola išlindusi, susiliejusi su grunto spalva, ją pamatyti buvo labai sunku. Privažiavęs pamačiau kelis stovinčius motociklus, pradėjau stabdyti iš toli ir tą olą pamačiau tik likus keliems metrams. Jeigu ne tie motociklai, nežinau, kaip man pačiam būtų buvę.

Kai privažiavau, buvo griuvę jau du sportininkai ir vienas iš jų gaivino kitą. Aš tiesiog padėjau laikyti galvą, nurengti rūbus. Vaizdas tikrai atrodė kraupokas, kvietėme pagalbą ir sulaukėme, kol atvyko profesionalūs medikai ir perėmė jį iš mūsų. Tada teko dar apie 200 kilometrų tęsti varžybas.

Buvo sunku, nes manėme, kad jis mirė. Sportininkas nerodė jokių gyvybės ženklų, pulsas gal ir buvo, bet jį užčiuopti buvo sunku per visas apsaugas ir aprangą. Mums darant širdies masažą jis atgavo sąmonę, tai labai nudžiugino, atvyko medikai. Žinau, kad gyvybei pavojus negresia, bet bent pora dienų atgal jis dar buvo laikomas komos būsenos. Mums tuo momentu tikrai atrodė, kad viskas, emocija buvo stipri.

– Šiemet Dakare žuvo prancūzas. Kiek tokie įvykiai atsiliepia jums? Ar susimąstote apie tai?

– Be abejo, pagalvoji. Iš kitos pusės, žinai, kad tokie pavojai slypi kiekviename kilometre. Aš tikrai stengiuosi važiuoti kiek įmanoma saugiai. Vis dėlto per dieną būna daug situacijų, kai, pavadinkime, vos negriūni – atsitrenki, sumėto, bet išsilaikai. Gal dėl fizinių savybių, pasirengimo, vairavimo įgūdžių. Niekada nežinai, kaip parkrisi. Labai gaila dėl tokių nutikimų, žinoma, kad priverčia susimąstyti, bet kaip ir gyvenime – tą akimirką pagalvoji, bet stengiesi negalvoti. Žinoma, supranti, kuo rizikuoji.

– Kritote nuo motociklo ir jūs, išsiskleidė saugos liemenė. Kas tai yra?

– Liemenė išsiskleidė, nors tai tikrai nebuvo ta situacija, kur ji buvo reikalinga. Tiesiog minkštame smėlyje nesuvaldžiau motociklo ir minkštai nusiritau nuo kalniuko. Tuo momentu pamaniau, kad į nugarą atsitrenkė motociklas, bet jį pamatęs toliau supratau, kad iššovė liemenė. Ji tave įkalina, jautiesi kaip sugipsuotas. Kaklas, galva, rankos – nelabai gali judėti. Buvo sunku, nes reikėjo šokti ant motociklo ir tęsti varžybas.

Apie dešimt minučių trunka, kol išeina oras. Ją nusivilkti gal ir galima, bet prarastum varžybinio laiko. Diskomforto buvo, bet vairuoti įmanoma. Oras išeina ir gali toliau važiuoti. Po finišo reikia pakeisti suspausto oro balionėlius, kad liemenė vėl veiktų.

– Pasakojote ir apie jums prieš akis nuvirtusį tuometį „vienišių“ klasės lyderį Maurizinio Gerini. Jam irgi teko suteikti pagalbą, jis tęsė varžybas nelabai orientuodamasis aplinkoje. Ar organizatoriai tokiais momentais gali sustabdyti dalyvį, jeigu pranešate, kad jam važiuoti pavojinga?

– Fiziškai turbūt niekas nesustabdytų. Nebent aš pats neleisčiau jam važiuoti ir būčiau už tai atsakingas. Tuo momentu jis tikrai buvo susikrėtęs galvą, vėliau, kai bendravome, nieko neatsiminė.

Iš pradžių kviečiau pagalbą, nes mačiau, kad jam negerai, bet kiek vėliau jis atsigavo, pradėjo su manimi kalbėtis, atrodė, kad supranta, ką daro. Visi sportininkai nori tęsti varžybas, jeigu tik fiziškai gali judėti. Jo rankos ir kojos buvo sveikos, jis šiek tiek svirduliavo, bet atrodė atsigavęs, bendravo sąmoningai, sakė, kad lėtai pabaigs greičio ruožą, bet pagalbos nereikia.

Sutarėme, kad aš jį šiek tiek prižiūrėsiu, padėjau atsisėsti, kelis kilometrus važiavau su juo, pamačiau, kad važiuoja ramiai, bet į finišą vėliau nuvažiavau savo tempu. Po finišo, grįžęs į bivaką, jis tikrai prastai jautėsi, nuėjo pas medikus, šie pamatė pilve skysčio ir išvežė į ligoninę. Paaiškėjo, kad jam trūko blužnis.

– Po Dakaro kalbėdamas su žiniasklaida sakėte, kad pirminis tikslas buvo trejetukas. Ar buvo diena, kai supratote, kad šis tikslas jau kišenėje ir reikia kautis dėl pirmosios vietos?

– Manau, praėjus 3–4 dienoms supratau, kad galiu kovoti dėl pergalės. Tada dar nepirmavau, bet jaučiau iš varžovų, jų važiavimo, kūno kalbos. Mačiau, kad po finišo jaučiuosi geriau, su Maurizio ne vieną dieną teko važiuoti kartu, mūsų greitis buvo panašus, bet mačiau, kad esu pasirengęs geriau. Supratau, kad reikia laikytis savo plano, nešokti aukščiau bambos ir viskas turėtų būti gerai.

Dakare yra bandančiųjų važiuoti virš savo galimybių ribos, kas, manau, yra neįmanoma. Gali taip važiuoti vieną arba dvi dienas, bet nuolat neatlaikysi.

– Viename iš etapų varžovui iš Indijos Koithai Veettilui paskolinote degalų, bet galiausiai bendrojoje įskaitoje būtent jis jus aplenkė paskutiniame etape ir sutrukdė patekti į dvidešimtuką. Negaila tų degalų?

– Tikrai negaila. Kai darai tokius dalykus, negalvoji, kas bus pabaigoje. Tai buvo ketvirtą dieną, bet vėliau mačiau, kad jis yra greitas, tai tikrai geras vairuotojas, važiuoja gamyklinėje komandoje. Mes pasikalbėjome, pasijuokėme, ir tiek. Paskutinę dieną turėjau trijų minučių pranašumą, bet apie tai negalvojau, man rūpėjo savo klasė, kur turėjau valandos atotrūkį.

Mano tikslas buvo važiuoti ramiai, negriūti, nesugadinti motociklo ir įgyvendinti tikslą. Jis bendrojoje įskaitoje galiausiai mane aplenkė. Jam šypsojosi fortūna, nes paskutinę dieną kažkas nutiko motociklui ir jis podiumą pasiekė labai negražiai dirbančiu varikliu.

– Ar galima sakyti, kad dviejų Dakaro ralių patirtis padėjo paskutiniame etape neperdegti ir finišuoti ramiai?

– Čia priklauso ir nuo sportininko charakterio. Be abejo, apetitas kyla bevalgant. Pradžioje negalvojau apie bendrąją įskaitą. Dvidešimtukas buvo čia pat, tačiau sau pasakiau, kad tam dar bus laiko ateityje, reikia įgyvendinti svarbiausią planą. Trečias Dakaras, jau turiu pakaupęs važiavimo patirties ir stačia galva į nuotykius neneriu.

– Ar jau esate nusprendęs dėl kitų metų Dakaro?

– Dar truputį per anksti kalbėti, priklausys ir nuo, kaip seksis sezonas. Labai džiaugsiuosi, jei galėsiu būti kitame Dakare, tai jau bus laimėjimas. Reikės spręsti, kai prasidės kita registracija birželio mėnesį.

– Dakaro legenda Stephane`as Peterhanselis karjeros pradžioje irgi lenktyniavo motociklu, laimėjo ne vieną Dakarą, o vėliau persėdo į automobilį. Ar jūs galėtumėte lenktyniauti automobiliu?

– Dabar turbūt nelabai, reikia labai daug praktikos, kad galėčiau automobiliu važiuoti dykuma, – man tai tik transporto priemonė. Kol galiu važiuoti motociklu, tol ir važiuosiu.