Sportas

2021.01.16 08:18

Savo Dakaru nusivylęs Žala laukia automobilio skrodimo ir džiaugiasi didžiule sirgalių finansine parama

Paulius Cubera, LRT RADIJO laida „Čempionų pietūs“, LRT.lt2021.01.16 08:18

Bene greičiausiam Lietuvos pilotui Vaidotui Žalai šių metų Dakaro ralis baigėsi normaliai net neprasidėjęs – likus 20 kilometrų iki pirmo greičio ruožo pabaigos. Su Dakaro legendomis ir žvaigždėmis pirmajame etape kovęsis ir visus stebinęs „Agrorodeo“ ekipažas susidūrė su neišsprendžiamomis technikos bėdomis ir nusivylęs grįžo namo. LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“ – interviu su Vaidotu Žala.

Į Lietuvą grįžęs ir tautiečių pasirodymus Dakare iš čia stebėjęs V. Žala pripažino, kad sunku tai daryti, kai pačiam niežti rankos lenktyniauti. Vis dėlto nesėkmė lenktynininko nuo Dakaro neatgrasė, o sirgalių palaikymas, kurio sulaukė, maloniai nustebino.

„Finansinis palaikymas buvo toks netikėtas ir didelis. Šiuo momentu iš to palaikymo jau turiu pusę biudžeto startui Portugalijoje. Visų tų žmonių dėka mes jau galime padengti starto mokestį ten ir kelionės kaštus“, – sako V. Žala.


– Kaip laikotės grįžęs į Lietuvą, ar sekate lietuvių tolesnius pasirodymus (pokalbis vyko ketvirtadienį – LRT), kovą Dakare, ar vis dėlto labiau norisi nuo visko atitrūkti, kai pačiam taip anksti baigėsi lenktynės?

– Viena akimi, žinoma, seku, nes įdomu, kaip vyniojasi mašinų įskaitoje situacija. Kita vertus, nervas ima, kad aš čia, namie, sėdžiu. Bet įdomu.

– Bendrojoje įskaitoje pirmauja lenktynininkai Stephane`as Peterhanselis ir Nasseras Al-Attiyahas, atrodo, žaidžiantys atskiroje smėlio dėžėje, – atitrūkę nuo kitų. Kodėl jie taip išsiskiria?

– Tai dvi priešingybės: Nasseras jaunesnis, greitesnis, labiau linkęs rizikuoti, Peterhanselis kur kas labiau patyręs. Labai įdomu, kaip baigsis jų strategavimas.

Sunku pasakyti, kodėl jie pirmauja tiek stipriai, šiemet navigacija nemažai kam sumaišė kortas. Važiuoti greitai nepakanka, reikia dar ir tiksliai važiuoti. Kitas dalykas, važiavimas dešimtuke tikrai nėra lėtas važiavimas. Juodu pabėgo į priekį, bet tie, kas važiuoja trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, tikrai nėra lėti.

Dalis atsakymo yra pats Dakaro procesas. Jis atkrato pusę greičiausių, dalis lenktynes baigė – klaidos, gedimai, dar kažkokie nuotykiai. Kuo arčiau finišo, tuo rokiruotė trumpesnė. Tas tarpas didelis sąlyginai, Dakare valanda ar dvi nėra labai didelis tarpas. Carlosas Sainzas tikrai turi tokį greitį, bet jam su navigacija nepasisekė šiemet.

– Ar labai sunku stebėti lenktynes iš namų, kai pats buvote ten? Kodėl nusprendėte grįžti, o ne likti Saudo Arabijoje, pasisemti dar patirties, galbūt užmegzti pažinčių?

– Širdis kraujuoja ten būnant. Nusprendžiau, kad reikia nešti skudurus namo, daug lūkesčių ir vilčių sudėta ir nėra paprasta važiuoti kaip žiūrovui.

Jeigu būčiau buvęs priverstas ten likti, sakykime, nebūtų buvę logistinių galimybių grįžti, būčiau iškritęs nuvažiavęs pusę Dakaro, turbūt būčiau pakeitęs nuomonę, nusiraminęs, stebėjęs procesą ir viskas būtų buvę gerai. Bet dabar atrodė, kad reikia tiesiog važiuoti namo.

– Po nesėkmių toli gražu ne kiekvienas sportininkas noriai bendrauja su sirgaliais, žiniasklaida, bet jūs laikotės visai kitokios pozicijos. Kaip jums taip išeina?

– Aš tai priimu kaip savo darbo dalį. Važiuoju ne už savo pinigus, jaučiu atsakomybę partneriams, žiūrovams. Tai įpareigoja būti atviram. Faktas, kad po tokių dalykų norėtųsi užsidaryti ir kurį laiką nesirodyti, bet tai nėra pasirinkimas.

Kita vertus, galbūt tas atviras bendravimas, situacijos paaiškinimas mus gelbėja, nes sulaukėme didžiulio palaikymo. Tai ir moralinis palaikymas – sulaukėme krūvos žinučių, – ir finansinis. Tas finansinis palaikymas buvo toks netikėtas ir didelis. Šiuo momentu iš to palaikymo jau turiu pusę biudžeto startui Portugalijoje. Visų tų žmonių dėka mes jau galime padengti starto mokestį ten ir kelionės kaštus.

– Kalbate apie finansus, gautus iš sirgalių per platformą „Patreon“?

– Ne tik – gavau ir daug pavedimų. Iki šiol stengėmės išsisukti su tradicinėmis finansavimo platformomis, reklama, bet situacija nutiko tokia, kad pastarieji metai buvo sudėtingi, išsileidome iki paskutinių eurų. Grįžęs negali pradėti naujo ciklo, kol neužfiksuoji naujo rezultato. Šis palaikymas yra labai svarbus šiai duobei įveikti.

– Iškritote iš Dakaro anksti, vadinasi, sunaudojote mažiau atsarginių dalių, mažiau degalų. Ar galime sakyti, kad sutaupėte?

– Sutaupymas toks, kad turime automobilį, kuriam reikia motorą pakeisti, bet visa kita turi tam tikrą resursą. Jeigu kilometrų būtų nuvažiuota daugiau, reikėtų labiau nagus kišti. Dabar tiesiog daugiau noras atlikti auditą, kas iš tiesų ten buvo padaryta, grįžus reikės pereiti per punktus, kur kokie resursai likę. Teoriškai automobilio resursą kitoms varžyboms turime.

– Pirmajame greičio ruože šiemet varžėtės su pačiais pačiausiais. Ką toks demonstruotas tempas pasako apie jus ir apie realias galimybes, kurias šiemet turėjote?

– Tas tempas suteikia vilties, kad galima pasivaržyti įdomiu lygiu. Aš puikiai suprantu, kad Dakaras yra ilgas maratonas ir tokį tempą palaikyti velniai žino, ar sektųsi. Galbūt reikėtų ir atleisti, gali ir viena kita klaida nutikti, nes mano patirtis dar santykinai nedidelė.

Bet tai suteikia vilties, kad ten verta grįžti dėl sportinių ambicijų. Tie keli šimtai kilometrų buvo gana techniški ir man net kažkoks siurprizas. Jaučiau, kad turėtų būti gerai, bet tokio tempo galbūt nesitikėjau. Su ta viltimi važiuosime į kitas varžybas, kad pasitikrintume, ar galime išlaikyti tokį tempą nuo starto iki finišo.

– Ar turite naujos informacijos arba minčių, kas vis dėlto nutiko?

– Kol kas nežinau nieko naujo. Žinau, kad sankaba pasidavė pirmame greičio ruože, kas neturi nutikti, ji turi tarnauti ilgai. Po to – nesėkmingas nutikimas, kuris tą gedimą pavertė variklio gedimu. Sąsaja, kaip tai galėjo nutikti, yra tik teoriniu, pamąstymų lygmeniu.

Tiksliau žinosime, kai bus atliktas skrodimas, bet įsivaizdavimą aš turiu. Reikia palaukti faktinių aplinkybių. Netikiu, kad vieną dieną atsitiktinai sulūžo ir sankaba, ir motoras – tai būtų buvęs per didelis atsitiktinumas. Manau, tie gedimai yra susiję. Faktas, kad bėdos kilo dėl sankabos, o čia ieškosime priežasčių, kodėl taip nutiko ir kaip to išvengti ateityje.

– Jeigu būtumėte sugebėjęs nuvažiuoti tuos nelemtus 20 kilometrų iki finišo, situacija būtų buvusi kitokia?

– Taip, tai būtų buvę išsprendžiama labai nesudėtingai. Mums pritrūko 20 kilometrų. Jeigu būtume finišavę, gal būtų pakakę ir nutempti tą automobilį. Likimo ironija – pritrūko 20 kilometrų.

– Sakėte, kad vyks automobilio skrodimas – jūs pats su savo mechanikais tame procese dalyvausite?

– Patikrinimas iki Dakaro buvo padarytas Frankfurte, mes tarsimės, kurioje remonto stadijoje dalyvausime. Pirmiausia visas „X-Raid“ kolektyvas turi grįžti iš Dakaro, susėsime ramiai ir pasikalbėsime. Nuo to atsispirsime į ateitį. Dabar aš nenorėjau nieko daryti, norėjau leisti jiems daryti savo darbą, palaukti Dakaro pabaigos.

– Jūsų bendradarbiavimas su gamykline „X-Raid“ komanda yra visai kitoks nei Benedikto Vanago su „Toyota Gazoo Racing“. Kokie pagrindiniai skirtumai?

– Pagrindinis skirtumas, kad mes atliekame tik automobilio priežiūrą varžybų metu. Pernai gavome automobilį paruoštą, dalyvavome Dakare, po to automobilis grįžo pas „X-Raid“ – kad būtų perrinktas, paruoštas. Tada mes vėl jį pasiimame ir važiuojame į Dakarą.

Tas modelis skiriasi, nes tai kitokia technika, nei mūsų mechanikai pripratę čiupinėti. Taip, kai kurie agregatai panašūs, viskas išmokstama, bet turėjome nuomonę, kad tai truputį specifinis automobilis, tad nusprendžiau, kad „X-Raid“ patirtis yra geresnė. Jie sutiko ir atliko visus darbus. Kol kas sunku pasakyti, ar modelis keisis, galbūt darysime korekcijų, bet dar anksti kalbėti. Faktas, kad su „X-Raid“ toliau bendradarbiausime.

– Su Paolo Fiuza dalyvavote tik viename etape, bet jūsų bendradarbiavimas tęsis? Koks tai žmogus, ar labai skiriasi nuo Sauliaus Jurgelėno?

– Taip, bent iki Portugalijos tikrai liekame kartu. Paolo turi labai didelę patirtį, kaip žmogus yra labai paprastas. Nepaisant visų pasiekimų, jis kuklus ir paprastas, mielai dalijasi žiniomis, kaip dirbo su kitais vairuotojais, kokius sprendimus darė.

Man tikrai patiko, žinoma, nuvažiavome tik 200 kilometrų. Platesnes išvadas galbūt bus galima daryti po Portugalijos, kur bus kelios dienos ir 1 000 kilometrų, bet įspūdis geras.

– B. Vanagas, pernai irgi sėdęs į mašiną su patyrusiu portugalu, ne kartą gyrė Felipe Palmeiro už patirtį, už žinias ir panašiai. Kas yra ta šturmano patirtis, ką ji duoda komandai? Juk vairuojate vis tiek jūs.

– Šturmanas, kuris turi daug patirties, efektyviai daro savo darbą, man tik lengviau nuo to. Šių metų Dakaras buvo tikrai klaidus, klydo ir labai geri šturmanai, būtų buvę įdomu pamatyti, kaip jam būtų sekęsi.

Man įdomu sužinoti, pasiklausyti apie įvairius strateginius, pasirengimo elementus. Atsineša jis ir tokius praktinius paprastus dalykus kaip padangų slėgio padidinimas prieš startą. Čia visada yra toks mistinis sprendimas, galvoje bandai simuliuoti galimus temperatūros pokyčius, dangą ir panašiai. Žmogus, turintis daug didesnę patirtį, kartais tiksliau ir teisingiau pasako. Tokie maži dalykėliai, kurie dienos pabaigoje būna labai svarbūs.

– Kas per varžybos laukia Portugalijoje, kodėl jos suplanuotos tik vienos, ar norėtumėte dalyvauti daugiau tų etapų?

– Tos varžybos yra imlios resursams. Norėjosi imti pirmąsias iš kalendoriaus, kad turėtume bent minimalią reabilitaciją. Po Portugalijos yra etapas Ispanijoje, teoriškai, logistiškai jis būtų logiškas, bet dar nedrįstu prognozuoti, nes tai atsiremia į finansines galimybes.

Kiti etapai brangūs ir logistiškai nutolsta – trečias etapas vyksta Kazachstane, po to – Šilko kelias, o sezono pabaigoje atsiranda Marokas, Abu Dabis, Saudo Arabija. Tai imlesni finansams etapai. Faktas, kad kilometrų norėčiau sukti daugiau, bet yra ir logistiniai, automobilio resursai.

Kol kas tai labai ambicinga planuoti. Šiuo momentu yra suplanuotas vienas žingsnis į priekį, labai svarbu, kad jis pavyktų, o toliau jau žiūrėsime.

– Dakare dalyvavo net septyni ekipažai iš Lietuvos, šis sportas sausio mėnesį užkariauja visas sporto žinias, turbūt populiarumu sunkiai nusileidžia ir krepšiniui. Nesinorėtų gauti valdžios palaikymo finansine prasme?

– Tai jautrus klausimas. Viena vertus, valstybė tikrai turi svarbesnių išlaidų. Kita vertus, į kitas sporto šakas investuoja nemažus pinigus, tad gal būtų teisingos išlaidos ir autosportui, nes jis tikrai turi savo auditoriją. Teisingo atsakymo čia nėra.

– Arūnas Gelažninkas šiemet laimėjo Dakarą motociklininkų vienišių klasėje. Ar gali toks pasiekimas dar labiau padidinti lietuvių skaičių šiose varžybose?

– Manau, motociklininkų klasėje tikrai gali atsirasti daugiau dalyvių, nes su motociklu startuoti Dakare yra žymiai ekonomiškiau nei su automobiliu. Tikiu, kad šalyje turime motociklininkų, kurie gali greitai važiuoti, gal net bendrojoje įskaitoje pasikapoti.

Motociklų įskaita yra labai konkurencinga, žiūrint iš šono, kaip važiuoja dešimtukas, šiaušiasi plaukai. Sunku suprasti, kaip jie sugeba taip manevruoti ant dviejų ratų, net bendrojoje įskaitoje kartais žiūrint į laikus atrodo labai įspūdingas tempas. Arūno rezultatas bus tikrai gera pradžia, teigiama komunikacija, tai gali būti labai teigiamas impulsas.

– Kaip jums pirmasis Laisvydo Kanciaus Dakaras su keturračiu?

– Labai primena pirmą mano finišą. (Juokiasi.) Labai daug emocijų, atrodo, kad tie kilometrai jam labai sunkūs. Daug dulkių, nuotykių, dėl to finiše bus labai teisinga emocija. Pirmas finišas visada yra saldžiausias, atrodo, kad nugalėjai pasaulį. Kiti jau būna sportiniai finišai. Jis tikras šaunuolis, kad nepasiduoda. Labai teisingas tikslas – nugalėti save.