Sportas

2021.01.25 07:43

Eurolygoje teisėjaujantis Švedijos lietuvis – apie aršius tėvus vaikų lygose, sunkiausius trenerius ir legendinius teisėjus

Paulius Cubera, LRT.lt2021.01.25 07:43

Eurolygos teisėjų gretose dirba trys arbitrai iš Lietuvos, tačiau mažiau kam žinoma, kad Eurolygos ir Europos taurės teisėjų korpuse savo atstovą turi ir Švedija. Tiesa, tai lietuvis Saulius Račys, Švedijoje gyvenantis nuo 19 metų, bet krepšinio teisėjo kelią pradėjęs Kaune būdamas 14-os. Prieš trejus metus mirusio legendinio Lietuvos teisėjo Raimundo Barausko įkurtoje teisėjų mokykloje gyvenimo kryptį pasirinkęs Saulius iki pat dabar dėkingas pirmajam mokytojui, o portalui LRT.lt papasakojo apie savo kaip teisėjo kelią, kuris prasidėjo bėgant nuo piktų moksleivių iš sporto salės vienoje Vilijampolės mokyklų, o dabar driekiasi stipriausioje Europos krepšinio lygoje.

Su Sauliumi kalbamės telefonu – pagauti krepšinio teisėją gimtojoje Lietuvoje būtų tikrai sunku, o ir jo dienotvarkė įtempta. Dvigubą Eurolygos savaitę S. Račys dirbo dvejose rungtynėse: antradienį Krasnodare teisėjavo „Lokomotiv“ ir „Boulogne Metropolitans“ dvikovai Europos taurėje, o penktadienį Miunchene – „Bayern“ ir „Real“ mačui.

Šį sezoną iki sausio mėnesio pabaigos S. Račys jau bus teisėjavęs vienuolikoje Europos taurės ir šešeriose Eurolygos rungtynėse. Stipriausiame Europos krepšinio turnyre 37 metų lietuvis dirba ketvirtą sezoną, tad yra patyręs ir turi ką papasakoti.

Stokholme gyvenantis teisėjas šiemet pirmą kartą teisėjavo ir Lietuvos komandai – „Lietkabeliui“. Tiesa, nors jis Eurolygoje dirba kaip teisėjas iš Švedijos, paprastai neteisėjauja Lietuvos komandoms.

„Šiemet teisėjavau „Lietkabeliui“, bet tik dėl to, kad vienas teisėjas negalėjo atvykti. Tai buvo pirmas kartas, kai teisėjavau lietuviškai komandai.

Eurolygos sąrašuose esu teisėjas iš Švedijos, bet, žinoma, skirdami teisėjus jie supranta, kad esu lietuvis, būtų nelogiška siųsti mane teisėjauti į „Žalgirio“ areną ir daryti interesų konfliktą.

Visi turbūt supranta, kad nesugebėčiau traukti „Žalgirio“, nes tai būtų akivaizdu su šiuolaikinėmis technologijomis, būtų nelogiška ir iš mano pusės laidoti karjerą dėl vienų rungtynių, kad neva padėčiau, bet kita komanda tikrai reaguotų – lietuviškas vardas ir pavardė“, – sako S. Račys.

– Kaip prasidėjo jūsų, kaip teisėjo, kelias?

– Man buvo 14 metų ir prasidėjo viskas nuo Raimundo Barausko krepšinio teisėjų mokyklos Kaune. Jo jau nebėra, tuoj bus treji metai. Jis buvo pirmasis entuziastas, sugalvojęs tokią mokyklėlę padaryti. Aš tuo metu žaidžiau krepšinį A. Sabonio mokykloje, taip išėjo, kad atėjau į tą mokyklėlę ir man patiko. Buvo linksma, didelė kompanija, daug jaunimo suėjo, R. Barauskas buvo entuziastas, mokėjo užkabinti.

Pradėjome mokytis, teisėjauti vaikams, treniruotis ir gauti pirmus savo pinigus. Žinote, kai tau 15-a ar 16-a metų ir gauni 5 ar 10 litų už rungtynes, tuo metu tokio amžiaus vaikui tai buvo dideli pinigai. Gavome stimulą, o paskui – Lietuvos krepšinio lygos (LKL), Eurolygos stebėjimas, susitikimas su teisėjais, kurie mums buvo pavyzdys, į kuriuos žiūrėjai iškėlęs galvą: Pilipauskas, Dovidavičius... Jie teisėjaudavo visoms „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ rungtynėms, tad pabūti viename kambaryje, išgirsti istorijas... Taip prasideda svajonės – nori dirbti LKL, FIBA, Eurolygoje, olimpinėse žaidynėse. Esu labai dėkingas R. Barauskui už tai, ką turiu šiandien.

– Ar pradėjęs eiti į teisėjų mokyklą iškart supratote, kad teisėjas būsite geresnis nei krepšininkas?

– Aš nebuvau geras krepšininkas, 1983 metais gimusiųjų trečioje komandoje žaidžiau, į pirmą ir antrą komandas niekuomet nepatekdavau ir arti jų nebūdavau. Buvau eilinis krepšininkas, kuris sportuoja, kad sportuotų. Reikėjo rinktis, ar tęsti treniruotes, kurios užima daug laiko, ar bandyti teisėjauti, kur nereikia fiziškai dirbti tokiais krūviais. Būdavo 2–3 teorijos paskaitos po valandą, savaitgaliais tarpusavyje žaisdavome krepšinį ir sau teisėjaudavome.

Po to prasidėjo teisėjavimas vaikams, laiptelis po laiptelio į miesto lygą patekome, ten teisėjavome su tuo pačiu R. Barausku. Iki dabar atsimenu pirmąsias rungtynes miesto lygoje, kai man buvo 16 metų.

– Kiek aukštai spėjote pakilti Lietuvoje?

– Tuo metu vadinosi B lyga, dabar tai Regioninė lyga, ten patekau būdamas 18 metų. Ten padirbau metus ir būdamas 19 metų išvažiavau į Švediją, metai po vidurinės mokyklos. Mano šeima jau gyveno Švedijoje, tiesiog išvykau paskui ją.

– Švedija garsėja ledo rituliu, futbolu, bet tikrai ne krepšiniu. Kur tobulinote žinias?

– Man iškart padėjo Lietuvos teisėjai – sukontaktavo su švedų teisėjų vadu ir pasakė, kad į Švediją atvyksta teisėjaujantis lietuvis. Jie mane maloniai priėmė. Žinoma, jie manęs nežinojo, buvau vos 19 metų, tad man davė vaikų rungtynėse dirbti. Pradėjau nuo jaunimo ir per metus pakilau į aukščiausiąją vyrų lygą.

Švedijoje, palyginti su Lietuva, skirtumas toks, kad krepšinio lygis kur kas žemesnis, todėl mokytis teisėjauti yra sunkiau. Lietuvoje labai daug gerų teisėjų, didelė konkurencija, kitokia motyvacija, vienas kitą patempia aukštyn, nes nori būti vienas už kitą geresnis. Švedijoje yra daug idėjinių teisėjų, jie patys žaidę ar koks tėvas žaidęs, tad teisėjauja dėl hobio. Sutiksi vienetus, kurie turi ambicijų teisėjauti Eurolygoje, o Lietuvoje parodykite man jauną perspektyvų teisėją, kuris nenorėtų dirbti Eurolygoje.

Švedijoje daugiau turi dirbti individualiai, labiau domėtis, žiūrėti krepšinį. Visada palaikiau kontaktą su daug Lietuvos teisėjų, dalijomės informacija, vaizdo įrašais, važinėjau po mokymus. Reikia daug užklasinio darbo, o ne tik eiti į rungtynes ir teisėjauti. Turi labai norėti, o aš visada labai norėjau, anksti supratau, kad galiu būti teisėjas, jeigu tikrai norėsiu dirbti. Pasikartosiu: būtent R. Barauskas sugebėjo mane įkišti į visą reikalą. Aš buvau toks, kad man smagu, taip, pinigų uždirbu, bet porą kartų jau buvau pradėjęs dvejoti, ar čia tikrai man viskas. Jis kažką įžvelgė ir sakė man tęsti.

– Tos mintys aplankė jau išvykus į Švediją?

– Ne, tai buvo dar gyvenant Lietuvoje. Žinote, 17–18 metų paauglys, atrodė, gal geriau su draugais kur išeiti. Visos jaunimo varžybos vykdavo savaitgaliais – penktadienį, šeštadienį, sekmadienį. Draugai eina į miestą, ką nors veikia, o tu sėdi mikriuke su kuria nors A. Sabonio mokyklos komanda, važiuoji neaišku kur – į Kaišiadoris, Klaipėdą, Biržus, visą dieną prasėdi autobusiuke, teisėjauji, grįžti. Visų akys dažniausiai į krepšininkus, kas tas teisėjas, tu vienas, jaunas. Kas tave palaiko? Niekas.

– Turbūt vaikų rungtynėse per keletą minučių aplink aikštę esantiems tėvams gali tapti nekenčiamiausiu žmogumi žemėje?

– Oi, čia turbūt neužtektų vieno pokalbio visoms istorijoms papasakoti. (Juokiasi.) Švedijoje ledo ritulį ir futbolą žaidžiančių vaikų tėvai yra lygiai tokie patys kaip krepšinio Lietuvoje. Nesvarbu, kiek tau metų, kokio lygio tu teisėjas, bet kai žaidžia jų vaikai, tiems tėvams tu esi niekas.

Jie rėkia, gali ir spjauti iš balkono, taip buvę ne sykį, nors tu esi gal metais ar dvejais vyresnis už tą jų vaiką. Švedijoje ta pati problema yra futbole ir ledo ritulyje, sunkiai sekasi jiems ją spręsti. Negi kelsi skandalą, jei kas nors pasakė „teisėjas gaidys“? Kiti ir nepatempia to – girdėti necenzūrinius žodžius, kartais sulaukti spjaudymų tikrai nėra lengva.

– Ar buvo kokių įvykių, kurie jums skaudžiausi arba linksmiausi?

– Sunku pasakyti, daug visko buvę. Kai vykdavo Kaune miesto mokyklų čempionatas, visko buvo. Kartą Vilijampolėje teko bėgti iš arenos. Neatsimenu, kuri mokykla, bet po rungtynių greitai bėgau iš salės nuo mokinių. Tuo metu buvo tokio lygio organizavimas, kad už tavo saugumą niekas neatsakydavo. Ten vietinis kūno kultūros mokytojas turėtų būti už tai atsakingas, bet jis pats savos komandos sirgalius, tad nekreipdavo dėmesio. Po vieno tokio apsilankymo į kitą Vilijampolės mokyklą jau nebevažiavau.

– Pradėjęs dirbti Švedijoje galėjote pragyventi iš krepšinio teisėjo veiklos?

– Aš turiu savo individualią statybų įmonę. Kaip ir visiems teisėjams, reikia turėti kokį nors mažą verslą, nes būti paprastu darbuotoju yra labai sunku. Pavyzdžiui, šią savaitę turiu dvejas rungtynes, išskridau pirmadienį ryte ir grįšiu šeštadienį, kuris darbas taip mane išleistų?

Dabar, kai esi Eurolygos teisėjas, pinigai yra neblogi net ir pagal Švedijos pragyvenimo lygį. Teisėjaudamas tik Švedijos lygoje realiai gauni arbatpinigius. Gal užtektų pragyvenimui tuos 3–4 mėnesius, kurie intensyviausi rungtynių skaičiumi, o tada viskas.

– Kodėl teisėjai iš FIBA pereina į Eurolygą? Tik dėl aukštesnio lygio ar geresnio uždarbio?

– Čia tikrai ne teisėjas renkasi, kiekvieno svajonė yra sulaukti Eurolygos teisėjų vado skambučio. Tu teisėjauji FIBA turnyruose, jie turi skautus, renka informaciją, kurie perspektyvūs, kurie turi potencialo tobulėti. Jiems reikia ne tik gerų teisėjų, bet ir tokių, kurie turi potencialo. Kai pasiūlė, nebuvo net minčių atsisakyti.

Nuo mažens svajonė buvo švilpti geriausiems ir su geriausiais, su legendomis kaip Lamonica ir panašiai. Kai paskambino, kaip tik ir prasidėjo didžiausias FIBA ir Eurolygos karas, turėjau vasarą dirbti pasaulio merginų iki 19 metų čempionate ir Europos moterų čempionate Čekijoje. Man sakė, kad sutikęs galiu prarasti tuos čempionatus, aš supratau situaciją, sutikau, bet FIBA manęs nebaudė – dar dirbau tuose turnyruose, o tada bendradarbiavimą baigėme.

– Už Eurolygą dar aukštesnis lygis yra NBA. Įmanomas toks žingsnis?

– Anksčiau yra buvę pasiūlymų ir Lamonicai, Jungenbrandtas buvo ant ribos. Bet čia nėra taip, kad teisėjauji Eurolygoje ir galvoji apie NBA. Ten kitoks krepšinis, yra skirtingų interpretacijų, turėtum persikvalifikuoti. Turime savo teisėją lietuvį NBA, jis irgi kaunietis (Gediminas Petraitis – LRT.lt).

Jis ten gyveno, ten pradėjo dirbti, sukrito jam ir sėkmė, ir talentas. Fantastika. Bet čia turi iškart galvoti apie NBA, iškart keltis į JAV, galbūt teisėjauti koledže ir ieškoti galimybių prasimušti. Nemanau, kad geriausiems Eurolygos teisėjams tiesiog nuvykus į NBA būtų lengva.

– Kalbėjote apie teisėjus legendas. Su kuo teko jums pačiam dirbti?

– Mano pirmasis Eurolygos mačas buvo komandoje su Lamonica. Tai buvo žmogus, matytas tik per televiziją ir gal porą kartų Kauno sporto halėje, o tada tu atvažiuoji ir sveikiniesi. Įdomus jausmas.

Teisėjai per TV ekraną gal atrodo griežti ir arogantiški, bet tai jų įvaizdis, kad būtų lengviau valdyti situaciją. Už uždarų durų jis yra tikrai palaikantis, nesvarbu, kad teisėjavęs absoliučiai viskam, kas įmanoma, jis tave laiko tokiu pačiu teisėju. Jokios arogancijos, draugiškas bendravimas. Jaunam teisėjui, atėjusiam į stipriausią lygą, sulaukti tokio palaikymo yra labai smagu.

– Kiek Eurolygos teisėjas gauna rungtynių per metus?

– Tai priklauso nuo teisėjo, nuo jo formos, kaip gerai dirba. Juk būna visko, dabar visi rašė apie teisėją, suklydusį per „Olympiakos“ ir „Bayern“ rungtynes. Visko atsitinka, jam nepasisekė, gaus atostogų. Taip jau atsitinka, vieną dieną „lucky“, kitą – „unlucky“.

Šį sezoną iki sausio pabaigos esu gavęs 11 rungtynių Europos taurėje ir 6 rungtynes Eurolygoje. Penktadienį dirbsiu „Bayern“ ir „Real“ mače, po savaitės važiuoju į ASVEL ir „Baskonia“ rungtynes.

– Kaip jūs, teisėjai, rengiatės rungtynėms prieš tam tikras komandas, žaidėjus ar trenerius?

– Dabar rengiuosi „Bayern“ ir „Real“ rungtynėms. Turime vaizdo įrašų, kalbamės su savo vadais, žiūrime tam tikras situacijas. Yra tam tikros probleminės komandos, probleminiai žaidėjai, kurie labiau reiškia pretenzijas, mėgsta kiečiau bauduoti, daro daugiau žingsnių ir t. t. Turi viską išstudijuoti, išanalizuoti ir pasiruošti.

Negali prieš rungtynes nuspręsti – šiandien Sergio Rodriguezas gaus techninę, nes labai daug kalbės. Tu turi dirbti su juo, kad galbūt to išvengtum. Ne švilpuku jam padėti, bet pabūti kaip ir psichologu, kad tų nemalonių situacijų išvengtum. Mes į tuos žaidėjus nesitaikome, bet mes jiems ruošiamės.

– Galime sakyti, kad teisėjo tikslas nėra skirti techninę pražangą, o labiau padėti jos išvengti?

– Žinoma. Jeigu rungtynes pradėsi pirmame kėlinyje paskirdamas techninę, o dar žaisti reikės 30 minučių, tau bus tik sunkiau. Aišku, nuolaidžiauti negali, jei riba peržengiama, nubaudi, bet galbūt galima to išvengti. Turime daug rungtynių valdymo metodų.

– Kuris iš Eurolygos trenerių jums iki šiol atrodo problematiškiausias?

Gal ne problematiškiausias, bet sunku teisėjauti per Dmitrio Itoudžio rungtynes. Jis yra labai labai krepšinyje išsilavinęs žmogus, jis tikrai išmano taisykles, nerealiai išmano krepšinį. Jis labai gerai tave mato, mato, kada sudvejoji švilpdamas, ir moka užduoti tokį teisingą klausimą, įlįsti į galvą. Jis gal labiausiai sukeliantis iššūkių. Su juos visada yra ką veikti, bet jis tikras džentelmenas, inteligentas, labai geras treneris. Tikrai įdomu jam teisėjauti.

– Ar jau esate švilpęs Šarūnui Jasikevičiui?

– Kol kas dar nesu, bet būtų įdomu, jeigu gaučiau jo rungtynes.

– Su Željko Obradovičiumi esate susidūręs?

– Taip, vieną kartą praėjusiais metais. Jis iš tiesų mažiau kalba, bet kai išsižioja, būna arti tiesos. (Juokiasi.) Yra trenerių, kurie bombarduoja visą laiką, nesvarbu, ką sušvilpsi, – jam ar ne jam, blogai ar gerai, visada turės komentarą. O yra trenerių, kurie tyli, bet, kai pasako, tu pamatai, kad gal jis iš tiesų teisus. Željko yra labiau prie tų trenerių, kurie naudoja balsą prieš teisėją, kai mano, kad tikrai yra teisus.

– Ar šį sezoną teisėjams lengviau dirbti, kai arenos yra tuščios?

– Asmeniškai man sunkiau. Faktas, kad sirgalių spaudimas yra labai didelis, bet tuo pat metu tai tave sukoncentruoja į darbą. Kai dirbi 15 tūkst. žmonių arenoje, kur girdi trenerių pokalbius su žaidėjais ir batų cypsėjimą, atmosfera yra visai kita. Visi viską girdi. Tu galėjai su kuriuo nors žaidėju pakalbėti privačiai, jam asmeniškai pasakyti, kad ko nors nedarytų, nesakytų. Dabar išgirsta kitas ir sako: „Tu su manim nekalbėjai, o su juo kalbi.“ Kyla naujų iššūkių. Aišku, visi esame skirtingi, bet nemanau, kad be žiūrovų yra lengviau.

– Paulius Jankūnas yra pagarsėjęs žaidimu alkūnėmis ir teisėjai dažnai to nepastebi. Kaip vertinate „Žalgirio“ kapitono žaidimą?

– Esu jam teisėjavęs, kai buvo jaunas, tada jis toks gudrus nebuvo. (Juokiasi.) Kai jis pasiekė tokį lygį, nebesu jam teisėjavęs, tad nebūtų etiška komentuoti jo žaidimą. Jis tikrai aukšto lygio profesionalas, esu kalbėjęs su kolegomis Lietuvoje, jis pridarydavo įvairių problemų, tikrai nėra lengvas žaidėjas teisėjauti.

Bet jis tikras inteligentas, geras žmogus. Kiekvienas sportininkas aikštėje uždirba pinigus ir daro viską, kad jo komanda laimėtų, o už aikštės ribų jau esi geras tėvas, draugas ir t. t. Manau, jis irgi toks.

– Esate užaugęs Kaune. Jeigu jus Eurolyga paskirtų teisėjauti „Žalgirio“ rungtynėms, būtų sunku, tektų atsisakyti?

– Jeigu gaučiau tokias rungtynes, tikrai neatsisakyčiau. Esu profesionalas, gaunu už tai atlygį, važiuočiau į Kauną ir dirbčiau savo darbą. Tikrai nežiūrėčiau, kas žaidžia, tiesiog dirbčiau savo darbą.