Sportas

2021.01.06 09:27

„Olimpiečių metai“. Su vidine ramybe 2021-uosius pasitikusi Virbalytė: papildomi metai man buvo reikalingi

Rytis Kazlauskas, LRT.lt2021.01.06 09:27

Profesionali ėjikė Brigita Virbalytė prabėgusius 2020-uosius dabar gali prisiminti be jokio kartėlio ir jausdama ramybę. Sportininkės kišenėje ramiai guli iškovotas bilietas į Tokijo olimpines žaidynes, kurios Lietuvos rekordininkei bus jau trečiosios karjeroje. Tiesa, tokios ramybės 2020-ųjų pradžioje įsivaizduoti ėjikė negalėjo.

Pasitikdamas 2021-uosius, olimpinius, metus, portalas LRT.lt pristato straipsnių ciklą „Olimpiečių metai“, kuriame Tokijo olimpinėse žaidynėse dalyvauti besiruošiantys mūsų šalies atletai pasidalija savo įspūdžiais prieš laukiantį didžiausią metų, o galbūt ir gyvenimo startą.

Dar 2018 m. Europos čempionate užėmusi 4-ąją vietą ir pagerinusi Lietuvos 20 km distancijos ėjimo rekordą B. Virbalytė mėgavosi pasiekusi karjeros aukštumas. Džiaugsmą dėl gerų rezultatų greitai pakeitė nerimas – patirta klastinga trauma net dvejus metus neleido ėjikei sugrįžti į ritmą.

Situaciją 2020 m. apsunkinio ir kilusi koronaviruso pandemija, į kitus metus perkeltos olimpinės žaidynės bei kurį laiką „užšaldyti“ olimpiniai reitingai.

Ledai pajudėjo tik vasarą, kai sportininkė žingsnis po žingsnio grįžo į ritmą, o netrukus buvo paskelbta, kad maratonininkai ir ėjikai galės vykdyti olimpinius normatyvus.

Medžioklėje dėl olimpinio kelialapio nesnaudusi B. Virbalytė rugsėjį plačiai nuskambėjo sporto žiniasklaidoje – sportininkė tapo pirmąja lengvaatlete pasaulyje, kuri po karantino iškovojo bilietą į Tokijo žaidynes. 20 km distancijos normatyvą 35-erių spotininkė įvykdė tarptautinėse varžybose Alytuje, tapusi jų nugalėtoja ir su 6 sekundžių atsarga „tilpusi“ į normatyvo laiką – 1:30:54 val.

Portalas LRT.lt pakalbino 2012 ir 2016 m. olimpinėse žaidynėse jau dalyvavusią B. Virbalytę, kuri papasakojo apie prabėgusius 2020-uosius bei pažvelgė į startą 2021-ųjų vasarą Tokijuje.

– Brigita, jeigu galėtumėte peržvelgti visus 2020-uosius, kaip juos apibūdintumėte? Kokie tai buvo metai jums?

– Galima sakyti, kad man 2020-ieji katastrofiškai prasidėjo jau nuo sausio 1-osios, kai atvykome į Australiją, kur turėjo būti surengta treniruočių stovykla.

Mums dar oro uoste buvo pranešta, kad treniruočių stovykla yra atšaukiama. Nuo to momento viskas pradėjo važiuoti žemyn – po atšauktos stovyklos, niekaip negalėjau sugrįžti į normalų ritmą po traumos, pavasarį sužinojome, kad perkeliamos Tokijo olimpinės žaidynes.

Netrukus mes, lengvaatlečiai, gavome smūgį, kad „užšaldomi“ reitingai ir nebus galima vykdyti olimpinių normatyvų.

Maždaug tik nuo birželio mėnesio pradėjau lipti iš visos metų duobės. Buvo pranešta, kad maratonininkai ir ėjikai visgi galės vykdyti olimpinius normatyvus. Tada užgimė nedidelė viltis ir treniruotėse atsirado kitoks nusiteikimas ir motyvacija dirbti. Kaip bebūtų, pavasaris buvo labai sudėtingas.

Daugelis žmonių sako, kad 2020-ieji buvo labai blogi metai, bet dabar sėdėdama nejaučiu kažkokių neigiamų emocijų. Man šie metai buvo reikalingi, kad galėčiau išsigydyti traumą prieš Tokijo žaidynes. Dabar tikrai jaučiu, kad esu kur kas stipresnė nei būčiau buvusi Tokijo žaidynėse 2020-aisiais. Nors ir ilgą laiką neigiau, bet papildomi metai man išėjo į naudą.

– Praėjusių metų rugsėjį plačiai nuskambėjo jūsų pasiekimas Alytuje – tapote pirmąja lengvaatlete po pandemjimos iškovojusia kelialapį į Tokiją. Kaip sureagavote į tokią naujieną?

– Tik vėliau išgirdau tą skambų savo pasiekimą. Man ir pačiai jis pasirodė simboliškas. Kaip bebūtų, man tai buvo didžiausia asmeninė pergalė. Tie dveji metai kovojant su traumomis iš manęs išsunkė labai daug jėgų ir aš pati galvojau, ar man dar verta likti šiame sporto pasaulyje.

Bet šis olimpinis kelialapis, nors ir trečiasis mano karjeroje, suteikė papildomus sparnus ir didžiulę laimę. Iki šiol tuo stebiuosi. Kelialapis man tapo svarbesnis nei pati pergalė varžybose, nes ir rezultatas nebuvo pats įspūdingiausias. Tiesiog bilietas į Tokijo žaidynes atvėrė dar vienerius metus man sporte.

– Ar yra baimės, kad Tokijo olimpinės žaidynės vis dėlto gali ir neįvykti?

– Tikrai neleidžiu ateiti mintims, kad Tokijo olimpinės žaidynės neįvyks. Tikėjimas ir šis tikslas mums, sportininkams, yra be galo svarbus. Jeigu galvočiau, kad žaidynės neįvyks, būtų pakankamai sunku tęsti treniruotes.

Didžiausias trikdis, esantis šiuo metu – treniruočių stovyklų organizavimas. Pastarąsias kelias savaites bandėme rasti vietą treniruočių stovyklai, tačiau tą padaryti yra sunku. Planavome važiuoti į Tenerifę. Jau beveik pirkome lėktuvo bilietus, tačiau netrukus buvo pranešta, kad Tenerifė užsidaro.

Situacija sudėtinga su daugeliu pasaulio šalių, ypač Europoje. Australija, kuri ketverius metus buvo mūsų programoje – nėra įmanomas variantas. Jeigu olimpinės žaidynės įvyks, laimės tie sportininkai, kur pandemija nebus taip įsismarkavusi arba yra toli nuo kitų valstybių, kaip Australija.

Mes, lietuviai, turime nedėkingas sportui žiemas ir žaidynės žada tapti iššūkiu. Šaltuoju metu visada bėgdavome ten, kur šilta. Šiai akimirkai tiesiog negalima suplanuoti treniruočių stovyklų.

– Kokius tikslus sau keliate Tokijo olimpinėse žaidynėse?

– Tai turbūt daugiausiai įtampos sportininkui keliantis klausimas, kai reikia atsakyti apie olimpinių žaidynių planus. Kaip žinote, dvejos olimpinės žaidynės man tikrai nenusisekė. 2016 m. Rio žaidynėse turėjau būti kur kas aukščiau galutinėje rikiuotėje.

Man, patyrusiai sportininkei, tikriausiai apie tai nėra sudėtinga kalbėti. Aš sau keliu asmeninius tikslus. Mano tikslas – sugrįžti į 2018-ųjų sportinę formą, kuri buvo geriausia per visa mano karjerą. Tokiu būdu tikrai žinau, kad užimčiau gerą vietą Tokijo olimpinėse žaidynėse.

Geras rezultatas galėtų atverti dar vienerius metus didžiajame sporte. Kai esi peržengęs 30-metį, visada galvoji, ar yra dėl ko dar likti sporte. Šiai akimirkai dar tikrai manau, kad 2021 metais turiu, kur padirbėti, ir, ką pasiekti. Noriu priartėti prie 2018-ųjų formos ir turiu dėl to vilčių.