Sportas

2020.12.20 11:00

Ultros kronika „Anapus futbolo aikštės“ – kitoks požiūris į futbolą, gyvenimą ir vertybes

Paulius Cubera, LRT.lt2020.12.20 11:00

2020 metų pabaigoje Lietuvos literatūros pasaulyje pasirodė daugelio lietuviško futbolo gerbėjų ilgai laukta knyga „Anapus futbolo aikštės“, kurią parašė žinomiausias Lietuvos futbolo sirgalius (ultra) Ingvaras Butautas, vienas Vilniaus „Žalgirio“ ultrų grupės „Pietų IV“ veidų. Daugiau nei 400 puslapių kelionė su futbolu ir jo ultromis nuo 1982-ųjų iki mūsų dienų. Tai ne tik vieno žmogaus gyvenimo istorija, bet ir labai įdomus požiūris į Lietuvos istoriją, visuomenę, joje per pastaruosius keturis dešimtmečius įvykusius pokyčius.

Knygos pavadinime yra žodis „futbolas“, tačiau pačioje knygoje įvykiai futbolo aikštėje beveik neminimi. Čia pamatysite vos vieną kitą rungtynių rezultatą, neperskaitysite nė vieno įmušto įvarčio aprašymo arba kaip neteisingai buvo skirtas 11 metrų baudinys, net ir žaidėjų pavardės minimos tik kelios. Knyga pasakoja apie tai, kas futbolo rungtynių metu vyksta aktyviausių sirgalių tribūnose, aplink jas prieš ir po rungtynių, kokios yra nerašytos šių žmonių elgesio, garbės kodekso taisyklės.

Daugiau lietuvišką futbolą sekantys, rungtynes matę ir atsimenantys žmonės turės ieškoti konteksto savo atsiminimuose ar pasitelkti į pagalbą „Google“. Jaunesni, mažiau Vilniaus „Žalgirio“ ar Lietuvos rinktinės rungtynių matę skaitytojai kai kuriose vietose greičiausiai net nesupras, apie kurį mačą čia kalbama.

Vieniems tai bus knygos minusas, kitiems – galimybė pasikuisti atsiminimuose. Pripažinkime, Lietuvos futbolo rinktinės žaidimas atsiminimuose yra kur kas gražesnis nei pastarųjų kelerių metų realybėje.

„Skinai“, „forsai“, „metalistai“, „pankai“ – dažnai skambantys žodžiai bent jau pirmoje knygos pusėje, kurioje veiksmas vyksta vėlyvuoju sovietmečiu ir pirmuoju Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiu.

I. Butautas nemažai pasakoja apie to meto nerašytas taisykles lietuviškoje jaunimo visuomenėje. Man, gimusiam mažame miestelyje ir į Vilnių atvykusiam tik 2009-aisiais, daugelis aprašytų dalykų sunkiai suvokiami. Supranti, kiek toli mūsų visuomenė ir net daugelio vyresnių žmonių peikiamas jaunimas pažengė nuo to, koks elgesys buvo laikomas normaliu dešimtajame dešimtmetyje.

Žinoma, gyventi galima įvairiai. Tikrai surastume ne vieną ir ne du I. Butauto amžiaus žmones, kurie paauglystėje išgyveno Vilniuje nieko neprimušę ir niekieno neprimušti. Tačiau autoriaus gyvenimo būdas yra ir buvo kitoks. Galbūt keistas, galbūt nepriimtinas ar keliais aprašytais momentais net smerktinas, bet įdomus. Pripažinsiu, nepriimtinas jis ir man – greičiausiai nebūčiau norėjęs sutikti I. Butauto jo jaunystės metais. Bet skaityti apie jį įdomu.

Paskaitysite ir apie susidūrimus su policija – tiek užsienio, tiek Lietuvos. Dažniausiai autorius vartoja žodį „mentai“, negaili kritikos policijos pareigūnams, ypač ankstyvosios nepriklausomos Lietuvos policininkams, aprašo ne vieną pavyzdį, įrodantį, kad policija ne visada buvo teisi, ne visada ėmėsi adekvačių ar net teisėtų priemonių tvarkai įvesti. Tai irgi mūsų visuomenės istorijos dalis.

Ko man pritrūko? Nuotraukų. Galbūt jų tiesiog nėra, o gal autoriui pasirodė, kad nereikia, tačiau tų laikų fotografijos knygą būtų dar labiau praturtinusios, ypač jaunesniems skaitytojams.

Pati įdomiausia knygos dalis – kelionių aprašymai. Ar įsivaizduojate, kaip futbolo ultros važinėjo paskui savo komandą į SSRS gilumą paskutiniame okupacijos dešimtmetyje? O kaip tai buvo daroma iki 2004-ųjų, kai nebuvo mobiliojo interneto, išmaniųjų telefonų, o apie bevizį ir besienį režimą su Vakarais tik svajojome?

Aš pats iki įstojimo į ES ir Šengeno erdvę 2004-aisiais Vakarų Europoje buvau tik sykį – 2002 metais su šeima autobusu iš Kauno važiavome pas gimines į Vokietiją. Atsimenu tas ilgas valandas, praleistas autobuse prie Lietuvos ir Lenkijos sienos, muitininkus, peržiūrinčius krepšius, piktai nužvelgiančius kiekvieną keleivį.

I. Butautas po kiekvienos (ar daugelio) kelionės savo nuotykius ir įdomiausius įvykius aprašydavo asmeniniame dienoraštyje, kuris ilgus metus tiesiog gulėjo jo namuose. Be šių užrašų, parašyti tokios detalios knygos nebūtų pavykę.

Žavi ir tai, kad paskui komandą į Vakarų Europą ultros leisdavosi tais laikais, kai pragyvenimo lygis Lietuvoje buvo toks tolimas nuo niekada SSRS okupacijos nemačiusių šalių, koks turbūt nebebus niekada.

Tiesa, apie tokius buities dalykus kaip maistas kelionėje autorius daug nekalba. Daugiau minimi kelionės būdai, sunkumai ir iššūkiai. Pavyzdžiui, traukiniu važiuoti tik iki valstybinių sienų, o jas kirsti pėsčiomis, nes taip kur kas pigiau. Įkalbėti pasieniečius įleisti į šalį neturint tuo metu nustatyto grynųjų pinigų kiekio – anksčiau kitos valstybės taikydavo tokį būdą, kad į šalį neįvažiuotų žmonės, ieškantys nelegalaus darbo ar net valkataujantys.

Taip, kai kuriose vietose ultrų keliavimo būdas tikrai primena valkatavimą: miegas traukinių ar autobusų stotyse, kelionės be bilietų, „įsirašant“ į traukinius, jokių patogumų. Kiek iš mūsų išdrįstų taip keliauti? Greičiausiai šiais laikais taip keliauti jau neįmanoma. Nenuostabu, kad knygai artėjant prie pabaigos kelionių aprašymuose kur kas mažiau sunkumų ir paklydimų, jos sklandesnės, pamažu daugėja skrydžių lėktuvais, o ne dardėjimo traukiniais.

Negalima nepaminėti ir dar vieno nedidelio knygos minuso – painiavos geografijoje. Būtų kur kas informatyviau, jei prie kai kurių aprašymų autorius būtų pridėjęs žemėlapį su kelionės taškais. Žinoma, netingintis skaitytojas gali puikiai sekti aprašomą kelią tiesiog „Google Maps“.

Trečias įdomus ir vertingas knygos aspektas – lietuviškos sirgalių scenos ir kai kurių futbolo problemų šalyje kronika. Nuo masinių muštynių Mažeikiuose iki tokių ultrų bendruomenių kaip „Pirmoji Armada“ susiformavimo. Autorius pamini ir keletą dabar žinomų žmonių pavardžių, kurie kadaise palaikydavo „Žalgirį“ tribūnoje „Pietų IV“.

Ar žinojote, kad dabartinis Marijampolės „Sūduvos“ kapitonas (tiesa, jau palikęs komandą) Algis Jankauskas buvo ultra? Arba žymusis krepšinio sirgalius Tomas Balaišis-Sėkla, taip pat ir vienas buvęs švietimo ministras? I. Butautas atskleidžia nemažai tokių įdomybių, praskleidžia ir kai kuriuos LFF užkulisius, aprašo žymiausius Lietuvoje įvykusius futbolo sirgalių susirėmimus, riaušes, skandalingus poelgius (pavyzdžiui, Prancūzijos rinktinę pasitikusį plakatą „Welcome to Europe“).

Tad kiekvienas šioje knygoje ras ką nors sau. Nesvarbu, esate kada nors gyvenime kam nors užvažiavę į dantis ar nesate, renkatės patogias keliones lėktuvais ir nakvynę viešbučiuose ar grūstis į kokią Rumuniją traukiniais ir autobusais miegant kur pakliuvo. O gal iš viso neįsivaizduojate, kokia prasmė belsti į kitą Europos pusę vien dėl komandos palaikymo, kai bet kurias sporto rungtynes galite pamatyti per televiziją.

Autorius neperša savo nuomonės kaip vienintelės teisingos, puikiai valdo kalbą, rašo įdomiai ir pagauliai, kai kada pamiršti, kad skaitai tikrų įvykių kroniką, o ne grožinę knygą. Manau, iš šioje knygoje aprašytų įvykių, juos truputį pagražinus, pasukus ar ką nors pridėjus, išeitų tikrai įdomus romanas apie ultros gyvenimą. Galbūt autoriui galima pakišti tokią idėją?

Mane ypač sužavėjo knygos pabaiga. Galima nesutikti su autoriaus požiūriu į gyvenimą, futbolą, komandos palaikymą, keliones ir konfliktų sprendimo būdus (iš esmės su niekuo iš šių dalykų ir nesutinku), tačiau skaitydamas eilutes apie Lietuvos futbolo rinktinės mačus su Ukraina ir Portugalija 2019 metų Europos futbolo čempionato atrankoje susimąstai.

Nenoriu sugadinti skaitymo ir mąstymo malonumo jums, tad plačiau nekomentuosiu, tik užsiminsiu: pilnas stadionas lietuvių, palaikančių ne savo šalies rinktinę, o varžovų žvaigždę – visuomenės modernumo ir laisvės ar susvetimėjimo ir vertybių praradimo požymis? Kiekvienas turime savo atsakymą.