Sportas

2020.12.14 05:30

Po komos į motokrosą grįžti norintis Jasikonis: medikai sako, kad esu stebuklas

Paulius Cubera, LRT.lt2020.12.14 05:30

Garsiausias Lietuvos motokroso sportininkas Arminas Jasikonis rugsėjo 27 d. viename iš pasaulio čempionato etapų patyrė skaudžią avariją, ji baigėsi Italijos ligoninėje sukelta dirbtine koma ir baime dėl 23 metų vaikino sveikatos bei gyvybės. Po skaudžios nelaimės praėjus pustrečio mėnesio Arminas jau galvoja, kaip grįžti į didįjį sportą, ir su šypsena veide gali pasakoti apie medikų verdiktą – įvyko stebuklas.

Lemtingas pasaulio čempionato etapas Italijoje vyko sekmadienį, o Lietuvoje kurį laiką net nebuvo žinių, kas iš tiesų atsitiko šalies motokroso žvaigždei. Nors pasaulio motokroso čempionatas transliuojamas per mokamą lietuvišką sporto kanalą, tačiau transliacijoje A. Jasikonio avarija nepateko į kadrą, tad ir komentatorius nežinojo, kas iš tiesų atsitiko.

Tik po varžybų iš kitų sportininkų komentarų buvo aišku, kad lietuvis patyrė skaudžią avariją, o daugiau žinių „Twitter“ tinkle ėmė sklisti pirmadienį. Pasirodo, kad iš trasos Arminas buvo išskraidintas medikų sraigtasparniu, o ligoninėje jam sukelta koma, turinti neleisti tinti smegenims.

Skaudi avarija ir koma Armino Jasikonio svajonių nesustabdė – tikisi vėl skrieti trasoje

Laimei, nei vaikino galva, nei kiti gyvybiškai svarbūs organai stipriai nenukentėjo, sveikas liko sportininko stuburas ir kaklas. Jau spalio pirmąją iš komos pažadintas motokrosininkas socialiniuose tinkluose dalijosi nuotrauka iš ligoninės lovos ir pradėjo gijimo, o dabar ir – reabilitacijos procesą.

Visi daktarai, ką sutinku, sako, kad tai – stebuklas. Kad po tokio trumpo laiko aš galiu daryti, ką galiu. Nė vienas nesakė, kad tai normalu. Visi yra gana apstulbę, kad esu jau tokios būsenos.

Apie sveikimo procesą, lemtingą avariją, tikslus ir baimes A. Jasikonis sutiko pakalbėti su portalu LRT.lt.

– Ką dabar veikiate, ar jau sportuojate, ar galite važinėti motociklu?

– Dabar reabilitacija, ji vyks dar gana ilgai. Mašiną vairuoju, dar apie motociklą svajoti negaliu net, bet po truputį fizinį darbą pradedu įtraukti, tai pabėgu, tai pratimų padarau. Po truputį atsigaunu.

– Yra likusių pasekmių sveikatai?

– Taip, tokia trauma, pasekmių gana ilgai bus, tikiuosi, kad pavyks sugrįžti visai be jų. Viskam reikia savo laiko, kad praeitų, kad matymas būtų geras. Į sportą negali grįžti tik 50 procentų pasirengęs.

– Ar aš teisingai suprantu, kad paprastu motociklu galėtumėte važiuoti, bet negalėtumėte to daryti sportiniu režimu?

– Taip, žinoma, galima būtų, bet dar būtų rizikinga. Kaip normalus žmogus aš galiu visavertiškai gyventi ir viską daryti, bet kaip sportininkui man dar reikia paaugti.

– Kokios medikų prognozės?

– Trauma tokia, kad nė vienas negali pasakyti, kada aš sugrįšiu, kada galėsiu pradėti daryti, ką noriu. Viskas turi būti palaipsniui, žiūrint, kaip jaučiuosi. Jeigu būsiu visiškai jau pasiruošęs, nejausiu jokių pasekmių, tada galiu sugrįžti. Iki tol nepatariama.

– Ar labai sunku negalėti treniruotis?

– Aišku, duoda savo tas kitoks gyvenimas. Bet po truputį sugrįžtu į sportą fiziškai, tai nuotaika po truputį gerėja.

– Ką atsimenate iš tos dienos ir to avarijos momento?

– Turiu truputį atsiminimų, bet labai nedaug, viskas lyg sapnas. Yra trumpų prisiminimų, aišku, to paskutinio važiavimo visai nieko neatsimenu. Man net ir pagalvojus, savaitę atgal atsukus, nėra lengva atsiminti, dar kyla klausimas, ar aš tai tikrai dariau.

– Turbūt matėte avarijos vaizdo įrašą, klausėte kitų žmonių liudijimų. Kas ten iš esmės atsitiko, kad viskas baigėsi tokiu stipriu smūgiu ir susitrenkimu?

– Vaizdo įrašą mačiau, kodėl tiksliai – nepasakysiu. Įraše viskas nesimato. Kažkokia neteisinga trajektorija buvo, klaida nebuvo tokia siaubinga, bet trasa tokia, kad išėjo, jog baigėsi taip. Nebuvo tas griuvimas kažkas didelio, tiesiog taip atsitiko. Padariau kažkokią nedidelę klaidą.

– Kas apsaugojo jus nuo didesnių ir sunkesnių traumų? Ar tai šalmas, apie kurį rašėte?

– Iki galo aš to nesužinosiu, gal kitas šalmas būtų geriau apsaugojęs, bet aš pasitikiu juo, manau, kad pagelbėjo jis daug. Jeigu būtų buvęs kitas, gal manęs visai čia nebūtų, neaišku, kaip viskas būtų. Žinau, kad jis savo darbą atliko ir kitiems metams tikrai rinksiuosi tą patį.

Lietuvoje dažnai žmonės renkasi, kad lengvas šalmas yra geras šalmas. Saugus šalmas nėra lengvas, jis turi savo svorio. Geras šalmas turi kažkiek sverti, kad galva būtų kiek įmanoma apsaugota.

– Jums buvo sukelta dirbtinė koma, ar atsimenate, kaip pabudote, ką tada galvojote?

– Pabudau, aišku, nežinioje, nesupratau, kas vyksta, kodėl esu ligoninėje. Kiek atsimenu, nešokau į stresą, buvau apmigęs, momentais prabusdavau ir toliau miegodavau. Keistas jausmas, daug ko neatsimenu apskritai savaitę ar dvi po pabudimo.

– Ar jūsų avarija ir atsigavimas po jos, gydytojų nuomone, yra stebuklas, ar iš tikrųjų nebuvo viskas taip baisu, kaip galbūt atrodo iš aprašymų?

– Visi daktarai, ką sutinku, sako, kad tai – stebuklas. Kad po tokio trumpo laiko aš galiu daryti, ką galiu. Nė vienas nesakė, kad tai normalu. Visi yra gana apstulbę, kad esu jau tokios būsenos.

Žinoma, padeda tai, kad esu atletas, sportininkas, mano noras sugrįžti. Galvoje viskas padeda šiek tiek greičiau reabilituotis.

– Raiteliai, kurie krenta nuo žirgo, stengiasi kuo greičiau vėl joti, kad neišsivystytų psichologinė baimė. Sakėte, kad važiuoti motociklu dar negalite. Nejaučiate baimės?

– Ne, baimės sugrįžti nėra. Vienintelė mano baimė, kad gal liks pasekmių ir tai man neleis grįžti į tą lygį. Aš tiesiog pabudau po komos, nieko neišgyvenau, atrodė viskas gana normalu. Nejaučiau skausmo ar kažko. Dėl to baimės neturiu, turiu savo tikslą – sugrįžti į aukštą lygį. Komanda mane palaiko, turiu dar kitiems metams kontraktą, turime planą ir siekiame.

– Kas reguliuoja reabilitaciją?

– Pasakyčiau, kad komandos gydytojai, jie yra Suomijoje. Treneris mane prižiūri, sudaro programą ir viską, kaip man sekasi, perduoda gydytojams. Tokia sudaryta komanda. Kitą savaitę vėl skrendu į Suomiją, ten testuosiuosi, žiūrėsiu pajėgumų ir programa bus atnaujinta.

Viską turiu daryti po truputį, negaliu per daug kažko padaryti, po truputį dauginam, dėliojame palaipsniui.

– Kas labiausiai palaikė ir palaiko šiuo periodu? Kam labiausiai esate dėkingas?

– Visiems, ypač šeimai esu dėkingas, kad jie mane palaiko, nors aš ir vėl noriu sugrįžti. Aišku, esu labai dėkingas komandai, jie mane labai palaiko. Manau, retai surasi tokių komandų, kurie padeda sugrįžti. Kiti galėtų tiesiog pasamdyti kitą.

– Ar daug žinučių po avarijos sulaukėte?

– Taip, jų buvo tikrai daug per visus kanalus, truputį užmečiau akį, bet visko tikrai neperskaičiau, jų buvo labai daug. Esu labai dėkingas, kad visi mane palaikė, labai šaunu, kad tiek daug žmonių aš rūpiu.