Sportas

2020.12.01 08:05

Nelemta avarija pakeitė Dano Sodaičio gyvenimą, tačiau ne požiūrį: žinojau, kad nenoriu būti verksniu

Vaidotas Kazlauskas, LRT.lt2020.12.01 08:05

Lietuvos sprinteris Danas Sodaitis šių metų Lietuvos lengvosios atletikos čempionate iškovojo aukso medalį 4x100 metrų estafetės rungtyje. Pats faktas gal ir atrodo įprastas, tačiau įspūdingesnį jį padaro viena nedidelė smulkmena – D. Sodaitis nevaldo dešinės savo rankos ir yra Lietuvos paralimpinio sporto atstovas.

Ryškiausios Lietuvos paralimpinio sporto žvaigždės, dramatiškos ir įkvepiančios čempionų gyvenimo istorijos, paralimpinio sporto įdomybės, viktorina ir, žinoma, puikūs prizai. Visa tai – LRT ir Lietuvos paralimpinio komiteto projekte „Paralimpinis sprintas“.

2021 m. paralimpinės žaidynės Tokijuje pirmą kartą bus rodomos ir per Lietuvos televiziją. Jas transliuos LRT.

31-erių bėgikas ilgą laiką kūrėsi tokį gyvenimą, kokio norėjo, – studijavo Karo akademijoje ir tikėjosi, kad jo ateitis bus tiesiogiai susijusi su veikla kariuomenėje. Tačiau likimas turėjo kitų planų.

2015-aisiais važiuodamas motociklu, kurį buvo prisijaukinęs ir pamėgęs, D. Sodaitis pateko į avariją – susidūrė su mašina ir patyrė rankos traumą. Netrukus diagnozė tapo aiški – dešinės rankos vaikinas valdyti nebegalės.

D. Sodaitis sakė tuo metu suvokęs, kad gyvenimas dabar keisis, keisis ir tikslai, tačiau ilgo laiko prisitaikyti prie naujos realybės jam esą neprireikė.

„Nuo studijų karo akademijoje vadovavausi posakiu, kad nėra padėties be išeities, net ir geriausias planas keičiasi po pirmo šūvio. Labai greitai supratau, kad gyvenimas dabar pasikeitė, bet tuo pačiu metu aš išgyvenau reabilitaciją, bandžiau realizuoti save. Galima sakyti, kad geriausia gynyba yra puolimas ir nuo visų depresijų labai puikus dalykas yra eiti iš komforto zonos, kelti iššūkius, – atsirado universitetas, sportinis aktyvumas.

Ieškojimas savęs prasidėjo labai greitai, o prasidėjo dėl to, kad žinojau, kad nenoriu būti verksniu, kuris sėdi kampe, nes tada ir aplinka bus tokia, koks esi tu, ir atvirkščiai. Jei aplink mane bus verkiantys žmonės, kurie mane guos ir sakys „kaip tau negerai“, tai turbūt nei man, nei jiems nebus labai gerai. Bet aš keliu didesnius tikslus, negu kitiems gali atrodyti, kad aš galiu, ir juos įvykdau, tai man, kaip asmeniui, yra labai didelis įvertinimas“, – LRT.lt pasakojo paraatletas.

Paklaustas apie tai, kas labiausiai padėjo jam greitai atsistoti ant kojų ir kibti į naujas veiklas, LRT.lt pašnekovas tikino, kad noras kilo iš vidaus ir išorinių veiksnių tam neprireikė.

„Nereikėjo nieko. Prisiminiau savo bičiulio Audriaus Pauliukevičiaus žodžius, jis sakė, kad motyvacija tai yra noras pasiekti tikslą. Aš to noro turėjau ir visada sakau, kad vienintelis dalykas yra noras.

Na, gerai, yra du dalykai, tai noras ir ryžtas. Tai yra tiesa, aš norėjau likti toliau aktyvus ir visuomeniniame gyvenime, tad to noro vedamas ėmiausi veiksmų, kurie gal kam nors atrodo neįveikiami ir reikalaujantys didelio ryžto, bet man tai šiandien yra „new normal“ ir visiškai tuo nesistebiu, aplinkiniai pradeda tuo nesistebėti ir manau, kad tai yra labai gerai“, – svarstė jis.

Įdomu tai, kad net ir po tokios nelaimės D. Sodaitis vieno iš savo hobių neišsižadėjo ir praėjusį rudenį vėl sėdo ant savo plieninio žirgo ir pademonstravo, kad jis savo mėgstamo hobio neatsisakys.

„Radau sprendimų, kaip galiu tai daryti net ir turėdamas savo negalią. Žinau, kad pasaulyje esu ne vienintelis, kuris tai daro, tačiau vienas iš pirmųjų, kurie tai daro Lietuvoje, ir manau, kad yra normalu daryti tai, ką nori. Mano noras buvo daryti tai, ką aš noriu, gyventi taip, kaip aš noriu, mėgauti tuo, kuo aš noriu, ir tai darau.

Lygiai tas pats ir su motociklu, aišku, yra ir kitų veiklų, bet suprantu, kad aukščiausia veikla šiuo metu man yra sportas, tad motociklu ar didesnės rizikos sporto veiklomis užsiimti nelabai galima, nes vienas žingsnis gali pakeisti net ir šiuo metu esančius tikslus, lygiai taip pat, kaip mano tikslai pasikeitė po vieno įvykio, būtent tos motociklo avarijos“, – atviravo sportininkas.

Nors, kaip sako D. Sodaitis, jis visada mėgo aktyvų gyvenimo būdą, tačiau ilgą laiką apie sukimą į profesionalų sportą minčių nebuvo, tačiau viskas pasikeitė po avarijos.

Jis tada ėmė sportuoti, tapo 100 metrų distancijos bėgiku ir gana greitai sulaukė rezultatų – 2018-aisiais tapo Europos neįgaliųjų čempionato antros vietos laimėtoju, o šiemet sukūrė istoriją tapdamas pirmu neįgaliuoju sportininku, iškovojusiu aukso medalį sveikųjų varžybose, kai Palangoje iškovojo jau minėtą aukso medalį Lietuvos lengvosios atletikos čempionato 4x100 estafetės rungtyje.

Paklaustas apie tai, kuris iš šių medalių jam yra artimesnis, D. Sodaitis tikina, kad tokiame sporte svarbiausia yra ne medaliai, o kova su savimi ir nuolatinis tobulėjimas.

„Manau, kad bet kokiu atveju tai yra labiau rutinos dalis ir kartu kova su savimi. Aš, būdamas neįgalusis sportininkas ir sportuodamas su sveikaisiais, teoriškai žinau, kad pralaimėsiu dar prieš startą, teoriškai. Jie turi visas galimybes, fizines savybes, bet tai man neleidžia galvoti, kad aš negaliu stengtis aplenkti kito sportininko ar, kas yra dar svarbiau, mėginti aplenkti save ir pasigerinti savo rezultatą, pasisemti patirties.

Kiekvienas startas yra geresnės savo versijos ieškojimas ir tobulinimas ir pasakyti, kad vienas medalis yra geresnis už kitą… Daugelis sportininkų pasakys, kad ne medaliai turbūt yra esmė“, – su LRT.lt mintimis dalijosi bėgikas.

Būtent šiemet vykęs čempionatas tapo šalyje precedento neturėjusiu įvykiu, kai kartu su sveikaisiais varžėsi ir neįgalieji.

Pačiam D. Sodaičiui tai nebuvo naujiena, mat savo klube „COSMA“ jis su sveikaisiais sportuoja nuolat, tačiau, kaip jis sako, tai buvo ypatingas žingsnis jo kolegoms.

„Tai buvo vienas didesnių įvykių sporto istorijoje. Man pačiam tai gal nebuvo didelis įvykis, džiaugiuosi dėl abiejų federacijų, kad atsirado sprendimas, bet man tuo metu buvo labai neramu dėl mano kolegų, kurie startavo. Žinau tai, nes neįgaliųjų varžybų buvo gana nedaug ir per sezoną vienerios ar dvejos varžybos yra labai mažas skaičius, tad jose parodyti geriausią savo rezultatą yra labai sunku.

Džiaugiuosi ir galiu pasakyti, kad yra naudinga, kada galiu startuoti kone visuose čempionatuose kartu su sveikaisiais, ir ta patirtis daug duoda – nerimo kontrolė, pasitikėjimas savimi. Šiuo atveju džiaugiuosi, kad mano kolegos turėjo progą išmėginti save namų arenoje, aukšto meistriškumo reikalaujančiose varžybose, tai jiems buvo labai artima, nes priešininkai buvo sveikieji sportininkai, kurie, turėdami mažiau trūkumų, galėjo pajausti, kad yra tos konkurencijos, norėjo pasirodyti ir prieš tuos pačius sportininkus, prieš save bei žiūrovus“, – pasakojo pašnekovas.

Jis taip pat teigė, kad toks renginys gali tapti tam tikru integracijos pavyzdžiu ir kitais metais neįgaliųjų, startuojančių kartu su sveikaisiais, skaičius gali tik išaugti.

„Žiūrint globaliu mastu – sportas buvo vienas iš veiksnių, kurie visą teoriją apie neįgaliųjų integraciją paėmė ir padarė, ir tai suveikė. Svarbu suprasti, kad jei turi du startus per metus, vienas iš tokių gali būti tada, kai ne ta koja išlipai iš lovos. Kuo daugiau tokių varžybų – tuo bus smagiau. Galiu pasidžiaugti ir dėl savęs, kad turėjau galimybę su savo kolegomis sportininkais bėgti 4x100 metrų estafetę ir ten mums pasisekė iškovoti aukso medalį, tai vėl buvo istorinis įvykis, kada neįgalusis sveikųjų lengvosios atletikos varžybose iškovojo aukso medalį.

Taip siunčiama žinutė, pirmiausia – mūsų bendruomenei, apie galimybes, rodymas, kad visuomenė yra draugiška, kad ta integracija tikrai galima, ir laukiame to, kad gal net padidės mūsų neįgaliųjų sportininkų gretos ir kitame čempionate neįgaliųjų sportininkų bus žymiai daugiau, nei buvo iki šiol“, – vylėsi D. Sodaitis.

Kaip vieną svarbiausių sėkmės paslapčių jis išskiria discipliną – D. Sodaičio teigimu, motyvacija gali būti svarbiu faktoriumi, tačiau ne ką mažiau aktualu yra ir disciplinos bei rutinos laikymasis.

Jam pačiam esą itin padėjo praeitis Karo akademijoje, o ten jis išmoko ne vieną svarbų dalyką, kurį galima pritaikyti ir profesionaliame sporte. Tiesa, norėdamas išlikti bent šiek tiek arčiau kariuomenės, D. Sodaitis taip pat įstojo į Šaulių sąjungą ir, nors pastaruoju metu negali jai skirti tiek laiko, kiek norėtųsi, pats sportininkas puoselėja viltį, kad atsiras galimybių į veiklas įsitraukti aktyviau.

„Kariuomenės visa veikla mane lydėjo nuo vaikystės ir nemeluosiu pasakydamas, kad disciplina, rutina išugdė prioritetus ir vertybes. Dar po avarijos teko prasibėgti su krašto apsaugos savanoriais Kaune, persikėlus į Vilnių tas noras išliko.

Esu įstojęs į Šaulių sąjungą, yra papildoma motyvacija siekti savo tikslų, parodyti, kad viskas yra įmanoma. Deja, negebu taip aktyviai prisidėti, kaip norėčiau. Mėginau persidėlioti savo rutiną net ir šiuo metu, kai yra daugiau laiko, noriu būti su šia veikla, dalintis savo žiniomis ir tikiuosi, kad kažkaip pavyks pasistengti ir atrasti daugiau laiko.

Sportininkas yra visų pirma asmenybė, turi būti su stipriu charakteriu, disciplinuotas. Visi kalba apie motyvaciją, kaip ją rasti ir išlaikyti, bet recepto stebuklingo nėra, o disciplina galėtų būti vienas iš dalykų, apie kurį būtų galima kalbėti. Tai gali padėti įveikti iššūkius, išvengti klaidų, o jos laikymasis gali atnešti puikių rezultatų.

Visi kalba apie maisto režimą, reguliarų sportavimą, bet visi atsimuša į tai, kad dingsta motyvacija ir tikslai, o kai laikaisi disciplinos, tai niekas neabejoja, kad rezultatas ateis. Eini, darai, kad tas 11 sekundžių viskas būtų padaryta maksimaliai gerai, kaip tu gali padaryti. Motyvacija yra svarbi, bet dar svarbiau yra disciplinos laikymasis, o tai, kad buvau šioje sistemoje, padėjo tam atsirasti manyje.

Nesakyčiau, kad esu labai racionalus žmogus, labiau juokauju, kad silpnieji laikosi tvarkos, o genijai valdo chaosą, tai tas mano asmeninis chaoso suvaldymas turbūt yra takelyje, kai reikia susikaupti ir nubėgti maksimaliai susikaupus. O kita medalio pusė yra spontaniškas mano gyvenimas, kuris turbūt tik prisideda ieškant sprendimų, ieškant variacijų, kaip pasiekti savo tikslus, tai buvo taip pat vykdoma ir Karo akademijoje, kai, nepavykus planui A, turi ieškoti plano B, C ir visų kitų variacijų“, – teigė Lietuvos čempionas.

Įdomu tai, kad D. Sodaitis turi ir dar vieną mylimą veiklą – tai yra fotografija. Pašnekovas tikina pirmą sykį su fotoaparatu susipažinęs dar studijų metais, o su laiku ši aistra tik augo, kol galų gale pavirto į jau trečius metus Vilniuje veikiančią fotografijos studiją.

„Domėtis tuo pradėjau dar būdamas Karo akademijoje, bet tai buvo dar labai paprasta, gėlyčių fotografavimas, o tada viskas ėjo palaipsniui – savo įrangos įsigijimas, tada – tobulinimas, vėliau – draugių fotografavimas, draugių gimtadienių fotografavimas. Tad buvo augimas, o labiau į tai perėjau po avarijos, nes vykdžiau reabilitaciją, buvo noras kažką daryti, realizuoti save ir buvo puikus laikas mokytis fotografijos.

Savo studiją Vilniuje turiu jau trečius metus, labiau koncentruojuosi į fotografavimą studijoje. Tiesiog džiaugiuosi, kad galiu save realizuoti, ir man fotografija yra dar viena iš savirealizacijos priemonių, vienas iš veiksnių, kai žmonėms leidžiu save vertinti pagal nuotrauką, tai yra pagal tai, ką aš galiu padaryti. Tokiu atveju žmonėms lieka mažiau vietos spręsti apie mane iš to, ko aš nesugebu padaryti dėl savo negalios“, – svarstė sportininkas.

Paklaustas apie tai, kaip paralimpinio sporto raidą vertina šiuo metu, D. Sodaitis tikina, jog prieš savo avariją jis iš esmės apie tai nebuvo girdėjęs nieko, tačiau vėliau prasidėjo bendravimas su dabartiniu Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentu Mindaugu Biliumi.

Būtent tada tai esą pradėjo eiti gera kryptimi ir neįgaliųjų sportininkų integracija vyksta iš tiesų sėkmingai ir sklandžiai.

„Sunku vertinti man, nes, kai buvau sveikasis, net negirdėjau apie paralimpinį sportą, bet tuo metu, kai pats pradėjau varžytis su neįgaliaisiais, pasikeitė ir paralimpinio komiteto prezidentas.

Šiuo metu, manyčiau, neįgaliųjų sportas tampa labiau matomas, keliantis susidomėjimą ir priimtinesnis aplinkiniams. Manau, kad viskas eina labai puikia kryptimi, tiek mūsų integracija dalyvaujant mokymuose, seminaruose su vaikais, tiek bendravimas su Lengvosios atletikos federacija, tiek ir bendros pergalės girdimos plačiai ir tai sukuria pridėtinę vertę paralimpiniam sportui tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje“, – sakė D. Sodaitis.

Jis yra vienas iš daugiausia viešoje erdvėje matomų paraatletų, vertinamų dėl savo pasiekimų. O ar pats D. Sodaitis laiko save žmogumi, kuris gali paskatinti ir kitus, galbūt nedrįstančius, pasukti į sportą? Jis tokios galimybės neatmeta.

„Daug žmonių tikrai turi savo svajonių, bet suranda labai daug pasiteisinimų, kartais ir absurdiškų, kodėl jie negali daryti vieno ar kito. Gal matymas ir tokių asmenų kaip aš padės jiems pasiekti tikslų, o man padeda tobulėti kaip asmenybei siekimas būti geriausia savo versija. Džiaugiuosi, kad turiu puikią komandą, puikų trenerį ir galimybę būti su sveikaisiais, aukšto meistriškumo sportininkais, perimti jų mąstymą ir vertybes.

Man tai yra labai svarbu, o kitiems žmonėms tas mažas kabliukas, nuo ko pradėti, galiu būti ir aš“, – sakė jis.