Sportas

2020.11.30 09:15

Regėjimo negalia Aušrai Garunkšnytei netrukdo bėgti ilgų nuotolių ir siekti karjeros aukštumų

Martynas Nesavas, LRT.lt2020.11.30 09:15

Per trejus maratono bėgimo metus Aušra Garunkšnytė jau sugebėjo įkopti į labai dideles aukštumas – iškovotas kelialapis į Tokijo paralimpines žaidynes. O prieš pereidama į maratono rungtį A. Garunkšnytė pagerino ir kelis Lietuvos rekordus, tapo daugkartine Lietuvos čempione įvairiuose bėgimo nuotoliuose. Nepaisydama regėjimo negalios A. Garunkšnytė bėga per gyvenimą ir jo iššūkius užtikrintai. Apie sportinę karjerą, išbandymus ir posūkius A. Garunkšnytė pasikalbėjo su portalu LRT.lt.

Ryškiausios Lietuvos paralimpinio sporto žvaigždės, dramatiškos ir įkvepiančios čempionų gyvenimo istorijos, paralimpinio sporto įdomybės, viktorina ir, žinoma, puikūs prizai. Visa tai – LRT ir Lietuvos paralimpinio komiteto projekte „Paralimpinis sprintas“.

2021 m. paralimpinės žaidynės Tokijuje pirmą kartą bus rodomos ir per Lietuvos televiziją. Jas transliuos LRT.

Sporte nuo pat mažų dienų

Tvirtas charakteris ir gyvenimiškas aktyvumas A. Garunkšnytei pažįstamas nuo pat vaikystės.

„Manau, kad vaikystėje buvau tikrai padykusi. Augau kartu su broliu, esame pametinukai, neleidome tėvams nuobodžiauti. Jeigu būdavau viena, tada būdavau ramesnė, bet kai būdavome kartu su broliu, tai tekdavo būti ir kartu su broliu nubaustai, daug laiko leidome kartu“, – prisiminimais dalijosi atletė.

Nuo gimimo regėjimo negalią turinti Aušra sportuoti pradėjo dar mokydamasi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre Vilniuje ir nuo pat mažų dienų sau kėlė pačius aukščiausius tikslus. Ji buvo nusprendusi, kad gyvenimą gyvens taip, kaip ir visi.

„Aš buvau auginta kaip labai sveikas vaikas, tai ir darželį lankiau kartu su sveikaisiais. Į mokyklą tik ėjau specialią – skirtą silpnaregiams ir neregiams. Ten jau suvokiau, kad esu truputį kitokia, o šiaip niekuo nesijaučiau išskirtinė ir dabar taip yra.

Aš visada sakau, kad sportuoti pradėjau 15-os, nes tada pradėjau reguliariai lankyti lengvosios atletikos maniežą.

Iš tikrųjų, prie sporto prisiliečiau jau antroje klasėje – pradėjau nuo lengvosios atletikos būrelio mokykloje. Mus treniruojantis kūno kultūros mokytojas mane pastebėjo, pasiūlė eiti treniruotis į maniežą“, – apie gyvenimo pradžią ir pirmus prisilietimus prie sporto pasakojo A. Garunkšnytė.

Pirmi startai dažniausiai būna neišdildomai įsirėžę sportininkams į atmintį. Ne išimtis ir A. Garunkšnytė, ji savo pirmąsias bėgimo varžybas prisimena taip, tarsi jos būtų įvykusios vakar.

„Geriausiai atsimenu savo 1500 m bėgimą, kuris, kiek pamenu, vyko Kaune, tuo metu dar buvau paauglė.

Bėgau tarp lyderių ir kai finišavau, pamenu, kad aplinkiniai man sakė, kad jei varžybose būtų dar vienas ratas, tai būčiau pagreitėjusi ir tapusi čempione. Tai buvo mano pirmas startas ir jau teko stoti ant prizininkų pakylos“, – pasakoja ji.

Čempioniška pradžia merginą nuvedė labai toli – per savo sportinę karjerą A. Garunkšnytė tapo daugkartine Lietuvos neįgaliųjų čempione (800 m, 1500 m, 3 km, 5 km), Kolorado Springse Jaunimo pasaulio žaidynių prizininke – 2 vieta (800 m), 3 vieta (400 m). Pagerino net kelis Lietuvos neįgaliųjų rekordus: 5 km, pusmaratonio.

Posūkis į ilgesnes trasas

Nepaisydama ilgos karjeros vidutinio ir trumpesnio nuotolio bėgimuose, A. Garunkšnytė laikui bėgant pradėjo pastebėti, kad ne viskas sekasi taip, kaip ji norėtų, ir pradėjo ieškoti naujovių.

„Sportuoti pradėjau nuo vidutinio nuotolio bėgimo, tą dariau labai ilgą laiką. Tačiau bėgant laikui pastebėjau, kad rezultatai negerėja, suvokiau, kad tai nėra mano rungtis.

Prieš keletą metų nusprendžiau, kad kažką noriu keisti, ir rinkausi du kelius: arba aš metu sportą visiškai, arba pradedu bėgti maratoną. Aplinkui visi sportininkai man sakydavo, kad puikiai tikčiau maratonams, nes turiu ištvermę, bet neturiu greičio.

Į maratoną galų gale perėjau tikrai dėl naujovės. Norėjau išmėginti kažką naujo, atsirado žmonių, kurie patikėjo ir padėjo pradėti. Be to, ilgus nuotolius man visada labiau patiko bėgti“, – apie savo motyvaciją pereiti į maratono rungtį pasakojo sportininkė.

Pirmasis A. Garunkšnytės varžybinis maratonas jai tapo tikru emociniu išbandymu. 2017 metais vykusiame Vilniaus maratone sportininkė trasą įveikė per 3 val. 32 min. 43 sek. ir iki paralimpinio normatyvo jai pritrūko kiek mažiau nei trijų minučių. Tačiau tai, kad jame A. Garunkšnytei pavyko įveikti save, buvo žymiai svarbiau nei bet koks rezultatas.

„Šakės, savo pirmojo maratono niekada nepamiršiu. Per jį, įveikusi tik pusę trasos, aš sustojau ir pareiškiau savo treneriui, kad toliau niekur nebėgsiu, nebenoriu daugiau.

Sustojau, nes buvau naivi ir maniau, kad galiu bėgti greitai. Kai nubėgau pusę maratono per pusantros valandos, maniau, kad ir likusią dalį įveiksiu tokiu pat greičiu. Tai man buvo labai gera pamoka, turėjau išmokti bėgti, klausyti trenerio nurodymų, mažiau vadovautis emocijomis.

Mano treneris buvo labai stiprus ir liepė maratoną baigti, sakė, kad galiu eiti, galiu šliaužti, bet pabaigti rungtį privalau. Labai džiaugiuosi, kad to maratono metu turėjau žmonių, kurie mane palaikė ir leido per ašaras, skausmus baigti šį maratoną“, – pasakoja ji.

A. Garunkšnytės treneris – Linas Balsys, 2004 m. Atėnų paralimpinės maratono rungties bronzos medalininkas, su sportininke yra nuo pat vaikystės, tad ir jų tarpusavio ryšys – ypatingas.

„Su treneriu sutariame gerai, aišku, būna visko. Iš šalies žmonės, kurie stebi, kaip mes bendraujame, mano, kad mes esame draugai.

Stengiuosi išlaikyti kitokį santykį – treneris yra treneris, bendraujame pagal sportinį poreikį.

Kadangi jis mane pažįsta nuo antros klasės, tikrai gerai vienas kitą pažįstame, turime gerą ryšį, suprantame vienas kito emocijas. Ilga pažintis yra didelis pliusas“, – atskleidžia sportininkė.

Bilietas į paralimpines žaidynes

Vykdama 2019 m. į Londono maratoną, kuris tapo istorinis pačiai sportininkei ir Lietuvos paralimpinei bendruomenei, A. Garunkšnytė jau buvo sukaupusi nemažai patirties ir išmokusi svarbias sportines pamokas.

„Mes prieš varžybas turėjome su treneriu vieną susitarimą – iki starto visiškai nekalbėti apie maratoną. Iki tų varžybų aš nuolatos prieš startą šnekėdavau su treneriu ir tuomet emociškai perdegdavau.

Prieš startą Londone nusprendėme viską padaryti kitaip: atvykę ilsėjomės ir tik vakarą prieš varžybas gavau instrukcijas, kaip man reikėtų bėgti“, – pasakoja ji.

Prieš patį startą A. Garunkšnytė jautė didelį jaudulį, o baigusi maratoną iš karto dar nesuprato, kaip viskas praėjo.

„Aš labai bijojau. Mano treneris visada buvo šalia, kol mus visus išvedė į starto vietą. Prie starto aš net nesidairiau, nedrįsau dairytis. Buvau susikoncentravusi tik į trasą ir pasakiau sau viena – Aušra, tu privalai finišuoti.

Išbėgusi padariau klaidą, mane pagavo azartas ir pirmus 5 kilometrus nubėgau greičiau, nei mano treneris prašė. Bėgdama supratau, kad jis jau, matyt, nervinasi, ir tada man jau pavyko nusiraminti, grįžau prie plano.

Buvo ir lūžio momentų, kai jau atrodė, kad viskas baigsis. Džiaugiuosi žiūrovais, nes jų palaikymas mane išgelbėjo tais momentais.

Nežinau net, kaip apibūdinti, koks jausmas buvo po finišo: finišavusi net nesuvokiau, kad tą padariau. Smagu buvo matyti, kad pasiektas laikas buvo geriausias asmeninis rezultatas“, – atsiminimais dalijosi A. Garunkšnytė.

Pasiektas laikas išties buvo puikus – 3 val. 18 min. 23 sek. To užteko, kad A. Garunkšnytė užimtų penktą vietą, tačiau skrendant namo sportininkę pasiekė pati geriausia žinia – po vienos iš anksčiau finišavusių varžovių diskvalifikacijos lietuvė pakilo į ketvirtą vietą, o tai jai garantavo bilietą į Tokijo žaidynes.

„Tik keliaudami į Lietuvą sužinojome, kad kelialapis jau kišenėje. Nesureikšminau to kelialapio, man svarbiausia buvo nubėgti tą maratoną. Buvau nusprendusi, kad jeigu neįveiksiu Londono rungties, daugiau nebėgsiu maratono.

Iš pradžių net nepatikėjau, kai man draugai pradėjo rašyti, kad keliausiu į paralimpines žaidynes. Dabar jau suprantu, kad tiesiog privalau pasiruošti kuo geriau, atstovauti savo šaliai ir įrodyti, kad ne veltui ten važiuoju“, – sakė ji.

Tokijo paralimpinėse žaidynėse pirmą kartą per ilgą laiką neįgaliųjų ir sveikųjų sportininkų maratono trasa bus tokia pati.

„Labai džiaugiuosi tuo. Dažniausiai kas nors būna pakeista, manoma, kad mes kitokie, mums reikia palengvinimų. Aš to nenoriu ir labai tuo džiaugiuosi“, – apie pasikeitimus kalbėjo sportininkė.

Maratono psichologija ir anatomija

Perėjus į maratono rungtį A. Garunkšnytei teko pakeisti ir savo treniruočių tvarkaraštį.

„Kai ruošiuosi maratonui, per savaitę turiu 6–9 treniruotes, du kartus per dieną sportuoju. Iš tų treniruočių dvi yra skirtos siekti greičio, o kitos skirtos ištvermei – nuo 12 km iki 35 km krosai. Vakarais dažniausiai bėgu trumpus krosiukus, kad organizmas lengviau atsigautų.

Taip pat atlieku ir įvairius bendro fizinio pasiruošimo pratimus, jų labai nemėgstu. Čia mane gelbėja tai, kad maratonininkui nereikia labai daug raumenų, tai ir tų pratimų man daug nereikia“, – apie savo sportinį režimą pasakojo lengvaatletė.

A. Garunkšnytė per sporto karjerą susidūrė su įvairiais iššūkiais, tačiau suprato, kad didžiausias varžovas slypi viduje. Sportininkė pradėjo dirbti su sporto psichologu ir dabar tik džiaugiasi šio bendravimo vaisiais.

„Kai pradėjau dirbti su sporto psichologu, tada pradėjau ir gerai bėgti: išmokau bėgti ne pagal emocijas, o pagal šalto proto komandas.

Labai daug mokiausi nereaguoti į aplinkos garsus, jie mane labai nervina – nemėgstu sirgalių triukšmo. Lietuvoje gal to patirti tiek ir netenka, tačiau užsienyje žiūrovai yra garsūs, tad išmokti į juos nereaguoti reikėjo.

Gavau iš psichologo patarimų, išmokau likti bėgime su savimi ir laikroduku. Taip pat išmokau ir labiau pasitikėti savimi: kas mane pažįsta iš anksčiau, žino, kad galėdavau prie starto linijos sakyti, kad pirma tikrai nebūsiu. Dabar viskas kitaip – prie starto linijos esu pasiruošusi padaryti viską, ką galiu“, – pasakojo maratonininkė.

Kalbėdama apie tai, ko reikia geram maratonininkui, A. Garunkšnytė kartojo tuos pačius dalykus: svarbu gerai susidoroti su emocijomis ir turėti daug kantrybės.

„Tam, kad nubėgtum maratoną, reikia daug užsispyrimo ir kantrybės. Visko neįmanoma padaryti iš karto. Žaidžiu tokį žaidimą – kas keletą kilometrų savęs klausiu, ar galiu bėgti toliau, ir skatinu save ir toliau tęsti rungtį.

Fizinis pasiruošimas reikalauja to paties – reikia kantrybės ir daug kantrybės.

Kartais pykstuosi su treneriu, nes noriu greitai bėgti, o jis man neleidžia. Reikia klausyti trenerio, laikytis plano: jei elgsiesi, kaip tik nori, jėgų balanso nebus, liksi perdegęs.

Pati vis dar mokausi klausyti trenerio – esu maksimalistė, noriu viską daryti tobulai, tad ir tas lėtas bėgimas mane truputėlį žudo“, – apie maratono subtilybes pasakojo A. Garunkšnytė.

Visgi mergina supranta, kad maratonas yra absoliučiai individuali rungtis, tad ir gyvenime ji į kitus pernelyg nesidairo.

„Neturiu jokių didelių autoritetų. Iš visų žmonių mane įkvepia galbūt tik mano treneris. Jis yra labai stiprus, kai aš palūžtu, jis mane visą laiką stumia viską padaryti iki galo. Nenoriu remtis jokiais autoritetais, nes kai juos aplenksiu, kas bus tada?

Mane labiausiai įkvepia aplinkiniai žmonės, kurie dėl manęs pradėjo sportuoti. Jiems galiu tik dėkoti, nes sunkiais momentais aš suprantu, kad privalau tai daryti toliau ir rodyti jiems pavyzdį, neleisti ir jiems pasiduoti“, – sako sportininkė.