Sportas

2020.11.28 08:00

Taiklūs Raimedos Bučinskytės šūviai, kuriems sutrukdyti negali jokie gyvenimo sunkumai

Martynas Nesavas, LRT.lt2020.11.28 08:00

Raimeda Bučinskytė yra žmogus, savo pavyzdžiu užkrėsti galintis bet kurį: mama, verslininkė, neįgaliųjų aktyvios reabilitacijos stovyklų instruktorė ir sportininkė – šaulė. Viso to pasiekti R. Bučinskytei nesutrukdė jos gyvenimą pakeitusi negalia, po kurios ji liko prikaustyta prie vežimėlio. Apie savo istoriją, vidines kovas, pasikeitimus, entuziazmą gyventi ir sportinę karjerą R. Bučinskytė pasikalbėjo su portalu LRT.lt

Ryškiausios Lietuvos paralimpinio sporto žvaigždės, dramatiškos ir įkvepiančios čempionų gyvenimo istorijos, paralimpinio sporto įdomybės, viktorina ir, žinoma, puikūs prizai. Visa tai – LRT ir Lietuvos paralimpinio komiteto projekte „Paralimpinis sprintas“.

Paskutinę lapkričio ir pirmą gruodžio savaitę LRT.lt skaitytojai turės išskirtinę galimybę susipažinti su mūsų šalies paralimpinio sporto istorija, didžiausiais praeities ir dabarties paralimpinio judėjimo herojais.

Visuomeninio transliuotojo auditorijos laukia straipsnių ciklas portale LRT.lt, paralimpiečių apsilankymai LRT TELEVIZIJOS ir LRT RADIJO laidose. Be to, galimybė pasitikrinti žinias ir kasdien laimėti prizų dalyvaujant „Paralimpinio sprinto“ viktorinoje LRT paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Karinga paauglė ir gyvenimo posūkiai

„Augau su dviem vyresniais broliais, tad reikėjo būti karingai, kad galėčiau atlaikyti savo poziciją šeimoje. Buvau pati jauniausia, o vyresni broliai buvo aktyvūs – privalėjau būti karinga“, – taip pokalbį su šypsena veide pradeda R. Bučinskytė.

Kaip pasakoja pati sportininkė, jos užsispyrimas ir kovingumas susiformavo jau vaikystėje.

„Auklėjo broliai, kad negalima jų skųsti, reikėjo būti fiziškai stipriai, reikėjo kartais dengti prisidirbusius brolius – palaikyti jų, o ne tėvų pusę“, – pasakoja ji.

Tačiau dar penkiolikametės R. Bučinskytės gyvenimą aukštyn kojomis apvertė motociklo avarija – po jos moteris nevaldo kojų, juda neįgaliojo vežimėliu.

„Tuo metu dar nesuvokiau, kad aš visą gyvenimą nevaikščiosiu. Aš nežinau, ar daktarai nepasakė teisybės, kad nesutraumuotų manęs iki galo, ar jie patys nežinojo, kaip viskas gali toliau vystytis. Man išvažiuojant iš ligoninės buvo pasakyta, kad laikas viską parodys ir sustatys – reikia išlaukti.

Aš grįžau namo ir laukiau. Laukiau, kada pradėsiu jausti kojas, kada galėsiu pradėti vaikščioti, bėgioti, ir tas laukimas užsitęsė ne vienerius metus. Gal dvejus metus sėdėjau namuose ant fotelio ir laukiau, kada pradėsiu jausti savo kojas, bet padėtis visiškai niekuo nesikeitė“, – apie patirtis po avarijos pasakojo R. Bučinskytė.

Karingas charakteris ir gydytojų lūpomis suteikta viltis, kad viskas tuoj gali grįžti į buvusias vėžes, R. Bučinskytę pastūmėjo į stagnaciją, kuri galėjo užsitęsti ir dar ilgiau, jei ne aktyvus Šiaulių jaunimas, irgi susidūręs su negalia.

„Tas laukimas dar nežinau, kiek laiko būtų besitęsęs, bet Šiauliuose buvo ir yra aktyvaus jaunimo, jie irgi sėdi vežimėliuose ir jie sužinojo, kad yra viena mergina, kuri nevaikšto, bet sėdi namuose ir laukia tos savo valandos, kada gyvenimas vėl stos į buvusias vėžes.

Jie pradėjo man skambinti ir kviesti vykti į aktyvios reabilitacijos stovyklą. Be abejo, manęs tai nedomino ir aš sakiau, kad man to nereikia, aš tuoj pradėsiu vaikščioti – man nei tokių draugų, nei tų stovyklų nereikia.

Greičiausiai jų patirtis, kad kiekvienas po traumos gyvena ta mintimi, kad tuoj vėl viskas stos į senas vėžes, neleido jiems pasiduoti. Jie primygtinai kvietė, prašė atvykti. Galų gale aš sutikau ir kai atvykau į tą stovyklą, ji pakeitė mano visą mąstymą ir supratimą apie ateinantį gyvenimą“, – apie savo buvusį užsispyrimą pasakoja pašnekovė.

Mintys apie tai, kad vežimėlis tėra laikina kliūtis, R. Bučinskytės neapleido ir aktyvios reabilitacijos stovykloje, bet, kaip teigia pati sportininkė, ten buvusių instruktorių pavyzdys ją privertė pakeisti savo požiūrį į save, savo veiksmus ir tai, kaip ji planuoja savo ateitį.

„Labiausiai padėjo tas tikras pavyzdys. Tos aktyvios reabilitacijos stovyklos yra ypatingos tuo, kad instruktoriai taip pat yra žmonės, sėdintys vežimėliuose, ir yra sukaupę didelę patirtį.

Iš pradžių dar bandžiau ožiuotis, kažko nedaryti, sakiau, kad aš dar vaikščiosiu. Tada gavau labai gerą pamokymą. Man pasakė: gerai, tu gal ir vaikščiosi vėliau, bet tau dabar reikia gyventi, padaryk tai, ką gali padaryti, – išsilaikyk teises, pabaik mokyklą.

Kai mačiau, kad tie patys instruktoriai vairuoja mašinas, kuria šeimas, studijuoja, dirba, turėjau labai aiškų pavyzdį, ką aš dabar turiu daryti“, – prisimena ji.

Ambicijos iškart siekė toliau, bet nuveikti buvo ką. Avariją R. Bučinskytė patyrė dar būdama 10 klasėje, o į mokyklą taip ir nebuvo sugrįžusi. Ilgas buvimas namuose susilpnino merginą ir fiziškai, ir psichologiškai, bet tai nesustabdė motyvaciją gavusios šiaulietės.

„Stovyklos davė postūmį gyvenime padaryti tai, ką aš noriu. Nusprendžiau, kad turiu baigti mokyklą, nes aš 10 klasėj sėdau į vežimą. O tam man reikėjo fiziškai sustiprėti, juk po avarijos 4 metus leidau sėdėdama ant lovos. Norėjau išsilaikyti teises, atgauti bent kažkokią judėjimo laisvę.

Buvau fiziškai silpna – negalėjau pati apsirengti, nuvažiuoti su vežimėliu 100 metrų.

Pasaulyje žmogui su vežimėliu yra daug kliūčių. Net ir kai išsilaikiau teises man reikėjo būti tikrai fiziškai stipriai, kad galėčiau įlipti į mašiną ir iš jos išlipti, susidėti prekes iš parduotuvės ir t. t.

Buvo labai daug fizinio darbo, kad galėčiau lengviau gyventi kasdienybėje, juk visą savo kūno svorį reikia nešioti ant savo rankų. Tas reikalavo daug pastangų ir patyriau daug nevilties momentų, kai negalėdavau padaryti visko, ką norėjau. Bet aš supratau, kad šio darbo niekam atiduoti aš negalėsiu, pati turiu viską padaryti ir mano pastangos atsipirks – būsiu labiau nepriklausoma nuo kitų“, – apie naujo gyvenimo kelio pradžią pasakojo R. Bučinskytė.

Nauji tikslai, nauji džiaugsmai ir nauji iššūkiai

R. Bučinskytė pasiekė visus tada užsibrėžtus tikslus: išsilaikė teises, sustiprėjo fiziškai, baigė vidurinę mokyklą ir susiruošė stoti į universitetą.

Tačiau prieš stodama į universitetą ji spėjo susilaukti dukros. „Gyvenime nežinai, kaip viskas gali atsitikti. Gali liūdėti dėl kažko, o gali ir pasiimti viską, ką gyvenimas tau duoda. Pabaigusi mokyklą turėjau aibę planų ateičiai, bet atsitiko, kaip atsitiko“, – su plačia šypsena veide apie netikėtą dukros gimimą pasakojo R. Bučinskytė.

Paklausta, ką į jos gyvenimą atnešė dukros gimimas, R. Bučinskytė atsako, kad tai buvo ją labai sustiprinęs gyvenimo momentas.

Iš pradžių dar bandžiau ožiuotis, kažko nedaryti, sakiau, kad aš dar vaikščiosiu. Tada gavau labai gerą pamokymą. Man pasakė: gerai, tu gal ir vaikščiosi vėliau, bet tau dabar reikia gyventi, padaryk tai, ką gali padaryti, – išsilaikyk teises, pabaik mokyklą.

„Tikrai sustiprino. Norėjau, kad dukra galėtų manimi didžiuotis, norėjau pati siekti daugiau, būti pavyzdys.

Suvokiau, kad vaikai gali būti žiaurūs, ir norėjau, kad mokykloje ji manęs nesigėdintų ir kad žinotų, jog, be savo negalios, aš dar kažką darau. Visuomet buvau atvira iššūkiams, galimybėms – viską dariau dėl dukros“, – pasakoja ji.

Netrukus R. Bučinskytė įstojo į Šiaulių universitetą. Ten baigė rusų filologijos bakalauro, paskui – dalykinio vertimo (teisinės ir ekonominės kalbos) magistro studijas.

Kaip teigia pati moteris, rinkdamasi studijas galvojo, kad būnant vežimėlyje toks darbas jai bus labai patogus: versti galima ir namuose. Tačiau gavusi magistro diplomą suprato, kad toks darbas jai netinka.

„Man reikia žmonių, veiksmo, emocijų. Gavusi diplomą pagal jį niekada nedirbau, bet tos gautos žinios buvo labai naudingos gyvenime“, – sako ji.

Šiaulietė sukūrė verslą, aktyviai užsiėmė labdaringa veikla, daug keliavo.

Atsitiktinumas ir atrasta aistra šaudyti

„Šaudymas atsirado mano gyvenime labai atsitiktinai. Buvo viena šventė, per ją turėjau galimybę pašaudyti – šventėje tokią progą suteikė Šiaulių šaudymo klubas „Dešimtukas“.

Kai aš pašaudžiau su pistoletu, vienas iš to klubo narių manęs paklausė, ar aš seniai šaudau, o aš jam atsakiau, kad pirmą kartą gyvenime laikau rankose pistoletą. Tuo metu viskas ir baigėsi“, – apie pirmuosius savo šūvius pasakojo R. Bučinskytė.

Moteris šį epizodą būtų gal ir pamiršusi, jei ne pirmasis jos treneris Kęstutis Savickas, jis matė, kaip R. Bučinskytė šaudė, ir nusprendė ją susirasti ir įkalbėti bent jau išbandyti šaudymą, o gal ir pažinti jį giliau.

„K. Savickas kažką daugiau manyje įžvelgė ir du mėnesius manęs ieškojo. Po dviejų mėnesių paieškos jis mane visgi surado ir pasiūlė važiuoti į Kauną treniruotis šaudyti. Tai nelabai mane iš pradžių domino, bet jis mane įkalbėjo ir nusprendžiau prie jų prisijungti. Pabandžiau, patiko, o tada jau ir viduje atsirado tas noras perprasti sportą, o labiausiai užkabino noras tapti geriausia.“

Pradėjusi treniruotes R. Bučinskytė gana greitai dalyvavo ir pirmose savo varžybose. Šaulė pradėjo nuo šaudymo iš pneumatinio pistoleto, su kuriuo yra šaudoma iš 10 metrų nuotolio, o per varžybas išvis gali būti atliekami 84 šūviai. Tiesa, nei rezultatai, nei požiūris į patį sportą pirmosiose varžybose dar toli gražu nebuvo toks, kokio norėjo pati sportininkė.

„Puikiai pamenu savo pirmąsias varžybas – Panevėžyje vyko „Oksalio taurė“. Tada šaudžiau dar tik kelis mėnesius, net neturėjau asmeninio pistoleto.

Nuvažiavau į tas varžybas ir, kiek pamenu, tada nesikoncentravau į patį šaudymą, techniką, o tiesiog įsivaizdavau, kaip gražiai atrodo viskas: vežimėlyje šaudo mergina su pistoletu. Nebuvo varžybinės nuotaikos, mėgavausi, kaip vizualiai viskas gražu, koks elegantiškas sportas yra šaudymas.

Rezultatas nebuvo pats geriausias, bet visas procesas užbūrė. Po tų varžybų supratau, ką reikia akcentuoti, kad galų gale svarbiausia yra rezultatas. Turėjau ir vidinio nusivylimo, bet kartu pirmosios varžybos pakeitė ir mano mąstymą, supratau, kad einu ne ant podiumo pasirodyti, o parodyti geriausio rezultato. Po šių varžybų kibau į rimtas treniruotes, nes labai jau norėjosi to medalio“, – sportinės karjeros pradžią atsimena R. Bučinskytė.

Sportinis šaudymas nėra pati populiariausia sporto šaka Lietuvoje, o kadangi dauguma žmonių išvis nėra susidūrę su ginklu, suprasti šaudymo ypatumus, sunkumus ir pasiruošimo svarbą nėra lengva.

„Atėjus į varžybas ir stovint ugnies linijoje šalia esantys žmonės nėra tavo konkurentai – tu pats sau esi didžiausias varžovas. Tu žinai, ką turi padaryti, bet tavo emocijos, adrenalinas, mintys gali tau trukdyti. Tu turi visas savo emocijas atpažinti, su jomis susidraugauti, reikia mokėti išlaikyti koncentraciją.

Tam, kad gautum tobulą šūvį, tu privalai atsižvelgti į 101 smulkmeną“, – gerą šaulį apibūdino R. Bučinskytė.

„Reikia būti gerai pasiruošus fiziškai. Varžybų metu yra daroma virš 60 šūvių, tai trunka daugiau kaip valandą laiko, gali persitempti ir raumenys.

Šaudant reikia matyti savo rankoje laikomą pistoletą, kryptuką ir toli esantį taikinį – vienu metu sujungti tai, kas yra toli, ir tai, kas yra arti. Didžiausia problema būna tada, kai jau suvedi viską į vieną: reikia labai švelniai atlikti šūvį – per stipriai spaudžiant galima sugadinti šūvį.

Svarbus nuoseklumas – kiekvieną šūvį reikia atidirbti „nuo... iki...“.

Ir fizinis, ir psichologinis pasirengimas yra visiškai vienodai svarbūs. Čia kaip turėti mašiną – fizinį pasiruošimą, bet neturėti kuro – psichologinės pusės. Turi būti balansas. Jeigu po 30 šūvių pradės drebėti ranka, tu gali būti kiek nori psichologiškai pasiruošęs, bet gero šūvio neatliksi. Ir iš kitos pusės: jei po blogo šūvio pradėsi pykti, tada sukils adrenalinas, pulsuos ranka nuo širdies mušimo ir nebepadės fizinis pasiruošimas“, – apie šaudymo subtilybes kalbėjo R. Bučinskytė.

Sunkus darbas pasiteisino ir moteris keturis kartus tapo Lietuvos čempione. 2014 m. pasaulio taurės etape Didžiojoje Britanijoje ji užėmė 4 vietą, 2015 m. pasaulio taurės etape Lenkijoje užėmė 5 vietą. 2018 m. didžiojo prizo serijos varžybose Lenkijoje iškovojo sidabro medalį, o šiuo metu siekia tapti pirmąja Lietuvos šaudymo atstove Tokijo paralimpinėse žaidynėse.

Kelias į Tokiją vingiuotas, bet su ramybės prieskoniais

Paklausta, kuris apdovanojimas yra arčiausiai širdies, pašnekovė atsakė gana greitai: „Tikiuosi, tas brangiausias dar laukia ateityje. Dar noriu didesnių laimėjimų ir medalių.“

Artėjančios 2021 metų Tokijo paralimpinės žaidynės gali būti vienu iš tų laimėjimų – aišku, į jas dar reikia patekti. O ir COVID pandemija visus planus pakeitė kardinaliai.

„Planus pandemija sujaukė visiškai: buvo atšauktos aibė varžybų, kuriose buvau suplanavusi dalyvauti.

Nepaisydama to, kas vyksta, pasiėmiau iš esamos situacijos visa ką geriausio – padariau visus darbus, kuriems nebuvo laiko, vasara buvo skirta pailsėti ir atsigauti.

Dabar jau grįžau į treniruotes ir jų ritmą. Šiuo metu aiški viena data – vasario mėnesį Suomijoje vyksiantis Europos čempionatas. Žinoma, dar viskas neaišku, dar net nenoriu pirkti lėktuvo bilietų, planuoju važiuoti su mašina.“

Taip pat šių metų pradžioje R. Bučinskytė paskelbė, kad į savo rungčių sąrašą įtrauks ir šaudymą mažo kalibro pistoletu iš 25 m. Ši rungtis yra nauja tuo, kad teks šaudyti ginklu, kuris turi tikras kulkas, atatranką, didesnį svorį. O taip pat ir pačių varžybų eiga yra kitokia. Jas sudaro dvi dalys: pirmojoje iššaunama 30 šūvių savu ritmu, o antrojoje likusiems 30–iai šūvių taikinys kas kartą atsidaro 3 sekundėms, per kurias sportininkas ir privalo atlikti kiekvieną šūvį.

„Ši rungtis yra sudėtingesnė ir sunkesnė, tai reikalauja daugiau fizinio pasiruošimo. Šis pistoletas yra sunkesnis, šūvis su atatranka, šaudymo atstumas yra didesnis.

Bet sudėtingesnės rungties atlikimas padeda geriau šaudyti ir lengvesnėje – pneumatiniu pistoletu.

Taip pat nedaug moterų pasaulyje šaudo pistoletu iš 25 m atstumo ir ši rungtis yra sujungta su vyrais. Yra didesnė tikimybė ir gauti medalį, kuomet važiuoji į varžybas šaudyti du pratimus.

Smagiau ir į tas treniruotes eiti, kai skirtingus pratimus darai. Mokantis šaudyti iš pistoleto mano ir pneumatinio šaudymo įgūdžiai gerėja“, – apie naują rungtį pasakojo R. Bučinskytė.

Negalios sukurti gyvenimo iššūkiai ir sporto galia

Nors negalia ir pakeitė R. Bučinskytės gyvenimą, moteris prie esamos situacijos prisitaikė ir nuolat kartoja sau viena – iš gyvenimo reikia pasiimti viską, ką gali, nepaisant to, kas vyksta aplink tave.

Kalbėdama apie kasdienybės iššūkius, su kuriais jai tenka susidurti, R. Bučinskytė teigia, kad pokyčiai matomi, bet vis dar kyla ir absurdiškų situacijų.

„Pokyčių tikrai yra. Neįgaliesiems labai palengvino gyvenimą didieji prekybos centrai. Juose labai patogu: vieta mašinai ir viskas, ko reikia, yra vienoje vietoje. Naujose arenose viskas yra pritaikyta neįgaliesiems – tad ir į kultūrinius renginius galima dažniau nuvykti.

Senamiesčio struktūrą pakeisti ir viską pritaikyti neįgaliesiems yra neįmanoma, tad ten užsukti vengiu, nes į daugelį jo vietų negalima su vežimėliu patekti. Kur nors važiuojant reikia atlikti namų darbus – ar pateksi, kur mašiną pasistatysi.

Yra ir tokių valstybinių įstaigų, kur nuvykti privalai, o ten vis dar susiduri su problemomis.

Kad patektum į Valstybinę ligonių kasą, Šiauliuose reikia užlipti aštuoniais laipteliais – nėra kaip užvažiuoti neįgaliesiems. Reikia ieškoti kokio kito žmogaus, kuris už tave nueitų, pateiktų dokumentus, o ir tas susiduria su problemomis.

Aš tikiu, kad tai tėra laiko klausimas, kada tos visos svarbiausios įstaigos bus prieinamos neįgaliesiems“, – optimistiškai tvirtino sportininkė.

Pokalbiui pakrypus apie sporto įtaką jos gyvenimui, pergalių ir pralaimėjimų pamokas, R. Bučinskytė apie viską pasakojo su šypsena ir teigė, kad sportas jai nuolat duoda daugiau, nei ji galėjo tikėtis.

„Pralaimėjimai sukelia didelius vidinius išgyvenimus. Grįžusi po prastų varžybų namo aš nieko nenoriu matyti, su niekuo nenoriu bendrauti – išgyvenu skaudžiai.

Bet paskui labai daug dirbu su savimi: analizuoju, ką padariau gerai, ką padariau blogai, ką galiu padaryti kitaip. Visą tą energiją skiriu, kad susidaryčiau naują planą, su savimi pasibaru, bet neleidžiu sau nuliūsti: sakau sau, kad privalau dirbti, kad vėl blogai nesijausčiau.

Kai gauni medalį ir pripažinimą, tada norisi ir didesnių pasiekimų. Po pergalių jaučiu įkvėpimą, patvirtinimą, kad esu savo vėžėse. Ir dar – po gerų startų visada pasilepinu ir save apdovanoju“, – apie kelionę per pergales ir pralaimėjimus pasakojo sportininkė.

Kaip teigė pati R. Bučinskytė, sportas suteikė jai galimybę pagerinti savo fizinę ir psichologinę sveikatą, ją sustiprino ir leido tapti pavyzdžiu kitiems.

„Sportas reikalauja iš manęs būti geros fizinės formos, palaiko stabilią psichologinę būseną, moko nestresuoti ir valdyti savo emocijas. Po pralaimėjimų ir nesėkmių išmokė rasti teigiamų dalykų ir motyvacijos visada judėti tolyn.

Jaučiu, kad galiu būti pavyzdžiu ir kitiems: dabar jau pati aktyviai dalyvauju aktyvios reabilitacijos stovyklose, dabar jau kaip instruktorė, dalinuosi savo pavyzdžiu ir išmoktomis gyvenimo pamokomis.

Sportas vienija su kitais žmonėmis, šaulių bendruomenė yra glaudi, turiu nemažai draugių tarp sportininkių. Gera jaustis Lietuvos paralimpinės bendruomenės dalimi – tai duoda gerų emocijų, įkvėpimo. Nepaisydami visų savo problemų mes visi stengiamės ir dirbame, o jausmas, kad visi susiduria su savo sunkumais, padeda siekti ir savo tikslų“, – sako ji.