Sportas

2020.11.27 08:00

Nuo futbolo iki paratriatlono: be dalies rankos gimusio Ernesto Česonio istorija, patekusi ir į kino juostas

Vaidotas Kazlauskas, LRT.lt2020.11.27 08:00

Bėgimas, plaukimas, važiavimas dviračiu – sportuojantys žmonės neretai pasirenka ir propaguoja vieną iš šių sporto šakų, tačiau Ernestas Česonis žengia kitu keliu – viską sujungęs siekia patekti į kitų metų Tokijo paralimpinių žaidynių paratriatlono rungtį. Jam visiškai netrukdo ir tai, kad neturi dalies kairės rankos.

Ryškiausios Lietuvos paralimpinio sporto žvaigždės, dramatiškos ir įkvepiančios čempionų gyvenimo istorijos, paralimpinio sporto įdomybės, viktorina ir, žinoma, puikūs prizai. Visa tai – LRT ir Lietuvos paralimpinio komiteto projekte „Paralimpinis sprintas“.

Paskutinę lapkričio ir pirmą gruodžio savaitę LRT.lt skaitytojai turės išskirtinę galimybę susipažinti su mūsų šalies paralimpinio sporto istorija, didžiausiais praeities ir dabarties paralimpinio judėjimo herojais.

Visuomeninio transliuotojo auditorijos laukia straipsnių ciklas portale LRT.lt, paralimpiečių apsilankymai LRT TELEVIZIJOS ir LRT RADIJO laidose. Be to, galimybė pasitikrinti žinias ir kasdien laimėti prizų dalyvaujant „Paralimpinio sprinto“ viktorinoje LRT paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Nuo pat mažens E. Česonio netrikdė faktas, kad maža smulkmena jį skyrė nuo kitų vaikų – jis neturėjo dalies kairės rankos. Nepaisant to, vis tiek buvo sportiškas, o viskas prasidėjo nuo futbolo, kuris ir įkvėpė meilę rimtam sportui.

„Nuo šešerių metų lankiau futbolą, sportavau su sveikaisiais. Pradžioje, kol buvau mažas, buvo pamąstymų, kaip mane priims, bet visi labai teigiamai priėmė, nebuvo jokių žvilgsnių. Nebuvau pats blogiausias žaidėjas, tad sekėsi visai puikiai.

Iki paauglystės sportavau, o toliau sportuoti profesionaliai minčių apskritai nebuvo. Buvo mokykla, draugai, daug kitų dalykų. Vienas draugas pasiūlė išbandyti neįgaliųjų sportą, aš, aišku, turėjau daugybę klausimų, tačiau taip prasidėjo lengvosios atletikos karjera, viskas gana neblogai sekėsi“, – sakė jis.

Tiesa, net ir atsiradus lengvajai atletikai, E. Česonis futbolo iš gyvenimo neišbraukė – kurį laiką bandė šias veiklas derinti ir žaidė įvairiose Vilniaus regiono mėgėjų komandose.

„Ten irgi sekėsi gerai, nebuvo apkalbų ar panašių dalykų. Apskritai kitiems gal net suteikdavau papildomos motyvacijos, maždaug „žiūrėk, be rankos, o muša įvarčius vieną po kito ir tas netrukdo“.

Gal kovoti dėl kamuolio būdavo kiek sudėtingiau, gal privengdavau tvirtesnių susidūrimų, bet atsisakyti futbolo apskritai buvo sunkiausia, nes nuo mažens jį žaidžiau. Tačiau, kai atsirado triatlonas, pamačiau, kad yra naujų galimybių, išėjimas iš komforto zonos, daug klausimų, nežinomybės, baimės. Tačiau, kaip sakau, turi per tai žengti ir taip tobulėti“, – pasakojo E. Česonis ir pridūrė, kad šiuo metu futbolo kamuolys padėtas į šoną – tiesiog per daug nereikalingos rizikos.

„Šitą dalyką keleriems metams paleidau, kol esu šiame sporte. Pradžioje, kol dirbau, maniau, kad esu pajėgus ir galiu viską suderinti: pradėjau po truputį plaukti, po truputį minti, pabėgiodavau, savaitgaliais pažaisdavau futbolą. Aišku, kojytės leisdavo žinoti, kad gal „bachūre, tu jau pailsėk truputėlį“. O prasidėjus tikroms treniruotėms, tikram krūviui pamačiau, kad niekaip nesugebėsiu suderinti.

Pamenu, sykį žaisdamas futbolą susidūriau su varžovu. Susimušiau klubą ir išsigandau, kad tokie pasižaidimai gali baigtis tragiškai. Tada griežtai priėmiau sprendimą, kad arba darau vieną dalyką, arba rizikuoju ir nebegalėsiu daryti nei vieno, nei kito. Tad šiuo metu atsisakau paspardymų. Namuose, išėjęs į lauką su šunimi, pažaisti ar pamušinėti kamuolį dar galiu, bet nerizikuoju – galiu nikstelėti koją ar panašiai, o vėliau tai gali labai brangiai kainuoti“, – apie pasirinkimus LRT.lt pasakojo sportininkas.

Beje, E. Česonio istorija su futbolu kamuoliu užfiksuota ir filme – sporto žurnalisto Manto Stankevičiaus režisuotame 2018-ųjų „Ernyje“ dėmesys skiriamas būtent E. Česonio susidomėjimui futbolu bei jo teikiamoms emocijoms.

Kaip teigė pašnekovas, daug abejonių, gavus pasiūlymą kurti filmą, nebuvo. O ir dabar kartkartėmis filmą pažiūri ir atsimena tas emocijas.

„Pasižiūriu gana dažnai. (Juokiasi.) Parodau tiems, kas nematė. Man tikrai smagu prisiminti, smagu, kad jis buvo sukurtas. Gal ir ateityje bus galima ką nors panašaus sukurti apie triatloną, visada palaikau tokias idėjas. Iš tikrųjų norisi sudėti angliškus subtitrus (žinoma, gal kai kurie juokeliai su subtitrais neskambės taip), parodyti filmą užsienyje, vaikams, triatlono kartai, kuri sportuoja, kaip pasakojimą apie save, kaip pradėjau ir kur esu dabar.

Pamenu, kai Mantas su manimi susisiekė, pristatė idėją ir paklausė, ar galėtume ką nors sukurti, iškart pasakiau „aišku“, nes ir man tai buvo nauja patirtis, ir jam kažkas naujo. Smagus buvo procesas, daug juoko, daug prisiminimų. Man labai patiko, o, kaip galima suprasti iš žmonių reakcijų, patiko ir jiems. Aš esu visiškai už tokias iniciatyvas“, – pagrindinio filmo herojaus patirtį prisiminė E. Česonis.

Filmas „Ernis“:

Trumpametražis M. Stankevičiaus filmas „Ernis“

Futbole ar lengvojoje atletikoje pats procesas atrodo gana aiškus, o štai paratriatlone tenka derinti tris skirtingas rungtis (750 metrų plaukimas, 20 kilometrų važiavimas dviračiu ir 5 kilometrų bėgimas).

Paklaustas, kurią discipliną, perėjus į paratriatloną, prisijaukinti buvo sunkiausia, E. Česonis nesudvejojo ir juokdamasis iškart pateikė atsakymą.

„Žinoma, kad plaukimas sunkiausia. Paauglystėje buvau jį lankęs, dalyvavęs varžybose, bet mėgėjų lygio. Pamenu viena: kai atėjau į treniruotę, vienu ypu negalėjau nuplaukti 50 metrų. Nuplaukiau 25 metrus ir iškėliau ranką. Pirmas plaukimas buvo tikrai sunkus.

Ilgainiui viskas gerėjo. Su dviračiu irgi nebuvo paprasta, žinoma, kojos raumeningos nuo futbolo, bėgimo, bet minti pradžioje be perstojo buvo sunku, nes buvau mynęs tik miesto dviratį ir tik dėl savęs, su draugais.

Su bėgimu irgi nebuvo lengva, nes, lankant lengvąją atletiką, mano krosai būdavo daugiausia 5 kilometrų ir labai lėti, stipresnių intervalų irgi nebuvau daręs. Bet, jei imtume iš trijų, plaukimas buvo sunkiausia.

Kita vertus, plaukimas ir tobulėjimas labiausiai džiugina, nes tai yra labai svarbi rungtis. Dauguma į triatloną ateina iš plaukimo, todėl tau reikia stengtis, kad kuo mažiau atsiliktum“, – atviravo sportininkas.

Įdomu tai, kad ilgą laiką E. Česonis treniravosi su keliais treneriais, tačiau šią vasarą priėmė sprendimą keisti kryptį ir suvienyti jėgas su vienu treneriu, visas disciplinas gerinti su juo. Dabar sportininko tobulėjimu rūpinasi ispanas Carlosas Prieto, tarp kurio auklėtinių – ne vienas olimpinis bei pasaulio čempionato prizininkas.

„Su juo dirbu nuo birželio mėnesio. Man svarbu ne tik kokybiškas treniruočių planas, treniruotės, bet ir kontaktas su žmogumi. Man labai patiko, kad pirmu vaizdo skambučiu abu pagavome ryšį, lyg būtume jau kurį laiką pažįstami.

Žinoma, yra papildoma motyvacija stengtis. Dėl treniruočių – anksčiau turėjau tris skirtingus trenerius, bet nors tai trys rungtys, yra viena sporto šaka ir turi būti vienas treneris, išmanantis savo darbą. Dar Lietuvoje, dalyvaujant triatlono taurėje, pažįstami pastebėjo, kad pagerėjo mano plaukimas, nes pradėjau žymiai daugiau plaukti. Pradžioje buvo įdomu, ką jis man atsiųs. Gavus planą buvo lengvas, bet pozityvus šokas. Įpratau, daug valandų, daug visko ir, kai su treneriu pašnekame, tai yra vienintelis kelias norint siekti aukštumų“, – įsitikęs E. Česonis.

Tiesa, dėl karantino ribojimų jie dar nebendravo gyvai, tačiau tai turėtų nutikti jau artimiausiu metu. Vis dėlto E. Česonis dėl virtualių treniruočių nesikremta ir daro viską, kas priklauso nuo jo.

„Pastaruoju metu dauguma apskritai praktikuoja virtualų bendravimą. Žinoma, tai neatstoja tiesioginio darbo su treneriu, bet galvos nenuleidžiu.

Planuojame susitikti šios stovyklos metu, bet jei nepavyktų – sausio mėnesį jis atvyks į salą, kurioje dabar esu, nes čia būna kasmet, tad pagaliau pavyks susipažinti, pabendrauti gyvai ir kartu pasportuoti“, – sakė Lansarotės saloje, Ispanijoje, esantis sportininkas.

Čia jis pluša treniruočių stovykloje ir krauna baterijas prieš startus, kurie numatyti kitų metų pirmoje pusėje. Tai viena iš dviejų jo stovyklų čia – kita numatyta sausį.

„Dabar esu Lansarotėje, treniruojuosi, šiaip buvau planavęs važiuoti gruodį, bet situacija Lietuvoje vėl pradėjo blogėti ir labiausiai nerimavau dėl baseino, dėl plaukimo, nes ten sudėtingiausia. Jei iki savaitės neplauki, prarandi plaukimo jausmą, grybšnį ir reikia apie mėnesio, kad atsigautum. Apskritai Lansarotėje visos sąlygos suteiktos, situacija saloje, sakyčiau, yra gera. Aišku, įvestas kaukių režimas, bet gana ramu ir saugu.

Planuoju čia būti iki gruodžio 20-osios, o antra stovykla planuojama nuo sausio vidurio. Apskritai turi labai taikytis prie oro, pavyzdžiui, jei labai blogas oras, tenka minti ant staklių arba klube, tačiau tai neatstoja gyvo mynimo dviračiu kalnuose, gryname ore, kur ir vėjo pasipriešinimas, ir visi kiti dalykai.

Dabar nėra didelio krūvio ar intensyvumo, tiesiog palaikome režimą, o antra stovykla sausį ir vasarį jau bus pasiruošimas pirmiems startams. Jie kol kas numatyti kovo mėnesį, bet viskas dar keli keistis, priklausys nuo situacijos su koronavirusu.

Situacija dviprasmiška – kaip ir treniruojiesi, bet nežinai, bus varžybos ar ne, paralimpinės žaidynės bus ar ne. Kita vertus, aš žinau, ką turiu padaryti, tai nepriklauso nuo situacijos. Turiu treniruotis, negaliu sau leisti nesitreniruoti. Darau savo darbą, o koks bus galutinis rezultatas, priklauso ir nuo kitų veiksnių“, – apie treniruočių režimą pasakojo sportininkas.

Kadangi Tokijo paralimpinės žaidynės nukeltos iki kitų metų, E. Česoniui, kaip ir kitiems sportininkams, tai suteikė papildomo laiko pagerinti formą ir rinkti svarbius reitingo taškus, kurie ir nulems kelialapio į Tokiją likimą.

„Kadangi jos (paraliminės žaidynės – LRT.lt) buvo nukeltos, taškams rinkti numatytas laikas iki birželio 30 dienos. Kol kas iki birželio numatyti gal penki startai, bet vėlgi ne faktas, kad į visus pakliūsi. Paprasčiau tiems, kurie yra reitingo viršūnėje, jie, užsitikrinę vietas, kai kuriose varžybose gali ir nedalyvauti, suteikdami šansą ir mums, kuriems sunkiau pakliūti į kai kurias varžybas.

Dar gali atsirasti ir naujų varžybų, žiūrėsime“, – sakė pašnekovas.

Šiemet daug varžybų nebuvo, tačiau vienos jų tapo istorinės – E. Česonis su kitais paralimpiečiais dalyvavo Lietuvos lengvosios atletikos čempionate kartu su sveikaisiais ir tapo precedento Lietuvoje dar neturėjusio įvykio liudininku.

Atletas tokią patirtį bei iniciatyvą vertina itin pozityviai, nors sportuoti su sveikais sportininkams jam – ne naujiena.

„Man pati idėja atrodo labai gera. Manau, dauguma neįgalių sportininkų gal negarsiai, tačiau pasvajojo varžytis su sveikais atletais. Tokia galimybė pasitaikė ir manau, kad buvo labai gerai. Tame pačiame triatlone aš treniruojuosi ir dalyvauju su sveikais sportininkais, man tai įprasta, tarsi taip ir turėtų būti.

Mūsų šalis – viena iš kelių, kuriose tai vyksta, norėtųsi, kad taip būtų visur. Apskritai, prisiminimus neįgaliųjų čempionatą, 5 kilometrų distanciją bėgdavau vienas, todėl norėjau išbandyti savo galimybes, nes be konkurencijos vis tiek ne tas. O čia teko dalyvauti ir su Simu Bertašiumi, ir su kitais atletais. Buvo smagu pajusti adrenaliną, tą dvasią, kad ne vienas sportuoji, buvo ir žiūrovų palaikymas iš tribūnų.

Tai buvo puiki idėja parodyti, kad mes neišsiskiriame ir galime kartu sportuoti, rodyti rezultatus“, – į prisiminimus leidosi E. Česonis.

Po starto Palangoje buvo dar sėkmingesnis pasirodymas Portugalijoje. Ten E. Česonis spalio mėnesį puikiai pasirodė pasaulio paratriatlono taurės etape – pagerino asmeninį rekordą (1 val. 3 min. 7 sek.) ir iškovojo svarbių reitingo taškų.

„Visų pirma buvo smagu dalyvauti varžybose po 8 mėnesių pertraukos, nes ta situacija visame pasaulyje – nieko gero ir sportuojantiesiems, ir ne. Būtent tas startas labai patiko – atmosfera, varžybų jaudulys, adrenalinas. O geras rezultatas visada suteikia gerų minčių ir gerų emocijų“, – pasirodymą Portugalijoje prisiminė E. Česonis.

Pokalbiui pasisukus apie paralimpinio sporto situaciją Lietuvoje, E. Česonis tikino, kad didesnis viešinimas padeda pritraukti dėmesį, už tai gerų žodžių nusipelnė ir Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas.

„Paralimpinis komitetas labai prisidėjo prie bendro judėjimo, kai prezidentu tapo Mindaugas Bilius. Kai žmogus pats yra buvęs sportininkas, tai yra labai svarbu ir tai ryškiai pasimatė. Neįgalieji dabar stipriai išėję į viešumą – esame rodomi ir televizijos, ir straipsnių yra.

Dauguma žmonių išgyvena dėl negalios, yra užsidarę, o mes su savo pavydžiais einame į viešumą, kartais gal bijome, bet žengiame per savo baimę ir bandome rodyti, kad nesame išskirtiniai, kad mes taip pat gyvename, sportuojame, dirbame. Kalbant ne tik apie sportą, daug neįgaliųjų gyvena aktyviai, turi darbus.

Tad labai smagu tas neįgaliųjų judėjimas, sutarimas, kad galime sportuoti kartu su sveikaisiais. Gal atsiras tokių, kurie bus ką nors matę per televiziją, girdėję iš draugų, kad yra žmonių, kuriems taip pat buvo sunku, ir jie ilgainiui žengs žingsnį, nugalės baimę išeiti į viešumą. Neįgaliųjų sportas ateityje tikrai tobulės, progresuos“, – ryžtingai pasakojo E. Česonis.

O kaip jis pats – ar jaučia papildomą atsakomybę prisidėti prie paralimpinio sporto populiarinimo?

„Stengiuosi žmones motyvuoti, būdavo net atvejų, kai pamatęs neįgalų žmogų prieinu, paklausiu, ar galiu užduoti klausimą. Pasakau, kad sportuoju, paklausiu, ar tas žmogus nenorėtų pabandyti neįgaliųjų sporto. Aš noriu būti ir gal kam nors esu pavyzdys, norisi įkvėpti žmones, kitus neįgaliuosius, kurie šiuo metu nedrįsta to daryti, tiesiog paimti ir padaryti, tai nėra baisu.

Pradžioje ir man buvo sunku, bet kai įsivažiuoji į veiklą, tiesiog eini, darai, rodai pavyzdį, kad gali padaryti, o tada ir kitas žmogus gali susimąstyti – kuo aš prastesnis?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

Dar vienas atvejis, kai E. Česonis galėjo prisidėti prie paralimpiečių žinomumo didinimo, – praėjusiais metais LRT inicijuotas projektas „Ypatingas būrys“, kuriame vienokią ar kitokią negalią turintys Lietuvos sportininkai tapo kariais ir atliko azarto, adrenalino kupinas užduotis.

Ypatingas būrys. Ernesto neišgąsdino nei negalia, nei klijuota pravardė: vyras atrado ir mylimą žmoną, ir triatloną

„Iš tikrųjų unikalus projektas. Labai geri ir pozityvūs prisiminimai. Žinoma, buvo šioks toks savęs nuvertinimas, kad kariuomenė, ginklai, kita technika tikrai ne man. Prisiminiau, kaip buvau gavęs šaukimą, tačiau dėl rankos manęs nepaėmė, tuo metu net džiaugiausi, galvojau – ką aš, paauglys, toje kariuomenėje nuveikčiau?

Ir kai tokia galimybė atsirado vėl, ilgai nesvarsčiau, nes tai nauji iššūkiai. Buvo galimybė apžiūrėti visą tą virtuvę iš vidaus. Kaip ir sporte, norėjosi parodyti, kad mes nesame prastesni: kas negali rankomis ar kojomis, gali protu tarnauti kariuomenėje, sprendžiant kitus dalykus. Atsiminimai tikrai geri, šilti, kartais jaudinantys, kad tarnauji Lietuvai, savo šaliai.

Prisiminus rytinius dalykus, kai būdavo vėliavos kėlimas, himno giedojimas… Tokie dalykai atrodo kasdieniai, bet yra dideli man asmeniškai, griebiantys už širdies. Iššūkių buvo labai daug, puikiai juos įveikėme. Vienas įsimintiniausių įvykių gyvenime“, – atviravo sportininkas.

Filmai filmais, projektai projektais, tačiau pagrindinis ir esminis E. Česonio tikslas – kelialapis į Tokiją. Jis tikisi būti pirmas lietuvis, kuris dalyvaus paratriatlono varžybose.

Būtent tai sportininką šiuo metu labiausiai ir stumia į priekį. O tada jau galima pagalvoti apie gerą pasirodymą.

„Žinoma, yra papildoma motyvacija tapti pirmuoju Lietuvos atstovu. Apskritai ši sporto šaka Lietuvoje dar yra jauna. Būtų labai smagu, bet kitas ne mažiau svarbus aspektas – kad pasaulis apskritai išgirstų apie Lietuvą.

Dabar tikslas – pakliūti, bet kai treniruotėse matai, kaip tobulėji, atsiranda noras ne tik pakliūti, bet ir kovoti dėl aukštų vietų. Tai yra normalu“, – sakė E. Česonis.