Sportas

2020.11.25 17:56

Paralimpinių žaidynių istorija: nuo žaidimų ligoninėje iki lygybės šventės milijardams

LRT.lt2020.11.25 17:56

„Ar jūs galvojate, kad susikursite planą, ir gyvenimas jį paklusniai vykdys?“, –  1948 m. savo pacientų klausė gydytojas neurologas Ludwigas Guttmannas. Būtent šis Vokietijoje gimęs mokslininkas vadinamas paralimpinio judėjimo pradininku. Profesorius tikėjo, kad sportas toks galingas, jog gali keisti gyvenimus. L. Guttmannas žiūrėjo į sportą kaip į terapijos priemonę, skirtą ne tik gydyti žmones su negalia, bet ir padedančią šiems žmonėms ugdyti fizinę ištvermę, kelti asmeninę savivertę. 

Ryškiausios Lietuvos paralimpinio sporto žvaigždės, dramatiškos ir įkvepiančios čempionų gyvenimo istorijos, paralimpinio sporto įdomybės, viktorina ir, žinoma, puikūs prizai. Visa tai – LRT ir Lietuvos paralimpinio komiteto projekte „Paralimpinis sprintas“.

2021 m. paralimpinės žaidynėse Tokijuje pirmą kartą bus rodomos ir per Lietuvos televizijas. Jas transliuos LRT.

L. Guttmanno svajonė – paralimpinės žaidynės – tapo realybe 1960 m. Romoje, kur pirmosiose vasaros paralimpiėse žaidynėse 209 paraatletai iš 17 valstybių varžėsi 8 sporto šakose.

Per penkis dešimtmečius paralimpiada išaugo į vieną didžiausių sporto renginių. 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse 4,3 tūkst. paraatletų iš 159 šalių varžėsi 22 sporto šakose.

Paralimpiados aušroje – žaidimai ligoninės teritorijoje

Žmonių su negalia sportas egzistuoja jau daugiau kaip šimtmetį, o pirmieji žinomi kurčiųjų sporto klubai buvo įsteigti 1888 metais Berlyne.

Vis tik žinia apie žmonių su negalia sportą plačiau pasklido gerokai vėliau – po II pasaulinio karo. Neatsitiktinai tai vyko tuo metu, kai Europa ir visas pasaulis lopė didelio karo žaizdas. Karo pasekmė – daugybė sužalotų karių veteranų, civilių.

Tiesa, gydymas daugeliu atvejų buvo tik paliatyvioji slauga, net paaugliai buvo tiesiog „nurašomi“, pririšami prie lovų dauguma per keletą metų mirdavo nuo įvairių infekcijų ir pragulų.

Būtent tokią situaciją 1944 m. dr. Ludwigas Guttmannas rado Stoke Mandeville ligoninėje, kur britų vyriausybės prašymu atidarė stuburo sužeidimų gydymo skyrių.

Situacija pasikeitė, kai naujasis klinikos vadovas fizioterapiją ėmė taikyti kaip medicininę gydymo ir reabilitacijos priemonę. Fizinei ištvermei didinti, psichologinei pusiausvyrai atgauti ir palaikyti.

Dėl inovatyvių gydymo metodų ir noro išjudinti kuo daugiau negalią turinčių žmonių, gydytojui net tekdavo ginčytis su kolegomis ligoninėje, ginti savo pozicijas.

„Dabar aš jus suprantu. Reikia juos paslėpti nuo visuomenės. Taip? Ar tai sakote? Paslėpkime kapralą Bouveną, turintį kandų humoro jausmą ir jį mylinčią žmoną? Kapralą Džeimsą su jo noru mokyti istorijos. Ir Viljamą Hytą, kuris kovojo dėl išlikimo ilgiau ir sunkiau nei jums kada nors teks kovoti. Mes gėdijamės jų?“ – L. Guttmannas replikavo nepatenkintam kolegai ligoninėje.

Būtent šioje ligoninėje 1948 m. vyko ir pirmosios žmonių su negalia žaidynės, laikomos paralimpinio judėjimo pradžia.. Kai karalius Džordžas VI skelbė Londono olimpinių žaidynių pradžią, 16 pacientų – karo veteranų vežimėliuose – varžėsi ligoninės teritorijoje įvairiausiose rungtyse.

Žaidynės buvo sėkmingos, o žmonių su negalia sportas populiarėjo. Po ketverių metų, 1952-aisiais prisijungus sužeistiems olandų kariams, įvyko jau ir pirmosios tarptautinės Stoke Mandeville žaidynės.

Įkvepiančios L. Guttmanno idėjos savo misiją atlieka ir šiandien. Štai vienas žymiausių Lietuvos paralimpiečių Kęstutis Skučas prisipažįsta kelio pradžioje sportą matęs būtent per šią prizmę.

„Mano sportinio kelio pradžia idėjine prasme labai panaši į bendras paralimpinio sporto ištakas. 1986 m. po nesėkmingos stuburo operacijos Sovietų kariuomenėje iškart pradėjau sportuoti. Pradėjau nuo reabilitacinio sporto. Dar gulėdamas ligoninėse prisiklausiau apie tai, buvau labai užsivedęs. Grįžęs nėriau į sportą, kad kuo daugiau kūną susiremontuočiau“, – pasakoja 2004 m. Atėnų paralimpinis vicečempionas plaukime kaunietis K. Skučas.

PIrmosios paralimpinės žaidynės

Svajonė šalia olimpinių žaidynių uždegti ir paralimpinę ugnį realybe tapo 1960 metais, Romoje. Pirmosiose vasaros paralimpinėse žaidynėse dalyvavo 209 atletų iš17 šalių.

Nuo tada vasaros paralimpiada tapo tradicija, žaidynės organizuojamos kas ketverius metus.

Pirmosios žiemos paralimpinės žaidynės įvyko 1976 m. Švedijoje, Ernšioldsvike, kur varžėsi 53 paraatletai iš 16 valstybių.

1980 m. Sovietų sąjunga organizavo Maskvos olimpines žaidynes, bet atsisakė rengti paralimpiadą. Vienas sovietų oficialus atstovas, artėjant olimpiadai paklaustas, ar Maskva ketina priimti ir paralimpines žaidynes, atšovė: „Sovietų sąjungoje neįgaliųjų nėra!“.

Sovietų politika ilgus metus neleido tarptautiniu lygiu varžytis bloko šalyse gyvenantiems žmonėms su negalia. Tarp jų ir lietuviams. Savo sportininkus į paralimpines žaidynes delegavo tik kartą – 1988 m. Seule, kai Maskvoje ir visoje sovietinėje erdvėje jau buvo vykdoma „Perestroikos” politika.

Pirmasis lietuvis paralimpinis čempionas Vytautas Girnius, 1988 m. Seule laimėjęs du aukso medalius, įsitikinęs, kad apdovanojimus būtų skynęs ir 1980 m. bei 1984 m. paražaidynėse.

„Atsimenu, 1984 m. mums vis žadėjo, sakė: važiuosime, važiuosime. Bet taip ir pasilikome Maskvoje. Mulkino mus ir tiek. Bet, žinote, kai niekada nebuvome išvažiavę, tai ir to nusivylimo tokio didelio nebuvo.

Dar 1980-ais, būdamas 21-erių, aš ten būčiau visus šlavęs. Manau, būčiau ne vieną medalį pasiėmęs. O mane išvežė tik 1988-ais, kai man buvo 29-eri. Ten tas dvi pirmas vietas užėmiau“, – atsimena regėjimo negalią turintis V. Girnius.

Be V. Girniaus, sidabro ir bronzos medalius iš paralimpinio Seulo atsivežė ir kita Lietuvos paraatletė – regėjimo negalią turinti lengvaatletė bėgikė Danutė Šmidek.

Nuo Seulo – šalia olimpinių žaidynių

Nuo 1988 m. vasaros paralimpinės žaidynės organizuojamos tuose pačiuose miestuose ir arenose, kuriose vyksta olimpinės žaidynės.

„Dažnai kyla klausimų dėl žodžio „paralimpinis“. Spėliojama, gal tai susiję su paralyžiumi, ar įsivėlusi klaida. Tačiau iš tiesų „para“, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „šalia“ arba „greta“.

Šiuo deriniu pabrėžiama, jog paralimpinės žaidynės visuomet vyksta greta olimpinių žaidynių. Juk paralimpiada organizuojama iš karto po olimpiados, o sportininkai gyvena tame pačiame kaimelyje, varžosi tose pačiose arenose. Tai simboliška, nes paralimpinis sportas yra lygybės šventė.

Patikėkite, atmosfera paralimpinėse žaidynėse įkaista ne ką mažiau nei olimpinėse, o nuotaika tvyro nenusakomai pakili ir šventiška“, – pasakoja Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas, paralimpinis čempionas Mindaugas Bilius.

Iki 2012 metų paralimpinėse žaidynėse dalyvaudavo sportininkai su fizine ir regėjimo negalia, o Londono žaidynėse pirmą kartą pasirodė ir atletai su intelekto negalia. Jie varžosi plaukimo, stalo teniso bei lengvosios atletikos sporto šakose.

Tiesa, paralimpinėse žaidynėse nedalyvauja žmonės su klausos negalia – jie varžosi atskirai organizuojamose kurčiųjų olimpiadose.

Paralimpinis sportas nuolat auga ir populiarėja. Rio de Žaneiro paralimpinės žaidynės visoje planetoje prie televizorių ekranų pritraukė rekordinį skaičių žiūrovų – žaidynes stebėjo 4,1 mlrd. žmonių 154 pasaulio valstybėse.

Tarptautinio paralimpinio komiteto prezidentas Andrew Parsonsas neabejoja, kad šie skaičiai bus dar pagerinti kitais metais vyksiančiose Tokijo žaidynėse, nukeltose dėl pandemijos. Pasak A. Parsonso, Tokijo paralimpiada per televiziją pasieks 4,25 mlrd. pasaulio žmonių. Jas stebėti galimybę turės ir Lietuvos televizijos žiūrovai.

„Kitų metų paralimpiada bus ne tik įspūdingas sporto renginys, bet taps atspirties tašku kurti naują ir labiau integruotą pasaulį visiems mums”, – sakė brazilas.