Sportas

2020.11.25 08:00

Judėjimo negalia kauniečio nestabdo – mylimą sportą paleidęs Ramūnas Verbavičius toliau juda svajonės Tokijuje link

Vaidotas Kazlauskas, LRT.lt2020.11.25 08:00

34-erių ieties metikas ir rutulio stūmikas Ramūnas Verbavičius, per gyvenimą patyręs ne vieną smūgį ir po skaudaus incidento negalintis vaikščioti, turi neišpildytą svajonę ir tikisi ją įgyvendinti kitais metais. Tai – Tokijo paralimpinės žaidynės bei noras ten pakovoti dėl apdovanojimų.

Ryškiausios Lietuvos paralimpinio sporto žvaigždės, dramatiškos ir įkvepiančios čempionų gyvenimo istorijos, paralimpinio sporto įdomybės, viktorina ir, žinoma, puikūs prizai. Visa tai – LRT ir Lietuvos paralimpinio komiteto projekte „Paralimpinis sprintas“.

Paskutinę lapkričio ir pirmą gruodžio savaitę LRT.lt skaitytojai turės išskirtinę galimybę susipažinti su mūsų šalies paralimpinio sporto istorija, didžiausiais praeities ir dabarties paralimpinio judėjimo herojais.

Visuomeninio transliuotojo auditorijos laukia straipsnių ciklas portale LRT.lt, paralimpiečių apsilankymai LRT TELEVIZIJOS ir LRT RADIJO laidose. Be to, galimybė pasitikrinti žinias ir kasdien laimėti prizų dalyvaujant „Paralimpinio sprinto“ viktorinoje LRT paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Ypatingas būrys. Paralimpietis Ramūnas apie karinį davinį: medus, sausainis ir „Pedigree“ apetito nekelia

Nuo pat jaunystės R. Verbavičių traukė sportas – jis užsiėmė plaukimu, sunkiąja atletika, mėgo kilnoti svarmenis. Neapleido ir mokslų – sportą vertino kaip labiau gretutinę veiklą, tad po bakalauro studijų išvyko į Švediją ir ten studijavo miškininkystę. Tačiau likimas turėjo savų planų.

2009-ųjų gruodį 23-ejų R. Verbavičius trumpų atostogų grįžo į Lietuvą ir, kaip ir mėgo, apsilankė sporto salėje. Tas vizitas nebuvo kaip visi.

Darant pritūpimo pratimus su 250 kilogramų sveriančia štanga, sugedo treniruoklis, o pusiausvyros netekęs Ramūnas su štanga krito žemyn. Pasekmės buvo žiaurios – sprogęs stuburo slankstelis ir prarasta judėjimo galimybė.

Kaip LRT.lt sakė R. Verbavičius, pradžioje buvo sunku suprasti, kad gyvenime daugiau neteks vaikščioti, tačiau su metais mąstymas keitėsi ir reikėjo rasti būdų, kaip įgyvendinti išsikeltus tikslus kitais keliais.

„Dabar mąstymas labiau subrendęs, be to, pradžioje būni dar ir sutrikęs, galvoji, vaikščiosi ar nevaikščiosi. Paskui realiai suvoki, kaip viskas įvyko, viską suvirškini ir žiūri į priekį, į ateitį.

Neužstringi toje vietoje ir išsikeli tikslus, kad galėtum juos pasiekti dabartinėje situacijoje, o ne kaip anksčiau svajodavai – gal dar pradėsiu vaikščioti? Dabar žinai, kaip viskas yra, kad turėsi gyventi su vežimėliu, ir gyvenimą dėliojiesi pagal tą vežimuką. Atėjo branda ir mąstymas visai kitoks, nei buvo pradžioje“, – LRT.lt pasakojo R. Verbavičius.

Po reabilitacijos jis išbandė plaukimą ir, kaip teigė viename savo interviu, išmoko plaukti „taip gerai, kaip neplaukė net būdamas sveikas“.

Vis dėlto šioje srityje jis neužsibuvo ir pasuko į lengvąją atletiką – į tai pastūmėjo vėl sutiktas vaikystės treneris Jonas Burakovas, o vėliau savo indėlį įnešė bičiulis dabartinis Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius.

„Vienareikšmiškai labiausiai esu dėkingas J. Burakovui. Jis atvedė mane į tą sportą ir stengėsi, kad ten likčiau. Ir M. Bilius prisidėjo – labai daug informacijos suteikė ir padėjo padaryti pradžią. Tai tie du žmonės, kurių dėka esu šitame sporte, o dabar darbus tęsiame su Albinu Miliausku. Esame išsikėlę tikslų, duok Dieve, kad pavyktų juos pasiekti“, – teigė pašnekovas, dabar daugiausia laiko skiriantis rutulio stūmimo rungčiai.

O su M. Biliumi užsimezgusi pažintis, R. Verbavičiaus teigimu, netruko išsirutulioti į artimą draugystę.

„Mes su Mindaugu susipažinome beveik prieš dešimt metų reabilitacijos centre Palangoje. Abu ten reabilitavomės šviežiai po traumų, vakarais sėdėdavome lauke ir bendraudavome, tas sulūžęs jaunimas. Po reabilitacijos grįžau į Kauną, Mindaugas irgi čia gyveno, ir netyčiomis vėl susitikome.

Pradėjome bendrauti, jis sužinojo, kad pradėjau sportuoti lengvąją atletiką, o jis jau buvo pradėjęs. Jis labai apsidžiaugė, ėmėme vos ne kiekvieną dieną bendrauti. Visose kelionėse kartu gyvendavome viešbučiuose, ėmėme bendrauti kaip draugai, vienas kitą palaikėme ir bendraujame jau kone dešimt metų“, – pasakojo pašnekovas.

O kaipgi sekasi atskirti bendravimą su M. Biliumi kaip su draugu ir kaip su paralimpinio komiteto prezidentu? R. Verbavičiaus teigimu, ypatingų sunkumų nekyla.

„Turi atskirti, kada kalbi su prezidentu, o kada laisvalaikiu kalbi su draugu. Gerai, kad nesu toks kvailas, jog neatskirčiau, kada reikia bendrauti kaip su prezidentu, spręsti reikalus, o kada galima šnekėti kaip su draugu. (Juokiasi.) Jis toks prezidentas, kuris bendrauja paprastai, nėra „tamsta prezidente“ ar panašiai“, – atviravo lengvaatletis.

Į lengvąją atletiką žengęs R. Verbavičius paėmė ietį ir iškart pajuto didelį malonumą. Viename interviu jis buvo minėjęs, esą jei su lengvąja atletika būtų susipažinęs vaikystėje, būtų ten ir likęs. Kuo šis sportas taip žavi atletą?

„Man visas darbas, pačios rungtys labai patiko. Net nustebau, kaip patiko mėtyti ietį. Labai smagi rungtis – kai tas įrankis skrenda toli, gali vis gerinti rezultatą. Kai sportavau su štangomis – taip, pakeli vis didesnį svorį, bet tas svoris pakyla ir pakyla, o čia žmonės mato tavo numestus metrus, pastumtą rutulį, tai ir dėmesys visai kitas, ir darbas smagesnis – lauke, ne vien salėje sėdi, keliauji po pasaulį…

Jei vaikystėje būčiau žinojęs apie lengvąją atletiką, joje ir būčiau likęs. Dabar man tai geriausias sportas, nes dirba visas kūnas, turi būti atletiškas. Tikrai labai smagu“, – mintimis dalijosi sportininkas.

Atkaklus darbas davė vaisių – 2018-aisiais vykusiame Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate R. Verbavičius pasiekė didžiausią kol kas karjeros pergalę ir ieties metimo rungtyje užėmė antrą vietą. Kaip sakė pašnekovas, net ir praėjus dvejiems metams vis dar sunku patikėti fraze „Europos vicečempionas Ramūnas Verbavičius“.

„Man ir dabar keistai skamba, nes liejau kruviną prakaitą, kad tapčiau Europos vicečempionu. Daug nervų, darbo, net ir treneriai sakė, kad taip sunkiai dirbančio dar nebuvo matę. Tie medaliai kažkaip vis nuplaukdavo, būdavo ketvirtos, penktos vietos, o kai pagaliau pasieki…

Visiems sportininkams būna akimirkų, kai pagalvoji: „O gal aš nieko nebepasieksiu?“ Yra tas išgąstis, bet greitai nuveji tokias mintis, pasieki savo ir tada nebesupranti, kad pagaliau pasiekei, kad pagaliau pavyko, kad pagaliau tas darbas atsipirko. Aišku, praeina laiko ir pradedi galvoti apie kitą medalį, užsimiršta Europos vicečempiono titulas, nes galvoji apie kitus startus.

Dabar visos mintys, darbas yra tam, kad patekčiau į Tokiją, o patekęs noriu galvoti apie kuo aukštesnę vietą. Šiuo metu visą save atiduodu tam“, – apie tikslus ryžtingai pasakojo pašnekovas.

Tiesa, paralimpinėse žaidynėse R. Verbavičius galėtų startuoti tik rutulio stūmimo rungtyje, mat ieties metimas išbrauktas iš varžybų programos. Tiesa, tokia situacija sukėlė didelį nepasitenkinimą, tad, kaip sakė R. Verbavičius, svarstoma ją grąžinti. Tačiau tam neabejotinai prireiks laiko.

„Šiuo metu daug šalių rašo protestus, kad būtų grąžinta ieties metimo rungtis, nes tai buvo viena didžiausių rungčių, susirinkdavo daugybė varžovų iš viso pasaulio. Turime vilties, kad kada nors ją vis tiek grąžins, tačiau kol kas reikia vargti su rutuliuku.

Bendraudamas su varžovais girdėjau, kad jų šalys rašė protestus, mūsų šalis rašė, kad kalbamasi su Tarptautiniu paralimpiniu komitetu. Šansai susidarė kaip ir nemaži, bus matyti“, – LRT.lt pasakojo pašnekovas.

Kol ieties metimą primena tik tam tikri treniruočių metu atliekami pratimai, didžiausias dėmesys skiriamas rutulio stūmimo rungčiai.

„Tik pratimus padarome, kad išliktų ieties metimo atmintis. Pačios ieties nemėtome, tačiau su treneriu kalbame, kad nedingtų technika, reikia prižiūrėti dėl visa ko.

Kai ieties metimo rungtis buvo išbraukta iš paralimpinių žaidynių ir pasaulio čempionato programos, nieko nebeliko – arba meti sportą, arba bandai ką nors daryti toliau. Ietį su rutuliu bandžiau ir pasitvirtino, kad ietis man yra stipriausia rungtis, bet ir rutulys niekada nebuvo apleistas.

Neįgaliųjų sporte yra taip: niekada nežinai, kada tavo rungtį gali panaikinti, todėl turi propaguoti dvi rungtis. Mes tai jau seniai žinojome, tą rutulį vis stumdydavome, kad paskui neliktume prie suskilusios geldos.

Sudėjome visas jėgas į rutulį, prie jo vis labiau priprantu, suprantu technikas ir einame į priekį. Aišku, liūdna, kad ieties nebeliko, nes paralimpinėse žaidynėse būtų buvę galima drąsiai kovoti dėl prizinių vietų. Pasvajodavome ir apie pasaulio rekordus, o dabar viską dedame į rutulį“, – pasakojo R. Verbavičius.

Šių metų vasarą dėl koronaviruso pandemijos atšaukus visas varžybas užsienyje paralimpinio sporto atstovai, tarp jų ir R. Verbavičius, turėjo neeilinę progą Lietuvos lengvosios atletikos čempionate varžytis su sveikaisiais sportininkais. Tai buvo precedento mūsų šalyje neturėjęs atvejis.

Tokią patirtį itin pozityviai įvertino ir R. Verbavičius. Jis pasidžiaugė, kad jų rezultatai buvo įtraukti ir į tarptautinį reitingą, taip dedant mažą žingsnelį link kitų metų Tokijo paralimpinių žaidynių.

„Labai šauni patirtis. Pirmą kartą Lietuvoje tai vyko, ir mums buvo didžiausias džiaugsmas, nes žinojome, kad mūsų rezultatus įtrauks į tarptautinį reitingą. Buvo ir realus jaudulys, ir rimtas ruošimasis varžyboms.

Anksčiau Lietuvos rezultatai nebūdavo įtraukiami, todėl tokio jaudulio nebūdavo – kaip eilinės varžybos. Dabar ir tas jaudulys buvo, norėjome kuo geriau pasirodyti, o kai šansų kur nors daugiau pasirodyti šiais metais nelabai buvo, tai sudėjome viską, kad pasirodytume kuo geriau.

Dalyvaudamas jautiesi lygus sveikiems sportininkams, irgi profesionalus sportininkas, o ne laisvalaikiu tuo užsiimantis. Labai šauni patirtis. Visi likome labai patenkinti ir, duok Dieve, kad tas bendradarbiavimas nenutrūktų, būtų tęsiamas“, – pozityviai varžybas įvertino sportininkas.

Kol oficialių varžybų nėra, atletas su treneriu pluša lengvosios atletikos manieže Kaune. Per dieną jie surengia vieną treniruotę ir laukia naujienų dėl atnaujinto varžybų tvarkaraščio bei galimybės kautis dėl paralimpinio kelialapio.

„Dienotvarkė tokia, kad sportuojame, nes ir pandemijos metu profesionaliems sportininkams leidžiama sportuoti manieže. Sportuojame rytais, kai srautai mažesni. Darome vieną treniruotę per dieną, ne dvi. Stabiliai dirbame.

Kai paralimpinės žaidynės buvo nukeltos, buvo panaikintos mūsų didžiojo prizo varžybos, nors turėjome važiuoti ir į Italiją, ir į Dubajų. Realiai šiais metais jokių varžybų užsienyje nebuvo, tik Lietuvoje, kai galėjome startuoti kartu su sveikaisiais Lietuvos lengvosios atletikos čempionate.

Artimiausios varžybos numatytos kitais metais – vasarį Dubajuje ir balandį Italijoje, tad tokie planai, jei vėl neatšauks. Tad ir ruošiamės startui Dubajuje.“

Kova dėl kelialapio į Tokiją gana paprasta: jei iki balandžio 6 dienos pasaulyje patenki į šešetuką, gauni tiesioginį kelialapį į žaidynes. Jei ne – turi kuo geriau pasirodyti per likusias varžybas.

Pašnekovo teigimu, Tokijo paralimpinių žaidynių atidėjimas jam netgi davė naudos.

„Gan neblogai jaučiuosi. Ramiai dirbame, nukėlus žaidynes turėjome daug laiko, galėjome šlifuoti techniką, tai net į naudą išėjo, kad jas nukėlė.

Žinote, sportininkai visada stresuoja. Reikia atidirbti ir fizinį pasiruošimą, ir techniką, visada atrodo, kad laiko trūksta. O dabar be streso ir neskubėdami galėjome atidirbti techninius dalykus. Dabar dar dirbsime su jėga ir viskas turėtų būti gerai“, – teigė atletas.

Šiuo metu sportininkas dirba su buvusiu disko metiko Andriaus Gudžiaus treneriu Albinu Miliausku.

Viename interviu R. Verbavičius buvo sakęs, kad neįgaliųjų sporte nėra pakankamai trenerių. Dabar jis tikina, kad situacija pamažu keičiasi į gera, tam padeda ir vis didesnis paralimpinio sporto viešinimas.

„Pas mus [paralimpinis] sportas niekada nebuvo populiarus, viešinamas, ir tie patys sveikųjų lengvosios atletikos treneriai nelabai žinojo apie mūsų sportą. Automatiškai ir jų nebuvo.

Kai paralimpiniam komitetui vadovauti atėjo M. Bilius, prasidėjo didesnis viešinimas, treneriai pradėjo mus pastebėti, nes padaugėjo sportininkų. Pamatė, kad yra tokių žmonių, kad jie kažką daro, ir patys treneriai pradėjo po truputį domėtis mūsų sportu.

Pamažu atsiranda trenerių, kurie pradeda nusimanyti. Aišku, reikia laiko, kad atsirastų konkrečių specialistų, nes vis tiek reikia laiko tam perprasti.

Pavyzdžiui, yra žmogus, kuris nevaikšto ir viską daro tik viršutine kūno dalimi, tad ir treneriui reikia mąstyti, kaip su juo dirbti, kokią techniką paruošti, o tai užima laiko. Bulgarijoje, Serbijoje, JAV ar kitose šalyse, kur neįgaliųjų sportas jau seniai populiarus, kur yra trenerių ir sudarytos sistemos, yra žymiai paprasčiau. O mes palyginti esame pionieriai“, – mintimis dalijosi R. Verbavičius.

Jo teigimu, paralimpinis sportas Lietuvoje juda tinkama linkme, o tai padeda pritraukti naujų alkanų sportininkų.

„Matau, kad mūsų paralimpinis sportas daro gana nemažus žingsnius. Paralimpinis komitetas įdėjo labai daug darbo, kad visuomenė apie tai žinotų ir kad tie patys neįgalieji sužinotų, jog gali eiti sportuoti, ruoštis ir kad tai gali būti ne tik laisvalaikis, kad gali tapti profesionaliu sportu, kažkokia karjera. Kai visi sužinojo, tai pradėjo stipriai judėti.

Aš pats prieš sulūždamas nežinojau, kad toks dalykas yra, o dabar jau visi žino, jau ir jauni vaikai atvedami sportuoti. Ateityje išvis bus gerai, bus daugiau sportininkų ir konkurencija bus didesnė, automatiškai – ir daugiau medalių.“

Įdomu tai, kad R. Verbavičius praėjusiais metais kartu su kitais Lietuvos paraatletais turėjo galimybę dalyvauti specialiame LRT projekte „Ypatingas būrys“ ir pasinerti į tikrą kario gyvenimą, įsikūnyti į naują vaidmenį, išbandyti visus su tuo susijusius iššūkius.

Jo teigimu, tai buvo dar viena įsimintina patirtis, padėjusi atrasti ne vieną savo savybę. Tiesa, kurį laiką R. Verbavičius abejojo, ar dalyvauti projekte.

Ypatingas būrys. Užduotis – miškas. Paralimpietis Ramūnas Verbavičius: paskutinįsyk miške buvau su kojomis

„Pradžioje spardžiausi, nelabai norėjau dalyvauti, nes galvojau – kaip aš ten dalyvausiu su vežimu? Juk reikės ir po miškus važinėti, maniau, kad tai yra nerealu. Tačiau įkalbėjo, sudalyvavau ir pamačiau dar didesnes savo galimybes. Net drąsiausiame sapne nebūčiau susapnavęs, kad lakstysiu su vežimuku po samanas, šaudysiu automatais, skraidysiu sraigtasparniu ar nuo tilto šoksiu su vežimu, – tai neįtikėtina.

Kai tai padarėme, visi su kolegomis buvome tikrai apakę, patys pamatėme savo galimybes. Kiti nežinojo, ar mes galėsime tai padaryti, bet mes ir patys nežinojome. Ta patirtis labai padėjo, supranti, kad žmogaus galimybės yra begalinės, kad ir kokioje būtum situacijoje. Jei nuo tilto su vežimuku šoki, iš lėktuvo parašiutu šoki… Tikrai superpatirtis, kurią prisiminsi ir vertinsi visą gyvenimą.“

O kas laukia baigus sportinę karjerą? Miškininkystės magistro diplomą turintis 34-erių R. Verbavičius teigė kol kas nepasirinkęs vienos krypties ir norintis išbandyti viską, ką siūlo gyvenimas.

„Miškininkystės magistrą pradėjau studijuoti Švedijoje, pabaigiau Lietuvoje. Buvau įsidarbinęs universiteto laboratorijoje, dirbau pagal profesiją. Dabar mėtausi tarp tų dalykų ir vis nenusprendžiu.

Mane labai buvo sudominusi dantų technika, bet vis bijau, kad visko nespėsiu, nes reikia ir sportuoti, ir į stovyklas dažnai važinėju. Tad kol kas dar nežinau, bet greitoje ateityje jau bus apsispręsta.

Šiaip mėgstu išbandyti viską, ką pasiūlo. Pasiūlo padirbėti viešbutyje – padirbu viešbutyje, pasiūlė lentpjūvėje – bandau ten, gal ko nors išmoksiu. Tad kol kas viską bandau ir tiksliai nežinau, ko noriu.

Gyvenimas nenuspėjamas, nežinia, kur atsidursi. Kadangi mėgstu viską išbandyti, viskam esu atviras“, – pokalbį baigė R. Verbavičius.