Sportas

2020.11.24 18:34

Net ir paskelbęs apie karjeros pabaigą, Navardauskas taško nededa: gal pailsėjęs jausiuosi net geriau

Brigita Virbalytė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2020.11.24 18:34

Kai Lietuvą apskriejo žinia, kad vienas geriausių šalies plento dviratininkų Ramūnas Navardauskas baigia karjerą, sporto bendruomenė puolė dėkoti už gražiausias pergales ir sportui paaukotus metus. Tačiau geriausias 2015-ų metų Lietuvos sportininkas tikina, kad tiesiog ne taip buvo interpretuoti jo Prancūzijos laikraščio „La Provence“ žurnalistui pasakyti žodžiai.

Ramūnas Navardauskas pripažįsta, kad prarado malonumą minti dviračio pedalus, nes grįžimas į didįjį sportą po 2017 metais atliktos širdies ritmo sutrikimų operacijos lengvas nebuvo. Jo sutartis su Prancūzijos „Nippo Delko One Provence“ komanda baigiasi gruodžio 31 dieną. Tačiau dėti galutinį tašką karjeroje tituluotas sportininkas dar nėra tvirtai apsisprendęs.

Nepaisant žinios apie karjeros pabaigą, Navardauskas tikina – paskutinio taško jis dar nepadėjo

„Jeigu atsitiks taip, kad sugebėsiu varžytis ir reikės kažkur vykti, tarkime, su Lietuvos rinktine ir jausiuosi neblogai, nematau priežasties, kodėl reiktų atsisakyti, neišbandyti savo jėgų. Gal pailsėjęs net geriau jausiuos negu prieš tai. Visko gali būti, tikrai nesakau galutinai „ne“.

Dabar tokia situacija, kai pandemija visiems sujaukusi reikalus, tai galima šiek tiek atsipalaiduoti, nes įprastai lapkritį daugiau ar mažiau ilsiuosi, o gruodį žiūrėsime, kaip čia toliau bus. Gal atsiras kokia komanda, gal kažką pasiūlys“, – LRT TELEVIZIJAI sakė dviratininkas.

Didžiausias karjeros pergales Ramūnas Navardauskas iškovojo 2014–2015 metais – jis tapo pirmuoju lietuviu istorijoje, laimėjusiu „Tour de France“ etapą, vėliau sekė ir bronzinis finišas pasaulio čempionate.

„Tikrai negaliu skųstis. Galiu pasigirti, kad turiu ir svarių pergalių, karjera nesibaigė staiga su kokia didele nelaime. Buvo net keleri metai, kurie buvo laimingi, sėkmingi ir rezultatyvūs. Buvo keleri metai, kai buvau pagal taškus tarp 100 stipriausių pasaulio dviratininkų. Tikrai negaliu skųstis, esu laimingas. Dabar galiu visiems pasakyti, kad nebijotų svajoti ir siekti rezultatų, nes ir pats nežinojau, kur mane nuves dviratininko kelias“, – minėjo sportininkas.

Ramūnas Navardauskas tikisi, kad pavyks daugiau dėmesio skirti ir naujosioms pirmojo viceprezidento pareigoms Lietuvos dviračių sporto federacijoje.

„Norisi padėti jaunimui patekti į komandas ir jų nenumesti, kažkaip juos išlaikyti. 18-20 metų dviratininkai yra per jauni medžiai, kad nuo jų būtų galima skinti vaisius. Jiems iki aukštų rezultatų dar reikia palaukti ne vienerius metus. Reikia jais pasirūpinti. Žiūrėsime, kiek man pavyks padėti, kiek bus gerų žmonių šalia, gal pavyks rėmėjų pritraukti“, – svarstė pašnekovas.

Ramūnas Navardauskas su žmona ir sūnumi šiuo metu yra Ispanijoje, tačiau iki Kalėdų norėtų grįžti į Lietuvą ir daugiau laiko praleisti gimtinėje.

– Prieš kelias dienas Lietuvą apskriejo žinia, kad baigiate sportinę karjerą. Ar tikrai galutinai dedate tašką, ar tiesiog žurnalistas, kuriam davėte interviu taip interpretavo jūsų žodžius?

– Iš tikrųjų gavosi toks „prisikalbėjimas“. Su žurnalistu prancūzu kalbėjome ir jis paklausė, kokie mano planai kitiems metams. Pasakiau, kad realybė tokia, kad greičiausiai nebesportuosiu ir svarstysiu, ką toliau veikti. Jis šiuos žodžius pasigavo ir žinia nuskambėjo visur. Dabar reikia suktis iš šios situacijos ir pasakyti, ar dar noriu sportuoti, ar nebenoriu. Tačiau greičiausiai man niekas kitąmet tiesiog nebesiūlys sutarties. Jeigu ir atsirastų kažkas, nelabai ir pats noriu. Aišku, manęs nuo sporto priverstinai niekas neatitrauks, tikrai ir toliau sportuosiu, bet jau kitaip, savaip, savo ritmu, kiek pačiam bus malonu.

– Svarstytumėte tęsti karjerą, jeigu jumis susidomėtų kokia nors komanda?

– Jeigu atsitiks taip, kad sugebėsiu varžytis ir reikės kažkur vykti, tarkime, su Lietuvos rinktine ir jausiuosi neblogai, nematau priežasties, kodėl atsisakyti, neišbandyti savo jėgų. Gal pailsėjęs net geriau jausiuos negu prieš tai. Visko gali būti, tikrai nesakau galutinai „ne“. Dabar tokia situacija, kai pandemija visiems sujaukusi reikalus, tai galima šiek tiek atsipalaiduoti, nes ir įprastai lapkritį daugiau ar mažiau ilsiuosi, o gruodį žiūrėsime, kaip čia toliau bus. Gal atsiras kokia komanda, gal kažką pasiūlys.

– Kada baigia galioti jūsų sutartis?

– Gruodžio 31 dieną.

– Minėtam žurnalistui pasakėte tokią frazę „praradau malonumą“. Ką norėjote pasakyti?

– Koks malonumas sportuoti, kai žinai, kad tavo galimybės didesnės, bet kažko prisibijai, galbūt tausoji sveikatą? Nesi aukštesnėje vietoje vien todėl, nes tiesiog save pristabdai. Malonumas dingsta, nes žinai, kad gali geriau, bet savęs nespaudi, per mažai stengiesi, nes bijai save perspausti.

– Tai turbūt susiję su 2017 m. atlikta širdies ritmo sutrikimų operacija ir sunkiu grįžimu į didįjį sportą?

– Tikrai, kad taip. Jeigu ne operacija, jeigu ne sveikatos problemos, viskas kitaip būtų. Praradau 6-7 mėnesius varžybų, kurios turėtų pakelti sportininko lygį arba bent jį išlaikyti. Man nebuvo galima net lengvo kroso bėgti, nieko negalėjau daryti. Tas dykas buvimas turėjo pasekmių. Gal, jeigu viskas būtų vykę po sezono, būčiau praleidęs tik 3 mėnesius, nes tada tiesiog varžybos nelabai vyksta ir būčiau nepraradęs daug brangaus laiko. Praleidau 6 mėnesius, kai kiti dviratininkai kėlė sportinę formą, tobulėjo.

Sugrįžti po tokios ilgos pertraukos labai sudėtinga, tai ilgas procesas, kur ir varžybos turi būti suderintos ir kitos detalės. Kai pandemija apėmė pasaulį, nukrito varžybų lygis, o aš pradėjau nebematyti, dėl ko man reikėtų taip stipriai save aukoti. Pradėjau svarstyti, sveikata ar karjera svarbiau. Manau, sveikata. Dabar treniruojuosi tik tiek, kiek man malonu. Tačiau automatiškai krenta sportinė forma ir dingsta malonumas. Viskas labai susiję...

– Kai buvote karjeros viršūnėje, pagalvojote apie karjeros pabaigą ir kaip tai turėtų atrodyti?

– Pirmaisiais metais, kai tapau profesionalu, klausdavau kolegų, kiek jiems metų. Vienas dviratininkas pasakė, kad jam 27, o aš pasakiau, jog jis senas. O, kai man buvo 27, tikrai apie karjeros pabaigą dar negalvojau – buvau viršūnėje, kūriau planus, kad sportuosiu dar 3-5 metus. Kad karjera baigsis, visada galvojau, tačiau stengiausi nusiteikti, kad nebūtų didelio šoko. Kada ta pabaiga ateis, niekada negali žinoti. Yra sportininkų, kuriems baigiasi daug liūdniau. Mano karjera baiginėjasi 3 metai, tada, kai sveikata sušlubavo. Jau prieš trejus metus galvojau, kad nebesportuosiu, dar kitais metais planavau tiesiog prakentėti, nes turėjau įsipareigojimų komandai... Pabaiga ateina palengva, pribręsta. Gal ir laikas?

Per pandemiją daug nežinomybės. Daug komandų užsidarinėja, daug permainų vyksta, dviratininkams prastėja sutarčių sąlygos, neatsiranda vietos profesionaliose komandose, nes mažėja rėmėjų, o tada komandos perka pigesnius sportininkus. Patyrę sportininkai turi trauktis ir užleisti vietą jaunesniems ir pigesniems dviratininkams. Tai konkurencija.

Jeigu esi pajėgus sportininkas, turintis didelę patirtį, vadinas, esi senas, todėl komandoms kartais geriau pirkti jauną dviratininką ir mokėti mažą atlyginimą, bet tas sportininkas tobulės ir kažkada bus pajėgus. Kai kurie dviratininkai išeina į žemesnio lygio komandas, kad išgyventų. Tikrai koronavirusas padarė didelę įtaką dviračių sportui ir priklauso, kokioje komandoje yra dviratininkas.

– Kokia situacija jūsų komandoje?

– Neaišku, kaip ji išsilaikys. Įvyko didelės permainos, nes iš trijų pagrindinių rėmėjų liko tik vienas – Delko. Jaučiasi spaudimas, kai kuriems sportininkams buvo siūloma už tam tikrą sumą palikti komandą. Jeigu nesutinki išeiti, tiesiog kitąmet neturėsi galimybės startuoti varžybose su komanda ir dvirtininkas tokiu būdu priverčiamas išeiti. Man tokios situacijos nebuvo, nes, juokinga, bet aš nekalbu prancūziškai, o komandos vadovas nekalba angliškai, tai mums tiesiog nesikerta keliai, nereikia ginčytis. Bet nemalonių situacijų kitiems tikrai buvo.

Nežinau, ar ta komanda sugebės išsilaikyti, nes kai kurie sportininkai net kreipėsi į UCI – Tarptautinę dviračių sporto federaciją. Neaišku, kokia bus reakcija, galbūt gali net komandai licencijos neišduoti, gal baudą skirs. Kai komandai rūpi tik pinigai, o iš tavęs reikalaujama rezultato, tačiau investicijos yra minimalios, yra graudu. Kartais tiesiog pro akis praleidžiu kai kuriuos dalykus, nes esu patyręs ir man nelabai ką gali padaryti, bet jaunimo gaila.

– Pats esate išrinktas Lietuvos dviračių sporto federacijos viceprezidentu.

– Tikiuosi, kad pavyks kažkuo padėti. Nesu panašaus nieko daręs. Bandysiu padėti, kiek išeis. Tikslas padėti jaunimui, bandyti kalbėtis su treneriais, kad būtų kuo mažiau tų skandalų, kad treneriai ir sportininkai gražiai bendrautų ir kad siektume rezultatų. Norisi padėti jaunimui patekti į komandas ir jų nenumesti, kažkaip juos išlaikyti.

18-20 metų dviratininkai yra per jauni medžiai, kad nuo jų būtų galima skinti vaisius. Jiems iki aukštų rezultatų dar reikia palaukti ne vienerius metus. Reikia jais pasirūpinti. Žiūrėsime, kiek man pavyks padėti, kiek bus gerų žmonių šalia, gal pavyks rėmėjų pritraukti.

– Kaip pats reagavote į tas gražias žinutės socialiniuose tinkluose, kur ne tik dviračių bendruomenė jums dėkojo už gražiausias pergales?

– Gavau daug gražių žinučių ir iš garbingų žmonių – buvusių trenerių ir kitų. Visi sveikino už gražią karjerą, pajutau, kad palaiko žmonės mane. Neaišku, kaip tie kiti metai susiklostys, todėl smagu žinoti, kad niekas ant manęs nelaiko piktos akies.

– Kaip pats apibūdintumėte savo karjerą?

– Tikrai negaliu skųstis. Galiu pasigirti, kad turiu ir svarių pergalių, karjera nesibaigė staiga su kokia didele nelaime. Buvo net keleri metai, kurie buvo laimingi, sėkmingi ir rezultatyvūs. Buvo keleri metai, kai buvau pagal taškus tarp 100 stipriausių pasaulio dviratininkų. Tikrai negaliu skųstis, esu laimingas. Dabar galiu visiems pasakyti, kad nebijotų svajoti ir siekti rezultatų, nes ir pats nežinojau, kur mane nuves dvirtininko kelias.