Sportas

2020.11.22 09:05

„Čempionų pietūs“: Marius Paškevičius – apie dziudo bendruomenės susiskaldymą, esmines bėdas ir vienintelį galimą sprendimą

Paulius Cubera, LRT.lt2020.11.22 09:05

Nacionalinės dziudo asociacijos prezidentas Marius Paškevičius viešėdamas LRT RADIJO eteryje kalbėjo apie dziudo bendruomenę draskantį karą, dėl kurio labiausiai kenčia Lietuvos sportininkai ir jų treneriai. Nuo ko viskas prasidėjo, kur yra esminės problemos ir ką reikėtų daryti, kad situaciją pajudėtų iš taško, kuris nenaudingas niekam?

LRT RADIJO laida „Čempionų pietūs“ – pokalbiai apie sportą, išskirtinės temos, profesionalūs vedėjai ir įdomūs svečiai. Sporto aktualijos – ne vien skaičiai rezultatų lentelėse, bet ir tai, kas lieka už kadro, už stadiono ribų ar politikų kabinetuose. Kiekvieną ketvirtadienį 15.30 val. per LIETUVOS RADIJĄ.


– Pastaruoju metu iš naujo į viršų iškilo dziudo bendruomenės problemos. Viskas prasidėjo nuo Radvilo Matuko įrašo feisbuke, kuriame jis atsisako federacijos suteikto juodojo diržo. Juo pasekė daug sportininkų – tiek jaunų, tiek patyrusių, tiek baigusių karjerą. Tai atkreipė dėmesį į dziudo bendruomenės problemas. Kaip jūs reagavote į šią kilusią bangą, ar ji buvo planuota?

– Prasidėjo neplanuotai, bet mintis buvo, Radvilas buvo sakęs, kad norėtųsi pareikšti savo nuomonę, ta jo mintis subrendo. Tikrai netikėjome, kad kils tokia banga, manėme – bus vienas kitas. Mus pačius labai nustebino banga, jaunų žmonių iniciatyva, trenerių, buvusių sportininkų pareiškimai ir aktyvumas.

Sakyčiau, nudžiugino, parodė, kad mūsų bendruomenė yra vieninga. Nors faktas nėra malonus, jis atskleidė mūsų bendruomenės gerų savybių.

Taip pat skaitykite

– Juodasis diržas yra tiesiog simbolis, suteikiamas sportininkui už pastangas, tam tikrus pasiekimus ir panašiai. Jis iš esmės jokių papildomų kelių į varžybas neatveria, už tai nėra mokami pinigai. Tai tiesiog simbolis, ar aš teisus?

– Taip, tai daugiau simbolis – tavo pasiektų rezultatų ir pademonstruotų sugebėjimų. Tai daugiau simbolis, bet mūsų sporto šakai jis labai svarbus. Tai yra meistro žymė, jis rišamasis su atsakomybe, su pagarba. Mums tai yra labai svarbu.

Mano sūnus šiais metais iškovojo juodąjį diržą. Man toks jaudulys buvo stebėti, kiek tai jam svarbu. Kai jis laukė jo, norėjo, nupirkau diržą, išsiuvinėjau pavardę. Jam tai labai svarbu, labai reikšminga. Mums visiems tai yra svarbus simbolis.

– Po daugybės metų ginčų ir konfliktų su federacija 2018-aisiais įkūrėte Nacionalinę dziudo asociaciją. Jeigu atsimintumėte sportininko karjerą, ar tada susidūrėte su, jūsų galva, daug neteisybės, ar tai labiau jaunosios kartos problema?

– Ji jau buvo, gal ne tokia aštri, nes ir sporto sistema buvo kitokia. Mūsų treneris Petras Vinciūnas labai mus saugodavo nuo neigiamos informacijos. Kartais prasitardavo apie sunkumus, bet labai mus saugojo. Sakydavo, kad mes turime ruoštis, galvoti apie varžybas, pasiekimus, o su problemomis tvarkysis jis.

Vėliau, kuo labiau sportavau, tuo labiau treneris pasakojo. Jos buvo seniai, bet vis aštrėjo. Ypač pasijautė panaikinus Olimpinį sporto centrą (LOSC), nes federacijos gavo daugiau galių.

Mano sūnus šiais metais iškovojo juodąjį diržą. Man buvo toks jaudulys stebėti, kiek tai jam svarbu. Kai jis laukė jo, norėjo, nupirkau diržą, išsiuvinėjau pavardę. Jam tai labai svarbu, labai reikšminga. Mums visiems tai yra svarbus simbolis.

– Vigmantas Sinkevičius vadovauja Lietuvos dziudo federacijai nuo 2002 metų. 2018-aisiais jis išrinktas naujai kadencijai, tačiau federacijos įstatuose pagaliau atsirado dviejų kadencijų apribojimas (to reikalauja naujas federacijų įstatymas), tačiau kadencija trunka 5 metus, kai sporte įprasti ketveri – olimpinis ciklas. Rinkimai buvo demokratiški, jūs juose buvote įveiktas svaria persvara. Ar turėjote tada šansų laimėti, ką tada darėte ir kas nepavyko?

– Jeigu atvirai, realiai šansų neturėjau. Mes sistemą pažįstame, su ja gyvename ilgai, ne tiek daug ir pastangų įdėjau, nes ir sugalvojome per vėlai. Iš esmės, kur pagal planą turėjau gauti balsų, kokiais 99 procentais pasitvirtino. Tai nebuvo realus bandymas pakeisti prezidentą.

– Visai neseniai LRT TELEVIZIJOS žurnalistei Brigitai Virbalytei interviu davęs V. Sinkevičius sakė, kad bet kada gali surengti neeilinius rinkimus ir yra užtikrintas, kad juos laimėtų. Federacijoje yra 37 nariai, iš jų 5 tiesiogiai valdomi paties prezidento, dar 5 valdomi dabartinio federacijos Vykdomojo komiteto narių, dar keli klubai irgi labai gražiai sueina į tą pačią kišenę. Šiuo metu į federaciją stojimo mokestis yra 1 000 eurų, kas nemažai mažesnių klubų tiesiog atbaido. Tačiau yra bent dvi istorijos, kai klubai, net ir bandę įstoti, siuntę registruotus laiškus, buvo nepriimti – laiškai grįžo.

– Taip, laiškas nebuvo priimtas. Šiuo atveju net ne tas tūkstantis yra problema, bet požiūris – lojalus ar nelojalus. Tikrai yra kas surinktų tą tūkstantį eurų, bet tai bergždžias reikalas, nes jeigu esi prieš federaciją, net paduoti prašymą neturi šansų.

Knapkis iš Plungės norėjo įstoti, atvažiavo į metinį susirinkimą, bet nebuvo įleistas. Jis nebuvo priimtas, negalėjo susimatyti su prezidentu ir įteikti prašymo. Po susirinkimo nė vienas nepriėjo ir nepaėmė to prašymo, tik pasakė, kad dabar jau gali atsiųsti. Kaip matome, siuntimas sugrįžo.

– Prieš kiek laiko naują prezidentą rinko Dviračių sporto federacija, aš pats dalyvavau šiuose rinkimuose kaip žurnalistas, niekam nebuvo jokių kliūčių į rinkimus atvykti. Sakote, kad Dziudo federacijos rinkimuose yra apsauga, kuri įleidžia arba ne?

– Patikėkite manimi, buvo metų, kai apsauga stovėjo, mus pasitikdavo. O ta apsauga – tie patys „Big Gang“ baikeriai, motociklininkų klubas. Visi buvo apakę, tai buvo kažkas tokio. Aš jau nekalbu apie žurnalistus. Kažkada galvojome apie advokatą, kad ateitų ir galėtų pažiūrėti, ar procedūriškai tvarkingai vyksta, – be šansų patekti.

– Įkūrėte Nacionalinę dziudo asociaciją, išėjote iš federacijos, plėtojate veiklą, organizuojate varžybas. Kam jums dar reikalinga federacija?

– Tokia ir buvo mintis, tai mes ir darome, bet problema ta, kad galime tai daryti tik nacionaliniu lygiu, Lietuvos mastu. Visa registracija į tarptautinius turnyrus yra galima tik per federaciją.

Antras dalykas – mes, kaip Sinkevičius sako, esame nelegali organizacija. Už mūsų (asociacijos rengiamus – LRT) čempionatus treneriams vyriausybinės institucijos nesuteikia tam tikrų kategorijų. Yra trenerių, sportininkų kategorijos. Mus priima kaip kitas varžybas, nelaiko Lietuvos čempionatu. Čia vėl problema, nes daug mus palaikančių trenerių dirba sporto centruose ar sporto mokyklose ir jiems tai yra aktualu. Tai tiesiogiai atsiliepia jų uždarbiui.

Bandome kalbėti su ministerija, su Seimu. Naujame sporto įstatyme kaip ir nebereikalaujama tarptautinio pripažinimo, bet pagal nutylėjimą vis tiek jis reikalingas.

Taip pat skaitykite

– Ir sportininkas, negalintis išvykti į tarptautines varžybas, neturi jokių šansų pasiekti olimpines žaidynes?

– Čia yra du momentai. Yra pasaulio ir Europos čempionatai – ten pagal visus reikalavimus dalyvauja Lietuvos rinktinė. Tai yra visiškai federacijos reikalas, ji nustato reikalavimus, kriterijus, buria rinktinę. Tačiau ir pagal tai, jeigu iki reikalavimų tau trūksta, trenerių taryba gali nuspręsti vis tiek leisti važiuoti.

Jeigu 100 žmonių, susirinkusių su kimono, sako, kad yra negerai, bet tu negirdi, tai tik parodo, kad žmogus gyvena kažkokiame kitame pasaulyje. Jis sako, kad bendruomenė jį palaiko. Matyt, jo bendruomenė yra kažkokia kita.

Antras momentas – visi kiti tarptautiniai turnyrai. Į juos federacija neturi teisės leisti ar neleisti važiuoti, į juos gali važiuoti bet kas ir jie yra tik kaip administratorius. Kas nors pareiškė norą – jie registravo.

– Sakykime, kad ir aš? Gal aš garaže treniruojuosi ir niekam nesirodau?

– Žinote, aš ne teisininkas, bet nėra tokių ribojimų, kurie galėtų neleisti dalyvauti. Šis momentas yra pats blogiausias, nes net ir čia sudaro kliūtis ir tuo manipuliuoja. Tu geras – registruoju, negeras – oi, pražiūrėjome, neregistravome.

Kad išvažiuotum į Europos ar pasaulio čempionatą, kad patektum į rinktinę, pagal reikalavimus turi prieš tai dalyvauti bent trijuose turnyruose. Užburtas ratas: turi dalyvauti turnyruose, kuriuose dalyvauti neturi būti sudaromos kliūtys, bet į juos mūsų neregistruoja.

Taip pat skaitykite

– Ar nebuvo klaida nedalyvauti praėjusių metų Lietuvos čempionate, rengiamame federacijos, kurį jūs boikotavote? Dabar federacijos nuostatuose yra aiški sąlyga, kad į rinktinę patenka tik Lietuvos čempionai. Taip federacija dabar turi aiškų ir teisiškai sąžiningą argumentą nepriimti jūsų į rinktinę.

– Negaliu pasakyti, klaida ar ne klaida, tai nebuvo labai išmąstytas reikalas. Žinote, būna tas momentas, kai visi pikti ir jau gali susprogti. Net negaliu pasakyti, iš kur atsirado ši mintis. Kažkas pasakė – nedalyvaujam. Mes treneriams pasiūlėme, visi sako, kad ne tik nedalyvaujam – einame su kimono ir boikotuojame.

Susidarė tokia kritinė masė, nebuvo taip, kad susirinkome, aptarėme, kaip mes darysime. Plakatus darėme vos ne paskutinę sekundę, labai organiškai vystėsi. Klaida ar ne – nežinau.

Jeigu 100 žmonių, susirinkusių su kimono, sako, kad yra negerai, bet tu negirdi, tai tik parodo, kad žmogus gyvena kažkokiame kitame pasaulyje. Jis (prezidentas – LRT) sako, kad bendruomenė jį palaiko. Matyt, jo bendruomenė yra kažkokia kita. Jeigu 50 meistrų atsisako juodųjų diržų ir jis sako, kad čia nieko tokio, tai aš nežinau, kas mūsų sporte yra svarbu.

– Kokios instancijos ar organizacijos jums šioje kovoje gali padėti ir kur jūs jau kreipėtės?

– Kreipėmės praktiškai visur ir visada atsiremiame, kaip juokaujame, į 14-ą straipsnį. Visi remiasi Asociacijų įstatymo 14-u straipsniu, kuris garantuoja asociacijų laisvę. Šiuo klausimu dabar labai konsultuojamės su teisininkais.

Visos asociacijos dirba dviejose veiklos srityse. Vidinėje – atstovauja savo nariams, stengiasi dėl jų gerovės ką nors daryti. Viduje, sakykime, žvejų būrelis susirinko ir sprendžia, kaip jiems geriau vieniems kitus palaikyti, tobulintis ir t. t.

Antra sritis – išorinė. Tai asociacijos, kurios tenkina viešąjį interesą, federacija turi atstovauti ne tik nariams, bet ir tiems, kurie nėra nariai. Rinktinėje gali būti ir ne nariai. Išeina, kad asociacijos ribos labiau remiasi į viešąjį administravimą.

Mūsų įstatyminėje bazėje problema tokia, kad visos asociacijos vertinamos pagal vieną kurpalių. Bet Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išskyręs dvi asociacijų veiklos rūšis: privatinės ir viešosios teisės asociacijas. Asociacijoms, kurios atstovauja viešajam interesui, yra priskirtas Viešojo administravimo įstatymas. Tai reiškia, kad įstatymas galėtų suvaldyti visas problemas, su kuriomis mes susiduriame.

– Juolab kad federacijos iš valstybės biudžeto gauna pinigų.

– Būtent, jos dirba nacionaliniu mastu, šalies mastu, jos turi visus įgaliojimus ir tais įgaliojimais gali manipuliuoti, o yra nekontroliuojamos. Mūsų požiūriu, tai yra neteisybė, teisininkai tokį momentą išaiškino.

Vis ieškome, ką galime pakeisti, kad viskas susitvarkytų. Mažų detalių yra tiek daug, kad keisdami po truputį nesugebėsime nieko pakeisti. Didžiąją dalį dalykų galėtų sutvarkyti Viešojo administravimo įstatymas, jis labai gražiai sudėlioja, kaip procesas turėtų vykti. Labai tikimės, kad kokiu nors būdu mums pavyks tą mintį perduoti valdančioms institucijoms ir ką nors pakeisti. Labai tikimės, kad tai bus bendra kova už sportą ir sportininkų bei trenerių teises.