Sportas

2020.11.08 14:51

Stevenas Thicot: triumfas Europos jaunimo čempionate, išdavystė Portugalijoje ir per Malaiziją sukęs kelias į Lietuvą (II dalis)

Vaidotas Kazlauskas, LRT.lt2020.11.08 14:51

Lietuvos futbolo A lygoje nėra daug žaidėjų, kurie galėtų pasigirti savo trofėjų lentynoje turėdami Europos čempiono titulą, iškovotą žaidžiant su tokiomis žvaigždėmis kaip Karimas Benzema ar Samiras Nasri. Visgi „Kauno Žalgirio“ legionierius Stevenas Thicot yra būtent toks.

LRT.lt pristato antrąją pokalbio su „Kauno Žalgirio“ legionieriumi Stevenu Thicot dalį. Šį kartą futbolininkas papasakojo apie triumfą 2004-ųjų Europos jaunimo U17 čempionate būnant Prancūzijos komandos kapitonu, apmaudžią klubo vadovų išdavystę Portugalijoje bei laiką Kaune.

Pirmąją pokalbio dalį baigėme pasakojimu apie klubinės karjeros etapą Škotijoje, Edinburgo „Hibernian“ klube, kur S. Thicot sutiko ir lietuvį Valdą Trakį, tačiau šį kartą grįžkime šiek tiek atgal – į 2004-uosius metus.

Taip pat skaitykite

Atvedė Prancūzijos jaunimo rinktinę į Europos viršūnę

2004-ieji S. Thicot turbūt yra vieni iš įsimintiniausių jo karjeros metų – būtent tada su savo šalies septyniolikmečių rinktine jis tapo Europos jaunimo čempionato nugalėtoju. Negana to, jis čempionu tapo būdamas rinktinės kapitonu.

Galima paminėti kelis vardus žaidėjų, kurie dalyvavo tame čempionate, – toje pačioje Prancūzijos rinktinėje žaidė Karimas Benzema, Samiras Nasri, Hatemas Ben Arfa ar Jeremy Menezas, Ispanijos rinktinė savo gretose turėjo Gerardą Pique ir Cescą Fabregasą, o Portugalijos rinktinėje buvo dabartinis pagrindinės ekipos vartininkas Rui Patricio.

Savo šalyje vykusiame turnyre Prancūzijos komanda nepasišiukšlino – grupėje nugalėjo Šiaurės Airijos (3:0), Ispanijos (1:0) ir Turkijos (2:1) komandas, pusfinalyje 3:1 susitvarkė su Portugalijos ekipa, o finale jų dar sykį laukė ispanai.

Prancūzai lemiamame mače jau pirmą minutę išsiveržė į priekį, tačiau antrame kėlinyje Gerardas Pique rezultatą išlygino.

Visgi didvyriu čia tapo S. Nasri – likus žaisti vos kelias minutes buvęs Londono „Arsenal“ ir „Manchester City“ saugas įmušė pergalingą įvartį ir taip visą šalį pasiuntė į euforiją, o S. Thicot pirmasis iškėlė čempionų taurę.

Tiesa, vėliau šiai kartai iškovoti didesnių pergalių nebepavyko.

„Geriausi atsiminimai. Iš esmės mūsų komanda buvo turbūt geriausia visų laikų karta (taip sakau ne aš, taip sako Prancūzija), kalbant apie talentą ir kitus dalykus. Bet žinote, kartais gali būti geriausia komanda ir vis tiek nelaimėsi. Tame čempionate mes puikiai sutarėme, visi buvome tokie patys – labai daug vieni iš kitų reikalaujantys. Jei aš antrą rungtynių minutę pralaimėsiu dvikovą vienas prieš vieną, S. Nasri mane paragins sakydamas „ei, atsibusk“.

Prieš finalą visi sutarėme – turnyras vyksta mūsų šalyje, turime šansą patekti į Prancūzijos futbolo istoriją.

Finale likus gal dviem minutėms S. Nasri įmušė ir laimėjome. Nuveikėme kažką beprotiško, bet iškart sau pasakėme – gerai, mums tai pavyko, dabar turime siekti kitų tikslų. Gaila, bet vėliau nepatekome į Europos U19 čempionatą, tad praleidome ir pasaulio čempionatą, olimpines žaidynes ir tai nužudė mūsų kartą.

Kai kurie iš mūsų dar žaidė U21 rinktinėje, vėliau – ir pagrindinėje. S. Nasri ir K. Benzema į nacionalinę komandą pateko galbūt 18-os, H. Ben Arfa ir J, Menezas – šiek tiek vėliau“, – apie bendražygių kelią pasakojo jis.

Futbolininkas su šypsena veide atsiminė, kad jauniems ekipos futbolininkams nebuvo lengva rasti vietų, kur būtų galima atšvęsti pergalę.

„Bandėme švęsti, patekti į tam tikras vietas, tačiau apsauga buvo nepalaužiama. Mes sakėme, kad ką tik tapome Europos čempionais, bet mūsų vis tiek neįleido (juokiasi). Tad tiesiog šventėme gatvėje, bendravome ir tiek“, – juokdamasis pasakojo futbolininkas.

Kol kas čempioniška komanda dar nebuvo surengusi nugalėtojų susitikimo, tačiau S. Thicot tikina, jog tokios idėjos neišsižada, ir teigia, kad būtų smagu vėl susitikti su savo bendražygiais.

„Norime tai padaryti, tačiau visi esame išsimėtę po pasaulį ir tai nėra lengva“, – sakė jis.

Po čempioniško jaunimo turnyro ėjo sunkus startas vyrų futbole „Nantes“ klube, etapas Škotijoje, o vėliau – persikėlimas į Portugaliją. Čia S. Thicot per karjerą žaidė trijuose klubuose.

Laikas Portugalijoje pažymėtas aukšto lygio futbolo ir skaudžios išdavystės

2012–2013-aisiais futbolininkas žaidė „Naval“ komandoje, 2014–2015-ųjų sezone rungtyniavo „Belenenses“ komandoje, o tų pačių metų gale prisijungė prie „Tondela“ komandos.

Paklaustas apie tai, kas jį taip traukė grįžti į Portugaliją, S. Thicot turėjo paprastą atsakymą.

„Futbolas. Futbolas yra mano žaidimas, treniruojiesi tik su kamuoliu. Nesvarbu, ar vyksta pasiruošimo etapas, viskas vyksta tik su kamuoliu. Ten aš prisiminiau savo akademijos laikus, kai viskas vyksta su kamuoliu. Portugalijoje man beveik niekada neteko žaisti aukštais perdavimais pagrįsto žaidimo, o tai būtent yra mano stilius.

Myliu šalį, ten žmonės labai geri. Kartu su Škotija tai yra viena iš šalių, kur būčiau norėjęs likti net ir dešimčiai metų. Moku portugalų kalbą, turiu daug draugų, lyga yra labai stipri, žaidi prieš tokias komandas, kaip Lisabonos „Benfica“, „Sporting“ ar „Porto“, tai tikrai puiku“, – atsiminimais dalijosi pašnekovas.

Visgi būtent paskutinis etapas toje šalyje buvo pažymėtas skaudžia išdavyste, kurios žaidėjas taip pat negali pamiršti iki šiol.

„Tondela“ – komanda, kuri mane įskaudino labiausiai. Ten atvykau gruodžio 27-ąją, komanda turėjo penkis taškus. Mano atvykus, treneris liepė prisistatyti, pirmas dalykas, kurį pasakiau komandai, – kad išliksime lygoje. Visi pradėjo į mane keistai žiūrėti, esą, ką aš čia kalbu, kuo save laikau. Sakiau „taip, išgirdote teisingai, po sezono išliksime aukščiausiojoje lygoje“.

Iškart laimėjome vienas, antras rungtynes ir rinkome taškus. Galų gale atėjo sezono pabaiga, laimėjome paskutines rungtynes ir išlikome lygoje. Ėjau pasikalbėti su treneriu, jis man sakė, kad esu vienas iš dviejų, kuriuos jis labiausiai nori išlaikyti komandoje ir kuriems nori pasiūlyti naują kontraktą. Man tai tiko. Padėkojau treneriui, kad suteikė man šansą, kai buvau be komandos, ir išvykau atostogų“, – pasakojo žaidėjas.

Jis teigė, jog dėl galimybės likti mėgstamame klube jis net atsisakė daug pelningesnio pasiūlymo, tačiau vėliau dėl to nudegė.

„Tuo pačiu metu gavau pasiūlymą iš Kazachstano, buvo siūlomi dideli pinigai. Tačiau galvojau – aukščiausioji Portugalijos lyga, aukšto lygio futbolas, pinigai gal šiek tiek mažesni, bet… Liksiu Portugalijoje, sužaisiu visą sezoną ir žiūrėsiu, kaip elgtis toliau.

O netrukus su manimi susisiekė žmogus, su kuriuo dirbau Portugalijoje, jis man pranešė blogas naujienas – klubas persigalvojo ir naujo kontrakto man nebesiūlo. Kol pats nežaidi futbolo profesionaliai, negali suprasti, kaip tokie dalykai gali skaudinti, kaip skaudu atsidurti tokioje situacijoje.

Kai treneris žiūri tau į akis ir sako, kad duos tau naują kontraktą, tačiau vėliau to atsisako… Paėmiau telefoną, išsiunčiau žinutę visam trenerių personalui, paklausiau, kas nutiko. Iš penkių narių man atrašė trys, trenerio ir vieno iš jo asistentų tarp jų nebuvo.

Tada dar paskambinau minėtam Kazachstano klubui, pasakiau, kad visgi noriu atvykti, tačiau šalyje užsidarė perėjimų langas ir jau buvo per vėlu“, – apmaudu dalijosi pašnekovas.

Tai, esą, buvo dar vienas momentas jo karjeroje, kai pačiam tiesiogiai teko įsitikinti, koks futbolo pasaulis iš tiesų gali būti žiaurus.

„Kai atostogauji saulėtose vietose, apie tai gali daug negalvoti, bet tada grįžau į Prancūziją ir staiga tai man trenkė – tu prisijungi prie komandos su vos penkiais taškais, padedi jai išlikti lygoje ir vis tiek negauni šanso būti naujo sezono komandos dalimi? Galvojau, kad futbolo pasaulis yra šlykštus.

Jei dar kada sutiksiu tą trenerį, jis turės pažvelgti man į akis ir paaiškinti, kodėl taip padarė. Turi suprasti, kad negali žaisti su žmonių gyvenimais. Aš tuo metu jau planavau šį savo gyvenimo etapą, bet tada gavau tokias naujienas“, – apie skaudžią patirtį pasakojo prancūzas.

Graikijoje – kreivi praeivių žvilgsniai ir atsargumas net komandos draugų atžvilgiu

Po liūdnai pasibaigusio etapo Portugalijoje žaidėjas kurį laiką buvo be klubo, bet po pusmečio prisijungė prie „Larissa“ ekipos Graikijoje.

Graikija yra viena iš šalių, kuriose per rungtynes vis dar pasitaiko rasistinių šūksnių juodaodžiams žaidėjams, tačiau pats S. Thicot teigia ten tokių dalykų nepatyręs.

„Žinoma, ta bėda yra visur, bet ten, iš kur esu, išmokau būti savo pasaulyje. Tai nutinka ir čia, Kaune, kartais žmonės keistai į mane pažiūri, bet tiesiog praeinu pro šalį. Jei 2020-aisiais tu pasakysi, kad niekada nesi matęs juodaodžio žmogaus, – aš nieko nepadarysiu.

Graikijoje dėl to labai nustebau, nes visiškai nežinojau, ko tikėtis. Ten vaikštinėdavau su savo mergina, gerdavome kavą ir žmonės tiesiog sustodavo ir žiūrėdavo į mus einančius. Ji dėl to ir liūdėjo, ir pyko, bet aš ją raginau nereaguoti.

Sakydavau, kad kai kurie žmonės tiesiog yra tokie. Ką aš turėjau daryti – eiti muštis su kiekvienu, kuris į mane pažiūrėdavo? Ne, turėjome rodyti, kad esame geresni už juos.

Dabar, jei kažkas prieitų ir man tai pasakytų į akis, aš nežinau, kaip reaguočiau, tačiau bet kokiu atveju aš negaliu būti atsakingas už tavo išsilavinimą. Aš augau su visokiais žmonėmis“, – pasakojo prancūzas.

Apskritai Graikijoje žaidėjo patirtis taip pat buvo gana karti – vėl nepavyko rasti normalaus sutarimo su komandos vadovais.

„Graikijoje situacija buvo tokia, jog gavau pusės metų kontraktą ir jei liekame lygoje – sutartis įsigalioja dar dviem metams. Išlikome, bet tada prezidentas pradėjo pasakoti, esą, aš nepadėjau komandai. Aš jam paaiškinau, kad sužaidžiau 8 mačus, vėliau gavau traumą. Negi manote, kad aš norėjau gauti traumą?

Ar tikrai norite, kad nebūdamas visiškai pasiruošęs eičiau į aikštę, o pralaimėjus visas miestas sakytų, kad tai yra mano kaltė? Turėtumėte būti laimingas, jei prisipažįstu, kad nenoriu žaisti, jei nesu visiškai pasiruošęs.

Net ir po visų nesklandumų mano šeima, broliai ir draugai sako, kiek daug pagarbos man jaučia. Net ir būdamas be klubo dirbau absoliučiai kiekvieną dieną, per lietų ar sniegą, o laisvadienius turėjau nebent savaitgalį. Tomis dienomis laikas yra draugams, šeimai, o pirmadienį keldavausi septintą ryto ir skubėdavau treniruotis“, – pasakojo jis.

Įdomu ir tai, kad paskutinėje sezono dalyje S. Thicot jautė, kad komandoje nebėra norimas, ir to neslėpė, o priešingai – rodė, kad suvokia, kokia klube yra situacija jo atžvilgiu.

„Į treniruotes nešdavausi savo vandenį, savo vandens butelius. Žinojome, kad aš ir kai kurie kiti vyrukai buvo nebenorimi komandoje, tad, sulaukę klausimų, kodėl taip darome, pasakėme tiesą – matome, kad esame stumiami į paraštes, turime treniruotis vieni, tad nerizikuoju ir viską nešuosi iš savo namų“, – atsiminė futbolininkas.

Būtent Graikija ir tapo paskutine S. Thicot stotele Europoje (prieš jam atvykstant į Kauną). Paskui sezono vidurio gynėjas persikėlė į egzotiškesnius kraštus.

Į Malaiziją – ne tik dėl futbolo

2017-ųjų metų pabaigoje futbolininkas su savo šeima persikėlė į Malaiziją ir prisijungė prie „Melaka United“ klubo.

Visgi, kaip sakė pats žaidėjas, į egzotiškus kraštus jau traukė ne tik žaidimas, bet ir kiti dalykai, tarp kurių – materialinis šeimos aprūpinimas ir galimybė pamatyti daugiau pasaulio.

„Pirma, kelionė į Malaiziją tai, sąžiningai kalbant, – pinigai. Esu sąžiningas vyrukas, tai buvo pinigai, tuo metu taip pat neturėjau jokių pasiūlymų iš Europos. Treneris buvo iš Portugalijos, pažinojo mane iš karjeros etapo ten. Pasitariau su savo žmona, ji sako – važiuojam. Ji sakė, kad prisitaikys, rems mane, ir ji tai darė. Išvykome ten su mūsų pirmagime ir tai buvo turbūt vieni geriausių metų mūsų gyvenime.

Žinoma, tėvams yra sunku, nes čia ne Škotija, kur, turėdamas dvi laisvas dienas, galėdavau grįžti namo. Ne, čia dešimt mėnesių su tėvais gali bendrauti tik vaizdo skambučiais.

Jei būčiau galėjęs likti Malaizijoje, turbūt būčiau taip ir daręs, Azija gyventi su šeima turbūt yra geriausias žemynas pasaulyje, viskas ten yra pigu. Keliavome su savo dukra po itin daug kraštų ir miestų – Malaiziją, Dubajų, Puketą, Bankoką, Singapūrą. Žmonės buvo geri, o Kvala Lumpūras yra neįtikėtinas miestas. Miestas, kur gyvenau ir žaidžiau, taip pat buvo geras“, – savo laiką Malaizijoje atsiminė futbolininkas.

Visgi ten S. Thicot praleido vos vieną sezoną, o po jo persikėlė į JAV rungtyniaujantį Šarlotės „Independence“ klubą.

„Palikau Malaiziją, nes ten pasikeitė pagrindinis treneris – žmogus, su kuriuo ten dirbau, man buvo kaip tėtis, ir sezono pabaigoje jis pranešė, kad kitąmet nebedirbs. Aš jam pasakiau – jei nelieka jūsų, tai išeinu ir aš, nes pažinojau jį.

Pakalbėjau su agentu, jis pasiūlė keliauti į JAV. Po dviejų dienų jis man pasakė, kad vienas klubas manimi domisi, pasikalbėjau su žmona ir nutarėme vykti.

Sužaidžiau visą sezoną, 29 rungtynes, jie man likti nepasiūlė, tačiau tai sutikau ramiai. Padėkojau jiems už galimybę ir visada tą šalį atsiminsiu pozityviai“, – sakė jis.

Prisijungimas prie „Kauno Žalgirio“

Šių metų žiemą futbolininkas priėmė sprendimą grįžti į šią Atlanto pusę, o išgirdęs, kad juo domisi Lietuvos klubas, galimybės atvykti neatsisakė.

„Vėl kalbėjome su agentu, tada jis pasakė, kad manimi domisi „Kauno Žalgiris“, paklausė, ar norėčiau vykti į peržiūrą.

Sakiau, taip, pirmyn, važiuojam. Nuvykau, o visa kita jau yra istorija. Nežinojau, ko tikėtis, kai vasarį palikau tėvų namus Paryžiuje, pamenu tai kaip vakar, nes iki tol niekada nebuvau buvęs Lietuvoje, bet visas sekėsi puikiai. Buvau puikiai priimtas, jaučiausi kaip namuose, tad tikrai geras jausmas ir esu laimingas būdamas čia. Buvau maloniai nustebęs“, – gražius žodžius klubo atžvilgiu dalijo sportininkas.

Įdomu tai, kad 33-ejų S. Thicot yra vyresnis net už pagrindinį komandos trenerį Roką Garastą, kuriam šią vasarą suėjo 32-eji.

Sužinojęs, kad bus vyresnis už savo trenerį, S. Thicot sureagavo itin neįprastai.

„Kai sužinojau, kad esu vyresnis už savo komandos vyriausiąjį trenerį, pradėjau klausti, ar tikrai čia turėčiau keliauti (juokiasi). Bet tuoj viską paaiškinsiu.

Aš tik galvojau, jei tas vyrukas ant manęs šauks, aš tiesiog sakysiu, ei, juk aš už tave vyresnis, kodėl ant manęs šauki? Bet juokauju. Su treneriu kalbėjome man atvykus, jis pasakė, kokį futbolą nori žaisti, ir klausė manęs, ar atvykstu čia baigti karjeros, bet sakiau „ne“ – norėjau įrodyti, kad dar turiu parako.

Man atvykus čia buvo tas pats ir po savaitės gavau pasiūlymą čia likti. Treneris paklausė, ar dar norėsiu vykti į Paryžių, bet aš jam atsakiau, kad turėjau bilietą tik į vieną pusę. Negi jis manė, kad atvykau čia nesitikėdamas gauti kontrakto? Pabendravome, atitikome vienas kito lūkesčius ir pradėjome dirbti drauge.

Mes su treneriu daug bendraujame ne tik futbolo klausimais, jis man tikrai padeda. Jis padėjo suorganizuoti gydytojus mano dukroms, taip pat pakonsultavo mokyklos klausimais. Tai yra dalykai, kuriuos noriu puoselėti ir baigęs karjerą. Aš vis dar esu žaidėjas, bet pamažu žiūriu ir kitur, buvau toks visada“, – pasakojo sportininkas.

Jis taip pat gyrė R. Garastą ir tikino, kad tai – naujos kartos treneris, jis visada mielai įsiklauso ir į žaidėjų poziciją.

„Treneris yra naujos kartos, tai ne senas treneris, kokių anksčiau turėjau ir kurie yra visiškai nelankstūs. Tokie, kuriems pasakai, kad jų sistemoje kažkas neveikia, o jie vis tiek liepia daryti tą patį.

Tokiais atvejais labai greitai gali prarasti visą rūbinę, o kai nutiks – tau galas. Tavo kalbos, kad reikia laimėti kažkurias rungtynes, visiškai nebebus svarbios. Turi rasti teisingą kelią prieiti, kad vaikinai dėl tavęs mirtų. Turi būti geras, bet esant reikalui ir dalyti teisingus nurodymus. Man tai yra labai gera patirtis, kartais vis dar sakau treneriui, kad kažko nesuprantu. Treneris su manimi kalba, aš jo klausau ir kalbu. Tokius dalykus išmoksti dar būdamas vaikas, bet tai lieka visam gyvenimui“, – mintimis dalijosi futbolininkas.

Šiame sezone gynėjas buvo svarbi komandos dalis ir vienas iš lyderių ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Visgi, ar futbolininką su žaliais marškinėliais Kaune išvysime ir kitą sezoną? Jis kol kas vienareikšmiško atsakymo nepateikia.

„Futbole niekada negali žinoti. Vienas dalykas, kurį galiu pakartoti, yra tai, kad čia esu labai laimingas, atiduodu viską nuo pat pirmos dienos, kai tik atvykau čia, ir taip bus iki pat sezono pabaigos, nes sezonas dar nesibaigia.

Turėsime bendrauti su vadovais, treneriais ir matysime, ar esame patenkinti tuo, ką vienas kitam galime pasiūlyti. Klubą ir žaidėją sieja santykiai, visada reikia žiūrėti, kur galima eiti toliau, aš noriu kautis dėl aukščiausių tikslų, noriu žinoti komandos tikslus, turiu žinoti viską.

Man reikia tikslumo, konkretumo ir jei visi bus laimingi – neturiu jokių problemų“, – teigė jis.

Baigus karjerą – treniravimas arba agento darbas

Nors šiuo metu dar yra pilnas jėgų, S. Thicot suvokia, jog aukščiausiajame lygyje jam liko jau tik keleri karjeros metai, todėl jis jau žvalgosi į tai, ką norėtų veikti pakabinęs batelius ant vinies.

Jis prisipažįsta, kad planuoja likti futbole, ir nors dar nežino, koks bus jo vaidmuo, tačiau labiausiai yra svarstomi trenerio ir futbolo agento darbai.

Vis dėlto, jo teigimu, artimųjų ir draugų vizijos šiuo klausimu kartais išsiskiria.

„Būdamas treneriu norėčiau įgyvendinti tai, ko nepavyko padaryti būnant žaidėju, ir manau, kad kažkur giliai tikrai tai turiu. Mano žmona skatina mane sukti į treniravimą, daugelis žmonių, kurie mato mane socialiniuose tinkluose, skatina sukti į agento darbą.

Kažkada dar akademijoje mūsų treneris vėlavo į treniruotę ir paprašė manęs, kad ją pravesčiau aš. Man tada buvo 13. Atėjęs jis pamatė, kaip viską paruošiau, ir paklausė, ar tikrai padariau tai pats. Atsakiau, kad taip, o kartu jau dirbome pusę metų. Dirbau su treneriu, kuris treniravo ir Thierry Henry, tad jei aš po tiek laiko kartu nežinosiu, kaip paruošti 45 minučių treniruotės sesiją, aš tiesiog būsiu kvailas“, – apie galimą treniravimą kalbėjo sportininkas.

Visgi jis pats tikina neatsisakantis varianto dirbti futbolo agentu, o tai norėtų daryti dėl to, kad galėtų suteikti futbolininkams galimybes kilti karjeros laiptais. Jis tikina kartais to pasigedęs iš savo paties agentų.

„Myliu žaidimą ir noriu perduoti jaunajai kartai tai, ką išmokau, o agento darbas tiktų dėl mano gyvenimo. Turėjau agentą, kuris turėjo man padėti pasiekti viršūnę, bet to nepadarė. Dar būdamas jaunas turėjau agentą, kurio nebuvo nė vienose mano rungtynėse, nors mano šeima, broliai nepraleido nė vieno susitikimo. Aš naudojuosi gautomis galimybėmis, kad matyčiau, kokių klaidų turiu nedaryti.

Jei mano atstovaujamam žaidėjui bus peržiūra – aš būsiu su juo, vyksiu kartu. Jei esi jaunesnis žaidėjas ir į peržiūrą vyksti be agento – tai yra tavo pasaulis prieš trenerio pasaulį, bet kai esi su kažkuo, tai yra daug lengviau. Jei atstovauji žaidėjui, turi būti kartu, padėti pasirašyti jam kontraktą, padėti kitais klausimais. Tik tada, kai padedi viską sutvarkyti, gali išvykti. Toks, mano manymu, turėtų būti geras agentas.

Jei žaidėjas turi problemų, turi nedelsdamas pas jį vykti, su juo pasikalbėti, kartu nuvykti į treniruotę. Žinoma, tai padarys įtaką mano šeimos gyvenimui, bet tai yra mano darbas“, – pasakojo S. Thicot.

Net ir turėdamas galimybę, karjeroje nieko nekeistų

Pokalbio pabaigoje prancūzas dar kartą perbėgo per visas savo gyvenimo pamokas, patirtus iššūkius ir tikino, kad, nepaisydamas visų sunkumų, jis absoliučiai nieko nekeistų, nes būtent tos patirtys padarė jį tokiu žmogumi, koks jis yra dabar.

„Aš pats žinau, ką reiškia kurį laiką neturėti komandos, žinau, kaip sunku yra keltis ryte ir eiti treniruotis tik su asmeniniu treneriu, žinau, kaip sunku pasiimti kuprinę, atsisveikinti su tėvais ir keliauti į šalį, kurioje iki tol niekada nebuvai, nemoki kalbos, bet toks mano gyvenimas buvo pastaruosius 11 metų. Palikau namus būdamas 21-erių metų amžiaus, per paskutinius septynerius metus šalis pakeičiau gal septynis kartus. Labai didžiuojuosi tuo, ką padariau, žinoma, norėjau nuveikti ir daugiau. Turėjau galimybių tai pasiekti, nebijau to pasakyti, bet kartais man pritrūkdavo sėkmės, o tai yra didelė karjeros dalis.

Reikia turėti tinkamą trenerį tinkamu metu, aš to neturėjau, bet vis dar žaidžiu. Kai kurie žaidėjai pradėjo žaisti daug geresniame lygyje, bet karjeras baigė jau prieš 3–4 metus. Jei turėčiau rinktis, vis tiek rinkčiausi tą gyvenimą, kurį turiu dabar. Žinoma, kai pabendrauju su kai kuriais komandos draugais iš jaunimo rinktinės, kurios kapitonas buvau, yra dalykų, dėl kurių šiek tiek gailiuosi, nes jie man sakydavo „Stevenai, tu tikrai galėjai pasiekti daugiau“, tačiau jie ir džiaugdavosi, kad po visų sunkumų aš sugebėdavau atsistoti ant kojų. Jie net sakydavo, kad futbolą aš myliu labiau nei jie. Esu dėkingas už kiekvieną dieną, sunkiai dirbu, nes noriu žaisti kaip įmanoma ilgiau, tai yra mano gyvenimo meilė.

Kai esi iš tokio rajono kaip aš, nėra daug galimybių prasimušti, leisti savo tėvams tavimi didžiuotis. Neturime tokių sąlygų, kurias turi žmonės iš paties Paryžiaus centro, ko prašydavome, to negaudavome. Bandydavome žaisti futbolą parke, tačiau šeštą valandą vakaro iš ten būdavome išprašomi, parkas būdavo uždaromas. Nedarydavome nieko blogo, tik norėjome žaisti futbolą – kodėl reikia uždaryti parką“, – retoriškai klausė jis.

Jis taip pat džiaugiasi, kad savo gimtajame krašte ir toliau išlieka pavyzdžiu, ir tikina esantis pagerbtas gaudamas šansą motyvuoti ir jaunus žmones.

„Žinau, kad savo mieste, regione esu pavyzdys, bandau paskatinti ir jaunąją kartą – ir ne tik futbole, bet ir jų gyvenimuose. Norisi jiems pasakyti, kad jie gali pasiekti tai, ko nori, nors žmonės jiems ir sako priešingai. Dabar sutinku žmonių, kurie matydavo mane mažą spardantį kamuolį, kurie grasindavo kviesti policiją kiekvieną kartą, kai kamuolys netyčia pataikydavo į mašiną. Dabar jiems pasakau, kad esu futbolininkas, ir jie atrodo nustebę. Kai buvau rinktinėje, tai buvo dar aukštesnis lygis – buvau televizijoje, mane matydavo ir dabar atsimena.

Reikia suvokti, kad taip gali būti visiems, tačiau kartais reikia vaiką šiek tiek pastumti į priekį, padėti, patarti. Mane nuolat palaikė mano šeima, nuolat kartojau, kad noriu būti futbolininku, mokykloje man sakė, kad tai „nėra darbas“. Mane ragino persigalvoti, tačiau to nepadariau. Tarp feisbuko draugų turiu kelis savo mokytojus ir dabar jie iš tiesų džiaugiasi ir prisimena, kad nuo pat mažens siekiau savo svajonės ir pasiekiau.

Aišku, kai kur buvo sunkiau, bet žaidžiau visur, žaidžiau jau trijuose žemynuose. Man jau 33-eji, niekada nežinau, kas bus toliau, gal gausiu progą žaisti dar kažkur, bet kol kas iš gyvenimo imu viską ir noriu pasiruošti gyvenimui, kai jau nebežaisiu futbolo, daug žmonių man net siūlo rašyti knygą“, – atviravo S. Thicot.

S. Thicot karjeros kelias:

2005–2008 m. FC „Nantes“ (Prancūzija);

2006–2007 m. CS „Sedan“ (nuomos pagrindais, Prancūzija);

2008–2011 m. Edinburgo „Hibernian“ (Škotija);

2012–2013 m. „Naval“ (Portugalija);

2013–2014 m. Bukarešto „Dinamo“ (Rumunija);

2014–2015 m. „Belenenses“ (Portugalija);

2016 m. „Tondela“ (Portugalija);

2017 m. „AE Larissa“ (Graikija);

2017–2019 m. „Melaka United SA“ (Malaizija);

2019–2020 m. Šarlotės „Independence“ (Jungtinės Amerikos Valstijos).

2020 m. FK „Kauno Žalgiris“ (Lietuva)