Legendinis treneris Vladas Garastas neslepia, kad dažniau, nei šeimos gerovę, jis rinkdavosi darbą salėje. „Nemačiau, kaip užaugo mano vaikai, ir esu dėkingas savo žmonai, kad ji manęs nepaliko“, – prisipažįsta treneris.
Namų duris žurnalistams atvėręs V. Garastas išdidžiai rodo trofėjų pilną kambarį, jo žmona Irena Garastienė – ant sienų išdidžiai iškabintas vaikų ir anūkų nuotraukas. Sutuoktinį moteris namuose matydavo retai, todėl visus keturis namų kampus laikė viena. „Vaikai, pamatę skrendantį lėktuvą, visada klausė: ar čia tėtis grįžta?“ – prisimena I. Garastienė. Vis dėlto širdį glosto vyro žodžiai, kad laimingos šeimos garantas buvo jos kantrybė.
V. Garastas, išugdęs Arvydą Sabonį, Valdemarą Chomičių, Sergejų Jovaišą, Rimą Kurtinaitį ir daugelį kitų garsiausių visų laikų Lietuvos krepšininkų, atskleidžia ne vieną krepšinio užkulisių paslaptį.
Trenerio tikslas – turėti ne tik šaltus nervus, bet ir geležinę kantrybę, išmanyti psichologiją, įsitikinęs krepšinio strategas, kuris tiek salėje, tiek už jos ribų išgyveno ne vieną sudėtingą situaciją. Visais krepšininkais jis rūpinosi kaip savo vaikais – žinojo jų paslaptis, barė, guodė, patarė, drauge šventė.
V. Garasto žmona su vyro aistra krepšiniui niekada nekonkuravo – juk juodu taip pat suvedė sportas, todėl moteris sutuoktinį visada stengėsi palaikyti. Gal tik tikėjosi, kad prieš ketverius metus jam pasitraukus atokiau nuo didžiojo sporto, atsiras daugiau laiko tik jiedviem, bet klydo.
Išskirtinis krepšinio legendos V. Garasto interviu – LRT TELEVIZIJOS laidos „Gyvenimas“ reportaže.
