Sportas

2020.11.02 14:33

Stevenas Thicot – „Kauno Žalgirio“ legionierius, startavęs geriausioje Prancūzijos futbolo akademijoje, o Škotijoje sutikęs brolį lietuvį (I dalis)

Vaidotas Kazlauskas, LRT.lt2020.11.02 14:33

Lietuvos futbolo A lygoje rungtyniaujantis „Kauno Žalgirio“ klubas šį sezoną turi žaidėją, kuris gali pasigirti ne tik įdomiu gyvenimo aprašymu, bet ir žaidimu su dabartinėmis Prancūzijos futbolo žvaigždėmis, taip pat Europos jaunimo čempiono titulu. Tai 33-ejų gynėjas Stevenas Thicot.

Per karjerą futbolininkas spėjo išmaišyti didelę dalį pasaulio – prieš atvykdamas į Lietuvą rungtyniavo gimtojoje Prancūzijoje, Škotijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Graikijoje, Malaizijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Apie neeilinę patirtį Kauno klubo legionierius išsamiai papasakojo portalui LRT.lt.

Pirmoje iš dviejų pokalbio dalių – žaidėjo kelias legendinėje Klerfonteno (Clairefontaine) akademijoje, sunkus įsitvirtinimas vyrų futbole, etapas Škotijoje ir ilgam įsiminusi pažintis su tuo pat metu ten rungtyniavusiu Lietuvos futbolininku.

Karjeros pradžia – Prancūzijos talentų kalve vadinamoje akademijoje

Karjerą S. Thicot pradėjo legendinėje Klerfonteno akademijoje, kuri laikoma viena geriausių ne tik Prancūzijoje, bet ir pasaulyje.

Joje profesionalo kelią pradėjo tokios Prancūzijos futbolo žvaigždės kaip Thierry Henry, Williamas Gallas'as, Nicolas Anelka ar Kylianas Mbappe.

Į akademiją S. Thicot pateko būdamas trylikos metų ir iškart pradėjo ruoštis sunkiems išbandymams.

„Patekti ten yra vienas sunkiausių dalykų Paryžiuje ir visoje Prancūzijoje, nes turi gyventi Paryžiuje. Patekti ten galima dviem būdais: per regioną arba bandyti savo jėgomis. Aš ten patekau per regioną – buvau pasirinktas į regiono komandą, ten žaidėjai buvo atrinkti iš maždaug 400–500 vaikų, o po to visi regionai geriausius žaidėjus surenka į vieną vietą ir į akademiją patenka, man regis, 24 vaikai. Kai susirenka visų amžiaus grupių komandos, būna 800–1 000 vaikų.

Jaučiausi labai laimingas, nes jau buvau rungtyniavęs su akademijos auklėtiniais ir mačiau skirtumus tarp savo ir jų žaidimo kokybės. Tuo metu akademija turėjo sutartį su „Adidas“ ir kas kartą, kai žaisdavome su kuo nors iš akademijos, matydavome juos, avinčius „Copa Mundial“ sportinius batelius, todėl žinodavome, kad jie iš ten. Patekti į akademiją – puikus pasiekimas, tačiau tai buvo tik pradžia. Nuo pat mažens sakydavau tėvams, kad noriu žaisti futbolą profesionaliai. Tad, kai gavau kvietimą, buvau tikrai patenkintas“, – prisiminė pašnekovas.

Ši akademija garsėja trenerių profesionalumu ir rimtu požiūriu į darbą. Būtent tai darė įspūdį ir S. Thicot.

„Treneriai tuo metu buvo geriausi. Man teko garbė darbuotis su jais visais. Įdomu tai, kad paskutiniais metais akademijoje turėjau tą patį trenerį, su kuriuo dirbau regiono komandoje. Akademijos treneriai užsiima tuo visą gyvenimą, žino, ką ir kada tau pasakyti, daugiausia moko technikos, kaip prisitaikyti prie naujų pozicijų, nes žino, kad kai paliksi akademiją, treneriai klubuose norės tave išbandyti kitose pozicijose, todėl nori tam paruošti.

Visi, kurie buvo akademijoje ir turėjo galimybę bendrauti su ten dirbančiais treneriais, pasakys tą patį – kad didžiuojasi tekusia galimybe dirbti su tokiais specialistais.

Jie pakeitė mano požiūrį į futbolą. Patekęs į akademiją manai esąs geras žaidėjas, tačiau suvoki, kad išties dar nieko neįrodei. Tu esi geresnis tik už tą, kuris nebuvo pasirinktas. Pirmą savaitę pamatai savo tobulėjimą, tada gauni galimybę rungtyniauti, o tėvai, stebėję tas rungtynes, nustebę sako: „Juk prieš dvi savaites dar negalėjai to padaryti.“ Mano šeima mane sekė visada, tėvai, broliai nuolat ateidavo į rungtynes ir kiekvieną savaitę matė, kaip keičiuosi. Kai grįžti penktadienį, šeštadienį žaidi rungtynes, o sekmadienį vėl turi išvykti, šeimą matai neilgą laiką, tad kiekvieną savaitę jie iš esmės pamato naują žaidėją“, – apie tai, kad nuo mažens teko gyventi be šeimos, atvirai pasakojo futbolininkas.

Vis dėlto jis tikino nuo pat mažumės buvęs tikras, kad norės tapti profesionaliu futbolininku, todėl natūraliai priėmęs tekusius išbandymus.

„Aš buvau tam pasiruošęs nuo pat pradžių, nes futbolas man niekada nebuvo tiesiog žaidimas. Ten, iš kur esu kilęs, nežaidi futbolo tik tam, kad žaistum. Tu žaidi dėl pergalės, nes jei nelaimi, turi laukti dvi su puse ar tris valandas, kad galėtum žaisti vėl, – žaidi trys prieš tris, aikštelė pilna komandų, kurios nori tave pakeisti. Aš labai mėgstu konkuruoti, o kartais žmonės to nesupranta. Labai daug reikalauju iš savęs. Jei esi mano komandoje ir nenori laimėti – su manim geriau nežaisk.

Man teko žaisti tikrai gerose lygose, su geromis komandomis. Yra skirtumas tarp gero žaidėjo ir aukščiausio lygio žaidėjo. Jie (geri žaidėjai – LRT.lt) gali būti geri, bet neturi tinkamo mąstymo, neturi tiek noro laimėti. Laimėti bet kur – žaidžiant stalo tenisą, futbolą penki prieš penkis, du prieš du, vienas prieš vieną, todėl yra ten, kur yra“, – apie mentaliteto formavimąsi pasakojo futbolininkas.

Trenerius prilygina šeimai: jie buvo dar vieni mano tėvai

S. Thicot taip pat prisiminė, kokią neįtikėtiną pagarbą akademijos auklėtiniai jautė savo treneriams. Taip pat pabrėžė, kad šiais laikais to šiek tiek pasigenda.

„Jie (treneriai akademijoje – LRT.lt) tam tikra prasme tampa antra šeima. Tada jaunesniųjų pagarba vyresniesiems buvo tarsi privaloma ir tai buvo neįtikėtina. Dabar man 33-eji ir manau, kad šitų dalykų trūksta, jaunoji karta nesupranta, kad, jei esu vyresnis už tave, su manimi ir bendrauti reikia atitinkamai, atitinkamai elgtis, nes tai normalu. Aš kalbu apie jaunąją kartą visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje.

Taigi, akademijoje trenerius aš vadinau savo mentoriais, mokytojais. Net ir dabar, nesvarbu, kur esu, bet jei juos pamatysiu, nustosiu daryti bet ką, ką dariau, ir nueisiu pasisveikinti, pasikalbėti, pasiteirauti, kas naujo, papasakoti apie save ir dar sykį jiems padėkoti. Jei 33-ejų dar galiu žaisti futbolą, turiu būti dėkingas. Taip, daug dirbau pats, bet jei ne treneriai, nesuprasčiau futbolo taip, kaip suprantu dabar, nežaisčiau taip, kaip žaidžiu. Jų įtaka buvo didžiulė tiek man, tiek visiems kitiems, kurie baigę akademiją galbūt netapo profesionaliais futbolininkais.

Kai esi jaunas, netiki, kad treneriai padarys tokią didelę įtaką. Pasikalbame su buvusiais komandos draugais ir sakome, kad tai buvo geriausi mūsų gyvenimo metai, tik mes tuo metu to nesuvokėme. Jei galėtume grįžti atgal, būtinai norėtume tai padaryti. Jie (treneriai – LRT.lt) mums, dar trylikamečiams, primindavo, kad karjera prabėga labai greitai, tačiau praleisdavome tai pro ausis. Kai pagalvoju dabar, tai girdėjau prieš dvidešimt metų ir tai iš tiesų beprotiška.

Būtent toje akademijoje man nutiko geriausi dalykai gyvenime. Todėl, jei mano akivaizdoje apie akademiją kalbėsi blogai, galiu net stoti į kovą, nes tai yra mūsų gyvenimo istorija“, – itin emocingai Kaune pasakojo vienas labiausiai patyrusių žalgiriečių.

Treneriai treneriais, tačiau, kaip ir minėta, akademija išaugino ne vieną pajėgų tiek Prancūzijos, tiek kitų šalių futbolininką.

Paklaustas, su kuriais iš jų teko būti komandos draugais, Kauno klubo legionierius pradėjo vieną po kitos berti daugybę titulų per karjerą iškovojusių futbolininkų pavardes.

„Iš mano akademijos komandos žymiausias šiuo metu turbūt yra Blaise`as Matuidi (buvęs PSG ir Turino „Juventus“ bei Prancūzijos rinktinės žaidėjas, pasaulio čempionas – LRT.lt), o nacionalinėje komandoje – Karimas Benzema. Dar šį sezoną su juo kalbėjomės apie tam tikrus sporto įrenginius kūnui stiprinti. Apskritai yra daug žaidėjų, kuriems pavyko pasiekti aukščiausią lygį, žaisti Čempionų lygoje, pasaulio čempionate.

Mano akademijos komandoje taip pat buvo Mehdi Benatia („Roma“, Turino „Juventus“, Miuncheno „Bayern“ atstovavęs marokietis – LRT.lt), Mohamedas Diame („West Ham United“, „Newcastle United“ klubų saugas – LRT.lt) ir kiti.

Kiekvienoje komandoje treneriai iš karto pasakydavo, kad gal 5–6 žaidėjai pasieks aukščiausią lygį, bet iš mūsų komandos tokių buvo daugiau. Kai kurie jų jau sustojo, tačiau kurį laiką vis tiek žaidė profesionaliai“, – sakė S. Thicot.

Profesionalo karjerą pradėjo sunkiai

Trejus metus, praleistus akademijoje, žaidėjas įvardijo kaip vienus geriausių gyvenime, o štai pereiti į vyrų futbolą, kaip pripažįsta, nebuvo lengva.

2003-iaisiais jis pateko į „Nantes“ komandą, ten porą metų praleido jaunimo sistemoje, o 2005-aisiais prisidėjo prie vyrų komandos. Tas etapas nesusiklostė – per tris sezonus pagrindinėje komandoje S. Thicot taip ir nesužaidė nė vienų rungtynių, vieną iš tų trijų sezonų buvo paskolintas „Sedan“ klubui.

Tiesa, ten taip pat sužaidė vos tris susitikimus.

Paklaustas, kas neleido įsitvirtinti pagrindinėje „Nantes“ ekipoje, futbolininkas vienareikšmio atsakymo nerado, bet pripažino nuoskaudą jaučiantis iki šiol, mat tuomet įvyko esminis karjeros lūžis.

„Treniravausi su pagrindine komanda, tačiau visiškai negaudavau laiko aikštėje. Tuo metu aš vis dar buvau jaunimo rinktinės narys, tad rinktinės žmonės stebėdavosi, kaip negalėjau gauti žaidimo laiko.

Rinktinėje buvau aukščiau už visus, iš tiesų tuo metu buvau aukščiau už tą patį K. Benzema. Klauskite visų – pasakys tą patį. Klube aš neprašiau leisti žaisti kiekvienose rungtynėse, bet duokite man 20 minučių, duokite sužaisti vienas rungtynes, kitose palikite ant suolo… Man skaudu iki dabar, nes tai pakeitė mano karjerą. Nemanau, kad šiandien sėdėčiau prieš jus, jei būdamas 18-os būčiau buvęs Prancūzijos aukščiausiosios lygos komandos startinės sudėties žaidėjas.

Tai yra smulkios detalės, bet augdamas jas supranti. Pasirašiau sutartį su komandos sporto direktoriumi ir prezidentu, o kai sugrįžau, buvo jau kitas žmogus. Vienas vadovų išėjo į pensiją, kitas paliko klubą. Atėjo naujas prezidentas, naujas sporto direktorius, o tu esi 18-metis ir turi kautis su tais, kuriems 27-eri ar 32 metai.

Aš nebijojau, nes nuo 16-os maniau, kad už mane geresnių nėra. Taip patekau į regiono komandą, į akademiją, į jaunimo rinktinę, taip laimėjome Europos čempionatą, būdamas aštuoniolikos patekau į pagrindinę „Nantes“ komandą. Su visa pagarba, bet patekti į pagrindinę komandą Prancūzijoje yra ne tas pats, kaip patekti kitoje šalyje“, – į praeitį gręžėsi ir kertinius momentus išskyrė futbolininkas.

Apie tą patirtį S. Thicot kalba atvirai – net ir pastaruoju metu pasiveja šešėliai iš praeities, tačiau jų jis nevengia ir nebijo. Priešingai, sako, kad gyvenimo mesti iššūkiai padėjo atsirinkti žmones, su kuriais galima eiti į priekį, o sukaupta patirtis leidžia duoti patarimų jaunesniems žaidėjams.

„Prieš 2–3 metus rungtyniaudamas Malaizijoje ir bendraudamas su vienu iš buvusių komandos draugų išgirdau, esą vienas mano buvęs treneris mane pavadino iššvaistytu talentu. Paprašiau savo bičiulio, kad mano treneriui perduotų vieną paprastą dalyką – tegul jis niekada daugiau gyvenime nemini mano vardo ir pavardės, nes aš ten („Nantes“ klube – LRT.lt) buvau trejus metus ir niekas man toje situacijoje nepadėjo, visi atsuko nugarą. Žmonės nesupranta, kiek daug turėjau iškęsti dėl futbolo.

Dabar esu laimingas – esu Lietuvoje, vis dar galiu rungtyniauti. Vieną dieną aš tuos žmones pamatysiu ir gal tada bus laikas pasikalbėti. Tikiuosi, kad baigęs karjerą galėsiu juos sutikti ir paklausti: ar matote, ką padarėte tam vaikiui, kai jam buvo aštuoniolika? Pažiūrėkite, kas aš ir kur aš esu dabar, o kur esate jūs. Tai palikau užnugaryje, ėjau į priekį, tyrinėjau pasaulį. Dabar jaučiuosi jaunas kaip niekad, prisižiūriu ir su visu tuo turiu proto sakyti, kad tai, kas man tada nutiko, iš tiesų padėjo.

Daug buvusių komandos draugų visada turėjo stabilią karjerą, tačiau susidūrę su pirma rimta kliūtimi tiesiog dingo. Į pirmą sieną aš atsitrenkiau aštuoniolikos, vėliau – dvidešimt vienų, paskui – dar po metų.

Per visus tuos metus išmokau priartėjęs prie sienos laiku pasukti vairą į šoną. Man reikėjo suteikti sau erdvės, nes aš tiesiog per daug kentėjau.

Tokie dalykai galėjo netgi sugriauti mano šeimą, nes namiškiai nuolat klausinėdavo, kodėl aš nežaidžiu. Net ir dabar, jau būdamas čia, kartais pasakau jaunesniems vyrukams – net jei šiandien nežaidi, nenuleisk rankų, nes gyvenimas nesustoja.

Perduoti tai jaunesniems žaidėjams yra mano darbas. Būčiau norėjęs turėti tokių žmonių savo vaikystėje, nes Prancūzijos futbole yra daug pinigų, o tai reiškia, kad žmonės labiau rūpinasi savimi, o ne kitais.

Apskritai žmonės neretai nenori klausyti absoliučiai jokių patarimų, tačiau vėliau gailisi ir sako: „Taip, Stevenai, tu buvai teisus.“ Realybė tokia, kad jie klausytų dar labiau, jei aš būčiau Stevenas iš „Manchester United“. Bet jei norite klausyti žmonių tik atsižvelgdami į tai, kokiuose klubuose jie žaidžia, jūs visiškai nieko nesuprantate, nes gyvenimas veikia ne taip. Tačiau aš nesikeisiu ir tiems, kas norės, padėsiu“, – teigė prancūzas.

Etapas Škotijoje padėjo atgaivinti karjerą

Karjeros puslapį Prancūzijoje S. Thicot užvertė 2008-aisiais – būtent tada, būdamas 21 metų, pirmą kartą paliko gimtąją šalį ir persikėlė rungtyniauti į užsienį. Svetur jis žaidžia iki pat dabar. Pirma karjeros stotele ne gimtinėje tapo Edinburgo „Hibernian“ komanda Škotijoje – čia S. Thicot žaidė nuo 2008-ųjų iki 2011-ųjų.

Įdomu tai, kad būtent Škotijoje S. Thicot pasiekė vieną didžiausių asmeninio gyvenimo pergalių – susipažino su mergina, kuri galiausiai tapo jo žmona. Pora šiuo metu augina dvi dukreles.

Kaip pabrėžė žaidėjas, pats išvykimo faktas daug nerimo nekėlė, nes pirmą kartą gimtuosius namus paliko būdamas 13-os, kai teko persikelti į Klerfonteno akademiją.

„Kalbant atvirai, kadangi pirmą kartą padariau tai (išvykau iš gimtųjų namų – LRT.lt) 13-os, jau buvau pasirengęs išvažiuoti. Vieninteliai nauji dalykai – šalis ir kalba. Kai kuriuos dalykus supratau labai greitai, pavyzdžiui, kad vaikinų pagarbą gali užsitarnauti tik aikštėje: jei būsi geras aikštėje, žmonės prieis ir siūlys pagalbą ir visur kitur.

Iškeliavau ten, sekėsi gerai ir visi vyrukai vis klausdavo, kada pasirašysiu sutartį. Tai padėjo jaustis mylimam. Žaidžiau su tokiomis komandomis, kaip „Barcelona“, sirgaliai vis klausdavo, kas tas vaikinas ir kaip komanda jį įsigijo už dyką.

Ten išmokau ne vieną dalyką. Tarkime, jei perdavimais vienu ar dviem lietimais nukeliauju iki varžovų vartų ir neįmušu, privalau visu greičiu skuosti į gynybą, nes jei praleisime įvartį, tai bus mano kaltė. Aš sakydavau, kad kas nors tuo metu turėtų užimti mano vietą, bet man pakartodavo, kad nebesu Prancūzijoje ir viskas kitaip: jei prarandi kamuolį – leki atgal.

Bet po sezono vis tiek išėjo taip, kad žaidžiau prancūzišką futbolą Škotijoje, paremtą perdavimais, o ne kamuolio išmušinėjimu. Nenorėjau atsisakyti to, ką išmokau geriausioje akademijoje. Komponuosiu savo žaidimą į kitų ir jie pastebės, kad žaidžiu kitaip“, – pasakojo futbolininkas.

S. Thicot linkęs teigti, kad būtent Škotijoje iš esmės prasidėjo profesionali karjera, ten jis pirmą kartą pajuto malonumą žaisdamas klubinį futbolą.

„Patirtis Škotijoje buvo tikrai puiki – žaidi 70 tūkstančių žiūrovų akivaizdoje, tokiuose stadionuose kaip „Celtic Park“, „Ibrox“, rungtyniauji Edinburgo derbyje. Tomis akimirkomis vėl jaučiausi tarsi vaikas, nes tai iš esmės buvo profesionalo karjeros pradžia. Prancūzijoje aš sužaidžiau trejas rungtynes, debiutavau, viskas gerai, bet Škotijoje jau pirmą sezoną sužaidžiau 23 mačus. Tuomet jautiesi kaip profesionalas – rungtyniauji didelėje komandoje, žmonės gatvėse tave pažįsta, prašo autografo. Buvo labai gerai, Škotija man tapo namais.

Vis dar nežinau kodėl, bet vėliau nebežaidžiau tiek daug. Per trejus metus pakeitėme tris trenerius ir po trijų sezonų man buvo pasakyta, kad sutartis nebus pratęsta.

Bet kokiu atveju „Hibs“ daugeliu aspektų buvo geriausias klubas, kuriame per karjerą man teko žaisti. Pavyzdžiui, infrastruktūra. Rungtyniavau Prancūzijoje, Rumunijoje, aukščiausiojoje Portugalijos lygoje, bet niekur kitur nemačiau tokios infrastruktūros. Į treniruotę atvykdavau apie devintą valandą ryto, išvykdavau apie ketvirtą po pietų. Tapau profesionalu, turinčiu dienotvarkę: pusryčiai, treniruotė, priešpiečiai, papildomos treniruotės, laisvalaikis.

Net ir dabar į treniruotę atvykstu pirmas, o jaunesni vyrukai kartais atkeliauja tik prieš pat treniruotės pradžią. Man laikas itin svarbus – jei aš girdžiu, kad pradedame dešimtą valandą, privalome pradėti dešimtą. Man nesvarbu, ką veikei iki tol, nes Prancūzijoje, jei nurodytu laiku nepasirodai aikštėje, moki baudą. Padarai taip antrą kartą – trims savaitėms keliauji treniruotis su rezervine komanda.

Net ir dabar pakalbu su treneriais, klausiu – ar manote, kad aš, būdamas 33-ejų, turėčiau rinkti ir ruošti inventorių, kamuolius? Aš tai dariau būdamas 18-os. Tai turi daryti jaunesni – turi atvykti anksčiau už visus, o mes, tik išėję iš rūbinės, turime pradėti treniruotę. Viskas, ką nori pasidaryti iki tol – apšilimas, dviračio mynimas, kiti dalykai, – turi būti padaryta anksčiau.

Aš noriu, kad jie tai suprastų. Tai nėra pomėgis, tai yra darbas. Treniruotės laiką atidirbkite sąžiningai ir tai padės išsiugdyti teigiamus įpročius.

Aš pats kasdien keliuosi 7.30 val., susiruošiu, suruošiu vyresnę dukrą, nuvežu ją į mokyklą, pavalgau pusryčius, pasirūpinu kita dukterimi, pabendrauju su žmona, keliauju į treniruotę, pasirengiu jai. Aš per daug visa tai myliu. Jei po treniruotės noriu pailsėti, viskas gerai, jokių bėdų.

Tad Škotija buvo geras pasikeitimas, bet visos šalys, kuriose žaidžiau, buvo geri pasikeitimai“, – pasakojo pašnekovas.

Edinburge sutiktas Lietuvos futbolininkas tapo broliu

Įdomu tai, kad paskutinį sezoną rungtyniaudamas Edinburge (2010–2011 m,) S. Thicot sutiko vieną žaidėją, su kuriuo užmezgė itin draugiškus santykius. Tas žaidėjas – buvęs Lietuvos futbolo rinktinės narys, šiuo metu šalies jaunimo rinktinės treneriu dirbantis Valdas Trakys.

Paprašytas apibūdinti savo ryšį su V. Trakiu rungtyniaujant Škotijoje, S. Thicot ilgai negalvojo ir atsakė vienu žodžiu.

„Broliai. Aš su Valdu elgiausi taip, kaip su manimi elgėsi žmonės Škotijoje. Jam atvykus į šalį jo anglų kalba buvo labai minimali. Mes gyvenome netoli vienas kito, tad aš kasdien jį veždavau į treniruotę ir atgal, padėdavau kuo galėdamas. Tada jis pradėjo gerinti savo anglų kalbos žinias, iki dabar palaikome puikius santykius.

Gal prieš trejus metus sulaukiau Valdo žinutės (mes buvome ilgai nebendravę) – jis visiškai nelauktai padėkojo už pagalbą, teigė niekada to nepamiršiantis. Man tai reiškia pasaulį. Perskaičiau žinutę ir atrašiau, kad jis nesupranta, kokią įtaką pats padarė man. Vadinasi, tai, ką mes turėjome, buvo tikra.

Kartą jis buvo Paryžiuje drauge papietavome. Kai jis pamatė, kad pasirašiau sutartį su „Kauno Žalgiriu“, labai apdžiaugė ir pakvietė jį aplankyti. Kol kas to padaryti nepavyko, bet būtinai tai padarysiu.

Myliu šį vyruką. Jei visi futbole būtų kaip Valdas, pasaulis būtų daug geresnis. Jis spinduliuoja meile, pagarba, yra žmogus su vertybėmis. Galiu apie jį kalbėti valandų valandas. Tai tiesiog mano bičas“, – plačiai šypsodamasis sakė S. Thicot.

Antroje pokalbio dalyje žaidėjas pasakos apie ne visada pozityvią patirtį rungtyniaujant Rumunijoje ir Graikijoje, itin skaudžią komandos vadovų išdavystę Portugalijoje, triumfą Europos jaunimo futbolo čempionate ir reakciją pirmą kartą sužinojus, kad „Kauno Žalgiryje“ bus vyresnis už pagrindinį komandos trenerį Roką Garastą.

S. Thicot karjeros kelias:

2005–2008 m. FC „Nantes“ (Prancūzija);

2006-2007 m. CS „Sedan“ (nuomos pagrindais, Prancūzija);

2008–2011 m. Edinburgo „Hibernian“ (Škotija);

2012–2013 m. „Naval“ (Portugalija);

2013–2014 m. Bukarešto „Dinamo“ (Rumunija);

2014–2015 m. „Belenenses“ (Portugalija);

2016 m. „Tondela“ (Portugalija);

2017 m. „AE Larissa“ (Graikija);

2017–2019 m. „Melaka United SA“ (Malaizija);

2019–2020 m. Šarlotės „Independence“ (Jungtinės Amerikos Valstijos).