Sportas

2020.10.24 09:30

Žymiausio Lietuvos futbolo sirgaliaus knygos ištrauka – (ne)saugi viešnagė Maskvoje su milicijos apsauga ir nušvilptas Brazauskas

LRT.lt2020.10.24 09:30

Bene žinomiausias Lietuvos futbolo gerbėjas, Vilniaus „Žalgirio“ sirgalių grupės veidas Ingvaras Butautas jau netrukus išleis knygą „Anapus futbolo aikštės“. Portalas LRT.lt spausdina antrąją šios knygos ištrauką.

Knyga „Anapus futbolo aikštės“ prekyboje pasirodys jau visai netrukus. Kada ir kur ją bus galima įsigyti bus skelbiama „Žalgirio“ fanų bendruomenės facebook paskyroje Pietų-IV Ultras.

1989 m. buvo paskutiniai, kai Vilniaus „Žalgiris“ dalyvavo SSRS futbolo čempionate. 1990 m. Lietuvai paskelbus apie nepriklausomybės atkūrimą Vilniaus „Žalgiris“ netrukus pasitraukė i SSRS futbolo pirmenybių, kovo 9 d. spėjęs sužaisti vos vienerias rungtynes.

Šioje ištraukoje I. Butautas aprašo pirmąją 1989 m. sezono išvyką į Maskvą pas „Spartak“ ekipą. Tais metais būtent „Spartak“ tapo SSRS čempione, o vilniečiai užėmė ketvirtąją vietą. Vis dėlto ne rezultatai, surinkti taškai ir turnyro lentelės vieta yra I. Butauto knygos akcentai – autorius pasakoja apie tai, kas vyko šalia futbolo aikštės.

„Anapus futbolo aikštės“ ištrauka:

Pirmai 1989-ųjų išvykai SSRS čempionato tvarkaraštis kryptį rodė į Maskvą. Į rungtynes su pačiu „Spartak“ – komanda, kurios tribūnose turėjome bene daugiausia neprietelių iš visos aukščiausios lygos.

O imperijoje perestroika buvo jau gerokai įsibėgėjusi, apie tokį reiškinį, kaip futbolo fanai, rašė laikraščiai, mūsų egzistavimo faktą turėjo pripažinti įvairios valdžios institucijos, milicija, komjaunimo komitetas ir pan. Ypač daug rašyta buvo po pernykščio miasnikų apsilankymo Vilniuje: apie dvi priešiškas armijas, muštynes, kildavusias tai šen, tai ten, perpildytus traumatologinius ir kitus aplinkfutbolo malonumus.

Ir kažkodėl įvairios institucijos pradėjo jau gerokai iš anksto labai rūpintis mūsų būsimąja kelione. Ir prisirūpino taip, kad iš turėjusios būti vienos pavojingiausių išvykų išėjo pati nepavojingiausia.

O kokios buvo išlydėtuvės... Ką jau kalbėti apie pusšimtį mūsiškių, dėl vienų ar kitų priežasčių į išvyką nevykstančių. Be jų dar stovėjo išsirikiavę miesto komjaunimo komiteto sekretorius, didelius antpečius turintys milicijos pareigūnai. Tik dūdų orkestrą užsakyt pamiršo...

Pamojau susirinkusiems rankute ir su dar šešiais kolegomis išnykau plackartiniame vagone.

Minske išlipę paskanduoti, susilaukėme bulbašų. Ir pačiu nelaiku. Kai visi mūsiškiai jau buvo vagone, o perone likę tik mes su Deiviu. Bet viskas pasibaigė kalbomis. Iš tiesų nesupratome: ko jie ten mūsų išvykos metu trinasi, jei dviejų žmonių užpulti nesiryžta?

Rytą Rusijos sostinę pasiekėme pirmieji iš visų trijų grupių, važiavusių trimis traukiniais. Prieš atvažiuojant išrėžiau kalbą, kad nėra čia ko drebėti, reikia su visomis spalvomis parodomai lipti toje Maskvoje (tiesą sakant, slėpkis ten nesislėpęs, rusai mus tuoj iššifruodavo dėl kitokio nei visuose kituose „plačiosios tėvynės“ stadionuose aprėdo).

Mūsiškiai idėją priėmė nelabai entuziastingai. Deivis prie jos pridėjo, kad jei išlipę pamatysim priešą, reikia jį pult, nežiūrint į skaičius. Štai šitą be entuziazmo priėmiau ir aš...

Perone nebuvo nieko rimto. Pasitiko nebent dar iš vakaro čia atsivilkę mūsiškiai. Pranešė, kad „jų čia pilna“. Deivis užveda: „Žalgiris!“ Ir niekas jo nepalaiko...

Prie mūsų prieina keli kostiumuoti vyrukai. Ir būrys milicininkų. „Bolelščiki „Žalgirisa“? Jums paruoštas autobusas ir ekskursija po Maskvą. Eikite su mumis.“ Nuo tokio pasiūlymo atsisakyti neina. Ypač kai tave apsupa mentai.

O stoty bendrai trynėsi apie 30 vietinių. „Dinamo“, „Torpedo“, „Lokomotiv“.

Keisčiausia, kad tarp jų nebuvo nė vieno raudonai balto šaliko.

„Inturisto“ „Ikarusas“ susirinko žaliai baltų grupes iš visų trijų traukinių. Iš viso – apie 40. Ir visą dieną vežiojo po Maskvą, o valandą prieš rungtynes privežė prie maniežo „Olimpijskij“ ir su didžiule apsauga nuvedė į sektorių.

Kadangi buvo sezono atidarymas, prieš mačą paleido Sovietų himną. Demonstratyviai sėdėjom ir nesistojom. Bet kai užnugaryje stovintis omonininkas spyrė kerzavu batu į stuburą, automatiškai pašokau. Ir pastebėjau, kad aš toks ne vienas.

Stadiono pranešėjas, pristatęs komandas, pareiškė, kad šias rungtynes stebi Lietuvos SSR komunistų partijos generalinis sekretorius, tovarišč Algirdas Brazauskas. Vietos žiūrovai ėmė ploti, mes švilpti. Neįskaitėm Brazauskui išvykos. Nėra ko VIP`e sėdėt, tegu kartu su tauta komandą palaiko.

O prieš baigiantis mačui parišo Burgamistrą. Tas vaikinas buvo kažką kriminalinio prisidirbęs Vilniuje. Ir gavęs kardomąją priemonę – niekur neišvykti iš gyvenamosios vietos. Ir likimo ironija – tą popieriuką jis pasirašė būtent tam mentui, kuris atlydėjo vieną mūsų grupę iš Vilniaus.

Teko dar nesibaigus rungtynėms eiti į jau nuo pernai man gerai pažįstamą maniežo milicijos poskyrį ir pasirašyti laidavimą už Burgamistrą, įsipareigojimą, kad parvešiu jį namo. Pasirašiau. Paleido. Velniai nematė to futbolo – „Žalgiris“ vis vien praleido keturis sausus.

Po mačo vėl su apsauga susodino į autobusą, nuvežė į stotį ir atidavė vietinių mentų priežiūrai. Pabendrauti norinčių vietinių, besitrinančių stotyje, užmatėme taip pat apie 40. „Spartak“ gerbėjų vėl nesimatė. Todėl šį kartą apsupusia mus milicijos siena nebuvome patenkinti. Toks priešų kiekis įspūdžio nedarė ir pasiaiškint su jais nebuvome prieš.

Šiaip jau raudonai baltų nedalyvavimą įvykiuose man bandė išaiškint Maskvos komjaunuolis, vadovavęs mus vežiojusiam autobusui. Anot jo, mūsų saugumo klausimas Maskvoje buvo sprendžiamas mėnesį. Mentai derino su miasnikų lyderiais, „Spartak“ klubas su visais futbolininkais paplatino viešą atsišaukimą į savo gerbėjus su prašymu nepuldinėti „Žalgirio“ fanų ir panašiai.

Nežinau, kiek ten tiesos, o jei ir yra – kiek tas atsišaukimas padėjo apraminti raudonai baltų aistras, bet žinau, kad jeigu mūsų klubas būtų prašęs nepulti maskviečių, mes į tai būtume vargiai atsižvelgę...

Vienintelis išvykos nuotykis įvyko tada, kai vienas iš oponentų gaujos kažkaip prasibrovė pro mentus. Ir sustojo už mūsų prie sienos. Jo veidas išdavė, kad yra paauglys, o atributika – kad „Dinamo“ gerbėjas.

„Taip, dabar jūs uždengiat mus nuo mentų, o mes jį kertam“, – pradėjo reguliuoti būsimą akciją Lenciūgas.

„Nesužalokit gal stipriai, jam gal dar net nėra šešiolikos?..“ – kažkodėl man pagailo vaikio.

„Man pačiam nėra šešiolikos. Kertam“, – atšovė Lencius.

„Čto kertam, dumajete, ja po vašemu ne ponimaju?“ – prabilo maskvietis.

Apstulbę susižvalgėm.

To jam ir reikėjo. Smūgis Lenciūgui, smūgis Kurmiui ir prasiyręs ir pro mus,

ir pro mentus dinamikas jau skuodė link savų. Nespėjo. Mentai atsitokėjo greičiau nei mes. Jaunuolį išvežė, o maskviečių gauja išsiskirstė.

„O tu sakei – dar šešiolikos nėra...“ – apmaudą liejo Lenciūgas.

„Kietas vaikis“, – pagalvojau aš, bet nutylėjau.

Išsivaikščiojus maskviečiams, ramiai susėdome į traukinį ir išvykome namo.

Štai tokia buvo pati ramiausia sovietmečio išvyka į Maskvą.

Taip pat skaitykite