Sportas

2020.10.28 10:16

(Ne)naujas Plaukimo federacijos prezidentas: apie elito ateitį, norą didinti biudžetą ir vaikus įkvepiančius trenerius

Paulius Cubera, LRT.lt2020.10.28 10:16

Antrą kartą Lietuvos plaukimo federacijos prezidentu išrinktas verslininkas Tomas Kučinskas į federaciją oficialiai grįžta po ketverių metų pertraukos. Tiesa, 2012–2016 metais šias pareigas ėjęs vyras teigia, kad nuo plaukimo niekada nebuvo nutolęs, o į šią poziciją nusprendė grįžti neatsiradus jaunesnių lyderių. Interviu LRT.lt T. Kučinskas pasakojo apie svarbiausius planus, norą išauginti federacijos biudžetą, vaikų mokymą plaukti ir dabartinį elitą pakeisiančius jaunus talentus.

Žurnalo „Top“ sudarytame turtingiausių Lietuvos žmonių reitinge 53 metų T. Kučinskas praėjusiais metais užėmė 217-ą vietą su 22 mln. eurų turtu. Bene labiausiai žinomas kaip buvęs bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ generalinis direktorius T. Kučinskas yra ir aistringas plaukimo mėgėjas, jau anksčiau ėjęs ir šio sporto federacijos vadovo pareigas.

2015-aisiais jis bendruomenei pranešė, kad antros kadencijos nesieks, ir 2016 metų rinkimuose jo vietą užėmė buvęs generalinis sekretorius Emilis Vaitkaitis. Po ketverių metų darbo kaip prezidentas į LTOK vadovus nesėkmingai kandidatavęs E. Vaitkaitis nusprendė, kad irgi nebandys antrą kadenciją iš eilės vadovauti plaukimui, – jis sakė, kad iškėlus savo kandidatūrą į LTOK prezidentus būtų neetiška kandidatuoti LPF rinkimuose.

Tad plaukimo bendruomenė prezidentą rinkosi iš vieno kandidato – T. Kučinsko. Visi 17 iš 21 rinkimų konferencijoje dalyvavusių federacijos narių vienbalsiai pritarė T. Kučinsko kandidatūrai ir išrinko jį prezidentu. E. Vaitkaitis dar sykį tapo federacijos generaliniu sekretoriumi.

– Kaip vertinate E. Vaitkaičio sprendimą siekti LTOK prezidento posto? Ar jis turėjo šansų laimėti?

– Aš manau, jeigu jie būtų dirbę nuosekliai bent porą metų ir dirbę ne tam, kad užimtų LTOK, o tam, kad įgyvendintų pokyčius, kuriuos reikia įgyvendinti, būtų bandę suburti bendraminčių komandą reikalingiems sprendimams, šansų būtų turėjęs. Pradėjus prieš 2–3 mėnesius, turint galvoje, kad D. Gudzinevičiūtės pozicijos yra labai stiprios, šansų nebuvo daug. Jam taip ir sakiau.

Bet aš džiaugiuosi ir tais 17 balsų, tai nėra nulis ar vienas. Jaunam žmogui laimėti su tokiom gražiom svajonėm, skaidria komunikacija, be povandeninių srovių, o dar apkaltintam susidėjimu su Arūnu Pukeliu, manau, tai yra puikus pasiekimas. Kažkoks sujudimas bendruomenėje įvyko. Toliau reikia dirbti, bendrauti, diskutuoti. Jeigu tai prasidės, tai bus geriausias pasiekimas. Emilis nėra žmogus, kuriam labai svarbus postas.

– Kai jūs buvote prezidentu, E. Vaitkaitis dirbo generaliniu sekretoriumi, paskui jau jis buvo prezidentas, o dabar grįžtame į ankstesnį variantą. Ar federacijoje kas nors iš esmės pasikeis? Kaip dirbsite, kai federacija įsikūrusi Kaune, o jūs – Vilniuje?

– Turėsime du biurus. Dalis žmonių dirbs Vilniuje prie manęs, o kita dalis liks Kaune. Mes su Emiliu labai aiškiai pasidalinsime atsakomybę ir kas savaitę bent kartą susitiksime. Emilis daug kur puikiai tvarkosi, manęs nereikia, bet yra tam tikrų strateginių dalykų, kur stiprus esu aš.

– Emilio pusė bus labiau profesionalioji, o jūsų – labiau susijusi su projektiniais dalykais, vaikų mokymu plaukti ir panašiai?

– Ne visai. Mums reikia suklijuoti trenerius, sujungti skirtingas pasirengimo taktikas, kad jos galėtų sąveikauti. Nesakau, kad reikia dirbti pagal vieną kurpalių, kiekvienas turi savo filosofiją, jos skiriasi, tačiau sinergijos reikia, kai ką galima daryti kartu, kai ką – atskirai. Paskui tą piramidę reikia nuleisti bent jau į tuos penkis centrus, ta pačią parengimo sistemą, o paskui – ir į rajonus. Emilis sakė, kad jam nepavyko sukurti, yra daug žmogiškųjų dalykų, asmeniškumų – viską reikia išspręsti ir judėti dėl bendro tikslo. Bendruomenės sukūrimas yra vienas esminių dalykų ir čia reikės mano pagalbos.

Yra tarptautiniai ryšiai ir man reikės smarkiai padalyvauti. Jau užmezgiau kontaktus su JAV universitetais, turinčiais stiprias plaukimo programas. Turime nemažai plaukikų, išvykstančių į JAV, ir mums labai svarbu, kad nenutiktų kaip su keletu sportininkų, kurie išvažiavę dingo. Arba išvyko ne į tuos universitetus plaukimo prasme, arba nebuvo vidinės ar universiteto motyvacijos po NCAA čempionato, kuris vyksta kovo gale, ruošti juos toliau pasaulio čempionatams ar olimpinėms žaidynėms. Jeigu mes ruošiame, investuojame lėšas, norime koordinuoti, jokiu būdu ne drausti, kad ir vaikai gautų gerą universitetą, ir stiprūs treneriai būtų, kad mes galėtume bendradarbiauti, pasiderinti programas, atsivežti trenerius į čempionatus.

– Kiek iš viso žmonių yra jūsų komandoje? Pastaruoju metu atrodė, kad E. Vaitkaitis federacijoje yra vienas.

– Jis nėra vienas, bet turbūt labiausiai matomas. Dalis žmonių dirba su vaikų mokymo plaukti programa, kurią nužudė Sporto rėmimo fondo pinigų skirstymas.

Mes nenorime labai išsipūsti, Vykdomajame komitete yra 10 žmonių su labai aiškia logika, kas ką daro. Bet tai yra visuomeninės pareigos, negaliu reikalauti iš žmonių atiduoti labai daug laiko, bet visi turės tam tikrą atsakomybę. Per konferenciją sutarėme, kad bent 4 valandas per savaitę Vykdomojo komiteto nariai skirs federacijai. Aš pats žadėjau pusę savo laiko skirti sportui, bet mano pareigos bus visuomeninės, man federacijos pinigų nereikia ir aš nė karto neėmiau nė euro.

Mūsų komandoje bus 6–7 žmonės, dalis bus atsakingi už sportinę dalį, kiti – už plėtrą, infrastruktūrą, vaikų mokymą. Turiu komercinių idėjų, kaip būtų galima uždirbti pinigų, pritraukti rėmėjų. Šiuo metu plaukikų bendruomenėje yra 20 tūkst. žmonių, tačiau jei užpildysime visus baseinus, kuriuos žadame pastatyti, bendruomenėje bus 100 tūkst. žmonių. Manau, toks skaičius yra įdomus verslui reklamine prasme.

– Kaip ir iš ko federacija gali uždirbti pinigų?

– Pradėkime nuo to, kad plaukiančiųjų Lietuvoje yra 25–30 tūkstančių. Kiekvienas plaukiantis žmogus perka įvairiausių dalykų: reikia kostiumėlio, kelnaičių, įvairių plaukmenų, kepurėlių, akinukų. Jeigu mes turime ryšių pasaulyje, kodėl negalime labai patraukliomis kainomis padaryti internetinės prekybos? Su „Audimu“ ar kuo nors kitu padaryti projektą su specialiais rinktinės kostiumais, sugraduoti juos pagal vaikų lygį, kad kiekvienas vaikas galėtų išsiskirti. Jeigu yra tiek žmonių, kurie išleidžia 50 eurų per metus, – jau nemaža suma.

O jeigu kalbame apie baseinų poreikius, susijusius su infrastruktūra, mūsų rėmėjai yra tie patys „Myrtha Pools“, prekiaujantys baseino reikmenimis, „Omega“ laikrodžiai, – galbūt mes galime pasiimti atstovavimą. Geresnių specialistų, susijusių su baseinų valdymu, nelabai yra.

– Dažnai sakoma, kad Lietuvoje plaukikai užauga be baseinų, nors jų Lietuvoje jau nemažai. Ar Lietuvoje jau pakanka baseinų?

– Toli gražu. Šiuo metu Kaunas turi 50 metrų „Girstučio“ baseiną, turi „Dainavą“, „Viliją“ ir „Šilainius“, yra apie 2 000 plaukimą sportuojančių vaikų. Kiek žinau, miestas yra priėmęs sprendimą ir „Žalgirio“ saloje stato dar vieną 50 metrų baseiną, apsisprendė statyti 25 metrų baseiną Panemunėje ir renovuoti Šilainių baseiną. Aš čia neskaičiuoju „Impuls“ sporto klubų ir kitų privačių baseinų. Bet Kaune netelpa žmonės, net rinktinei neįmanoma gauti kelių takelių.

Poreikis vien Kaune yra bent du kartus didesnis, Vilniuje – kokius šešis, Klaipėdoje visiškai netelpa vaikai, pergrūsti baseinai, Panevėžys dūsta – su vienu baseinu gamina tokį produktą visai Lietuvai. Yra antras baseinas, kur plaukia internato vaikai, bet jis apverktinos būklės. Šiauliuose, kaip aš sakau, yra pusantro baseino. Didžiuosiuose miestuose yra bėda.

Vandens sportas nėra vien plaukimas. Tai vandensvydis, mėgėjai, senjorai, šuolininkai, visokios aerobikos, užsisukęs vaikų mokymas plaukti.

Regionuose situacija skirtinga. Rajonuose, kurie pasistato baseinus, o jų rajonų centruose vis labiau atsiranda, deja, ne viskas gerai. Ten, kur savivalda ir meras supranta, kaip turi veikti baseinas, ten turi būti pilna vaikų, pilna sportininkų ir mėgėjų, jį reikia įsukti, o ne deginti pinigus šildant vandenį, – tie rajoniniai centrai veikia gerai. Utenoje visada viskas gerai, Varėna puikiai susitvarkiusi, Marijampolės vaikai atvažiuoja į varžybas.

Bet yra vietų, kur baseinų yra, bet nieko nevyksta. Yra kelios to priežastys – savivalda nenori mokyti net savo vaikų plaukti, nors turi baseiną, tokių yra apie 10. Alytuje negerai, nėra gerai Šalčininkuose, kur lietuvių mokykloje yra puikus baseinas. Mano supratimu, kažkas ten yra ir nacionaliniu pagrindu, kad lenkų vaikų nenori vežti į baseiną. Elektrėnuose tikrai galėtų būti geriau – ten yra 50 metrų baseinas. Tikrai yra vietų, kur būtų galima pasitempti.

Bet yra ir gerų pavyzdžių. Palanga pasistačiusi baseiną, pasiėmusi iš Panevėžio mūsų vieną geriausių trenerių Židrūnę Budrienę, kuri užaugino daug olimpiečių. Tikrai žinau, kad ten bus pilna vaikų, surinktų tiek iš Palangos, tiek iš miestelių, ir tikrai bus sportininkų. Ji yra tikra entuziastė.

Ne visur problema yra infrastruktūra. Aišku, jei neturi baseino, nieko nepadarysi, bet turi būti entuziastų, motyvuotų trenerių, kurie suvokia, ką reikia daryti su vaiku, atiduoda laiką ir širdį, o šalia turi būti sistema, kuri padeda, o ne trukdo. Tuomet yra ir rezultatas.

Panevėžys kiekvieną olimpinį ciklą mums duoda keturis aukščiausio lygio sportininkus. Keturis iš keturių takelių. Kažkada su Panevėžio vadovais susėdome ir klausėme, kaip jie taip sugeba. Jie atsirenka geriausius vaikus ir iš 100 vienas ateina į aukščiausią rinktinės lygį. Tai fantastiškas rezultatas. Mes turime turėti penkis panevėžius – Vilnius, Kaunas, Klaipėda ir Šiauliai turi būti kaip Panevėžys. Tada mūsų rinktinė bus kaip dvi krepšinio komandos.

– Ką gali padaryti federacija, spręsdama infrastruktūros trūkumo šalyje problemą?

– Yra keletas būdų. Mes skaičiuojame, kad galėtume dalyvauti Lazdynų baseino koncesijoje. Arba ieškome varianto statytis baseiną, arba kalbame su savivaldybe, kad pastatytume vieną objektą, kuris aiškiai būtų nukreiptas į aukštą meistriškumą. Jame treniruotųsi vien tik sportininkai arba beveik vien tik sportininkai, suvienijant visus interesantus. Tai ir penkiakovė, vandensvydis, šuoliai į vandenį, sinchroninis plaukimas, kas irgi yra olimpinė sporto šaka. Ten būtų kaip ir sportininkų kalvė. Penkiakovininkams reikėtų fechtavimo salės, šaudyklos šalimais, reikėtų gyvenamosios vietos, kažkokio viešbutėlio. Kad ir teritorija šalia olimpinio centro, šalia „Akropolio“, ten tam pakankamai žemės, kalbėjome su savivaldybe, kad ten būtų puiki vieta. Tai galėtų būti valstybės objektas, kurį federacija nuomotųsi, bet bent jau turėtume pirmą ranką.

Dabar mes visur turime paskutinę ranką – arba savivaldybė valdo baseiną, arba privatus koncesininkas. Kai tu kažkaip susitari, gauni vieną takelį vienur, du takelius kur nors kitur. Mūsų rinktinė išbarstyta: vieni treniruojasi Kaune, kiti dirba Klaipėdoje, nes reikia 50 metrų baseino.

Dabar perkėlėme geriausius panevėžiečius šalia Inos Paipalienės ir Dano Rapšio, Klaipėdoje dirba jau 10 plaukikų. Kokybiškam darbui mums reikia bent 3–4 takelių, o ten esame suspausti. Mes net neprašome duoti už dyką, mes prašome parduoti komercinėmis kainomis.

Turime du takelius ryte ir du takelius vakare. Ten yra sporto salė, geras maitinimas, viešbutėlis. Mes ten realiai prisiglaudėme, ačiū klaipėdiečiams, koncesininkas padarė tam tikrų kompromisų. Kol kas turime vietos, bet artėja olimpinės žaidynės, D. Rapšys su Andriumi Šidlausku turi dviese turėti vieną takelį, kitaip darbas bus nekokybiškas. Aštuoni į kitą taką eiti negali ir automatiškai pasibaigus ISL ir sugrįžus Danui su Andriumi turėsime ten mažinti savo komandą. Taip išsisklaidžius darbas nėra geras.

– Laikas deryboms su politikais dabar turbūt pats netinkamiausias?

– Na, mes parodėme iniciatyvą, 23 sporto federacijos kreipėmės į Seimą, kad būtų padarytas pokytis Sporto plėtros fonde. Biudžetas nuolat auga ir norime, kad 30 proc., t. y. 6 mln. eurų iš 21 mln., būtų nukreipta į programinį meistriškumą. Visos federacijos realiai galėtų pasidvigubinti lėšas.

Tiems, kurie visai nekvėpuoja, tai leistų kvėpuoti, tie, kurie nori kurti, galėtų pradėti kurti, o stipresnės federacijos galėtų įgyvendinti valstybės strateginį tikslą ir turėtume ne 23 olimpiečius, o 53. Strigome, sugriovė politikai šią idėją, nesurinko kvorumo nė karto. Atrodo, kad federacijų ir valstybės siekis išsiskiria su kai kurių Seime esančių asmenų siekiu. Laukiame rinkimų rezultatų ir bandysime toliau kalbėtis.

– Kai buvote prezidentu pirmą kartą, labai akcentavote vaikų mokymo plaukti projektą kaip pirmą žingsnį kelyje į plaukimo pasaulį. Kas nuveikta per visus tuos metus šioje srityje?

– Idėja buvo paprasta: 32 pamokos per metus antrokams po vieną arba dvi per savaitę fizinio lavinimo pamokų metu iš ryto, kai baseinai tušti. Mes 8,5 tūkst. vaikų ribą pamokose palaikėme, tai yra apie 40 proc. visų antrokų (skaičiuojame, kad antrokų yra apie 20 tūkst.). Norime išmokyti visus plaukti. Buvome stabilizavę padėtį, buvo rutina, reikėjo daryti kitą žingsnį.

Bet šiemet nukirto programą, kažkokie projektiniai ekspertai nusprendė, kad to nereikia. Tas klausimas jau atsidūręs teisme, dar iki manęs sprendimas yra apskųstas teismui. Bet mūsų tikslas nėra teistis, tikslas yra kurti. Bandysime įtikinti Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, kad tai nėra projektinis dalykas, kad tai programa. Valstybės strategijoje, Nacionalinės pažangos projekte, valstybės programoje – visur vaikų mokymas plaukti yra įrašytas kaip privalomas. Per tuos metus jis jau turėjo konvertuotis iš projekto, kur tu eini per ekspertus ir bandai gauti finansavimą, į programą, kuri turėtų būti finansuojama atskira asignavimų eilute.

Valstybė skelbia konkursą ir jame gali dalyvauti bet kas, kad ir federacija. Jeigu ten yra aiškios sąlygos, kas turi būti atlikta, kad licencijuoti kokybiški treneriai turi būti, kad bent tam tikras aukštas procentas vaikų turi nuplaukti tuos 50 metrų, išlaikyti egzaminą ir gauti sertifikatą. Jeigu mes sakome, kad tai turi aprėpti regionus, o ne viename centre išleidžiant pinigus, manau, kad federacija yra pats geriausias partneris valstybei įgyvendinant šią socialinę misiją. Deja, bet kažkas bent kol kas tai sužlugdė, nesiimsiu spręsti, kokių paskatų vedamas. Bandysime tai išspręsti, bandysime tapti programa. Jeigu nerasime greitų sprendimų, kitais metais mokymas labai sumažės, kokius tris kartus. Vaikai, kurie pirmą dalį gavo, antros negaus.

Geriau vaiko iš viso nemokyti plaukti, negu kažkiek pamaudyti, jis tada mano, kad moka, bet iš tiesų nemoka ir yra paleidžiamas. Tai pats baisiausias dalykas. Turime suprasti, kad tai gyvybiškai svarbi funkcija, turime išmokyti tinkamai. Vaiką turime paleisti į gyvenimą jau mokantį plaukti, mokantį elgtis sudėtingose situacijose.

Mes tikrai pajėgūs su turima infrastruktūra mokyti ir 12–13 tūkst. vaikų. Kitur tiesiog nėra baseinų arba iki artimiausio baseino yra daugiau nei 30 kilometrų – tada jau sunku. Tai nėra brangu, tokio masto projektas kainuoja apie 500 tūkst. eurų. Mes verkiame, kad vaikai tunka, nesportuoja, fizinio lavinimo pamokos neefektyvios, daug žmonių skęsta, – ką gali sugalvoti geriau, nei antroje klasėje visus vaikus mokyti plaukti?

– Ar yra pavyzdžių, kad vaikai, pradėję antroje klasėje plaukti pagal šią programą, vėliau tapo sportininkais?

– Dar anksti, bet turime labai įdomių 2008–2009 m. gimusių vaikų. Kai kurie jų pradėjo su vaikų mokymo plaukti programa. Jie gal nėra pasižymėje Lietuvoje, bet aš juos jau matau, nes labai domiuosi visais vaikais, kiek yra talentų, kalbuosi su treneriais. Tie dvylikamečiai jau išlenda iš programos, manau, kad kuo toliau, tuo labiau mes juos pamatysime. Mes manome, kad apie 10 proc. tikrai yra labai gabūs plaukimui. Norėtume, kad plaukti liktų dar daugiau vaikų, nes plaukimas yra viena tinkamiausių sporto šakų vaiko kūno vystymuisi.

Ir Tarptautinės sveikatos organizacijos duomenys, ir pasaulinė praktika rodo, kad gimnastika, plaukimas, komandinis sportas ir lengvosios atletikos pradmenys (bėgimas ar panašiai) yra geriausios sporto šakos vaikams, jų vystymuisi.

Panevėžys jau yra įgyvendinęs proaktyvumą, jie kasmet po vaikų mokymo plaukti programos atsirenka 100 geriausių vaikų ir toliau juos treniruoja. Mes turime imti jų patirtį ir ja dalytis su kitais. Jeigu iš 8 000 vaikų bent 10 proc. tęstų plaukimo treniruotes, o iš jų bent 1 proc. pasiektų aukščiausią lygį, tai būtų 8 sportininkai per metus. Olimpinis ketverių metų ciklas – 32 plaukikai. Pusė iš jų tikrai būtų A normatyvo, tada mes būtume Europoje tarp lyderių.

Plaukimas ir lengvoji atletika olimpinėse žaidynėse sudaro apie 30 proc. visų medalių, tad visos šalys į šias sporto šakas ir akcentuojasi. Konkurencija plaukime ir lengvojoje atletikoje yra milžiniška. Tie vaikai, kurie paties aukščiausio lygio nepatempia, kurie gal netaps olimpiniais plaukikais, gali keliauti kitur – tapti penkiakovininkais, triatlonininkais.

– Ilgus metus Lietuvos plaukimo lyderė buvo Rūta Meilutytė, dabar toks yra D. Rapšys. Kas bus po Tokijo žaidynių, jeigu Danas sugalvotų pailsėti? Arba kas ateina už jo?

– Pažinodamas Daną nemanau, kad jis norės pailsėti. Dar vieną olimpinį ciklą jis tikrai trauks. Po Tokijo žaidynių vienintelis Giedrius Titenis bus tikrai vyresnio amžiaus. Mes kalbėjome su Giedriumi, aš tikiu, kad jis į Tokiją gali patekti su A normatyvu. Yra tikrai daug plaukikų, kurie būdami virš 30-ies toliau plaukia, gal ir Giedrius liks. Visi kiti pagrindiniai sportininkai yra gimę 1995–1997 metais, jie tikrai dar gali traukti vieną olimpiadą.

Kotryna Teterevkova, iš kurios tikimės A normatyvo, yra gimusi 2002 metais, jai dar plaukti ir plaukti. Yra pora vaikinų, kurie gerina Lietuvos rekordus, gerina Dano buvusius rezultatus tos amžiaus grupės, – Arijus Pavlidi ir Danilas Pancerevas. Yra visa gvardija įdomių panevėžiečių. Ten tikrai yra gabių, entuziastingų, motyvuotų vaikinų, kurie dabar kartu dirba Klaipėdoje. Danas yra puikus vedlys ir motyvuotojas, jis pats juos moko, vyksta labai geras bendradarbiavimas.

A. Šidlauskas lieka, Ugnė Mažutaitytė irgi lieka, ji baigė mokslus JAV, grįžo į Lietuvą, dirba Anykščiuose, dabar yra sustabdžiusi magistrantūros studijas, susitelkusi į Tokiją. Simonui Biliui puikiai sekasi „Energy Standart“, jis ten turi puikias sąlygas.

Yra visas būrys dar jaunesnių sportininkų. Unikalus atvejis yra gimęs „Impuls“, kur buvęs panevėžietis Kęstutis Steponavičius pats komercinėmis kainomis surinko entuziastų tėvelių grupę su puikiais vaikais. Jeigu pažiūrėtume į geriausius 2006–2007 metais gimusių vaikų rezultatus, labai smarkiai išsiskiria jo „impulsiečių“ komanda, dalis vaikų jau perėjo į sporto mokyklas. Ten yra Smiltė Plytnykaitė, Patricija Kondraškaitė, keli puikūs vaikinai. Ta pati Stela Švenčionytė, dalyvavusi LRT projekte „Dainuok su manim“, yra puiki plaukikė nugara ir dainininkė.

Ignalinoje yra entuziastas Eugenijus Rakitinas, jis pats dar plaukia varžybose su sportininkais, jo istorija irgi įdomi. Kažkada buvęs meras Bronis Ropė pastatė Ignalinoje baseiną, beje, labai efektyvų, ir kažkaip surado, prikalbino, sudarė sąlygas dirbti ir gyventi. Lietuvos čempionatuose pradėjo atsirasti daug vaikų iš Ignalinos. Dabar Eugenijus subūrė regiono komandą, pradėjo kooperuotis su kitais treneriais iš Aukštaitijos, kitais baseinais, rengia bendras stovyklas. Sutarėme su Eugenijumi, kad jis gauna federacijos palaikymą ir daro projektą per Lietuvą – jungia regioninius baseinus į vieną sistemą. Žinoma, tai bus jo papildomas darbas, bet kursime tą sistemą.