Sportas

2020.10.18 17:37

Žymiausio Lietuvos futbolo sirgaliaus knygos ištrauka – gausios muštynės Černiachovske ir į pagalbą atėję „mentai“

LRT.lt2020.10.18 17:37

Bene žinomiausias Lietuvos futbolo gerbėjas, Vilniaus „Žalgirio“ sirgalių grupės veidas Ingvaras Butautas jau netrukus išleis knygą „Anapus futbolo aikštės“. Portalas LRT.lt spausdina pirmąją šios knygos ištrauką.

1990 m. Lietuvai paskelbus apie nepriklausomybės atkūrimą Vilniaus „Žalgiris“ netrukus pasitraukė i SSRS futbolo pirmenybių, kovo 9 d. spėjęs sužaisti vos vienerias rungtynes. Paskubomis buvo įkurta Baltijos lyga, kurioje žaidė Lietuvos klubai, keli ne patys stipriausi latvių ir estų klubai bei viena komanda iš Kaliningrado srities, Černiachovsko.

Taip pat skaitykite

Ši knygos ištrauka ir yra būtent iš „Žalgirio“ sirgalių išvykos į Kaliningrado sritį ir vienas rimčiausių muštynių.

Knyga „Anapus futbolo aikštės“ prekyboje pasirodys jau visai netrukus, o ją įsigyti bent jau iš pradžių bus galima tik pas patį autorių, parašius į jo administruojamą facebook puslapį Pietų-IV Ultras.

„Anapus futbolo aikštės“ ištrauka:

Nedidelių muštynių Baltijos lygoje pasitaikydavo daug kur. Miestai, į kuriuos važiavom, buvo visiška futbolo provincija ir jų gyventojai dažniausiai akyse nebuvo matę priešininkų komandos gerbėjų. Bet rimtas susirėmimas, kur man teko ir sudalyvauti, o ne tik skirti girtus iš abiejų pusių, buvo vienas – Černiachovske.

Vietos „Progress“ tuoj pat įmušė ir ilgą laiką pirmavo. Visą pirmą kėlinį. Bet antrą „Žalgiris“ sutvarkė reikalus ir atseikėjo rusams keturis įvarčius. Stadione buvo persimesta replikomis su vietos žiūrovais, bet viskas baigėsi ramiai.

Nežinau kodėl, bet pabandėm grįžti su „Žalgirio“ autobusu.

„Nepriimsim, nes dauguma jūsų yra girti“, – atkirto į prašymą Benjaminas Zelkevičius.

Tiesą sakant, nė kiek ant jo neužpykau. Viskas buvo teisingai, Benai. Pamoka visiems laikams – jei yra svyruojančių žmonių, prašytis į klubo autobusą yra nepadoru. Iki šiol to laikausi.

Žodžiu, patraukėm tada į traukinių stotį.

Pakeliui prie kažkokio kaboko keliomis replikomis persimetėm su kažkokiais vietiniais vyrukais. Dar sustojom, tikėdamiesi, kad jie bandys ką nors pasakyti, bet tie rimtų pretenzijų nepateikė. Ir netrukus apsistojome stoty.

„Jie ateina ir jų daug“, – sušuko kažkas iš mūsiškių, įšokęs į stotį iš parūkymo lauke.

Iškišau galvą įsitikint ir pamačiau per pusšimtį vietinių jau čia pat. Kai šmurkštelėjau atgal į stotį, žaliai balti jau statė iš suolų barikadą, atitveriančią nedidelį salės užkampį su bilietų kasa.

Už tų barikadų ir teko atremti kelis kartus gausesnio priešo puolimą, prasidėjusį butelių ir kitokio šlamšto apsimėtymu. Užtvaros, beje, labai padėjo, atakuojantieji bandė kabarotis per jas, būdavo numušami, slydo, krito atgal ir trukdė galinėms saviškių eilėms.

Netrukus susilaukėm netikėtos paramos. Pasirodo, savo barikada užrėmėm ir mūsų užnugaryje buvusį milicijos postą. Iš jo išlindę trys mentai greitai primetė, ką daryt, ir įsiveržė į pirmąsias ginančių barikadą pozicijas. Ir galiu pasakyt, kad savo bananais mojavosi jie puikiai – patiesė ne vieną ir ne du puolančiuosius.

Vienam užpuolikų vis dėlto pavyko kažkaip peršokt ir užtvaras iš sukrautų vienas ant kito suolų, ir mūsų pirmąją liniją. Tačiau kuo nors pakenkti besigynusiems nepavyko. Neaukštas ir smulkus vyrukas išsitiesė ant grindinio ir tuoj pat buvo nokautuotas kojų spyriais, sugriebtas ir kaip maišas permestas per barikadą atgal užpuolikams. Keliems buduliams teko tą maišą iš mūšio lauko kažkur evakuoti.

Per pat puolančios armijos vidurį į mūsų pusę brovėsi iš kažkur atsiradęs Sovietinės armijos karininkas. Ir braudamasis iš dėtuvės traukėsi pistoletą.

Atsidūręs prie barikados, staigiai kariškai apsisuko ir nieko nelaukęs iššovė į lubas.

Šūvio garsas ir nuo lubų nubyrėjęs tinkas staigiai sustabdė mūšį. Abi pusės suakmenėjo ir stoties salėje įsivyravo tyla.

„Tai buvo perspėjamasis šūvis. Kitas bus į taikinį“, – griežtai pareiškė kariškis.

Kai kurie buduliai atgavo amą. „Mes tokie patys rusai, o čia fašistai lietuviai“, – bandė kažką aiškint.

„Diskussiju razvodit ja ne nameren“, – karininko žodžiai nuskambėjo kaip įsakymas.

Buduliai ilgai nelaukė. Dingo iš stoties taip pat greitai, kaip joje pasirodė.

„O dabar sustumkit suoliukus į vietas“, – pasakė aukščiausio laipsnio milicininkas.

Sustūmėm. O salėje pasirodžiusi valytoja visiškai likvidavo mūšio pėdsakus.

Tik pažvelgus į viršų lubose matėsi kulkos išmušta skylė.

„Tik nesakykit, kad neturit degtinės. Traukit iš tašių. Zakuska moja“, – pasakė mentų vadas.

Pora butelių degtinės atsirado. Trys mentai ir keli mūsiškiai toliau nuo pašalinių akių ištašė ją, užkąsdami lašiniais, pomidorais ir agurkais tarnybinėse stoties patalpose. Kaip tikri mūšio sąjungininkai.

Po to mentai padėjo mums įsirašyti į traukinį. Bilietų tai mes turėjom vieną kitą.

Vėlų vakarą pasiekėme Vilnių.