Artėjant Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento rinkimų finišo tiesiajai, futbolo aistruoliai sulaukė netikėtos naujienos – Vilniaus „Žalgiris“ ateityje svarsto išmėginti jėgas Lenkijos „Ekstraklasa“ čempionate. Iki klubo atstovams paneigiant informaciją, buvo galima įsivaizduoti, kaip į Vilnių atidunda griausmingosios „Legia“ ir „Lech“ ultros arba savotišką džihadą viena kitai paskelbusios Krokuvos „Wisla“ bei „Cracovia“ sirgalių grupuotės. Visgi 1938 metais panašiam scenarijui lakios vaizduotės tikrai nereikėjo, o ir istorinės aplinkybės tada buvo kiek kitokios.
Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte futbolo žarija ruseno ryškiai: „Strzelec“, „Lauda“, „Pogon“ ir Pirmojo pėstininkų pulko komandos dalyvaudavo šalies futbolo turnyruose, tačiau skambių trofėjų ten neiškovojo.
Ryškesnį pėdsaką paliko ir įsimintinų pergalių į Vilnių atnešė 1933 metais įkurtas armijos sporto klubas „Šmigly“.
Įkvėpėjas – žymus maršalas
Ankstesnių Vilniaus komandų pasirodymai netenkino kelių karininkų, įkūrusių klubą bei siekusių, jog šis sėkmingiau reprezentuos miestą futbolo padangėje.
Prie rimtesnio „Šmigly“ įvaizdžio gerokai prisidėjo naujasis ekipos stadionas, kurio atidaryme dalyvavo ir tarpukario Lenkijos politinio lyderio Juzefo Pilsudskio dukterys. Būtent J.Pilsudskio vardas stadionui ir buvo suteiktas.
Armijos sporto klubas turėjo savo akivaizdų simbolį – juo buvo garsus maršalas Edwardas Rydzas-Šmigly. Tarpukario Lenkijos ginkluotųjų pajėgų generalinis inspektorius Lietuvos istorijoje taip pat nebuvo statistu.
Po 1938 metais kilusio ginkluoto konflikto abiejų šalių pasienyje, kai tarp Lenkijos ir Lietuvos pasieniečių vykusio susišaudymo metu buvo nušautas lenkų kareivis, E. Rydzas-Šmigly, paveiktas emocijų, įsakė prie Lietuvos sienos sutelkti 80 tūkstančių karių.
Savo ruožtu „Šmigly“ klubas atrankoje į Lenkijos čempionatą sukeldavo vis daugiau bangų. Keletą sykių vilniečius, buvusius arti patekimo į elitinį divizioną, eliminavo pajėgūs klubai, tačiau 1937 metais futbolininkams pavyko driokstelėti. „Šmigly“ komanda keturių ekipų turnyre nusileido tik Varšuvos „Polonia“ ir, likdama antra, užsitikrino sau vietą kito sezono elitiniame divizione.
Išskirtinis sezonas tarp geriausių
Vilniečiams teko privilegija ne tik kovoti su dar devyniais stipriausiais Lenkijos klubais, bet ir įrašyti „Šmigly“ pavadinimą į šalies futbolo istoriją. Tik šiuo metu kitų valstybių teritorijoje esantys Vilniaus bei Lvovo miestai turėjo savo ekipas „Ekstraklasa“ čempionate.
„Šmigly“ turnyre kovojo ne tik su Lvovo „Pogon“ komanda, bet ir su kitais dar iki šiol gyvuojančiais bei žinomais klubais: Chožuvo „Ruch“, Poznanės „Warta“, „Wisla“, „Cracovia“, „Polonia“ ar Lodzės LKS.
Visgi debiutinis sezonas vilniečiams susiklostė nesėkmingai – po 18 rungtynių, surinkus 11 taškų, buvo užimta paskutinė vieta.
„Šmigly“ iškovojo penkias pergales, patyrė 12 pralaimėjimų ir vienerias rungtynes sužaidė lygiosiomis. Vilniaus ekipos įvarčių santykis – 29:50.
Komandoje ryškiai žibėjo Lionginas Pawlowskis – pirmasis vilnietis, rungtyniavęs Lenkijos rinktinėje. Būtent šio puolėjo ir jo komandos draugų pastangomis futbolas dabartinėje Lietuvos sostinėje tuo metu tapo gerokai populiaresnis.
Klubą pasiglemžė istorija
Iškritę iš geriausiųjų būrio, „Šmigly“ futbolininkai siekė jau netrukus ten sugrįžti. Vilniaus komanda sėkmingai įveikė atranką bei lemiamą keturių klubų turnyrą pradėjo nesėkme ir pergale, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas viską pavertė istorija.
Paskutinis „Šmigly“ laimėjimas buvo iškovotas rezultatu 5:1 prieš Poznanės „Legia“ futbolininkus, bet lemtingasis 1939 metų rugsėjo mėnuo padėjo tašką visai Lenkijos futbolo istorijai Vilniaus krašte.
Įdomu tai, kad pagerėjus abiejų šalių santykiams, Kauno LGSF komanda sužaidė dvejas draugiškas rungtynes su Lenkijos čempionate žaidusiais vilniečiais, abu sykius nugalėdama 5:2.
Norint pajusti miesto futbolo istorijoje pėdsaką palikusio klubo aurą, derėtų nukeliauti šalia Valstybinės mokesčių inspekcijos pastato, esančio Ulonų gatvėje, kadangi netoli tos vietos stūksojo stadionas, kuriame rungtyniavo „Šmigly“.
Visgi ten, kaip ir daug kur kitur, jau prasiveržė viską griaunanti ir pelno ieškanti žmogaus ranka, tačiau į futbolo romantikų širdis jai įsiveržti niekada nebus lemta.
