Sportas

2020.10.01 05:30

Prieš pakylant Eurolygos sezono uždangai: kokius signalus siunčia Schillerio „Žalgirio“ žaidimas?

Rytis Kazlauskas, LRT.lt2020.10.01 05:30

Septynių mėnesių laukimas baigėsi. Martino Schillerio vadovaujami Kauno „Žalgirio“ krepšininkai ketvirtadienio vakarą Eurolygos rungtynėse Pirėjuje su vietos „Olympiakos“ grįš į Eurolygos kovas ir pradės 2020–2021 m. sezono kampaniją.

Ketvirtadienio vakarą vyksiančias „Žalgirio“ rungtynes su Pirėjo „Olympiakos“ nuo 20:35 val. tiesiogiai stebėkite per LRT TELEVIZIJĄ ir portalą LRT.lt.

Per ilgą pertrauką be Eurolygos rungtynių „Žalgirio“ gerbėjai naująjį sezoną pasitinka sulaikę kvėpavimą ir spėliodami, ar M. Schillerio treniruojamos komandos žaidimas atlaikys stipriausio Senojo žemyno klubinio krepšinio turnyro iššūkius.

Žinoma, „Žalgiriui“ sužaidus tik trejas oficialias rungtynes Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) dar anksti kalbėti apie komandos susižaidimą ir pasiektą optimalią sportinę formą, tačiau po dviejų įtikinamų pergalių prieš „Šiaulius“ (89:56) ir Alytaus „Dzūkiją“ (95:62) įspėjamuoju signalu Kauno ekipos sirgaliams tapo praėjusį sekmadienį namuose patirtas pralaimėjimas Panevėžio „Lietkabeliui“ – 61:72.

Dar ir Šarūno Jasikevičiaus eroje „Žalgiris“ yra patyręs ne vieną nesėkmę LKL čempionate prieš Eurolygos dvikovas, todėl tai nėra iš konteksto iškrentanti situacija. Kaip bebūtų, jeigu krepšinio gerbėjai žinojo apie Š. Jasikevičiaus diegiamo krepšinio galimybes Eurolygoje, prieš M. Schillerio debiutą yra nemažai klaustukų.

Po pirmųjų trejų rungtynių vietiniame fronte ir sužaistų penkių draugiškų susitikimų, galima geriau įvertinti, kaip pasikeitė „Žalgirio“ žaidimas išvykus Š. Jasikevičiui ir iš jo vairą perėmus naują komandos žaidimo filosofiją diegiančiam M. Schilleriui.

Atvykus M. Schilleriui, pats specialistas kalbėjo apie tai, kad komandos žaidime diegs amerikietiškojo ir europietiškojo krepšinio principus. Iš tiesų, „Žalgiris“ per pirmąsias trejas LKL rungtynes išmetė 94 dvitaškius ir 82 tritaškius. Šiuos skaičius palyginę su praėjusio sezono pradžios atkarpa matome ryškų skirtumą – 119 dvitaškių ir 70 tritaškių.

Be to, kauniečiai šiame sezone LKL čempionate atliko tik 34 baudų metimus, o praėjusiame – net 63.

M. Schillerio „Žalgiris“, kaip ir buvo kalbėta prieš pirmąsias oficialias sezono rungtynes, propaguoja krepšinį, kuriame metimai dažnai pasirenkami ankstyvose atakų fazėse. Žalgiriečiai meta daug tolimų metimų ir žaidimo negrindžia kantriu pranašumo (ang. missmatch) situacijų ieškojimu, kaip tai buvo daroma Š. Jasikevičiaus eroje.

Esminiu kauniečių žaidėju per pirmąsias trejas LKL rungtynes bei draugiškus susitikimus galime vadinti aukštaūgį iš Prancūzijos Joffrey Lauvergną, su juo gynėjai sukdavo „pikenrolo“ derinius bei sugebėdavo sutraukti varžovų gynybą į baudos aikštelę. Prancūzas vidutiniškai rinkdavo po 13 taškų bei atkovodavo po 6 kamuolius. Vidurio puolėjas išmetė daugiausiai – po 8 metimus per susitikimą.

„Lietkabelis“ pamatus pergalei prieš „Žalgirį“ sudėjo po fantastiškai sužaisto trečiojo kėlinio, jį laimėjo net 29:11. Jo metu žalgiriečių varžovai koncentravosi kauniečių baudos aikštelėje ir puikiai ateidavo vieni kitiems į pagalbą. Panevėžiečių rizika gynyboje pasiteisino paliekant laisvą atakuoti Steve`ą Vasturią, jis dvikovoje realizavo tik 1 tritaškį iš 5.

Užstrigęs ir visiškai argumentų prieš „Lietkabelį“ trečiajame ketvirtyje neturėjęs „Žalgirio“ puolimas užminė klausimą: ar kauniečiai, susidūrę su stipriausiomis Eurolygos komandomis, nekris į dar gilesnes duobes?

Portalas LRT.lt prieš pakylant naujojo Eurolygos sezono į „Žalgirio“ žaidimą pažvelgė kartu su praėjusiame sezone Vilniaus „Ryto“ trenerių štabe dirbusiu specialistu Mindaugu Braziu, praleidusiu nemažai laiko analizuojant Š. Jasikevičiaus eros kauniečių žaidimą bei stebėjusiu M. Schillerio treniruojamos komandos pasirodymą.

– Treneri, koks pirmas įspūdis kyla lyginant dviejų trenerių – Š. Jasikevičiaus ir M. Schillerio – „Žalgirius“?

– Tikriausiai tik vienas Šarūno Jasikevičiaus ir Martino Schillerio „Žalgirių“ panašumas, kad komandoje liko dalis krepšininkų iš praėjusio sezono.

Sakyčiau, kad ši komanda buvo komplektuojama pagal Š. Jasikevičiaus viziją. Daug krepšininkų liko, kontraktas su Steve`u Vasturia buvo pasirašytas prie Šaro, Marekas Blaževičius – irgi.

Klausimas, ar visi krepšininkai atitinka naujojo trenerio braižą? Kiekvienas specialistas turi savo niuansus, todėl buriant sudėtį žiūrima į tai, kaip yra matomas būsimas žaidimas.

M. Schilleris yra daugiau puolimo treneris, o Šaras į žaidimą daugiau žiūrėdavo į viską iš gynybinės pusės. Jis nerinkdavo žvaigždžių komandos, bet turėjo fiziškai stiprių krepšininkų, kurie galėjo gerai gintis.

Pamenu, kad praėjusiame sezone „Žalgiris“ išleisdavo tokį penketą, prieš kurį būdavo sunku ką nors pastatyti: pirmoje pozicijoje – Thomas Walkupas, antroje – Marius Grigonis, trečioje – Edgaras Ulanovas, ketvirtoje – Nigelas Hayesas, penktoje – Zachas LeDay`us.

– Kodėl po geros pradžios „Žalgiris“ dvikovoje su „Lietkabeliu“ visiškai sustojo trečiajame kėlinyje, kai varžovai sugebėjo spurtuoti ir, galų gale, įtvirtinti savo pergalę?

– „Lietkabelis“ turėjo aiškiai pasirinktą gynybos sistemą. Jie taikydavo „stepoutą“ prieš „Žalgirio“ žaidimą du prieš du arba momentais stumdavo žaidėją nuo užtvaros. Aišku, kad, žalgiriečiams gerai įžaidus kamuolį, kažkas puolime likdavo laisvas.

Tokiu atveju reikia žinoti trenerį, pasiruošimą rungtynėms ir sudėliotus akcentus, prieš kurį žaidėją galima rizikuoti ir jį palikti laisvesnį. Galbūt tokiu atveju yra geriau, kad iš toli mestų S. Vasturia, o ne Artūras Milaknis.

Manau, kad galėjo būti pasirinktos rizikos gynyboje. Tiesa, kad ir kokia bebūtų gynybos sistema, atsimušame į individualias žaidėjų galimybes, norą, sportinę formą per tas rungtynes.

Pagal užsivedimą ir darbą gynyboje „Lietkabelis“ atrodė su dvigubai geresne energija. Jie žaidė kietai, su kontaktu. „Žalgirio“ metimai nebuvo įžaisti, situacijos tiesiog reikalaudavo atakuoti, o komanda neišlaikė ritmo. „Lietkabelis“ sukūrė tokį žaidimą, prieš kurį „Žalgiris“ nieko negalėjo padaryti.

– Praėjusiame sezone matėme, kad net ir labai prastai iš toli atakuojantis Kauno „Žalgiris“ kaip lygus su lygiais kovodavo su pajėgiausiais varžovais Eurolygoje. Ar šio sezono žalgiriečių komanda yra labiau priklausoma nuo taiklių tolimų metimų?

– Kiek teko stebėti Kauno „Žalgirio“ žaidimą, nepasakyčiau, kad komandos puolimas remiasi vien tik tolimais metimais. Matosi, kad žalgiriečiai siekia pulti aukšta puolimo sparta.

Yra keletas „Žalgirio“ derinių, kurių metu kauniečiai bando žaisti „hand-off“ situacijas, viskas vyksta maksimaliu greičiu. Paskui, pavyzdžiui, po trečios „hand-off“ situacijos, T. Walkupas bando žaisti greitą „pikenrolo“ derinį.

Susidaro bendras įspūdis, kad „Žalgiris“ puolime ieško visų situacijų, bet ne tik atakuoja iš trijų taškų zonos. Jeigu žaidi „pikenrolą“, negali sakyti, kad bus bandoma atakuoti iš po krepšio. Viskas priklauso nuo varžovų gynybos, todėl, jeigu oponentai susispaudžia baudos aikštelėje, galima bandyti atakuoti iš aikštės kampų.

Krenta į akis, kad M. Schilleris naudoja aiškesnę taktiką nei Šaro „Žalgiris“. Yra situacijos, kurios kartojasi per rungtynes 7–8 kartus. Š. Jasikevičiaus eroje „Žalgiris“ dažniau žaisdavo tik greitojo puolimo situacijas, o visos kitos atakos turėjo labai daug variantų.

Š. Jasikevičiaus vadovavimo laikais buvo akcentuojamos silpnosios varžovų gynybos žaidimo vietos, pavyzdžiui, gynyba prieš „pikenrolą“ ar silpni individualių žaidėjų gynybiniai įgūdžiai. Šaras bandydavo išnaudoti tokias situacijas.

Atrodo, kad M. Schilleris nebando išnaudoti tokių situacijų, žaidžiamas derinys ir žiūrima, kas iš jo išeis. Tokiu atveju nelabai yra žiūrima, ar žaidžiama prieš gerą gynėją, ar blogą.

– Vadinasi, naujasis „Žalgiris“ puolime neieško „missmatcho“ situacijų?

– Taip, vadinamųjų „missmatch“ situacijų nėra išnaudojama daug, tai neakcentuojama. Pamenu, kad nagrinėdavome Š. Jasikevičiaus „Žalgirio“ žaidimą ir išsiskautindavome apie 30 derinių, o jie būdavo žaidžiami 3–4 kartus per rungtynes. Tokiu atveju tu nesi tikras, kaip prieš tave bus žaidžiama.

Tiesiog žinojai, kad, žaidžiant viena sudėtimi prieš „Žalgirį“, bus išnaudojamos silpnosios tavo komandos gynybos pusės. Dabar „Žalgiryje“ to nematau, yra žaidžiamas bendras krepšinis.

– Kokius galėtumėte išskirti M. Schillerio treniruojamo „Žalgirio“ gynybos ypatumus?

– Tą pastebėjau ne pirmas, bet „Žalgiris“ naudoja iš JAV atkeliavusią gynybą prieš „pikenrolo“ derinį, kai neleidi varžovams žaisti į užtvarą. Kai oponentai bando statyti užtvarą, bandai žaidėją nuo jos nustumti. Nesvarbu, kur tai būtų – aikštės šone ar viršuje.

Š. Jasikevičiaus „Žalgiris“ varžovą bandydavo stumti į jo silpnąją ranką. Vadovaujant M. Schilleriui varžovas stumiamas nuo užtvaros ir nesvarbu, ar į silpnosios, ar į stipriosios rankos pusę.

Atvirai kalbant, jeigu žaidi savo derinį ir tau neleidžia žaisti su užtvaromis, o tu bandysi toliau žaisti taip, turėsi problemų. Visgi pamenu, kad „Žalgirio“ draugiškose rungtynėse su „AX Armani“ klubu varžovai gerai prisiderino prie žalgiriečių gynybos.

Jiems neleisdavo žaisti su užtvaromis ir jie to nedarydavo. Jie priėmė kitus sprendimus ir bandė apžaisti sistemą – kartais gynėjas tiesiog atsidengdavo šokdamas į šoną ir būdavo situacijų, kai atsirasdavo galimybių atakuoti prieš „Žalgirį“ ir be užtvaros.

Manau, kad gero lygio komandos, atlikusios namų darbus, tokią gynybos sistemą turėtų nesunkiai išgvildenti.

– Dar per draugišką turnyrą Kaune M. Schilleris gavo kritikos už tai, kad rungtynių metu „Žalgiris“ nesugebėjo prisitaikyti prie į priekį tolstančios „AX Armani“ komandos žaidimo. Ar pastebite, kad žalgiriečiai turi planą „B“, kai situacija pasisuka ne į jų pusę? Galbūt matėte įdomius M. Schillerio sprendimus po minutės pertraukėlių?

– Po minutės pertraukėlių M. Schilleris mėgsta parodyti atliktus namų darbus. Tokias situacijas nėra lengva nuspėti, sunku pasakyti, kokią kombinaciją žais komanda.

Galbūt tokių „namų darbų“ M. Schilleris duoda kiek mažiau nei Šaras, bet mačiau, kad net kai kurios situacijos liko tos pačios. Galbūt treneris Evaldas Beržininkaitis, likęs klube, padėjo jas įdiegti. Jų yra.

Rungtynėse su „Lietkabeliu“ man krito į akis tai, kad „Žalgiris“ turėjo galimybių sugrįžti į dvikovą. „Žalgiris“ pradėjo keistis dengiamaisiais gynyboje, ką mačiau pirmą kartą. Buvo sistemingai keičiamasi gynyboje. Tai buvo reakcija į prieš tai neveikusią „ice“ gynybos sistemą. „Žalgiris“ buvo pradėjęs neblogai tvarkytis, bet skirtumas iki rungtynių pabaigos nesumažėjo.

– Ar nėra taip, kad, neturėdami talentingiausių puolimo žaidėjų ir bandydami žaisti greitą krepšinį, Eurolygoje žalgiriečiai žais su didesniu rizikos laipsniu?

– Nenorėčiau teigti, kad „Žalgiris“ žaidžia itin greitą krepšinį. Yra komandų komandos, kurios žaidžia žymiai greičiau ir atakuoja jau po pirmojo perdavimo. „Žalgiris“ demonstruoja tokį tarpinio krepšinio variantą.

Jeigu atvirai, galbūt yra kažkiek teisybės. Manau, kad komandai trūksta individualiai pajėgių krepšininkų, kurie situacijose galėtų sužaisti vienas prieš vieną. Tai labai krito į akis rungtynėse su „Lietkabeliu“.

„Žalgiris“ susikurdavo situacijas iš bendro puolimo, bet kai ataka sugriūdavo ir reikėdavo gelbėti išpuolį individualiomis pastangomis, tokiu atveju prasidėdavo problemos.