Sportas

2020.09.25 05:30

Sidnėjui – 20. Nelemta kelio trauma galėjo nubraukti tiek auksą, tiek Aleknos karjerą

Paulius Cubera, LRT.lt2020.09.25 05:30

Minint Sidnėjaus olimpinių žaidynių dvidešimtmetį portalas LRT.lt tęsia straipsnių ciklą apie vienas sėkmingiausių Lietuvai žaidynių, kuriose buvo iškovoti net penki medaliai. Trečią jų 2000-ųjų rugsėjo 25 dieną pelnė disko metikas Virgilijus Alekna. Prabėgus dviem dešimtmečiams jis pasakoja, kaip prieš pat žaidynes patyrė traumą, kuri grėsė ne tik praleistomis žaidynėmis, bet galbūt ir visiškai kitokia karjera.

Priešingai nei prieš savaitę olimpinį auksą nuskynusi Daina Gudzinevičiūtė, V. Alekna į Sidnėjų vyko kaip neginčijamas rungties favoritas, tuo metu iš esmės geriausias pasaulio disko metikas. Panašiai kaip pastaruosius kelerius metus moterų šuolių į aukštį sektoriuje dominuoja Marija Lasickienė, tuomet tarp diskininkų nepralenkiamas buvo lietuvis.

20 metų po Sidnėjaus. Virgilijus Alekna – apie kelią link olimpinės svajonės ir nelemtą traumą

Dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje disko metimo sektoriuje dominavo vokiečiai, o konkrečiai – 1967 metais gimęs Larsas Riedelis. Be Lietuvai malonios Romo Ubarto išimties 1992 metų olimpinėse žaidynėse Barselonoje, kur L. Riedelis net nepateko į finalą, šis vokietis laimėjo 1991, 1993, 1995 ir 1997 m. pasaulio čempiono titulus, Europos čempiono titulą 1998-aisiais ir 1996-aisiais tapo Atlantos olimpiniu čempionu. Visada šalia buvo ir tautietis pasaulio rekordininkas Jürgenas Schultas.

V. Alekna pirmą kartą rimtai lengvosios atletikos pasauliui apie save pranešė 1997-aisiais, kai pasaulio pirmenybėse aplenkė J. Schultą, nuo L. Riedelio atsiliko daugiau nei pusmetriu ir džiaugėsi sidabro medaliu. 1998-ųjų Europos čempionate lietuvis iškovojo bronzą, o kitais metais pasaulio pirmenybėse liko ketvirtas, bet finale jau metė už 68 metrų žymos.

2000 metai visiškai priklausė V. Aleknai. Nuo kovo mėnesį JAV vykusių varžybų lietuvis 15-oje varžybų iš eilės finišavo pirmoje vietoje, įterpdamas įspūdingą 73,88 metro metimą Kaune rugpjūčio 3 dieną. Virgilijus ne vieną ir ne du kartus diską skraidino tiek už 70, tiek už 71 metro ribos.

Treniruotė, galėjusi pakeisti istoriją

Tos 15-a iš eilės laimėtų varžybų galėjo nueiti šuniui ant uodegos dėl vienos nelemtos duobutės Vingio parko stadione vieną vasaros dieną.

„Iki olimpinių žaidynių likus apie pusantro mėnesio – taip gerai dabar nepamenu – patyriau kelio traumą. Tas nutikimas nebuvo daug kam žinomas, žinojo gydytojai ir vienas kitas žmogus iš aplinkos. Stengiausi, kad kuo mažiau nutekėtų į išorę ir tas mano nenugalimo disko metiko vardas nebūtų sumenkintas vien dėl to, kad patyriau traumą ir galbūt būsiu šiek tiek silpnesnis.

Buvau ką tik pasiekęs rekordą Kaune. Po keleto dienų dalyvavau varžybose Ciuriche ir jose įrankį numečiau 71,12 cm, dar keturi metimai tose varžybose skriejo už 71 metro ribos. Buvo įspūdinga serija. Turėjo vykti dar vienos varžybos – šalia Ciuricho yra miestelis, kuriame vyksta tradicinės metimų varžybos, – mane labai kvietė atvykti, bet atsisakiau. Galvojau, kad rezultatas aukštas, reikia toliau ruoštis olimpinėms žaidynėms.

Tą pačią dieną, kai vyko tos varžybos, treniravausi Vingio parko stadione ir jau po metimų treniruotės dariau daugiašuolius – nuo kojos ant kojos peršokimus bėgant. Kažkaip nesėkmingai nusileidau į duobutę, kryptelėjau kelį ir nutiko trauma“, – pasakoja V. Alekna.

Nors trauma nebuvo paprasta, pavyko išvengti paties baisiausio – kryžminių kelio raiščių plyšimo.

„Vėliau paaiškėjo, kad dalis menisko plyšę, šiek tiek patempti kryžminiai raiščiai, gerai, kad jie nenutrūkę – tada tikrai olimpinės būtų tik svajonėse likusios.

Buvo du keliai: arba darome iškart operaciją ir žiūrime, arba laukiame ir su ta koja nieko nedarant bandau dalyvauti varžybose. Pasirinkau antrą kelią, nes operacija – tai viskas. Gal trečią dieną bandžiau diską mesti, tiesa, su keliais įtvarais, bintais. Su skausmais 60 metrų lyg ir galiu numesti, nors prieš kelias dienas ir 70 metrų lengvai numečiau. Reikėjo kažkaip pratintis, nes situacija galėjo ir nepagerėti, o diską olimpinėse žaidynėse vis tiek teks mesti.

Po penkių dienų važiavau į varžybas Briuselyje. Kažkaip keistai man pasisekė: kasdien vis gerėjo, skausmas mažėjo, įpratau, kad koją skauda, ją reikia saugoti, gal metimą kitokį atradau. Briuselyje pirmi metimai buvo apie 60 metrų, bet, atrodo, penktas metimas pavyko. Nežinau, kaip 68 metrus nulėkė“, – atsimena V. Alekna.

Rugpjūčio 25 dieną (likus lygiai mėnesiui iki olimpinio triumfo) V. Alekna varžybose Briuselyje laimėjo 15-ą kartą iš eilės, traumuota koja diską nuskraidinęs 68,06 m. Toks rezultatas visose olimpinėse žaidynėse po Sidnėjaus (2004–2016 m.) būtų leidęs džiaugtis medaliu, tiesa, ne aukso.

2000 metų rugsėjo pirmąją Berlyno olimpiniame stadione įvyko paskutinė V. Aleknos repeticija prieš startą Sidnėjuje. Tuomet net 69,70 m diską numetęs lietuvis vos 2 cm pralaimėjo L. Riedeliui ir sau pažadėjo, kad už tuos 2 cm olimpiadoje varžovui atseikės 2 metrus. Šios varžybos V. Aleknai įpūtė pasitikėjimo, kad, nors ir traumuotas, vėl jaučiasi gerai ir, svarbiausia, gali diską mesti labai toli.

Tikslas – tik auksas

Sidnėjuje V. Alekna turėjo vienintelį tikslą – iškovoti auksą. Jis nepasikeitė ir patyrus traumą, nes atletas jautė – 2000-ieji yra jo metai: „Sidnėjaus olimpinės žaidynės man buvo pirmos, kai dalyvavau kaip subrendęs sportininkas. Vykau į jas turėdamas aiškų tikslą – nugalėti. 2000-ieji man visomis prasmėmis buvo ypatingi, jau patys skaičiai vien ką reiškia. Daug įvykių nutiko ir sporte, ir aplink sportą, ir man asmeniškai. Buvau lyderis, aiškus lyderis disko metimo sektoriuje.“

Disko metikai Sidnėjuje į stadioną pirmą kartą žengė atrankos varžybose rugsėjo 24 dieną. V. Alekna nesiplėšydamas nusviedė įrankį 67,10 m ir pateko į finalą.

Kitą dieną net 115 tūkst. žiūrovų akivaizdoje lietuvis finalą pradėjo labai nevykusiu 58,55 m metimu, tačiau jau antru mėginimu situaciją pataisė – švystelėjo 67,54 m. Trečias lietuvio metimas buvo dar geresnis (68,73 m.) ir leido išsiveržti į pirmą vietą.

„Aišku, spaudimas yra, bet kai laimi 15 varžybų iš eilės ir tais metais niekas prie tavęs net negali priartėti, visi pralaimi dviem, trimis, keturiais metrais, natūraliai visiems pasidaro aiškiau, kad pretendentas į auksą yra aiškus. Bet varžovai tikrai nebuvo su tuo susitaikę. Kaip parodė varžybos, tiek L. Riedelis diską pakankamai toli nusviedė, tiek F. Krugeris. Nebuvo aiškios ramybės, kad tapsiu čempionu. Tik penktu bandymu pasiekiau savo toliausią rezultatą. Tada ir paaiškėjo, kad varžovai neturi šansų, jų bandymai jau nebebuvo kaip pirmieji. Tada buvo jau ramiau, jau čempionas“, – prabėgus 20 metų atsimena V. Alekna.

Penktu mėginimu lietuvio paleistas diskas nuskriejo net 69,30 metro, o varžovai paskutiniais dviem savo bandymais nepasiekė net 68 metrų. Lietuvis auksu džiaugėsi L. Riedelį aplenkęs lygiai 80 centimetrų, bronzą iškovojusį Frantzą Krugerį – daugiau nei metru (68,19).

Nors olimpiniu čempionu V. Alekna tapo du sykius, aplink stadioną bėgo tik Sidnėjuje. Po ketverių metų Atėnuose kelioms valandoms auksą buvo pasisavinęs apgavikas – vengras Robertas Fazekasas.

„Na ką, vėliavą į rankas ir einu. Atrodo, stadionas lyg ir nedidelis, iš pradžių pradėjau bėgti, bet pamatęs, kad ne taip lengva tą ratą apibėgti, perėjau į ėjimą“, – juokiasi V. Alekna.

Eidamas tradicinį ratą lietuvis pakeliui sutiko lengvosios atletikos legendą – amerikietį bėgiką Michaelą Johnsoną, kuris tik ką buvo laimėjęs savo ketvirtą olimpinį auksą (400 m mėgimo rungtis).

„Apėjau tą ratą ir tada teko lipti ant pakylos, kas iš tiesų yra įspūdinga, nėra su kuo palyginti. Kada 113 tūkstančių žiūrovų atsistoję atiduoda pagarbą valstybei, kuri užaugino sportininką, jį paruošė, tos akimirkos, jos tokios... Linkiu visiems sportininkams kada nors patirti tokius išgyvenimus. Labai, labai virpėjo širdis, kažkoks lyg ir graudulys užėjo, emocijos tokios, visiems taip būna – žmogiška“, – pasakoja V. Alekna.

Iškovojęs auksą V. Alekna skrido namo į Lietuvą – ten jį kartu su prieš savaitę čempione tapusia D. Gudzinevičiūte Vilniaus oro uoste pasitiko daugiatūkstantinė minia. Netrukus lengvaatletis vyko į Suomiją, kur laukė operacija: „Po dienos ar dviejų gulėjau Helsinkyje ligoninėje po kelio operacijos ir, kai olimpinė rinktinė grįžo iš žaidynių, aš ją pasitikau su ramentais. Visi nustebę klausia, kada tu čia suspėjai. Du mėnesius negalėjau priminti operuotos kojos.“

Nors po Sidnėjaus atletas gavo daug dėmesio, sako, jis nebuvo nepakenčiamas ar labai varginantis. Tuo metu Vadovybės apsaugos departamente asmens sargybiniu dirbęs V. Alekna, šiek tiek atsigavus kojai, metė ramentus į šoną ir grįžo į darbą.

Padėka treneriams ir žvilgsnis į sūnų perspektyvas

Tėvo pėdomis į disko metimą pasuko abu sūnūs – dabar jau 18 metų Mykolas ir 20 metų Martynas.

Būdamas 17 metų Mykolas 2 kilogramų diską (naudojamą suaugusiųjų varžybose) numetė 57 metrus, tėvo tokio amžiaus rezultatas buvo apie 53–54 metrus. Gali būti, kad graži Aleknų olimpinių čempionų tradicija bus tęsiama.

„Visi turi šansų. Manau, visi, kurie nori, visi kažkiek šansų turi. Bet tai priklauso nuo labai daug dalykų. Vien jau noras šiais laikais yra labai daug, vien norėti ir turėti aiškų tikslą. Jei Martynas ar Mykolas turi tikslą, svajoja numesti įrankį toliau nei aš, aš labai džiaugsiuosi, linkėsiu sėkmės ir kiek reikia padėsiu.

Šiuo metu galimybių jie turi, bet tai ilgas kelias. Svarbu, kad užtektų ištvermės tą kelią nueiti, nes tai ne vienų, ne dvejų, ne trejų metų kelias, čia reikia gal ir viso dešimtmečio. Jeigu ištvermės, noro pakaks, visko gali būti. Disko metimas nėra jaunuolių rungtis, tai daugiau suaugusių vyrų sporto šaka“, – atsargiai apie sūnų perspektyvas kalba dukart olimpinis čempionas.

Būtent rezultatų neforsavimas jaunystėje, anot V. Aleknos, buvo jo kelias į pergalę ir yra raktas disko metimo rungtyje. Kaip pavyzdį jis pateikia SSRS politiką, kai būdavo išnaudojami jauni talentai, o vėliau jie paskęsdavo ir nepereidavo į suaugusiųjų lygį.

„Man tikrai labai pasisekė su treneriais, su pirmais treneriais, kurie iš karto suprato, kad galima ir pačioje jaunystėje pasiekti labai gerą rezultatą, bet disko metimas nėra ta rungtis, kur sulaukus 17–20 metų rezultatai turi būti patys aukščiausi. Diskininkai piką pasiekia 26-erių, 28-erių, 30 metų, kai visiškai subręsta ir gali treniruotis visu pajėgumu.

Tuo metu buvome SSRS dalis, netgi būdavo, kad SSRS jaunimo grupėje dalyvaudavo vieni sportininkai, bet po dvejų metų tapdavo nereikalingi, vėliau ateidavo kiti, o suaugusiųjų varžybose dalyvaudavo tie, kurie nebuvo nei toje, nei toje grupėje. Tokios didelės valstybės kaip SSRS galėjo sau leisti turėti daug talentų ir netausodamos juos eikvoti. Tokia šalis kaip Lietuva turi branginti, saugoti kiekvieną talentą, kad jis galėtų atsiskleisti ir duoti didžiausią vertę mūsų valstybei“, – sako V. Alekna.