Sportas

2020.09.23 05:30

Sidnėjui – 20. Alinamu darbu iškovotas apdovanojimas: treneris paklausė – norite medalių? Tada nesiskųskit

Paulius Cubera, LRT.lt2020.09.23 05:30

Minint Sidnėjaus olimpinių žaidynių dvidešimtmetį portalas LRT.lt tęsia straipsnių ciklą apie vienas sėkmingiausių Lietuvai žaidynių, kuriose buvo iškovoti net penki medaliai. Antruosius jų – bronzinius – 2000-ųjų rugsėjo 23 dieną Sidnėjaus kanale labai dramatiškai pelnė irklavimo sporto atstovės Birutė Šakickienė ir Kristina Poplavskaja (dabar – Bagbilienė).

2 kilometrų distancijoje mūsiškės puikiai startavo, tačiau netrukus lyderės ėmė tolti. Vokietės, kurios galiausiai tapo čempionėmis, greitai išsiveržė į pirmą vietą, o ties 500 metrų riba B. Šakickienė ir K. Poplavskaja užėmė trečią vietą.

Sidnėjaus olimpinėms žaidynėms – 20 metų. Prisiminimais dalijasi bronzą iškovojusios irkluotojos: negalėjome net džiaugtis

Distanciją įpusėjusi Lietuvos įgula buvo jau ketvirta, o ties 1 500 metrų žyma nuo trečios vietos atsiliko tikrai nemažai – 1:17 sek. Vis dėlto paskutinėje atkarpoje situacija dramatiškai pasikeitė.

Net keturiomis sekundėmis mūsiškes ir beveik trimis sekundėmis trečioje vietoje buvusias olandes lenkusi JAV įgula, kurią sudarė Ruth Davidon ir Carol Skricki, varžėsi su vokietėmis, tačiau tiesiog pritrūko jėgų. Neilgai trukus amerikietes aplenkė olandės, o likus maždaug 100 metrų iki finišo – ir lietuvės. B. Šakickienė ir K. Poplavskaja finiše amerikietes aplenkė maždaug puse valties korpuso – 0,9 sek.

„Visi nori medalio ir viską atiduoda. Amerikietės norėjo būti pirmos, bandė aplenkti vokietes ir paskui treneris ant jų labai pyko, nes iš viso liko be medalio“, – po 20 metų laimėjimo dieną atsimena K. Poplavskaja.

Kelias iki finalo Lietuvos įgulai irgi nebuvo lengvas. Sidnėjuje moterų dviviečių rungtyje startavo 10 įgulų, jos varžėsi atrankos plaukimuose. Antrajame jų Birutė ir Kristina beveik 5 sekundėmis nusileido irkluotojoms iš Rumunijos ir šios pateko tiesiai į finalą. Mūsiškės turėjo varžytis papildomame paguodos plaukime.

Rugsėjo 19-ąją paguodos plaukime lietuvės buvo greitesnės – aplenkė amerikietes, su kuriomis taip atkakliai grumsis finale, ir užėmė pirmą vietą. Sportininkės atskleidžia, kad labai sunkiai prisitaikė prie Australijos.

„Buvo labai sunku aklimatizuotis. Likus dienai iki varžybų pradėjome irkluoti panašiai, kaip galime. O taip visą mėnesį galvojome – kraunam valtį ir važiuojam namo, net neverta dalyvauti, nes labai nesisekė. Ir finale vieta buvo gera, bet irklavimas pats blogiausias per visą sezoną“, – pasakoja K. Poplavskaja.

Lietuvės tuo metu buvo vienos stipriausių pasaulio dvivietininkių irkluotojų: 1999 metų pasaulio čempionate užėmė ketvirtą vietą ir, nors liko be medalių, džiaugėsi kelialapiu į Sidnėjų. 2000-aisiais prieš žaidynes Birutė ir Kristina dviejuose pasaulio taurės etapuose iškovojo sidabro apdovanojimus, tad medalio žaidynėse tikėjosi.

„Iš tiesų giliai viduje tikėjomės, laukėme to, tik garsiai nekalbėjome. Kai pradedi kalbėti, laimė nusisuka. Kadangi visą sezoną buvome tarp lyderių ir iš pasaulio taurės etapų grįždavome su medaliais, iš tiesų tikėjomės. Bet kadangi Australija, kitas žemynas aklimatizacija, su savijauta visko gali nutikti, todėl tyliai ramiai laukėme, nors giliai širdyje buvome nusiteikusios tai padaryti“, – pasakojo B. Šakickienė.

Birutė dabar su humoru primena, kad ryte prieš finalą jos labai gausiai papusryčiavo: „Žinote, dabar visi derina maistą, žiūri, o tais laikais mes nelabai derinome maistą. Kai nuėjome pusryčių, prisikrovėme visko. Visko, ko tik nori. Labai puikiai prisimenu, nes po to kažkas paklausė, ką valgėte pusryčiams. Ten buvo tokia jovalynė, kaip čia pasakius, maišalynė. Visko, visko daug.“

Finalas buvo labai sunkus ir atėmė daug jėgų. Irkluotojos sako, kad jas į bronzą išvedė puikus fizinis pasirengimas ir fizinės jėgos, nes irklavimas ir technika finale buvo labai prasta. Kaip sakė K. Poplavskaja, „blogiausia per visą karjerą“.

„Ten viskas atiduota, kas įmanoma. Kiekvienas yris – kaip paskutinis, gerai, kad irklai nelūžo“, – sako B. Šakickienė.

Sportininkėms tai buvo antros olimpinės žaidynės, tačiau kartu – pirmosios. Anksčiau stiprios vienvietininkės varžydavosi tarpusavy, o į vieną valtį susėdo po Atlantos olimpinių žaidynių, kuriose vienvietę irklavusi B. Šakickienė liko 14-a.

„Mes Lietuvoje buvome dvi stiprios vienvietininkės. Iš tiesų labai, labai vienodos, vieną kartą viena laimi, kitą kartą – kita. Ir visada viena lieka už borto“, – pasakojo B. Šakickienė.

Būdama vos 20-ies Kristina dalyvavo pirmose Lietuvai olimpinėse žaidynėse Barselonoje, kai atrankoje dėl teisės atstovauti Lietuvai įveikė prieš keletą mėnesių sūnaus susilaukusią Birutę.

„Atsimenu, man Briedis (Vytautas Briedis, buvęs irklavimo treneris, irkluotojas, 1968 m. olimpinis prizininkas – LRT.lt) skambina ir sako: ruoškis olimpinėms žaidynėms, o aš jau laukiuosi kitokio olimpinio medalio. (Juokiasi.) Ir sakau: kaip čia bus? Suspėsi. Trys mėnesiai po gimdymo mes su Kristina varžėmės, kuri važiuos į olimpines žaidynes. Aišku, man buvo didelė baimė, nes po gimdymo praėjus trims mėnesiams irkluoti du kilometrus yra iššūkis“, – juokdamasi pasakojo B. Šakickienė.

Barselonos žaidynių vienviečių varžybose K. Poplavskaja užėmė 11-ą vietą.

Taip patirtį kaupusios sportininkės galiausiai susėdo į vieną valtį ir nuskynė skambiausią pergalę karjerose.

„Prisimenu, sausio mėnesį Zakopanėje buvome stovykloje, treneris atėjo su planais, sako: „Na, mergaitės, norite būti olimpinių žaidynių finale ar medalio?“ Sakom – medalio. „Tada nesiskųskit.“ Devyni mėnesiai ten buvo juodi. Būdavo, pajudėti negali, įsėdi į valtį ir reikia pusės valandos, kad išsijudintum. Sąnariai, viskas surakinta, sienom eini laikydamasi... Visko buvo“, – pasakoja K. Poplavskaja.

Ne mažiau sunkus sportininkei buvo ir Sidnėjaus olimpinis podiumas, kai atsiimant medalį nuo nuovargio pykino. Tad apdovanojimų ceremoniją Kristina sunkiai pamena. Ką jodvi padarė, suvokė tik praėjus porai valandų po pergalės.

Nors sporte taip būna tikrai ne visada, Birutė su Kristina buvo ne tik irklavimo partnerės, bet ir puikios draugės.

„Draugės buvom visur: ne tik valtyje, bet ir už jos ribų. Laisvalaikį kartu leisdavome. Aišku, aš turėjau šeimą, sūnų, daug laiko skirdavau ir jiems, bet buvo labai sunku, vis tiek su Kristina daugiau laiko praleisdavau“, – pasakoja Birutė.

O Kristina iškart atsimena vieną bjaurią dieną, kai mintyse nekentė savo partnerės be jokios priežasties. Taip sportininkus kartais paveikia nuolatinis nuovargis: „Matyt, iš nuovargio vieną dieną atsikeliu, Birutė sėdi, o aš galvoju: užmušiu... Matyt, tiek paveikia psichologinis, fizinis nuovargis... Galvoju, visą dieną geriau tylėsiu. Labai gerai atsimenu tą dieną. Visą dieną erzina, kad ji sėdi valtyje, mes visur kartu. Matyt, man blogai buvo. Kitą dieną išsimiegojau, atsikeliu – viskas gerai.“

Įdomu, kad praėjus 16 metų nuo B. Šakickienės ir K. Poplavskajos pasiekimo Sidnėjaus žaidynėse Rio kanale bronzą toje pačioje dviviečių rungtyje iškovojo kitos mūsų šalies irkluotojos – Milda Valčiukaitė ir Donata Vištartaitė.

„Kauno sporto mokykloje buvo kalėdinis vakarėlis, jame dalyvavo ir D. Vištartaitė. Aš buvau atsinešusi olimpinį medalį ir jai sakau: „Pačiupinėk ir aš tikiuosi – parsiveši tokį ar net geresnį.“ Linkėjau paties geriausio, nes ir treniravo mus tas pats treneris – Algirdas Arelis“, – pasakojo Birutė.

„O aš turiu nuotrauką su Milda ant rankų. Jai buvo 2 ar 3 metai, Trakuose ją ant rankų laikau“, – įsiterpia Kristina.

Ji kartu su M. Valčiukaitės mama lankė irklavimą pas vieną trenerį, o su jos tėčiu buvo kurso draugai.